- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-13
- Bylos Nr.
- e2-1430-589/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-09108-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Dambrauskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Julianus Inkaso“
- Atsakovas
- V. K.
- Kategorijos
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teisėja Rita Dambrauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą dėl skolos priteisimo pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Julianus Inkaso“ ieškinį atsakovui V. K.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu bei prašė iš atsakovo priteisti 444,07 Eur skolą, 19,43 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, įskaitant sumokėtą 8,00 Eur žyminį mokestį, 0,84 Eur už išrašą iš valstybės įmonės Registrų centras, 198,00 Eur išlaidas už advokato teisines konsultacijas ir pagalbą, rengiant procesinius dokumentus. Ieškinį ieškovė prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 14 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo 444,07 Eur skolą, 19,43 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. gruodžio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 8,00 Eur žyminį mokestį, 0,84 Eur už išrašą iš valstybės įmonės Registrų centras, 198,00 Eur išlaidas už advokato teisines konsultacijas ir pagalbą, rengiant procesinius dokumentus, ieškovės naudai.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, kuriuose prašė preliminarų sprendimą panaikinti, ieškovė ieškinį atmesti, atmetus ieškinį, sumažinti palūkanų normą iki 18,25 procento dydžio, už piktnaudžiavimą, pareiškus nepagrįstą ieškinį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 95 straipsniu, paskirti ieškovei maksimalią baudą ir 50 procentų šios baudos skirti jam kaip kompensaciją, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad išmokėjo ieškovei iš viso 1 695,12 Eur, nors ieškovė į jo sąskaitą pervedė tik 454,00 Eur. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidinta vartotojo teisiu apsauga ir numato, jog vartojimo sutartims, be bendrųjų sutarčių teisės normų, taip pat taikomos specialios normos, užtikrinančios didesne vartotojo teisių apsaugą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Pagal teismų praktiką palūkanos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (ieškovei) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (atsakovo) sąskaita. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, bei į tai, kad šalys sudarė vartojimo sutartį pagal paskolos davėjo iš anksto paruoštas sąlygas, akivaizdu, jog prašomos priteisti 75,74 ir 108,41 procento dydžio sutartinės palūkanos yra nepagrįstai didelės, šitokiu būdu yra pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra ir ekonomiškai silpnesnės sutarties pusės – vartotojo – teisės ir interesai, todėl mažintinos iki 0,05 procento per dieną dydžio, kurios sudaro 18,25 procento dydį per metus (0,05 procento × 365 dienos) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 3 dalis). CK 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti du savarankiški pagrindai, kada teismas gali sumažinti netesybas – jeigu jos neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės.
Ieškovė atsiliepimo į prieštaravimus nepateikė, pranešimas dėl atsiliepimo į prieštaravimus pateikimo 2018 m. sausio 8 d. jai buvo išsiųsta per EPP sistemą ir laikomas įteiktu 2018 m. sausio 9 d. (CPK 175¹ straipsnio 10 dalis).
Priimtinas galutinis sprendimas. Priimtas preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistu.
Priimdamas preliminarų sprendimą, teismas pripažino nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 19 d. atsakovas su pradine kreditore uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „IPF Digital Lietuva“ elektroniniu būdu sudarė vartojimo paskolos sutartį Nr. 1964196 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pradinė kreditorė suteikė atsakovui 1 084,01 Eur paskolą 720 dienų terminui. Atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka, terminais ir sąlygomis dalimis grąžinti mokėjimo grafike išdėstytą 2 132,79 Eur paskolos sumą ir vykdyti kitus sutartyje numatytus įsipareigojimus. 2016 m. rugsėjo 30 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties ir Perleistų skolų suderinimo akto pagrindu pradinė kreditorė UAB „IPF Digital Lietuva“ perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo vardu susidariusį įsiskolinimą. Kadangi atsakovas dalį įmokų atliko pradinei kreditorei, šiuo metu jo skola ieškovei yra 444,07 Eur, iš kurių neapmokėtų palūkanų suma, apskaičiuota nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2017 m. rugpjūčio 8 d., sudaro 73,05 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas prieštaravimuose nurodė, kad visą paskolą ir palūkanas grąžino, išmokėjo ieškovei 1 695,12 Eur, nors ieškovė į jo sąskaitą pervedė tik 454,00 Eur. Teismas su tokiu atsakovo argumentu nesutinka. Iš 2015 m. rugpjūčio 19 d. atsakovo ir pradinės kreditorės sudarytos paskolos sutarties Nr. 1964196 matyti, kad iš atsakovui suteiktos 1 084,01 Eur paskolos 630,01 Eur paskolos dalis buvo skirta jo turėtiems finansiniams įsipareigojimams pradinei kreditorei refinansuoti, suma, kuri bus pervesta į jo sąskaitą nurodyta 454,00 Eur. Vadovaujantis Sutartimi, atsakovas pradinei kreditorei turėjo grąžinti 2 132,79 Eur paskolos ir palūkanų, kas mėnesį mokėdamas po 88,88 Eur (paskutinė įmoka – 88,55 Eur). Ieškovės pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad pradinė kreditorė pervedė į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą 454,00 Eur. Iš atsakovo rašytinių paaiškinimų nustatyta, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. gegužės 22 d. įmokų iš viso pervedė 1 687,92 Eur sumai (iš 1 695,12 Eur sumos išskaičius 7,20 Eur pavedimo mokesčius), todėl atsakovas visiškai nepagrįstai teigia, kad visą paskolą ir palūkanas grąžino.
Atsakovas prieštaravimuose teismo prašė, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 3 dalimi, 75,74 ir 108,41 procento dydžio sutartines palūkanas sumažinti iki 0,05 procento dydžio palūkanų per dieną, kurios sudaro 18,25 procento dydį per metus (0,05 procento × 365 dienos), kaip nepagrįstai dideles, pažeidžiančias šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ir ekonomiškai silpnesnės sutarties pusės – vartotojo – teises ir interesus. Nurodė, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Taip pat nurodė, kad CK 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti du savarankiški pagrindai, kada teismas gali sumažinti netesybas – jeigu jos neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės.
Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog palūkanos pagal atliekamą funkciją gali būti dvejopo pobūdžio – palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos), ir palūkanos, kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodynėti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą (pelno palūkanos) iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Tuo tarpu kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-357/2007, 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
Nagrinėjamu atveju iš 2015 m. rugpjūčio 19 d. vartojimo paskolos sutarties Nr. 1964196 bendrosiose sąlygose pateikto paskolos palūkanų apibrėžimo matyti, jog tai sutartyje nurodyto dydžio metinės palūkanos, kurias paskolos gavėjas privalo mokėti paskolos davėjui už visą naudojimosi paskola laiką nuo paskolos išmokėjimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos. Paskolos sutarties šalys šios sutarties sąlygose nurodė, kad metinė paskolos palūkanų norma yra 75,74 procento, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – 108,41 procento. Sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 papunkčiu susitarta, kad atsakovas grąžins paskolą ir sumokės paskolos palūkanas paskolos grąžinimo dieną. Kai pasibaigus paskolos terminui paskola ar jos dalis lieka negrąžinta, už tolesnį naudojimąsi negrąžinta paskolos suma, atsakovas moka paskolos palūkanas kas mėnesį (skaičiuojant nuo paskolos termino paskutinės dienos) iki visiško paskolos grąžinimo. Šios sutarties nuostatos patvirtina, jog paskolos sutarties šalys buvo susitarusios dėl palūkanų, kaip mokesčio už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais, t. y. pelno palūkanų mokėjimo.
Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog sprendžiant dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, atsižvelgtina į VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl palūkanų dydžio teisėtumo, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi įvertintina tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
Pagal nuo 2016 m. vasario 1 d. įsigaliojusias VKĮ nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu yra ne didesnė kaip 75 procentai. Tačiau iki minėto pakeitimo galiojusioje pastarojo teisės akto redakcijoje (galiojusioje nuo 2012 m. sausio 1 d.), šis dydis buvo 200 procentų (VKĮ 21 straipsnio 1, 2 dalys) ir nebuvo nuostatos, jog už bendrą vartojimo kredito sumą didesnė bendra vartojimo kredito kaina leidžia preziumuoti, jog bendra vartojimo kredito kaina yra neprotinga, nepagrįsta, neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia šių santykių dalyvių interesų pusiausvyrą.
Nustatyta, kad Sutarties sudarymo metu joje numatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma buvo ženkliai mažesnė už tuo metu galiojusios VKĮ 21 straipsnio 2 dalies redakcijos numatytą dydį. Atsakovas prieštaravimuose tik deklaratyviai nurodė, kad sutartyje nustatytos palūkanų normos yra nepagrįstai dideles, pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ir ekonomiškai silpnesnės sutarties pusės – vartotojo – teises ir interesus, šio teiginio nepagrįsdamas. Atsakovo argumentai, susiję su kompensuojamųjų palūkanų mažinimo pagrindais, nėra aktualūs sprendžiant dėl pelno palūkanų dydžio. Remiantis kasacinio teismo praktika, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), todėl šalių sutartas pelno palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pvz., CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Nagrinėjamu atveju atsakovas jokių reikalavimų pagal CK 6.223 ar 6.228 straipsnius nepareiškė, o atsakovo nurodyta VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostata taikoma tik netesyboms, t. y. tik tokiems mokėjimams, kurie skirti nuostoliams, atsiradusiems dėl pavėluotų įmokų mokėjimo, kompensuoti. Pelno palūkanos nepatenka į šios normos taikymo sritį, nes jos, kaip minėta, yra kaip atlyginimas (mokestis) už paskolintus pinigus. Todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių Sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinės normos nepagrįstumą, teismas neturi pagrindo jos mažinti, kartu mažinant šalių sutartyje nustatytą vartojimo kredito palūkanų normą. Pažymėtina, jog atsakovas, pasirašydamas vartojimo paskolos sutartį, su joje nustatytais palūkanų dydžiais susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą. Sutartis sudaryta laisva valia, yra galiojanti, todėl darytina išvada, kad šalys susitarė dėl pelno palūkanų dydžio, skaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Atsižvelgiant į paskolos sumą ir terminą, laikytina jog atsakovui buvo suteiktas smulkusis vartojimo kreditas ir palūkanos už tokio tipo kreditus paprastai būna didesnės. Todėl pripažinus, kad Sutartimi nustatytas bendros vartojimo kredito kainos metinės normos dydis neviršijo VKĮ įtvirtintos 200 procentų ribos, atsakovui VKĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatytos prezumpcijos nenuginčijus, teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo mažinti paskolos (pelno) palūkanų dydį dėl to, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, neatitinka vartotojo interesų, prieštarauja įstatymams, sąžiningumo bei protingumo principams ar kad tarp šalių yra esminė nelygybė.
Teismo padarytos išvados nekeičia ir atsakovo rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas argumentas, jog jis nebuvo davęs sutikimo ar pritarimo pradinės kreditorės teisių ir pareigų perdavimui kitam asmeniui, kadangi atsakovas nepateikė jokių argumentų, kad būtent UAB „IPF Digital Lietuva“, kaip kreditorė, turėjo atsakovui esminės reikšmės, bei nepateikė jokių įrodymų, kad reikalavimo teisė yra neatsiejamai susijusi su pradinės kreditorės asmeniu, ir todėl ši kreditorė negalėjo perleisti reikalavimo kitam asmeniui, ar kad UAB „IPF Digital Lietuva“ perleidus reikalavimą ieškovei, pastaroji įgijo daugiau teisių.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinus abiejų šalių pateiktus argumentus ir įrodymus, darytina išvada, kad atsakovo prieštaravimai dėl preliminaraus sprendimo panaikinimo yra nepagrįsti, todėl 2017 m. gruodžio 14 d. preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 430 straipsnio 6 dalies 1 punktas, 7 dalis). Preliminarų sprendimą palikus galioti, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nenustačius, kad ieškovė būtų pareiškusi aiškiai nepagrįsta finansinį reikalavimą ar kitu būdu būtų piktnaudžiavusi procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo tenkinti ir atsakovo prašymą dėl baudos ieškovei skyrimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 270, 430 straipsnio 6 dalies 1 punktu, 7-8 dalimis, teismas
nusprendžia:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.
Spendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose.