Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Kristina Baškienė Baudž. byla Nr. 1A-462-174/2014 Teisminio proceso Nr. 1-53-2-00051-2011-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.5.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.6.3. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUtartis

2014 m. liepos 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo T. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Nuosprendžiu priteista iš T. K.: nukentėjusiajam R. M. 1 200 Lt turtinės ir 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 600 Lt proceso išlaidų; nukentėjusiajam D. M. – 1 200 Lt turtinės ir 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 80 Lt proceso išlaidų; į valstybės biudžetą – 761,02 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. jis 2011 m. pradžioje, tiksli data nenustatyta, apgaule, pažadėjęs D. M., R. M. ir V. T. padėti įsidarbinti Norvegijoje, nurodęs už kiekvieno įdarbinimą pervesti po 1 200 Lt, jiems 2011 m. kovo 8 d. pavedimu Nr. 510468 į jo nurodytą A. F. priklausančią banko sąskaitą banke AB DnB NORD (duomenys neskelbtini), pervedus 3 600 Lt, darbo nesurado, pinigus panaudojo savo reikmėms ir tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo 3 600 Lt vertės svetimą turtą – D. M. 1 200 Lt, R. M. 1 200 Lt ir V. T. 1 200 Lt.

Nuteistasis T. K. apeliaciniame skunde pažymi, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir labai dėl to gailisi, nukentėjusieji dėl jo padaryto nusikaltimo jam atleido, be to, jis įsipareigojo atlyginti nukentėjusiesiems nusikaltimu padarytą žalą, nors jo materialinė padėtis yra sunki, jis gauna minimalų atlyginimą, tai patvirtina byloje pateikta pažyma apie Vokietijoje jam mokamą atlyginimą. Apelianto nuomone, teismas paminėtų aplinkybių tinkamai neįvertino ir už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė jam pernelyg didelę baudą – 50 MGL. Nuteistojo nuomone, tokio dydžio bauda yra neadekvačiai didelė, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, sumenkina galimybę atlyginti nukentėjusiesiems turtinę ir neturtinę žalą, kartu perdėtai padidina jo ir taip sunkią materialinę padėtį, taip sunkinant jo socialinę atskirtį nuo visuomenės, lyg izoliuojant jį ilgam laikui nuo galimybių gyventi visavertį visuomeninį, pilietinį, kultūrinį gyvenimą.

Be to, apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nukentėjusieji jam atleido, jam galėtų būti taikomos BK 38 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko.

Nuteistasis T. K. ir jo gynėjas advokatas P. Macenis prašo nuteistojo T. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam T. K. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad skirdamas bausmę T. K. šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į T. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančią aplinkybių nebuvimą. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę. T. K. nusikaltimo padarymo metu niekur nedirbo, anksčiau nebuvo teistas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nusikalto pirmą kartą. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad T. K. nusikaltimu padarytos žalos ar bent dalies jos neatlygino, taip nesistengdamas sušvelninti padarytos nusikalstamos veikos pasekmes. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį T. K. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant jam 50 MGL dydžio baudą, savo dydžiu lygią BK 49 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytam šios bausmės vidurkiui (Lietuvos Respublikos 2013-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), kuri, kolegijos vertinimu, nėra per griežta.

Nuteistasis T. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, jog jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Tačiau šis nuteistojo apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas. Teismui pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, būtina nustatyti, pirma, kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir, antra, jo nuoširdų gailėjimąsi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.). Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad T. K. prisipažino dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, tačiau pagrįstai nepripažino nuteistajam atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad T. K. davė nenuoseklius parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką, t. y. ikiteisminio tyrimo metu jis neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, nors 2012 m. gegužės 3 d. įtariamojo apklausos metu ir pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, tačiau tvirtino, kad nenorėjo apgauti nukentėjusiųjų, o įsipareigojimų nevykdė dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nes ir pats buvo apgautas norvego, bei melagingai nurodė, kad iš nukentėjusiųjų gautus pinigus perdavė norvegui G. J. (G. J.). Apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu T. K. nors ir prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką, tačiau klaidino teismą, keisdamas parodymus, t. y. 2013 m. rugsėjo 4 d. teisiamojo posėdžio metu T. K. neprisipažino padaręs nusikaltimą ir parodė, kad 2011 m. jo darbdavys norvegas paprašė surasti žmonių, norinčių dirbti Norvegijoje. R. I. surado žmones, iš jų paėmė pinigus ir perdavė jam – T. K., o jis gautus pinigus, taip pat ir nukentėjusiųjų dokumentus Klaipėdos autobusų stotyje perdavė norvegui. 2014 m. sausio 6 d. teisiamojo posėdžio metu T. K. pripažino savo kaltę, tačiau tvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir ankstesniame teisiamajame posėdyje. Be to, įrodymų tyrimo pabaigoje T. K. patvirtino, kad joks norvegas G. J. neegzistuoja, kad jis jį išgalvojo bei kad iš nukentėjusiųjų gautus pinigus jis išleido savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Taigi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nenuoseklius parodymus, taip apsunkindamas tyrimą ir galimybę teismui nustatyti tiesą byloje. Be to, T. K. savo elgesio kritiškai nevertino ir nuoširdžiai nesigaili nusikaltęs. Aptarti duomenys rodo, kad T. K. davė nenuoseklius parodymus dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, keitė parodymus, taip norėdamas sumažinti savo veikos apimtį ir atsakomybę. Tokiomis aplinkybėmis teismas neturėjo pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi – ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Nors T. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas be pagrindo neatkreipė dėmesio į tai, kad įdarbinimo iniciatyva kilo ne iš jo, bet iš R. I. pusės, kad būtent jis pasiūlė nukentėjusiesiems ieškoti darbo Norvegijoje per jį – T. K., todėl jis turėjo realų planą padėti nukentėjusiesiems surasti darbą Norvegijoje, tačiau to jam nepavyko padaryti, nes jis pats prarado darbą Norvegijoje ir dėl to jis labai gailisi. Tačiau tokius T. K. apeliacinio skundo argumentus paneigia jo paties teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai apie tai, kad būtent 2011 m. jo darbdavys norvegas G. J. paprašė surasti žmones, norinčius dirbti Norvegijoje, ir apie tai jis, T. K., pasakė savo pažįstamam R. I., šis surado žmones, norinčius dirbti užsienyje, t. y. R. M., D. M. ir V. T.. Apklausiamas teisme T. K., skirtingai nei teigia savo apeliaciniame skunde, nenurodė, kad įdarbinimo iniciatyva kilo iš R. I. pusės, priešingai, teigė, kad būtent norvegas G. J. žadėjo nukentėjusiuosius įdarbinti. Paskutinio teisiamojo posėdžio metu įrodymų tyrimo pabaigoje T. K. šiuos savo parodymus paneigė, nurodydamas, kad jokio darbo Norvegijoje jis neturėjo, nors prieš tai teismui tvirtino, kad nuo 2004 m. iki 2006 m. jis dirbo Norvegijoje, bei pripažino, kad jis neturėjo jokių konkrečių duomenų apie būsimą nukentėjusiųjų darbą, todėl nukentėjusiesiems surasti darbo negalėjo. Be to, patvirtino, kad jokio norvego nebuvo, jį jis išsigalvojo, o iš nukentėjusiųjų gautus pinigus išleido savo reikmėms. Šie T. K. teisme duoti parodymai paneigia jo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus apie tai, jog jis iš tiesų turėjo realų planą padėti nukentėjusiesiems surasti darbą Norvegijoje. Tokią apelianto versiją kolegija vertina kaip pastarojo siekį sušvelninti atsakomybę, nes tokios aplinkybės byloje nenustatytos, juolab, kad ir pats T. K. apeliaciniame skunde neginčija teismo pripažintas įrodytomis jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes ir savo kaltės apgaule savo naudai įgijus svetimą turtą – nukentėjusiųjų D. M., R. M. ir V. T. pinigus, kiekvieno iš jų po 1 200 Lt, iš viso 3 600 Lt, neneigia.

Nuteistojo T. K. apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismas, paskirdamas jam už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą 50 MGL dydžio baudą, be pagrindo neatsižvelgė į jo sunkią materialinę padėtį bei į jo norą atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą, iš viso 3 600 Lt, kurią iki bylos nagrinėjimo jis pasižada atlyginti nukentėjusiesiems. Tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad T. K. stengėsi sušvelninti nusikaltimo pasekmes, priešingai, nors jis ir buvo sudaręs su nukentėjusiaisiais susitarimą dėl žalos atlyginimo, tačiau neatlygino nė dalies nukentėjusiesiems padarytos žalos, nors tokią galimybę, teismo vertinimu, jis turėjo, nes pats bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad dirba Vokietijoje. Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu teismas, atsižvelgdamas į T. K. prašymą, net du kartus padarė pertrauką, suteikdamas T. K. galimybę atlyginti žalą nukentėjusiesiems, tačiau žalos nukentėjusiesiems neatlygino, to nepadarė ir po bylos išnagrinėjimo, nors sakydamas paskutinį žodį žadėjo tai padaryti ir tą pačią dieną pateikti teismui žalos atlyginimą nukentėjusiesiems patvirtinančius įrodymus. Savo apeliaciniame skunde T. K. taip pat nurodė, kad iki bylos nagrinėjimo jis pasižada atlyginti nukentėjusiesiems nusikaltimu padarytą žalą, iš viso 3 600 Lt, tačiau to nepadarė.

Atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Nuosprendyje pateikti išsamūs bausmės individualizavimo motyvai, todėl baudžiamojo proceso įstatymas šiuo požiūriu taip pat nepažeistas. Pagal byloje nustatytas ir apylinkės teismo sprendime nurodytas aplinkybes T. K. paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, yra adekvati jo padarytai veikai bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam T. K. gali būti pasiekti skiriant švelnesnę bausmę, šioje byloje nenustatė. Nuteistojo T. K. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo išvadų dėl bausmės parinkimo pagrįstumu.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo

BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik esant visoms išvardytoms sąlygoms teismas gali spręsti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Be to, pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju nėra absoliuti nusikalstamą veiką padariusio asmens teisė, kurią teismas privalėtų besąlygiškai įgyvendinti, todėl net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, tačiau neprivalo taikyti BK 38 straipsnio nuostatų.

Apeliantas T. K. teigia, jog jis prisipažino nusikaltęs, atsiprašė nukentėjusiųjų, įsipareigoja atlyginti jiems padarytą žalą, todėl, jo nuomone, yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje numatytu pagrindu. Tokie apelianto skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Remiantis anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, kad nors T. K. teisme prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis keitė parodymus, klaidino tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnus, tiek teismą, taip siekdamas sumažinti savo veikos apimtį ir sušvelninti atsakomybę. Be to, kaip minėta, nors T. K. sudarė susitarimą su nukentėjusiais dėl žalos atlyginimo, tačiau iki susitarime nustatyto termino žalos neatlygino, be to, nors teismas, atsižvelgdamas į jo prašymą suteikti galimybę atlyginti žalą, net du kartus paskelbė pertrauką, tačiau jis nukentėjusiesiems neatlygino nė dalies žalos, to nepadarė ir išnagrinėjus bylą iš esmės, nors sakydamas paskutinį žodį pažadėjo atlyginti nukentėjusiesiems žalą ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Apeliaciniame skunde T. K. taip pat nurodė, kad iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme iš esmės atlygins nukentėjusiesiems padarytą žalą, tačiau to nepadarė. Todėl akivaizdu, kad T. K. susitarimas su nukentėjusiaisiais dėl žalos atlyginimo bei įsipareigojimas atlyginti žalą buvo deklaratyvus, siekiant būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu. Aptartos aplinkybės nagrinėjamu atveju neleidžia nuteistajam T. K. taikyti minėtą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, nes nėra BK 38 straipsnyje numatytų sąlygų atleisti T. K. nuo baudžiamosios atsakomybės.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo T. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti.