Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-10-17 · Civilinė byla Nr. e2S-1696-864/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-17
Bylos Nr.
e2S-1696-864/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-24196-2019-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Mikonienė
Atsakovas
A. A.
Ieškovas
BUAB „Mikroklimatas“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1696-864/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24196-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.3., 3.1.18.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Ramunė Mikonienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-30345-599/2019 pagal ieškovo BUAB „Mikroklimatas“, atstovaujamo bankroto administratoriaus M. T., ieškinį atsakovui A. A. dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas ieškovo BUAB „Mikroklimatas“, atstovaujamo bankroto administratoriaus M. T., (toliau ir ieškovo) ieškinys atsakovui A. A. (toliau ir atsakovas) dėl mokėjimo pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo, kuriuo ieškovas prašė teismo pripažinti BUAB „Mikroklimatas“ 2018 m. rugpjūčio 3 d., 2018 m. rugpjūčio 9 d., 2018 m. rugpjūčio 14 d., 2018 m. rugpjūčio 17 d. ir 2018 m. rugpjūčio 22 d. atsakovui atliktus mokėjimus 11 000 Eur sumai negaliojančiais ab initio; taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui 11 000 Eur; išieškoti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas bei prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio reikalavimų sumai (t. y. 11 000 Eur) areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises, o jam nesant ar esant nepakankamai - areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovą, kredito įstaigose arba trečiuosius asmenis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugpjūčio 14 d. priėmė nutartį, kuria ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą 11 000 Eur sumai, uždraudžiant tuo turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštavo atsakovo pinigines lėšas, esančias atsiskaitomosiose sąskaitose, leidžiant atsakovui iš areštuoto turto atsiskaityti su ieškovu, leidžiant atsakovui gauti pinigines lėšas, kurios yra darbo užmokestis ir jam prilygintas pajamas bei disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, paliekant antstolio nustatyto dydžio pinigines lėšas pragyvenimui ir atlikti atsiskaitymus su komunalinių paslaugų bei komunikacijų paslaugų teikėjais už suteiktas paslaugas.

3. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių duomenų viseto padarė išvadą, kad ieškovo ieškinys yra preliminariai pagrįstas, t. y. šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.

4. Teismas sprendė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės dėl atsakovo nesąžiningumo šiuo konkrečiu atveju yra pagrįstos, nes vienas iš ieškiniu ginčijamų sandorių, t. y. 2018 m. rugpjūčio 22 d. mokėjimas iš ieškovo banko sąskaitos į atsakovui priklausančią banko sąskaitą, yra sudarytas jau kreipusis į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui, t. y. tuo metu, kai atsakovas sužinojo apie galimą civilinės atsakomybės taikymą jo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad iš ieškinyje išdėstytų aplinkybių (itin nedidelio laiko tarpo, skiriančio ieškiniu ginčijamus sandorius, fiziniam asmeniui ženklios pinigų sumos, kuri yra pervesta į atsakovui priklausančią banko sąskaitą ir kt.) šiuo konkrečiu atveju egzistuoja prielaidos spręsti apie galimą atsakovo nesąžiningumą. Teismo vertinimu, nors ieškovas ir nepateikė duomenų, kurie pagrįstų atsakovo ketinimus perleisti ieškinio dalyku esantį turtą tretiesiems asmenims, tačiau šiuo konkrečiu atveju egzistuoja prielaidos, t. y. nėra jokių teisinių kliūčių atsakovui šiuos veiksmus atlikti ir vien ta aplinkybė, kad atsakovo dispozicijoje yra ginčo turtas leidžia pagrįstai spręsti apie teismo sprendimo neįvykdymo rizikos buvimą šiuo konkrečiu atveju.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atsakovas atskiruoju skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovui ir ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkinti.

Atsiliepimas

6. Atsakovo teigimu, spartus įmonės darbuotojų skaičiaus augimas nuo 2018 m. sausio mėn. paaiškina buhalterinių paslaugų mėnesinės kainos augimą. Nurodo, jog būdamas įsitikinęs, kad padidintas atlygis iš įmonės visiškai išlaikys atsakovo ir jo šeimos gerovės ir pajamų lygį, atsakovas priėmė sprendimą nutraukti buhalterinių paslaugų teikimo sutartis su kitais trimis savo klientais. Atkreipia dėmesį, jog dėl ženkliai padidėjusios darbo apimties 2018 m. gegužės 18 d. į darbą buvo priimta darbuotoja I. A., atitinkamai su ieškovu buvo suderintos sąlygos dėl brangiau parduodamų buhalterinių paslaugų. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju negalima sutikti su ieškovo pateiktu ieškiniu, kadangi 2018 m. rugpjūčio 3, 9, 12, 17, 22 dienomis atlikti mokėjimai negali būti pripažįstami pažeidžiančiais Civilinio kodekso 6.9301 str. 1 d. reikalavimą, kadangi įmonės buhalterinę apskaitą privaloma vesti tiek įmonei esant mokiai, tiek nemokiai. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, ieškovas pateikė nepagrįstą ieškinį, todėl nėra vienos Civilinio proceso kodekso 144 straipsnyje numatytų būtinųjų sąlygų sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

7. Atkreipia dėmesį, jog bankroto administratorius šiuo atveju neįvertina fakto, jog Lietuvos įstatymai imperatyviai įpareigoja ūkio subjektus vesti buhalterinę apskaitą, už kurios vedimą atsakomybė tenka ūkio subjekto vadovui. Pažymi, jog atsakovas niekada pats neatliko sau jokių mokėjimų iš ieškovo sąskaitos, pavedimus pagal atsakovo išrašytas sąskaitas už suteiktas buhalterines paslaugas pagal tarp atsakovo ir ieškovo suderintas sąlygas, atlikdavo arba pats įmonės vadovas, arba kitas vadovo įgaliotas asmuo - biuro administratorius. Atsakovo nuomone, pastarojo veiksmuose, kuomet jis veikė kaip buhalterines paslaugas įmonei teikiantis subjektas, nesąžiningumo nėra, nes vadovaujantis imperatyviomis įstatymų nuostatomis, atsakovas teikdamas buhalterines paslaugas padėjo ieškovui įgyvendinti imperatyvią pareigą tinkamai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą.

Atsiliepimas

8. Ieškovas atsiliepimu prašo teismo netenkinti atsakovo atskirojo skundo ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį nepakeistą.

9. Nurodo, jog ieškinyje pateikti išsamūs argumentai ir juos patvirtinantys įrodymai neginčijamai patvirtina ne tik ginčijamų sandorių atsakovui atlikimo faktą, bet ir jų negaliojimą actio Pauliana pagrindu.

10. Teigia, jog atsakovo nurodytos aplinkybės (pvz., atsakovo teikiamų buhalterinių paslaugų kainos padidėjimo priežastis, įmonės atsakovui atliktų pavedimų eiliškumo paaiškinimus ir kt.) bus ištirtos (vertinamos) nagrinėjant bylą iš esmės (t. y. teismas juos įvertins priimdamas teismo sprendimą), bet ne sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo/netaikymo atsakovo atžvilgiu klausimus.

Žemesnės instancijos teismas

11. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovo nesąžiningumą pagrindžia tai, kad vienas iš ieškiniu ginčijamas 2018 m. rugpjūčio 22 d. pavedimas iš ieškovo banko sąskaitos į atsakovui priklausančią banko sąskaitą buvo atliktas jau kreipusis į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atliktus pavedimus skiria nedidelis laiko tarpas, į atsakovo sąskaitą buvo pervestos ženklios pinigų sumos (11 000 Eur), kurios, kaip fiziniams asmeniui, yra itin didelės ir kt.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis, 338 straipsnis).

13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, kuria buvo tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo turto atžvilgiu. Įvertinus atskirojo skundo turinį, nustatyta, jog atsakovas ginčo nutarties neteisėtumą bei nepagrįstumą grindžia aplinkybėmis, jog nagrinėjamu atveju byloje neegzistuoja sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo turto atžvilgiu taikymui, kadangi ieškinys yra nepagrįstas ir nėra pagrindo preziumuoti atsakovo nesąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.

14. Pagal Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas; antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą teisminę praktiką).

15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog šiuo atveju egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, t. y. ieškovo ieškinys yra preliminariai pagrįstas, kadangi ieškovas ieškinyje savo reikalavimus grindžia išsamiai išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisiniais argumentais bei pridėtais rašytiniais įrodymais. Šios išvados nepaneigia ir atskirajame skunde nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su buhalterinių paslaugų kainos padidėjimo priežastimi, su atsiskaitymo už buhalterines paslaugas tvarka Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnio kontekste, kadangi šios aplinkybės bus iš esmės vertintinos ir nagrinėjamos jau bylą nagrinėjant iš esmės ir šioje proceso stadijoje neturi reikšmės vertinant ieškinio prima facie pagrįstumą. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018, 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-44-196/2019 ir kt.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė ir atsakovas atskirajame skunde tokių aplinkybių nenurodė. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jo galbūt pažeistų teisių gynybos būdą ar dėl kitų aiškių priežasčių ieškovo ieškinys jau šiuo metu galėtų būti pripažintas akivaizdžiai nepagrįstu.

16. Pasisakant dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. grėsmės dėl būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba jo neįvykdymo, pažymėtina, kad Civilinio proceso kodekso nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2006; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018).

17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas grėsmės dėl galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba jo neįvykdymo buvimą iš esmės grindė aplinkybe, jog egzistuoja prielaidos spręsti apie galimą atsakovo nesąžiningumą, kadangi vienas ieškiniu ginčijamas 2018 m. rugpjūčio 22 d. pavedimas iš ieškovo banko sąskaitos į atsakovui priklausančią banko sąskaitą buvo atliktas jau kreipusis į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atliktus pavedimus skiria nedidelis laiko tarpas, į atsakovo sąskaitą buvo pervestos ženklios pinigų sumos (11 000 Eur), kurios, kaip fiziniams asmeniui, yra itin didelės ir kt. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės neturi pagrindo abejoti šia pirmosios instancijos teismo išvada.

18. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl to, jog vienas ieškiniu ginčijamas 2018 m. rugpjūčio 22 d. pavedimas iš ieškovo banko sąskaitos į atsakovui priklausančią banko sąskaitą buvo atliktas jau kreipusis į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atliktus pavedimus skiria nedidelis laiko tarpas, į atsakovo sąskaitą buvo pervestos ženklios pinigų sumos (11 000 Eur), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į atsakovo teiktų paslaugų pobūdį (buhalterinės paslaugos) iki įmonės bankroto bylos iškėlimo, sąlygoja išvadą, kad prielaidos spręsti apie galimą atsakovo nesąžiningumą egzistuoja.

19. Taigi, nurodytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, dėl ko pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu. Remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

atsakovo A. A. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-30345-599/2019 palikti nepakeistą.

Teisėja Ramunė Mikonienė