- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-19
- Bylos Nr.
- e2S-1032-1042/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-01634-2025-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aleksandras Rusakas
- Kategorijos
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.2.5Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.6.3Pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
- 3.3.2.7Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
- 3.4.2.6.1Nustačius, kad fizinio asmens būklė neatitinka nemokumo kriterijų
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) V. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas V. M. prašė iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą; bankroto administratoriumi paskirti UAB „Mindas“; patvirtinti 795,00 Eur/mėn. fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos; patvirtinti 480,00 Eur lėšų sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos.
2. Teigė, kad atsiradus dideliems finansiniams įsipareigojimams pagal Vokietijos muitinės vykdomus mokestinius išieškojimus, susiklosčius sunkiai finansinei situacijai, tapo nemokus, nebegali vykdyti finansinių įsipareigojimų, kurių bendra suma siekia 124 194,33 Eur. Likusi neišieškota Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) (Frankfurto prie Orderio muitinės departamento) skola sudaro ne mažiau 121 996,51 Eur, skola antstolio T. U. vykdymo išlaidoms padengti sudaro ne mažiau 4 776,70 Eur. Įsipareigojimai yra pradelsti ir išieškomi priverstine tvarka. Siekdamas atkurti mokumą kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. rugsėjo 16 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui V. M. bankroto bylą.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškimo pateikimo teismui dieną pareiškėjo skolinius įsipareigojimus sudarė 121 996,51 Eur nesumokėta bauda Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri vykdo skolos pagal Vokietijos Federacinės Respublikos išduotą vykdomąjį dokumentą išieškojimą, kuriame nurodyta, kad įsiskolinimo reikalavimo rūšis – tabako mokestis ir tabako mokesčio delspinigiai. Sprendė, kad pareiškėjo susidariusi mokestinė nepriemoka yra kilusi dėl jo įvykdytos neteisėtos veikos, už kurią jam, pažeidusiam prekių deklaravimo prievolę, yra paskaičiuoti mokesčiai. Teismas pareiškėjo mokestinę prievolę Vokietijos Federacinei Respublikai vertino kaip žalą civilinės atsakomybės požiūriu, kuri pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 29 straipsnio 7 dalies 1 punktą nėra nurašoma. Teismas įvertinęs, kad pareiškėjo įsipareigojimų kreditoriui suma viršija FABĮ nustatytą dydį, tačiau pareiškėjo skolos didžiąją dalį – 121 555,37 Eur, sudaro reikalavimas, kuris, pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį negali būti nurašytas, konstatavo, kad pareiškėjo būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios, todėl atsisakė pareiškėjui iškelti bankroto bylą.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Skųsdamas Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. rugsėjo 16 d. nutartį, apeliantas V. M. prašo teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkintas pareiškėjo pareiškimas iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
6.1. Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog jis būtų buvęs pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką. Apeliantas neįvykdė prievolės užsienio valstybės muitų išieškojimo vykdymo tarnybai sumokėti akcizo mokestį už gabentame krovinyje rastus paslėptus tabako gaminius. Byloje nėra įrodymų pagrindžiančių, kad apeliantas būtų nuteistas už nusikalstamas veikas, susijusias su nurodytų tabako gaminių gabenimu, todėl skola yra mokestinė prievolė. Pažymi, kad nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo apeliantas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nėra teisinio pagrindo apeliantui reiškiamus reikalavimus vertinti kaip reikalavimus dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį. Teigia, kad teismas apelianto skolą nepagrįstai vertino kaip reikalavimą dėl žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimo, kuri baigus fizinio asmens bankroto procesą negali būti nurašoma. Mano, kad yra pagrindas iškelti apeliantui fizinio asmens bankroto bylą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
8. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.
9. Apeliantas atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad mokestinė prievolė Vokietijos Federacinei Respublikai yra nusikalstam veika padaryta žala, kuri pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalies 1 punktą nėra nurašoma.
10. FABĮ sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 14 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Įvykdžius specialias FABĮ nustatytas bankroto procedūras, tie kreditorių reikalavimai, kurie buvo nurodyti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plane, nurašomi, t. y. jie nebeturi būti vykdomi. Tai yra specialus įstatymo nustatytas prievolės pasibaigimo pagrindas. Prievolė pasibaigia pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, t. y. įsiteisėjus teismo nutarčiai baigti fizinio asmens bankroto bylą. Tačiau siekiant užtikrinti teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą įstatyme kartu nustatyti ir tam tikri atvejai, kai kreditorių reikalavimai nėra nurašomi ir jie yra vykdomi nepriklausomai nuo fizinio asmens bankroto proceso pabaigos. Toks kreditorių reikalavimų sąrašas yra įtvirtintas FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-1075/2021, 15 punktas).
11. Nurašomų ir nenurašomų kreditorių reikalavimų sąrašas turi reikšmės ne tik fizinio asmens bankroto bylos pabaigos rezultatui – kreditorių reikalavimų nurašymo apimčiai, bet visų pirma ir fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo stadijai, t. y. vienos iš fizinio asmens bankroto sąlygų – fizinio asmens nemokumo – nustatymui. Remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktu, nustatant fizinio asmens nemokumo būklę nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie šio įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti. Taigi, teismui nustačius, kad asmuo turi tik tokių skolinių įsipareigojimų, iš kurių kylantys reikalavimai pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį pasibaigus bankroto bylai nenurašomi, arba jeigu ir yra nurašomų reikalavimų, bet jų suma neviršija 25 MMA, toks fizinis asmuo negali būti pripažintas nemokiu ir jam bankroto byla negali būti iškelta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 24 punktas).
12. Pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomi reikalavimai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) ir reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus, arba nusikalstamas veikas, kitų įstatymų pažeidimus, įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus, jeigu šie kreditoriai ir fizinis asmuo susitarė dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, nebent šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytame susitarime susitarta kitaip.
13. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje išdėstytas reikalavimų, kurie turi būti vykdomi net ir pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, sąrašas yra išsamus, ir kadangi išreiškia išimtį iš bendro principo, kad reikalavimai gali būti nurašomi, negali būti aiškinamas plačiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-823/2022, 15 punktas). Pavyzdžiui, aiškindamas šioje teisės normoje įtvirtintą sąvoką „administracinis nusižengimas“, kasacinis teismas yra nurodęs, kad padarytos pavojingos veikos nurodymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse yra būtinas administracinio nusižengimo požymis, kurio nenustačius padaryta veika nelaikoma administraciniu nusižengimu. Atitinkamai Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) pagrindu paskirta bauda nepatenka į FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą išimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-313/2019, 18, 32 punktai).
14. FABĮ 29 straipsnio 7 dalies nuostata, jog nenurašomi reikalavimai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, įstatyme įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2017 m. gegužės 19 d. nutarimu pripažinus, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d., 2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Šiame nutarime, be kita ko, konstatuota, kad tokiu teisiniu reguliavimu, kai, pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, likę nepatenkinti reikalavimai atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą nurašomi, būtų sudaromos prielaidos žalą padariusiam asmeniui turėti naudos iš savo padarytos nusikalstamos veikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-1075/2021, 34 punktas).
15. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui negali būti nurašomi reikalavimai atlyginti žalą, kuri yra pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos pasekmė. Atitinkamai, taikant šią teisės normą, visų pirma, būtina konstatuoti, kad pareiškėjas yra padaręs nusikalstamą veiką. Aptariama teisės norma turi būti aiškinama ir taikoma kartu su pagrindiniais konstituciniais principais, inter alia, Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui reiškiamus reikalavimus vertinti kaip reikalavimus dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-823/2022, 17 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam, kad tam tikras reikalavimas būtų pripažintas reikalavimu dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį, teismas turi nustatyti, kad: 1) yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, 2) reiškiamas reikalavimas yra susijęs su šia nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-823/2022, 18 punktas).
16. Byloje nustatyta, kad apeliantas neįvykdė prievolės pagal Vokietijos Federacinės Respublikos Franfurto prie Oderio muitinės departamento 2001 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėti 250 398,17 DM (Vokietijos markės) mokesčius. Iš Franfurto prie Oderio muitinės departamento 2001 m. birželio 7 d. mokestinio pranešimo (sprendimo) nustatyta, kad apelianto atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl minėtos mokesčių sumos sumokėjimo dėl to, kad apeliantas vilkiku į Bendrijos muitų teritoriją per Frankfurto prie Oderio automagistralės muitinę, nepateikęs krovinio muitinei atlikti su juo susijusių muitinės formalumų, įvežė 1 114 200 vienetų neapmuitintų ir neapmokestintų cigarečių, kurios buvo skirtos komerciniams tikslams. Apeliantui minėtu Franfurto prie Oderio muitinės departamento sprendimu apskaičiuotų mokesčių laiku nesumokėjus, Vokietijos Federacinės Respublikos institucija pateikė 2005 m. rugsėjo 28 d. prašymą Valstybinei mokesčių inspekcijai išieškoti iš apelianto mokestinę skolą – 448 171,09 Lt ir delspinigius. Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas 2006 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, kuriuo nusprendė iš apelianto į biudžetą išieškoti 448 171,09 Lt (129 904,66 Eur) mokestinę nepriemoką. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos kartu su atsiliepimu į prašymą pateikto 2025 m. birželio 16 d. balanso nustatyta, kad apelianto skola Franfurto prie Oderio muitinės departamentui pagal 2001 m. birželio 7 d. sprendimą, kurio išieškojimą vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija sudaro 121 555,37 Eur.
17. Byloje nenustatyta, kad apeliantas būtų nuteistas už nusikalstamas veikas, susijusias su nurodytų tabako gaminių gabenimu, jo skola Franfurto prie Oderio muitinės departamentui yra mokestinė prievolė. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisiškai pagrįstais apelianto atskirojo skundo argumentus, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas skolą Franfurto prie Oderio muitinės departamentui nepagrįstai vertino kaip reikalavimą dėl žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimo, kuris baigus fizinio asmens bankroto procesą negali būti nurašomas.
18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju susidariusi apelianto skola yra prilyginama baudai paskirtai už administracinius nusižengimus (žr. šios nutarties 13 punktą). Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog teisės aktuose yra nustatyta administracinė ir (ar) baudžiamoji atsakomybė už pareigos apskaičiuoti akcizo mokestį už tabaką vengimą, nėra pakankama pripažinti, kad apelianto mokestinė skola Franfurto prie Oderio muitinės departamentui negali būti nurašyta pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį. Priešingas FABĮ 29 straipsnio 7 dalies aiškinimas iš esmės reikštų, kad asmuo yra pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką bankroto bylos jam iškėlimo klausimą nagrinėjančio teismo, nesilaikant įstatyme įtvirtintų būtinųjų baudžiamojo proceso garantijų (žr. šios nutarties 15 punktas).
Dėl bylos procesinės baigties
19. Remdamasis nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad bylą nagrinėję pirmosios instancijos teismas neteisingai, nukrypdamas nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos, aiškino ir taikė FABĮ normas, reglamentuojančias kreditorių reikalavimus, kurie negali būti nurašomi baigus fizinio asmens bankroto procesą, ir dėl šios priežasties netinkamai vertino pareiškėjo (apelianto) nemokumą kaip vieną iš fizinio asmens bankroto sąlygų. Atsižvelgiant į tai, priimtas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Nustačius, kad bylą nagrinėję pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertinęs pareiškėjo nemokumą iš esmės nevertino kitų jo bankroto bylos iškėlimo sąlygų, bei tai, kad apeliacinės instancijos teismas klausimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo negali spręsti, nes bylos šalims būtų užkirsta teisė į apeliaciją, skundžiama nutartis naikintina ir bankroto bylos iškėlimo klausimas grąžintinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apelianto (pareiškėjo) V. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. rugsėjo 16 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.