Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gapučio ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Lino Latožos apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2019 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. (A. N.) išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 140 straipsnio 2 dalis).

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. N. buvo kaltinamas tuo, kad smurtaudamas artimoje aplinkoje sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: 2018 m. vasario 2 d. apie 21 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, (duomenys neskelbtini) asmeninio konflikto metu, kaire ranka tempė savo žmoną J. N. už plaukų, taip sukeldamas nukentėjusiajai J. N. fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

6. Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

7. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Prokuroro pavaduotojas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje pakanka įrodymų, kurių visuma konstatuotina A. N. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

8. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, turintis pareigą uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams ar keliama tokios žalos grėsmė, baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis įvardija tik tas veikas, kurios iš tikrųjų yra pavojingos, jomis daroma didelė žala.

10. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus padarė išvadą, kad A. N. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamame teismo nuosprendyje teismas, išteisindamas A. N. dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka.

11. Sprendžiant dėl A. N. kaltės (nekaltumo) buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – kaltinamojo A. N. parodymai, liudytojos A. N. parodymai, taip pat pačios nukentėjusiosios J. N. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, tarnybinis pranešimas bei rašytinė bylos medžiaga.

12. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp J. N. ir A. N. įvyko konfliktas. Tai patvirtina tiek nukentėjusiosios J. N., kaltinamojo A. N. parodymai, tiek ir liudytojos A. N. parodymai bei Utenos apskrities VPK Visagino policijos komisariato reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio A. F. tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje nustatymo. Byloje nustatyta, kad 2018-02-02 konfliktas tarp A. N. ir J. N. įvyko dėl to, kad J. N. grįžo namo girta. A. N. parodė, kad iki to vakaro žmona negėrė dvi savaitės, todėl žmonai grįžus namo neblaiviai, jie susiginčijo. Jiems besibarant, žmona pradėjo krautis krepšį ir norėjo išeiti iš namų, tačiau A. N. norėjo ją sulaikyti, jie susistumdė ir jis stvėrė kaire ranka J. N. už plaukų. Tai, kad A. N. patempė nukentėjusiajai J. N. už plaukų norėdamas ją nuraminti, patvirtino ir pati nukentėjusioji J. N.. Be to, aplinkybę, kad J. N. ruošėsi išeiti iš namų, patvirtino ir liudytoja A. N., nurodydama, jog jai atėjus į J. ir A. kambarį, pastarieji barėsi, J. N. rinkosi daiktus ir ruošėsi kažkur išeiti. Taigi, pats faktas, kad A. N. patempė nukentėjusiajai už plaukų, abejonių nekelia, to neginčija ir pats A. N., tačiau jokių duomenų, jog A. N. tyčia siekė sukelti nukentėjusiajai J. N. fizinį skausmą, nėra. Priešingai, A. N. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jo tikslas buvo sulaikyti žmoną ir tokiu būdu apsaugoti ją. Bylos duomenys patvirtina, kad J. N. grįžusi namo neblaivi triukšmavo, konfliktavo ne tik su A. N., bet ir su jo motina A. N., jos veiksmai buvo neprognozuojami, todėl visiškai suprantama, kad A. N. norėjo sulaikyti J. N., kad pastaroji dėl savo neapgalvotų veiksmų neišeitų iš namų vėlų vakarą ir nesusižalotų, juo labiau, kad buvo žiema, o J. N. buvo neblaivi (2,02 prom. girtumas). Pažymėtina ir tai, kad A. N. konflikto metu buvo blaivus ir būtent jis paskambino policijai, norėdamas, jog policijos pareigūnai išsivežtų J. N. ir palaikytų iki kol ji išblaivės. Šiuo atveju, atsižvelgiant į kilusį konfliktą, kurį išprovokavo pačios nukentėjusios elgesys, jos girtumo laipsnį, metų laiką, visiškai suprantama, kad A. N. norėdamas apsaugoti savo žmoną nuo galimų neigiamų poveikių, trukdė jai palikti gyvenamą vietą, tačiau nei nukentėjusiosios J. N., nei liudytojos A. N. parodymai, nei kiti byloje esantys duomenys (tarnybinis pranešimas ir kt.) neįrodo A. N. tyčios sukelti nukentėjusiajai J. N. fizinį skausmą.

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad A. N. versija, jog jis neturėjo tyčios sukelti nukentėjusiajai J. N. fizinį skausmą, yra nepaneigta. Taip pat nepaneigta, kad A. N. tikslas tebuvo vienintelis – siekis apsaugoti ir sulaikyti nukentėjusiąją nuo neigiamų poveikių, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. N. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.

14. Apeliaciniame skunde prokuroro pavaduotojas išteisintojo A. N. kaltę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, iš esmės grindžia nukentėjusiosios J. N. parodymais, jog jai buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau čia reikia pažymėti, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018, 2K-317-719/2018).

15. Kaip jau minėta, nukentėjusioji J. N. pati išprovokavo komentuojamą konfliktą (buvo neblaivi, namuose triukšmavo, konfliktavo su artimaisiais), o sužaloti jos A. N. nesiekė – jo veiksmai buvo nukreipti ne į fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiosios atžvilgiu pasekmes, siekiant ją sužaloti, bet turint ketinimą ją sulaikyti, tuo pačiu apsaugoti, kad pastaroji neišeitų neblaivi šaltą žiemos vakarą į lauką ir nesusižalotų. Jokių matomų sužalojimų A. N. nukentėjusiajai J. N. nepadarė, iš nuotraukų, esančių byloje, nematyti jokių sužalojimų, o fizinį skausmą, bylos duomenimis, ji jautė trumpą laiką (patempimo metu), į medikus po įvykio ji nesikreipė, jokių nusiskundimų savo sveikata neišreiškė. Be to, kaip matyti, pati nukentėjusioji J. N. rašytiniuose parodymuose nurodė, jog A. N. už plaukų patempė vieną kartą, anksčiau nemušdavo, ji jam atleidžia, civilinio ieškinio byloje nereiškia. Visos šios aplinkybės rodo, kad A. N. veiksmas (patempimas) buvo nepiktybinis, vienkartinis, momentinis ir nesukėlė jokių pasekmių, todėl šiuo atveju, vien įstatymo taikymas, neįvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių, būtų formalus ir neatitiktų teisingumo principo, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija ( inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai). Maža to, Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad nusikalstama veika turi ne tik formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą Lietuvos Respublikos BK, bet ir būti pavojinga. Šiuo atveju, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. N. atlikti veiksmai nesiekia tokio pavojingumo, kad už tai būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

16. Papildomai pažymėtina, kad 2018 m. vasario 3 d. prokuroro nutarimu A. N. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nebendrauti ir neieškoti ryšių su žmona J. N., nepasišalinti iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Nors pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį A. N. atžvilgiu nepriėmė sprendimo dėl paskirtos kardomosios priemonės panaikinimo, tačiau vadovaujantis BPK 139 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kuriose nustatyta, jog kardomosios priemonės baigiamos taikyti įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako.

17. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybės, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis išteisintojo A. N. kaltės (nekaltumo) klausimu, pripažįsta, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į surinktų duomenų visumą, juos tinkamai analizavo ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas. Prokuroro pavaduotojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumu ir A. N. kaltės klausimu daryti priešingas išvadas ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2019 m. rugsėjo 3 d. nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Lino Latožos apeliacinį skundą atmesti.