Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Baškienė, sekretoriaujant Kristinai Mečinskienei ir Rasai Legenzovaitei, dalyvaujant:

teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, išsituokęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), dirbantis užsienio valstybėje, kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2011 m. pradžioje, tiksli data nenustatyta, apgaule, pažadėjęs D. M., R. M. ir V. T. padėti įsidarbinti Norvegijoje, nurodęs už kiekvieno įdarbinimą pervesti po 1200 Lt, jiems 2011 m. kovo 8 d. pavedimu Nr. 510468 į jo nurodytą A. F. priklausančią banko sąskaitą banke AB DnB NORD Nr. (duomenys neskelbtini) pervedus 3600 Lt, darbo nesurado, pinigus sunaudojo savo reikmėms ir, tokiu būdu, apgaule savo naudai įgijo 1600 Lt vertės svetimą turtą - D. M. 1200 Lt, R. M. 1200 Lt, V. T. 1200 Lt.

Kaltinamasis T. K. kaltu prisipažino ir parodė, kad nuo 2004 m. jis dirbo Norvegijoje pas darbdavį. 2011 m. jo darbdavys norvegas J. paprašė surasti žmones, norinčius dirbti Norvegijoje. Apie tai, kad reikalingi darbuotojai darbui Norvegijoje, jis pasakė savo pažįstamam R. I.. R. I. surado žmones, norinčius dirbti užsienyje: R. M., D. M. ir V. T.. Pastarieji pervedė T. K. po 1200 Lt, kaip depozitą už įdarbinimą Norvegijoje. Susitikęs su nukentėjusiaisiais R. M., D. M. ir V. T. nebuvo, bendravo su R. M. telefonu. Pinigus į draugo A. F. sąskaitą nurodė pervesti, nes jo paties sąskaitos tuo metu buvo areštuotos. T. K. tik tarpininkavo norvegui dėl nukentėjusiųjų įdarbinimo, pats nukentėjusiesiems darbo neieškojo ir jokios įdarbinimo firmos neatstovavo. Nukentėjusiųjų pervestus pinigus A. F. tą pačią dieną išgrynino ir perdavė T. K.. Tą pačią dieną T. K. su norvegu J. susitiko Klaipėdos autobusų stotyje ir jam perdavė 4800 Lt, iš jų nukentėjusiųjų pinigus 3600 Lt ir savo pinigus 1200 Lt. Jokio dokumento, patvirtinančio pinigų gavimą, norvegas nesurašė. Gavęs pinigus norvegas dingo, nukentėjusiųjų neįdarbino ir pinigų negrąžino. T. K. skambino J. ir rašė jam elektroninius laiškus. Norvegas visą laiką žadėjo nukentėjusiuosius įdarbinti, tačiau to taip ir nepadarė. 2012 m. pradžioje T. K. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl norvego J. veiksmų. Pas norvegą J. kaltinamasis T. K. dirbo nuo 2004 m. iki 2006 m. Susirašinėjimo su norvegu elektroniniu paštu duomenų pateikti teismui negali, nes T. K. kompiuteris su visais duomenimis yra sunaikintas. 2014 m. sausio 16 d. teisiamajame posėdyje kaltinamasis T. K. paaiškino, kad iš nukentėjusiųjų jis paėmė pinigus sau, jokio norvego nebuvo, jį išgalvojo. Pinigų gavimo metu jis jokio darbo Norvegijoje neturėjo, todėl nukentėjusiesiems surasti darbo negalėjo. (II t., b.l. 75).

Nukentėjusysis R. M. parodė, kad 2011 m. kovo mėnesį, jis, jo sūnus D. M. ir draugas V. T. ieškojo darbo užsienyje. Apie tai pasakė savo draugui R. I.. R. I. rekomendavo savo darbų vadovą T. K., sakė, kad su juo yra dirbęs užsienyje. R. I. davė R. M. kaltinamojo telefono numerį (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad jis gali padėti susirasti darbą. Nukentėjusysis su kaltinamuoju T. K. bendravo telefonu. Kaltinamasis pasisakė dirbantis firmoje (duomenys neskelbtini), pasiūlė gerą darbą statybose Norvegijoje. T. K. nurodė elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) atsiųsti savo gyvenimo aprašymą, rūbų, avalynės dydžius. Kaltinamasis nurodė už kiekvieną, norintį dirbti Norvegijoje, asmenį pervesti į A. F. sąskaitą po 1200 Lt. R. M. įsidarbinti Norvegijoje įkalbino ir draugą V. T., bei į kaltinamojo nurodytą A. F. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 2 400 Lt už save ir sūnų D. M., bei 1200 Lt už V. T.. Kaltinamasis tvirtino, kad pervedus pinigus, per dvi savaites jie išvyks į Norvegiją. Po to, kai pervedė pinigus į T. K. sąskaitą, kaltinamasis ėmė išsisukinėti, tvirtinti, kad darbo reikia palaukti. 2011 m. gegužės mėnesį R. M. savarankiškai įsidarbino, apie tai pranešė T. K. ir paprašė grąžinti pinigus. T. K., kad pinigus į R. M. sąskaitą pervedė, kad R. M. nurodė klaidingą sąskaitos numerį ir panašiai. Kaltinamasis iki šiol pinigų negrąžino. Nukentėjusysis R. M. ir kaltinamasis T. K. susitaikė, kaltinamasis pasižadėjo iki 2014 m. balandžio 15 d. atlyginti padarytą žalą, kas mėnesį sumokėdamas dalį žalos.

Nukentėjusysis D. M. parodė, kad 2011 m. pradžioje jis internetinėje svetainėje www.darbas.lt paskelbė, kad ieško darbo ir nurodė tėvo R. M. telefono numerį. Netrukus tėvui paskambino Teodoru prisistatęs vyras. Jis paaiškino, kad ieško darbuotojų darbui Norvegijoje, įmonėje (duomenys neskelbtini). Tivadoras sakė, kad ši įmonė yra prie Oslo. Jis liepė elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) atsiųsti prašymus priimti į darbą, asmens dokumentų kopijas, vairuotojo pažymėjimų kopijas ir drabužių dydžius. Tivadoras sakė, kad sutvarkys visus su įdarbinimu susijusius dokumentus, užsakys darbo drabužius ir nupirks kelionės bilietus. Tivadoras nurodė į savo partnerio A. F. sąskaitą banke pervesti po 1200 Lt už kiekvieną norintį dirbti asmenį. Jis paaiškino, kad šie pinigai yra užstatas tam, kad darbuotojai neapsigalvotų ir tikrai išvažiuotų dirbti. D. M. elektroniniu paštu išsiuntė visus prašomus dokumentus ir į kaltinamojo nurodytą A. F. sąskaitą banke pervedė 3600 Lt, iš kurių 2400 Lt už R. M., D. M. ir 1200 Lt už V. T.. Po to jie laukė kaltinamojo pranešimo apie išvykimo laiką. Kaltinamasis apie mėnesį laiko neskambino, todėl R. M. paprašė sugrąžinti sumokėtus pinigus. Kaltinamasis sutiko pinigus grąžinti, paaiškino, kad šiuo metu yra Norvegijoje, todėl pinigus grąžins po dviejų savaičių. Pažadėtu laiku jis pinigų nepervedė. Po to kaltinamasis vis žadėjo pinigus pervesti, tačiau iki šiol to nepadarė.

Nukentėjusysis V. T. parodė, kad 2011 m. jis, R. M. ir D. M. ieškojo darbo užsienyje. R. M. ir D. M. internete paskelbė, kad ieško darbo statybose. Netrukus R. M. pranešė, kad surado darbą Norvegijoje ir, kad už įdarbinimą reikia sumokėti po l 200 Lt. V. T. perdavė R. M. 1200 Lt už jo paties įdarbinimą ir paskolino 2400 Lt sumokėti už R. M. ir D. M. įdarbinimą. Pinigus 3600 Lt R. M. pervedė į sąskaitą žmogui, kuris turėjo įdarbinti Norvegijoje. V. T. su kaltinamuoju nebendravo, su juo telefonu bendravo R. M.. kaltinamasis prašė pateikti visų norinčių įsidarbinti asmenų dokumentų kopijas, t.y. paso kopiją, sąskaitos banke numerį, nuotrauką ir tikslų gyvenamosios vietos adresą. Visus šiuos dokumentus V. T. pateikė R. M., kad šis perduotų kaltinamajam. R. M. skolą jam grąžino, tačiau 1200 Lt sumos už V. T. įdarbinimą negrąžino. V. T., tarpininkaujant kaltinamajam, Norvegijoje įdarbintas taip ir nebuvo, vėliau darbą susirado pats.

Byloje yra 2011-03T08 mokėjimo nurodymas Nr. 510468, kuriuo iš R. M. sąskaitos (duomenys neskelbtini) į A. F. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesti 3 600 Lt, nurodant mokėjimo paskirtį „už darbą", (b. 1. 3).

Liudytoja D. M. patvirtino nukentėjusiųjų R. M. ir D. M. parodymus ir papildomai parodė, kad jos sūnus D. M., sutuoktinis R. M. ir jo draugas V. T. į kaltinamojo T. K. nurodytą sąskaitą banke pervedė 3600 Lt, po 1200 Lt už kiekvieną asmenį. Po to, kai pinigai buvo pervesti T. K. nukentėjusiųjų neįdarbino ir pinigų negrąžino. Vyrui susiradus darbą, su kaltinamuoju telefonu bendravo D. M.. Jis vis žadėdavo netrukus grąžinti pinigus, pervesdamas į sąskaitą banke, tačiau iki šiol to nepadarė. Po to, kai R. M. ir D. M. parašė pareiškimą policijoje, T. K. paskambino ir paprašė pareiškimą atsiimti. Jis užtikrino, kad vėliausiai iki 2011 m. gruodžio 27 d. perves pinigus, tačiau D. M. patikrinus sąskaitą, pinigai pervesti nebuvo.

Liudytojas A. F. parodė, kad kaltinamąjį T. K. pažįsta, jie kartu mokėsi Klaipėdos verslo kolegijoje. 2011 m. kovo mėn. pradžioje, jo kursiokas T. K. paprašė duoti A. F. sąskaitos banke numerį. Jis paaiškino, kad jam turi pervesti pinigus, o paties T. K. sąskaita yra areštuota. A. F. kaltinamajam davė savo sąskaitos, esančios DnB banke, numerį. Po kelių dienų į jo sąskaitą R. M. pervedė 3 600 Lt, kuriuos A. F. paėmė SEB banko bankomate, Šilutės pl. 2, Klaipėdoje ir iš karto perdavė T. K.. Už ką T. K. gavo iš R. M. 3600 Lt, nežino. Savo banko sąskaitos išklotinę pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams.

DNB Nord 2011 m. kovo 8 d. mokėjimo nurodymas Nr. 510468, kuriuo R. M. į A. F. sąskaitą banke pervedė 3600 Lt. Mokėjimo paskirtis nurodyta „už darbą“ (I t., b.l. 3).

A. F. sąskaitos AB DnB Nord banke išrašas. Jame užfiksuota, kad:

2011 m. kovo 8 d. R. M. iš sąskaitos DnB Nord banko Anykščių poskyrio į A. F. sąskaitą pervedė 3600 Lt. Mokėjimo paskirtis: už darbą. Pavedimo įvykdymo data 2011 m. kovo 8 d., 14.26 val.

2011 m. kovo 10 d., 10.37 val., bankomate (duomenys neskelbtini) Šilutės pl. 2, Klaipėdoje, išgryninta 200 Lt suma.

2011 m. kovo 10 d., 10.45 val., bankomate (duomenys neskelbtini) Šilutės pl. 2, Klaipėdoje, išgryninta 200 Lt suma.

(I t., b.l. 44).

R. M. elektroninio pašto išrašas patvirtina, kad, į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) nusiųstos V. T., D. M., R. M., R. I. asmens dokumentų kopijos, banko sąskaitų numeriai, rūbų, batų dydžiai, (I t., b.1. 4-7); 2011-10-07 elektroninis laiškas i, kuriuo prašoma grąžinti pinigus, nes įdarbinimo paslaugos nesuteiktos (I t., b.1. 8).

AB bankas Swedbank 2012 m. birželio 12 d. raštu Nr. S/6984 informavo, kad T. K. sąskaitos banke 2010 m. lapkričio 30 d. antstolės A. R. Ž. patvarkymu, 201 m. rugsėjo 30 d. antstolio A. S. patvarkymu ir 2011 m. vasario 14 d. antstolio G. J. patvarkymu areštuotos (I. t., b.l. 76)

Išanalizavęs ir įvertinęs šių duomenų visumą, teismas pripažįsta įrodyta, kad kaltinamasis T. K. apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiųjų R. M., D. M. ir V. T. turtą. Kaltinamojo apgaulė įgyjant nukentėjusiųjų turtą pasireiškė netikrų duomenų apie norvego J. atstovavimą, įdarbinimą Norvegijoje pateikimu bei tikrųjų savo ketinimų nuslėpimu. Visi šie kaltinamojo naudotos apgaulės elementai iš esmės suklaidino nukentėjusiuosius dėl turto-3600 Lt perleidimo. Apgaulė pasireiškė ir tuo, kad pinigus nukentėjusieji pervedė ne į kaltinamojo T. K., bet, jo nurodymu, į liudytojo A. F. sąskaitą, taip apsunkinant asmens, faktiškai įgijusio ir naudojusio nukentėjusiųjų turtą, nustatymą bei pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Kaltinamasis T. K. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir duodamas parodymus teisme keitė savo poziciją dėl jam pareikšto kaltinimo: 2012 m. gegužės 3 d., apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, T. K. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir paaiškino, kad iš nukentėjusiųjų gautus pinigus perdavė norvegui G. J. (I t., b.l. 61). 2013 m. rugsėjo 4 d. teisiamojo posėdžio metu T. K. neprisipažino padaręs nusikaltimą ir paaiškino, kad 2011 m. jo darbdavys norvegas paprašė surasti žmonių, norinčių dirbti Norvegijoje. R. I. surado žmones. Iš jų paėmė pinigus, perdavė T. K., o šis Klaipėdos autobusų stotyje pinigus perdavė norvegui. Norvegui perdavė ir nukentėjusiųjų dokumentus. 2014 m. sausio 6 d. teisiamajame posėdyje T. K. pripažino savo kaltę, tačiau tvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir ankstesniame teisiamajame posėdyje. To paties teisiamojo posėdžio pabaigoje kaltinamasis parodė, kad iš nukentėjusiųjų gautus pinigus išleido savo asmeninėms reikmėms tenkinti, joks norvegas G. J. neegzistuoja, jį T. K. išgalvojo. Nukentėjusieji R. M. ir D. M. patvirtino, kad kaltinamasis T. K. jiems garantavo, kad jie bus įdarbinti Norvegijoje, jo nurodymu siuntė į T. K. elektroninę sąskaitą banke asmens duomenis, nuotraukas, drabužių dydžius, bei, kaltinamojo nurodymu, į A. F. sąskaitą banke pervedė 3600 Lt už įdarbinimą. Kaltinamasis T. K. nusikaltimo padarymo metu neturėjo licencijos verstis tarpininkavimo įdarbinant paslaugas, neturėjo įgaliojimo atstovauti fizinį ar juridinį asmenį, teikiantį tokias paslaugas, tokiu būdu neturėjo jokios galimybės už gautus iš nukentėjusiųjų pinigus suteikti jiems įdarbinimo paslaugas. Teisiamojo posėdžio metu T. K. patvirtino, kad pats jis neturėjo jokių konkrečių duomenų apie būsimą nukentėjusiųjų darbą. Nukentėjusysis R. M. patvirtino, kad pasitikėjimą jam kėlė tai, jog T. K. vaizdingai papasakojo apie būsimą darbą, tvirtino, pats dirbantis Norvegijoje, nurodė atsiųsti gyvenimo apraišymą, drabužių ir avalynės dydžius, asmens dokumentų kopijas, sąskaitų banke numerius. Visi šie kaltinamojo naudotos apgaulės elementai iš esmės suklaidino nukentėjusiuosius dėl turto-3600 Lt perleidimo. Nors kaltinamasis tvirtina neketinęs apgauti nukentėjusiojo, o jų pervestus pinigus atidavęs norvegui, tačiau šios kaltinamojo versijos nepatvirtina jokie kiti baudžiamosios bylos duomenys. Kaltinamasis T. K. pinigus perdavė Klaipėdos autobusų stotyje, negaudamas jokio patvirtinimo apie pinigų perdavimą. Jis nurodė anksčiau dirbęs pas norvegą, tačiau jo asmens duomenų neatsimenantis. T. K. negalėjo teismui pateikti ir susirašinėjimo elektroniniu paštu su norvegu J. duomenų, nes, kaltinamojo teigimu, šiuos duomenis jis prarado sugedus kompiuteriui. Įrodymų tyrimo pabaigoje kaltinamasis T. K. patvirtino, kad pinigus jis išleido savo poreikiams tenkinti, o norvegą tiesiog išgalvojo. Nukentėjusiųjų R. M., D. M. ir V. T. perduoti pinigai, skirti jų įdarbinimui Norvegijoje: darbo drabužių užsakymui, kelionės bilietų nupirkimui, dokumentų sutvarkymui, buvo naudojami kaltinamojo asmeniniams interesams tenkinti, todėl negalėjo užtikrinti sąžiningo sutarties šalių interesų apsaugos.

Kaltinamojo T. K. nusikalstama veika kvalifikuojama pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį.

Kaltinamajame akte aprašant T. K. pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį pareikštą kaltinimą, buvo nurodytos aplinkybės, kad jis Klaipėdos m., iš savanaudiškų paskatų, apgaule, turėdamas tikslą sukčiavimo būdu užvaldyti svetimą turtą, pažadėjo nukentėjusiuosius įdarbinti. Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalies dispozicija nereikalauja įrodyti nusikalstamos veikos tikslo ir paskatų, šios aplinkybės neturi reikšmės veikos kvalifikavimui ar atsakomybės dydžiui, todėl yra perteklinės ir iš kaltinimo pašalinamos. Nustatyta, kad T. K. su nukentėjusiuoju R. M., gyvenančiu Anykščiuose, kalbėjo telefonu ir tarpininkauti jį įdarbinant siūlė telefonu, todėl iš kaltinimo pašalinama ir aplinkybė, kad nukentėjusiuosius apgavo ir įkalbėjo pervesti pinigus Klaipėdos mieste.

Nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, T. K. padarė tiesiogine tyčia: jis svetimo turto įgijimui naudodamas apgaulę suvokė, kad tokiu būdu veikia prieš turto savininkų valią, numatė nusikalstamų veikų pavojingas pasekmes ir jų siekė.

Kaltinamasis T. K. vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje. Anksčiau jis nebuvo teistas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nusikalto pirmą kartą. T. K. nusikaltimo padarymo metu nedirbo, teismo posėdžio metu paaiškino, kad šiuo metu dirba Vokietijoje. Jis nusikaltimu padarytos žalos, ar bent jos dalies neatlygino, taip nesistengdamas sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

T. K. ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, davė parodymus, atitinkančius esmines įvykio aplinkybes, tačiau visą laiką teigė neturėjęs tikslo nukentėjusiųjų apgauti, o įsipareigojimų neįvykdęs dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nes pats buvo apgautas norvego. Teisminio įrodymų tyrimo metu jis keitė parodymus, taip nepadėdamas teismui nustatyti tiesą byloje. T. K. kritiškai savo elgesio nevertina ir nuoširdžiai nesigaili. T. K., nors su nukentėjusiaisiais R. M. ir D. M. sudsitarė dėl žalos atlyginimo, tačiau iki šiol neatlygino ir nesiėmė jokių veiksmų atlyginti ar pašalinti turtinei žalai. Teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, kaltinamojo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką nelaiko jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (LR BK 59 str.1 d. 2 p.). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Atsižvelgiant į visas aplinkybes, vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 55 straipsniu, 61 straipsniu, kaltinamajam T. K. skiriama BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė - bauda– bauda, kurios dydis nustatomas artimas BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytam šios bausmės vidurkis. Tokios bausmės paskyrimas iš esmės dera su teisingumo principo reikalavimais. Baudos dydis parenkamas vadovaujantis nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusia BK 47 straipsnio 2 dalies redakcija (LR 2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), nustačiusia mažesnius šios bausmės dydžius. Baudos dydis skaičiuojamas pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusį 2006-12-07 LR įstatymu Nr. X-963 nustatytą minimalų gyvenimo lygį 130 Lt per mėnesį vienam Lietuvos Respublikos gyventojui.

Kaltinamajam T. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinamas.

Nukentėjusieji D. M. ir R. M. kaltinamajam T. K. pareiškė solidarų 8400 Lt civilinį ieškinį, reikalaudami atlyginti dėl kaltinamojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje jiems padarytą 2400 Lt turtinę žalą (kiekvienam po 1200 Lt) ir 6000 Lt neturtinę žalą (kiekvienam po 3000 Lt) (I t., b.l. 163-164). Įrodymų tyrimo metu nukentėjusieji pateikė prašymą, kuriuo prašomą priteisti neturtinę žalą sumažino iki 4000 Lt (kiekvienam nukentėjusiajam po 2000 Lt), bei kaltinamojo T. K. pasižadėjimą atlyginti nukentėjusiesiems R. M. ir D. M. padarytą turtinę ir neturtinę žalą, bei proceso išlaidas iki 2014 m. balandžio 15 d. (II t., b.l. 68, 69).

Nukentėjusiųjų R. M. ir D. M. civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti tenkinamas visiškai. Nustatyta, kad kaltinamasis T. K. apgaule įgijo 2400 Lt vertės nukentėjusiųjų turtą (1200 Lt vertės R. M. turtą ir 1200 Lt vertės D. M. turtą). Tarp kaltinamojo T. K. nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos yra priežastinis ryšys. Iš kaltinamojo T. K. priteisiama 1200 Lt R. M. ir 1200 Lt D. M. turtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

R. M. ir D. M. civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti tenkinamas tik iš dalies.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, ar asmens sveikatai. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus.

Nustatyta, kad dėl kaltinamojo T. K. nusikalstamos veikos nukentėjusieji R. M. ir D. M. prarado bendros 2400 Lt vertės turtą, buvo nepateisinti jų lūkesčiai, susiję su darbu Norvegijoje ir ateities investicijomis. Kaltinamasis T. K. nusikaltimą padarė tyčine kaltės forma, apgaule, piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų pasitikėjimu, sąmoningai siekdamas sukelti jiems dvasinius išgyvenimus. R. M. ir D. M. kaltinamojo nusikalstamų veiksmų pasekmėje praradę pinigus, pasijuto šiurkščiai pažeminti ir šokiruoti. Jie iki šiol jaučia nesaugumo jausmą ir nusivylimą. Tačiau byloje nenustatyta, kad nukentėjusiųjų R. M. ir D. M. neigiamų išgyvenimų pasekmės yra kaip nors susijusios su nepataisomais liekamaisiais reiškiniais, pablogėjusiais santykiais, ar gerove. Priešingai, nukentėjusieji praėjus porai mėnesių nuo nusikaltimo padarymo, patys savo jėgomis susirado darbą ir pradėjo dirbti. Įvertinus visas šias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijais, siekiant protingos nukentėjusiojo ir kaltinamojo skirtingų interesų pusiausvyros, nukentėjusiųjų R. M. ir D. M. prašoma priteisti 4 000 Lt neturtinė žala mažinama ir abiems nukentėjusiesiems priteisiama iš kaltinamojo T. K. po 300 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Tokio dydžio žalos nustatymą sąlygoja ir šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, būtinybė atsižvelgti į visuomenės interesą, siekiant neužkirsti kelio bausmės įvykdymui, turtinės žalos atlyginimui, išlaikyti tam tikrą nukentėjusio asmens ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyrą. Likusioje dalyje civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetamas. Nors kaltinamasis T. K. 2014 m. sausio 6 d. pasižadėjimu (II t., b.l. 69) pripažįsta visą nukentėjusiųjų pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti ir įsipareigoja iki 2014 m. balandžio 15 d. atlyginti žalą, lygiomis dalimis, kiekvieną mėnesį sumokėdamas dalį žalos, tačiau akivaizdu, kad šis pasižadėjimas neatspindi kaltinamojo tikrosios valios ir yra pasirašytas tik siekiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. T. K. nuo pasižadėjimo pasirašymo dienos nukentėjusiesiems neatlygino nei dalies civilinio ieškinio ir net nesistengė to padaryti. Teisiamajame posėdyje, prašant kaltinamajam T. K., net du kartus buvo padaryta pertrauka, suteikiant galimybę T. K. atlyginti susitarime numatytą žalą ir įrodyti, jog jis ketina vykdyti savo įsipareigojimą dėl žalos atlyginimo. T. K., kreipdamasis į teismą paskutiniu žodžiu, žadėjo atlyginti nukentėjusiesiems žalą ir tą pačią dieną pateikti teismui tai įrodančius dokumentus, tačiau to nepadarė. Teismas kaltinamojo T. K. sutikimą su nukentėjusiųjų pareikštu civiliniu vertina tik kaip jo siekimą būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnyje numatytais pagrindais.

Nukentėjusieji D. M. ir R. M. civiliniu ieškiniu prašo priteisti ir jų turėtas išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti. Šioms išlaidoms pagrįsti nukentėjusieji pateikė 2011 m. gruodžio 16 d., 2012 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. gegužės 28 d. teisinių paslaugų sutartis, sudarytas advokatės V. L. su nukentėjusiuoju R. M., dėl pareiškimo ikiteisminio tyrimo įstaigai paruošimo, skundo, dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą paruošimo ir civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje paruošimo (I t., b.l. 166, 168 ir 170 ). Nukentėjusieji taip pat pateikė pinigų priėmimo kvitus, patvirtinančius, kad nukentėjusysis D. M. sumokėjo 80 Lt, o nukentėjusysis R. M. sumokėjo 600 Lt (I t., b.l. 165,167 ir 169). Nukentėjusiųjų atstovavimo išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis. Iš kaltinamojo T. K. priteisiama 80 Lt D. M. ir 600 Lt R. M. proceso išlaidų atlyginimas.

Proceso išlaidos – 761,02 Lt, išmokėtos iš teismo lėšų nukentėjusiųjų V. T. (150,49 Lt+153,73 Lt), R. M. (243,06 Lt + 145,33 Lt) ir D. M. (68,41 Lt) atvykimui į teisiamąjį posėdį, priteistinos iš kaltinamojo T. K. (I t., b.l. 184, 190, II t., b.l. 24, 84,85,86).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, teismas,

nusprendė:

T. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirti baudą 50 MGL (6500 Lt).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nukentėjusiųjų R. M. ir D. M. pareikštą civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti tenkinti visiškai. Priteisti iš kaltinamojo T. K. 1200 Lt R. M. ir 1200 Lt D. M. turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiųjų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti tenkinti iš dalies. Priteisti iš kaltinamojo T. K. 300 Lt R. M. ir 300 Lt D. M. neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Priteisti iš kaltinamojo T. K. proceso išlaidų atlyginimą R. M. 600 Lt ir D. M. 80 Lt.

Priteisti iš kaltinamojo T. K. proceso išlaidas 761,02 Lt į valstybės biudžetą.

Nuosprendį per dvidešimt dienų nuo paskelbimo dienos byloje dalyvaujantys asmenys gali apskųsti Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.