Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. (toliau – R. K.) ir L. (L.) K. (toliau – L. K.) gynėjo advokato D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. ir L. K. buvo pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteisti:

- R. K. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams, įpareigojant jį nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose.

- L. K. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant ją nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose.

R. K. ir L. K. skirtos kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti, paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiosios R. T. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, jos naudai solidariai iš R. K. ir L. K. priteista 2012,23 (du tūkstančiai dvylika eurų 23 ct) turtinei žalai atlyginti, 3000,00 (trys tūkstančiai) eurų neturtinei žalai atlyginti, 1750,00 (vienas tūkstantis septyni šimtai penkiasdešimt) eurų advokato pagalbai apmokėti ir 0,56 eurų išlaidos, susijusios su dokumentų kopijų gavimu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. K. ir L. K. Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrai, 2013 m. birželio 24 d. apie 22.30 val., namo laiptinėje, adresu (duomenys neskelbtini), R. K. būnant apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto metu, R. K. tyčia pastūmus ranka du kartus nukentėjusiąją R. T., dėl ko ši suklupo ant laiptų. Jai atsistojus, L. K. suėmė rankomis R. T. už kaklo ir jį spaudė (smaugė), o R. K. sudavinėjo R. T. rankomis nenustatytą kiekį smūgių į veidą ir į galvą bei vėl pastūmė ją, dėl ko ši pargriuvusi ant laiptų prarado sąmonę. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. K. rankos kumščiu R. T. sudavė nenustatytą kiekį smūgių į galvą bei į veidą – tuo padarė nukentėjusiajai R. T. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos dešinio smilkinio srityje, nosies srityje, kairio skruosto – žando srityje, kakle, krūtinkaulio srityje, kairio peties srityje, dešinio žasto ir dešinės šlaunies srityje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, ne mažiau 7 trauminių poveikių pasėkoje, o dėl išsivysčiusių laikino pobūdžio adaptacijos grupės psichikos sutrikimų, kurie užsitęsė ilgiau nei 10 dienų, padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.Apeliaciniu skundu nuteistųjų gynėjas advokatas D. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; nukentėjusiosios R. T. civilinį ieškinį atmesti; iš nuteistųjų nepriteisti jokių proceso išlaidų. Nuteistųjų gynėjo teigimu, R. K. ir L. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai liko nepaneigti ir skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu buvo atmesti vadovaujantis tik prielaidomis. Advokato teigimu, kiti įrodymai, ne tik kad nepatvirtina nuteistiesiems inkriminuoto kaltinimo, bet priešingai – jį paneigia, iš esmės patvirtindami R. K. ir L. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus. Liudytojų M. M., R. Š. ir L. K. parodymai, nei juos vertinant atskirai, nei visumoje su kitais byloje surinktais ir teismo išnagrinėtais įrodymais, priešingai nei tai konstatuota skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, taip pat nesudaro pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį Kučinskų atžvilgiu. Motyvuodamas šią išvadą advokatas pažymi, kad nei vienas iš šių liudytojų nagrinėjamo įvykio vietoje įvykio metu nebuvo ir vertinamo įvykio nematė, o atvykę į įvykio vietą savo parodymuose jie tik perteikė atskirus ir subjektyvius nukentėjusiosios pasakojimus. Nukentėjusioji yra tiesiogiai suinteresuota šios bylos baigtimi, ji buvo šios bylos inspiratorė, siekianti apkaltinamojo nuosprendžio R. K. ir L. K. atžvilgiu priėmimo, todėl jos parodymai, negali būti vertinami kaip objektyvūs.Apeliaciniu skundu ginčijamas ir kitų byloje surinktų bei ištirtų įrodymų pagrįstumas. Pabrėžiama, kad nors skundžiamame nuosprendyje remiamasi Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei prie jos pridėta garso įrašų stenograma, tačiau įrašo padarymo aplinkybės nėra aiškios – nėra aiškus to įrašo turinio autentiškumas bei jo sąsajos su nagrinėjamu byloje įvykiu, dėl ko, jis nelaikytinas tinkamu Kučinskų kaltės įrodymu. Be to, įraše girdimos frazės, nuteistųjų gynėjo įsitikinimu, galėjo būti pasakytos ir nuteistųjų nuosekliai išdėstytomis aplinkybėmis, kai pati nukentėjusioji užpuolė L. K., o šią R. K. teko ginti nuo to užpuolimo. Teismo medicinos ir teismo psichiatrijos duomenys, pasak advokato, taip pat yra gana kontraversiški, nenuoseklūs ir prieštaringi. Nors priimant skundžiamą nuosprendį buvo remiamasi ir teismo medicinos specialisto konsultacine išvada, tačiau toks teismo elgesys nei procesiniu, nei faktiniu požiūriu nėra teisingas, nes šis įrodymas gautas apeinant pačius Kučinskus, dalyvaujant vien tik suinteresuotajai bylos baigtimi šaliai – nukentėjusiajai bei jos atstovei. Be to, tokio pobūdžio specialisto konsultacinės išvados, nėra savarankiški įrodymai. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kodėl teismas rėmėsi 2015 m. rugsėjo 9 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), advokato įsitikinimu, taip pat yra nepagrįsti. Juo labiau, kad byloje yra duomenys apie tai, jog R. T. psichikos sutrikimu – įvairaus sunkumo depresiniu sutrikimu, sirgo nuo 1985 m., gydėsi ambulatoriškai ir psichiatrijos stacionaruose, bent jau iki 2004 m. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu šie duomenys nebuvo tinkamai įvertinti. Apeliaciniu skundu pabrėžiama ir tai, kad iš byloje nepaneigtų, nenuginčytų nuteistųjų parodymų seka, kad L. K. gynėsi nuo ją užpuolusios R. T., po to ir R. K. gynė savo sutuoktinę L. K., būtinosios ginties situacija buvo akivaizdi, o jos ribos vertinamu atveju nebuvo viršytos. Šios išvados kontekste pažymima ir tai, kad Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama kita baudžiamoji byla pagal R. K. ir L. K. skundus R. T. atžvilgiu dėl jų sužalojimo 2013 m. birželio 24 d. vakare (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje. Nors toje baudžiamojoje byloje kaltinimai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį R. T. atžvilgiu dar nėra išnagrinėti, tačiau, advokato įsitikinimu, yra pakankamas pagrindas manyti, jog toje byloje bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Šių duomenų visumoje panaikinus skundžiamą apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmus naują – išteisinamąjį nuosprendį R. K. ir L. K. atžvilgiu, nukentėjusiosios civilinis ieškinys, advokato įsitikinimu, taip pat turėtų būti atmetamas. Grįsdamas šią išvadą nuteistųjų gynėjas pažymi, kad R. K. ir L. K. yra jau prielankaus amžiaus (R. K. gim. (duomenys neskelbtini) m., L. K. gim. (duomenys neskelbtini) m.), ne tik ne teisti, bet ir visą savo gyvenimą nugyvenę nepriekaištingai. Būdami darbingi, užėmę atsakingas pareigas valdžios ir valdymo institucijose, pasižymėję darbe, daug laiko ir sveikatos skyrę Kaunui, šiuo metu abu yra pensininkai, L. K. turi neįgalumą. Nepriekaištinga nuteistųjų reputacija iki nagrinėjamo byloje įvykio daugiau nei verčia abejoti nukentėjusiosios versijos tikrumu, o taip pat ir atitinkamo kaltinimo patikimumu, pagrįstumu. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje tiek nuteistieji R. K. ir L. K., tiek jų gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pateiktiems prašymams ir juos pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiosios R. T. ir jos atstovė V. K., prokuroras V. Turauskis, prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistųjų R. K. ir L. K. gynėjo advokato D. S. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Nuteistųjų gynėjo advokato D. S. apeliaciniu skundu iš esmės ginčijama tik nuteistųjų kaltė bei veikos kvalifikavimas, prašant juos išteisinti ir šiuo pagrindu civilinį ieškinį atmesti, bei nepriteisti proceso išlaidų. Kiti pagrindai, kuriais būtų ginčijama nuteistiesiems paskirta bausmė ar priteistos žalos atlyginimo bei proceso išlaidų dydis, nenurodomi, todėl šie klausimai (dėl bausmės, žalos atlyginimo bei proceso išlaidų priteisimo) išsamiau nevertinami. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Minimo straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir su jais susijusių pagrįstų išvadų darymas yra nuosprendį priimančio teismo prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie gauti teisėtu būdu, laikytini įrodymais ir ar jie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Aptartos BPK normos atskleidžia išskirtinę teismo kompetenciją, daryti išvadas, kurie bylos duomenys atitinka visas įstatymų nuostatas ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad apylinkės teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir kaltais pripažindamas nuteistuosius pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, aptarto teisinio reguliavimo nesilaikė, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais skundo argumentais nesutinka. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. K. ir L. K. inkriminuojamos nusikalstamo veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį R. K. ir L. K. atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais duomenimis nepagrįsta, nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja. Iš to seka, kad nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, dalį jų grindė prielaidomis, tuo pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymą, kas yra esminis pažeidimas, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad R. K. ir L. K. šios nutarties 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis asmeninio konflikto metu su kaimyne R. T., naudojo fizinį smurtą prieš ją, kurio pasekmėje R. T. buvo padaryti kūno sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą bei išsivystė laikino pobūdžio adaptacijos grupės psichikos sutrikimas, trukęs ilgiau nei 10 dienų, todėl R. T. konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko nuteistųjų padaryta veika kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Nors savo kaltės inkriminuojamo nusikaltimo padaryme R. K. ir L. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nepripažino, ją neigia ir apeliaciniu skundu, pateikiant kitokią nagrinėjamo įvykio versiją, tačiau abejoti R. K. ir L. K. neteisėtų veiksmų atlikimu R. T. atžvilgiu, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijose teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, taip pat duomenis, gautus atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Sprendžiant R. K. ir L. K. kaltės klausimą, tuo pačiu atsakant į apeliacinio skundo argumentus, dėl netinkamo nuteistųjų parodymų vertinimo, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gręsiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Be to, sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamame konflikte dalyvavo tik R. K., L. K. ir R. T., jokių kitų asmenų, kurie būtų tiesiogiai matę konfliktą nebuvo, aptartinos nukentėjusiosios R. T. išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės. Pažymėtina, kad priešingai nei įtariamasis/kaltinamasis, nukentėjusysis yra apklausiamas įspėjant jį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl vien tai, kad nukentėjusysis yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi (beje akivaizdu, kad tokį patį suinteresuotumą sau palankia linkme turi ir kaltinamasis), nesudaro pagrindo jo parodymus atmesti, kaip nepatikimus. Nukentėjusios teigimu, 2013 m. birželio 24 d. vėlai vakare ji nuėjo į laiptinę uždaryti laiptinės lango. Tuo metu iš savo namų išėjo R. K., kuris jos paklausė „ką ten darai durne, psichine“ ir liepė jai palaukti, nes reikia pasikalbėti. Kadangi tarp jos ir kaimynų Kučinskų jau ankščiau yra buvę konfliktų, ji įsijungė telefoną, kad įrašytų jų pokalbį. Į laiptinę prie jos atėjo L. K. ir R. K., kuris pradėjo ją įžeidinėti. R. K. viena ranka ją stumtelėjo nuo laiptų, tačiau ji atsilaikė, R. K. pakartojo savo veiksmus, dėl ko ji suklupo. L. K. puolė ant jos ir pradėjo smaugti, R. K. kumščiais smūgiavo jai į galvą. Stengdamasi išsivaduoti ji įkando L. K. į ranką. Tuo metu R. K. nutrenkė ją ant cementinių grindų. Jai aptemo akyse, o kai atsitokėjo juto, kad R. K. daužo ją į galvą ir šaukė ,,nužudysiu tave“. Nuo smūgių jai pradėjo bėgti kraujas iš nosies. Po to, kai ji įkando L. K. ši pradėjo šaukti ,,vilke tu, vilkolakis“. Po to, L. K. matyt supratusi, jog visa tai gali baigtis žūtimi, paėmė už rankos R. K. ir nusivedė namo. Jiems nuėjus, ji atsigavusi pasiėmė telefoną, kuris nuo smūgių buvo iškritęs ir parėjusi namo išsikvietė policiją. Jai labai skaudėjo, svaigo galva, iš nosies lašėjo kraujas. Atvykus policijos ekipažui nurodė įvykio aplinkybes. Išvykus policijos pareigūnams išsikvietė greitąją pagalbą, kadangi jautėsi labai blogai. Atvykusi greitoji pagalba ją išvežė į klinikas. Po įvykio kreipėsi ir į psichiatrą. Netikėti šiais R. T. parodymais, priešingai nei tai teigiama apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo nėra. Viso proceso metu nukentėjusioji analizuojamo konflikto aplinkybes dėstė detaliai ir nuosekliai, esminių prieštaravimų jos parodymuose, teisėjų kolegija neįžvelgia. Pažymėtina, kad natūralu, jog dėl patirto smurto tam tikras aplinkybes nukentėjusysis gali nurodyti netiksliai (pvz. dėl suduotų smūgių skaičiaus ar eiliškumo ir kt.), tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų visuma, juolab, kai juos patvirtina visuma kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų. Nagrinėjamu atveju, tai, kad įvykio metu R. T. buvo sumušta ir dėl psichotraumuojančio įvykio jai pagrįstai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, patvirtina ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme tinkamai bei išsamiai ištirti įrodymai. 2013 m. birželio 25 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad R. T. padarytas odos nubrozdinimas kairio dilbio srityje; sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus kairio dilbio sritį; sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą; galvos sumušimas su galvos smegenų sukrėtimu nepatvirtintas objektyvia neurologine simptomatika ir vertinant sveikatos sutrikdymą domėn neimama; sužalojimas galėjo būti padarytas 2013 m. birželio 24 d. (1 b. t., b. l. 62). 2013 m. lapkričio 13 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad R. T. padarytas galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis kairiajame lūpų kampe, dešinio smilkinio srityje, kairio skruosto srityje, nosies srityje, kaklo srityje, su lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, poodinės kraujosruvos krūtinės srityje, kairio peties srityje; sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti 10 ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje; sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą; galėjo būti padaryti 2013 m. birželio 24 d (1 b. t., b. l. 101 - 102). Išvadose nustatyta sužalojimų lokalizacija ir padarymo mechanizmas iš esmės atitinka R. T. nurodytas sritis į kurias jai sudavė R. K., o sumušimai ir kraujosruvos ant kaklo atitinka R. T. nurodytus smaugimo veiksmus, kuriuos atliko L. K.. 2014 m. gegužės 26 d. – liepos 1 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini)2014 nustatyta, kad R. T. patyrė psichotraumuojančią situaciją 2013 m. birželio 24 d., po kurios jai konstatuotas psichikos sutrikimas – adaptacijos sutrikimas (F43.2); šis psichikos sutrikimas priskiriamas prie nežymaus sveikatos sutrikdymo, nes yra laikino pobūdžio (2 b. t., b. l. 54 - 56). Nukentėjusioji nesutikdama su ekspertizės akte pateikiamomis išvadomis, savo lėšomis, pateikiant papildomus dokumentus kreipėsi į A. G. teismo medicininių tyrimų biurą, kuris 2014 m. lapkričio 12 d. pateikė teismo medicinos – psichiatrijos specialistų konsultacinę išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad 2013 m. birželio 24 d. įvykių pasėkoje R. T. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (2 b. t., b. l. 119-140). Siekiant pašalinti byloje atsiradusius prieštaravimus 2015 m. rugsėjo 9 d. – spalio 12 d. atlikta pakartotinė Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, kurios akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad R. T. nuo 2013 m. liepos 26 yra nustatytas adaptacijos sutrikimas (F43.2), taip pat jai yra potrauminio streso sutrikimas (F43.1) abu šie sutrikimai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su 2013 m. birželio 24 d. R. T. patirtu stresu; abu šie sutrikimai truko ilgiau nei 10 dienų, todėl nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymo mastas (3 b. t., b. l. 29-35). Apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir apklaustas ekspertas S. S., kuris atliko 2014 m. gegužės 26 d. – liepos 1 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Minėtas ekspertas apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad jo išvada neprieštarauja vėlesnei ekspertizės išvadai, kadangi adaptacijos sutrikimas tęsėsi ilgesnį laiką ir buvo reikalingas gydymas. Tai, kad ankščiau R. T. buvo diagnozuota depresija ir laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2004 m. ji lankėsi pas psichiatrą, įtakos adaptacijos sutrikimui neturėjo, kadangi iki 2013 m. ji buvo sveika. Įtakos adaptacijos sutrikimui turi stresas patirtas iš kitų asmenų, konfliktinėse situacijose (6 b. t., b. l. 91 - 92). Tokiu būdu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prieštaravimai dėl nustatyto nevienodo sveikatos sutrikdymo masto pašalinti, pripažįstant, kad R. T. dėl psichotraumuojančio įvykio, įvykusio 2013 m. birželio 24 d. išsivystę laikino pobūdžio adaptacijos grupės psichikos sutrikimai, atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio R. K. ir L. K. kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad viena iš nukentėjusiojo asmens teisių yra teikti įrodymus, todėl vien tai, kad gaunant A. G. teismo medicininių tyrimų biuro konsultacinę išvadą buvo nesudaryta galimybė savo klausimus pateikti R. K. ir L. K., nesudaro pagrindo teigti, kad ši išvada negali būti laikoma įrodymu, juolab, kad siekiant patikrinti minimoje išvadoje konstatuotas aplinkybes bei išvengti proceso pažeidimų buvo atlikta aukščiau aptarta ekspertizė Nr. (duomenys neskelbtini), kuri iš esmės patvirtino R. T. konstatuotą nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą.Fizinio smurto panaudojimo faktą ir ant nukentėjusiosios R. T. kūno matomas smurto žymes nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat patvirtina ir pirmosios instancijos teisme perskaityti liudytojos R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (šiuos parodymus teisme liudytoja iš esmės patvirtino), kuriuose ji nurodė, kad 2013 m. birželio 24 d. ji dirbo GMP stotyje ir gavo iškvietimą, kad (duomenys neskelbtini), asmuo skundžiasi, jog sumušta nosis. Atvykus į įvykio vietą, pacientė skundėsi, kad ją laiptinėje sumušė kaimynas. Apžiūrint pacientę nustatyta, kad iš nosies landų pakraujavę, nosis patinusi. Diagnozuotas smegenų sukrėtimas, su nosies sumušimu ir hipertenzinė liga, dėl ko pacientė pristatyta į klinikas (3 b. t. b. l. 125 - 126). Taigi šios liudytojos parodymų visuma patvirtina ir nukentėjusios R. T. nurodytą aplinkybę, jog jai iš nosies bėgo kraujas, todėl vien tai, kad atvykę policijos pareigūnai tinkamai nepažiūrėjo įvykio vietos, (nesurašė vietos apžiūros protokolo), nepaneigia nukentėjusios parodymų patikimumo, juolab, kad kaip matyti iš prie jos pareiškimo pateiktų nuotraukų (kurias kaip seka ir pareigūnų parodymų darė pareigūnas L. K.), jose matyti, kad yra fotografuota ir ant cementinių grindų esanti dėmė (b. l. 41, t. 1), kuri kaip seka iš nukentėjusios parodymų visumos buvo kraujo. Be to, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta M. M. nurodė, kad gavus iškvietimą atvyko į įvykio vietą, kurioje buvo nukentėjusioji R. T., moteris vietomis buvo susiėmusi už veido, buvo emocionali, gal ir buvo kažkokie sužalojimai, tačiau aiškintis įvykio aplinkybių tai netrukdė. R. T. paaiškino, kad konfliktas įvyko su kaimynais. Iš R. T. buvo paimtas pareiškimas (5 b. t., b. l. 112 - 113). Taip pat pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas L. K. nurodė, kad dėl didelio laiko tarpo gerai visų įvykio aplinkybių nepamena, tačiau pamena, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji R. T. paaiškino, kad ją sumušė kaimynas. Ar ant R. T. kūno matėsi akivaizdžios sumušimo žymės nepamena, patvirtino, jog jis kažką galimai fotografavo (5 b. t. b. l. 115). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių liudytojų parodymai, vertinant kartu su kita nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateikta rašytine medžiaga, patvirtina R. K. ir L. K. neteisėtus veiksmus R. T. atžvilgiu. R. Š. parodymai iš esmės patvirtina R. T. nurodytas aplinkybės dėl kūno sumušimo ir kraujavimo iš nosies ir šių įrodymų visuma leidžia atmesti R. K. ir L. K. parodymus, vertinant juos kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.Apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl R. T. padarytų garso įrašų bei jų sąsajos su analizuojamu įvykiu nepagrįstos, todėl atmestinos. 2016 m. liepos 27 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-223 (16) nustatyta, kad tirti pateikti garso įrašai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra tinkami juose užfiksuoto garso tyrimui, tačiau negalima nustatyti jų padarymo laiko, garso įrašai yra vientisi (3 b. t., b. l. 179 - 181). Iš garso įrašo (duomenys neskelbtini) stenogramos matoma, kad moteriškas balsas sako ,,pakartok kas aš? Pakartok. Kas aš?“ (3 b. t., b. l. 182), o tai atitinka R. T. parodytas įvykio aplinkybes apie tai, kad įrašinėdama ji prašė pakartoti jos atžvilgiu nuteistųjų išsakomus įžeidžiančius žodžius. Analizuojant sekančio garso įrašo (duomenys neskelbtini) stenogramą matoma, kad moteriškas balsas sako ,,Tu kas? Vilkas?“, ,,Jinai įkando“, ,,Remigijau baik“, vėliau vyriškas balsas sako ,,užmušiu, blet. Ką darai tu su?“ (3 b. t., b. l. 183 - 185). Šie garso įrašo stenogramoje užfiksuoti duomenys vėlgi iš esmės atitinka R. T. nurodytas įvykio aplinkybes ir pokalbį vykusį tarp jos ir nuteistųjų R. K. ir L. K. 2013 m. birželio 24 d, po to, kai R. T. gindamasi nuo jos atžvilgiu naudojamo fizinio smurto, įkando L. K. ir pastaroji ją vadino vilke. Stenogramoje užfiksuota vyriškio frazė ,,užmušiu blet. Ką darai tu su...?“ (3 b. t., b. l. 185) paneigia K. keliamą savigynos versiją, kadangi vertinant išsakytos frazės pobūdį ji artima grasinimui, ir neatitinka nuteistųjų, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytų įvykio aplinkybių, apie tai, kad R. T. užpuolė L. K., o R. K. tik gynė savo žmoną. Užfiksuoti pokalbio fragmentai atitinka faktines bylos aplinkybes ir teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti garso įrašų autentiškumu ir atitikimu nagrinėjamam įvykiui. Apeliaciniu skundu R. K. ir L. K. gynėjo iškelta būtinosios ginties versija, aukščiau aptartų duomenų kontekste laikytina deklaratyvia, todėl atmestina. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015 ir kt). Aukščiau paminėtų duomenų bei teismų praktikos kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo nustatyta, jog R. T. atliko tokius veiksmus, kurie galėtų būti laikomi pavojingu kėsinimusi, nuo kurių nuteistieji būtų turėję gintis, kadangi tokios teisės nesuteikia galimai buvęs nesutarimas dėl laiptinės langų atvėrimo. Tuo tarpu R. T. neneigia fakto, kad gindamasi nuo smurtinių veiksmų jos atžvilgiu, įkando L. K., galėjo įdrėksti R. K., tačiau natūralu, kad asmuo patirdamas realią grėsmę ginasi tuo metu įmanomomis priemonėmis, kurios galimai sukelia tam tikrus padarinius. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nors R. K. nurodė, kad jis gindamas sutuoktinę L. K. nuo R. T., ją nuo sutuoktinės atitraukė keldamas už plaukų, tačiau kaip seka iš aptartų specialisto išvadų, jokie sužalojimai toje galvos dalyje R. T. nekonstatuoti, tokio pobūdžio smurtinių veiksmų nenurodė ir nukentėjusioji, kas tik patvirtina būtent jos, o ne nuteistųjų parodymų teisingumą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog ekspertas S. S., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme paneigė ir kaltinamųjų gynėjo iškeltą versiją, kad R. T. galėjo būti agresyvi dėl jai konstatuoto psichikos sutrikimo, kadangi pasak eksperto iki įvykio R. T. buvo sveika, asmeniui, kuriam nustatyta F43.2 diagnozė, agresija nėra būdinga. Be to, netgi nelogiška, kad R. T. būdama blaivi, (ko negalima būtų pasakyti apie R. K., kuriam po įvykio buvo nustatytas net 2.51 promilės girtumas), be jokios priežasties būtų užpuolusi K., dariusi įvykio garso įrašą ir po to kvietusi policiją. Aplinkybė, kad šiuo metu Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, pagal R. K. ir L. K. skundus R. T. atžvilgiu, neturi ir negali turėti įtakos nešališkam ir teisingam, nagrinėjamos baudžiamosios bylos išsprendimui. Analogiškai pasisakytina ir dėl apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teisme nurodytų aplinkybių, teigiamai charakterizuojančių nuteistuosius, kadangi teigiamas elgesys praeityje, nuopelnai ir kita, niekaip nepaneigia šioje byloje nustatytų aplinkybių dėl smurto pavartojimo nukentėjusiosios atžvilgiu. Nuteistuosius teigiamai charakterizuojančios aplinkybės gali būti reikšmingos sprendžiant bausmės klausimą, tačiau apeliaciniu skundu bausmė nėra skundžiama, be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, į teigiamai kaltinamuosius apibūdinančias aplinkybes teismas atsižvelgė, skirdamas švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą, kurią vertinti kaip per griežtą nėra jokio pagrindo. Pagrindo keisti/naikinti pagrįstą ir teisėtą apylinkės teismo nuosprendį, vertinamu atveju nesudaro ir nuteistųjų gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl R. T. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu priteistos turtinės ir neturtinės žalos. Šiame kontekste pažymėtina, kad skundas šioje dalyje buvo grindžiamas tik tuo, jog nuteistuosius išteisinus, ieškinys turi būti atmestas, tačiau nebuvo ginčijamas priteistos turtinės ir neturtinės žalos ar proceso išlaidų dydis, todėl detaliau dėl to kolegija nepasisako, kadangi nustačius, jog apeliantai nuteisti pagrįstai, atmesti civilinį ieškinį pagrindo nėra.Visgi pažymėtina, kad pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Remiantis BPK 109 straipsniu asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis R. T. pareiškė civilinį ieškinį dėl nusikalstamais R. K. ir L. K. veiksmais padarytos 9125,52 Eur turtinės ir 35000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo (5 b. t., b. l. 37-39). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs R. T. pateiktus dokumentus dalyje dėl turtinės žalos civilinį ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas jos naudai solidariai iš R. K. ir L. K. 2012,23 Eur turtinei žalai atlyginti. Abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu, teisinio pagrindo nėra. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad dėl 2013 m. birželio 24 d. patirtų sužalojimų R. T. buvo gydoma, naudojo vaistus, pateikė išlaidų dydį patvirtinančius dokumentus. Patirti nukentėjusiosios nuostoliai išsamiai apskaičiuoti, priimant apkaltinamąjį nuosprendį R. K. ir L. K. atžvilgiu, todėl teigti, kad turtinė žala iš nuteistųjų priteista nepagrįstai, aukštesnės instancijos teismas, teisinio pagrindo neturi, kadangi dėl smurtinių nuteistųjų veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu, ji patyrė realių išlaidų susijusių su gydymu. Abejoti skundžiamu nuosprendžiu R. T. iš R. K. ir L. K. solidariai priteista 3000,00 Eur neturtine žala, apeliacinės instancijos teismas teisinio pagrindo taip pat neturi. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad dėl nuteistųjų smurtinių veiksmų nukentėjusioji patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė adaptaciniu sutrikimu po psichotraumuojančio įvykio, nukentėjusioji dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, baimę, kuriam laikui buvo sutrikęs jos socialinis bendravimas, be to, pasekmės jaučiamos iš šiuo metu. Teisėjų kolegija pažymi, jog teisminis bylos nagrinėjimas truko gana ilgą laiką, t. y. nuo 2013 metų iki 2017 metų, tam įtakos turėjo ir kaltinamųjų elgesys, gan ilgą laiką nedalyvaujant procese, todėl R. T. patiriami dvasiniai išgyvenimai ir netikrumo jausmas užsitęsė, tokiu būdu neturtinė žala ir jos dydis, nukentėjusiajai priteista pagrįstai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį ir apmokėjimo galimybes, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad abu nuteistieji yra pensininkai, o L. K. yra neįgali, tokiu būdu vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais buvo priteistas adekvatus neturtinės žalos dydis, atitinkantis nuteistųjų finansines galimybes, tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl nuteistųjų nepriekaištingos reputacijos ir praeities darbinės veiklos, sprendžiant klausimą dėl priteisiamos žalos dydžio nustatymo, įtakos neturi. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Kaip jau minėta, apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistųjų kaltės, bausmės rūšies, jos dydžio, žalos atlyginimo bei proceso išlaidų priteisimo, pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendį naikinti ar keisti R. K. ir L. K. gynėjo D. S. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra - nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 15 (6 b. t., b. l. 69 ) ir pinigų priėmimo kvito Nr. (duomenys neskelbtini) (6 b. t., b. l. 70) matyti, jog R. T. advokatei V. K. už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 500 eurų. Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, todėl iš R. K. ir L. K., atsižvelgiant į baudžiamosios bylos trukmę ir posėdžių skaičių, R. T., priteistinos visos jos turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti – 500 eurų.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų R. K. ir L. K. gynėjo advokato D. S. apeliacinį skunda atmesti.

Iš nuteistųjų R. K. ir L. K. solidariai priteisti nukentėjusiajai R. T. 500 (penkis šimtus) eurų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.