Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio, Dovilės Jazdauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Giedrės Kairienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. F. (M. F.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini), Respublikoje 2025 m. rugsėjo 4 d. sprendimo atsisakyti išduoti vizą teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2025 m. birželio 18 d. prašymu Nr. 01060860 prašė išduoti Šengeno vizą. Prašyme pareiškėja nurodė savo pilietybę – (duomenys neskelbtini), Respublikos; kelionės tikslą – šeimos ar draugų lankymas; kelionės tikslo valstybę – Lietuva; savo darbovietę – (duomenys neskelbtini), ((duomenys neskelbtini), Respublika); prašoma leisti atvykti daug kartų.

Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini), Respublikoje 2025 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. LTU-28-00000000000000000001060860 „Dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą (duomenys neskelbtini), Respublikos pilietei M. F.“, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, gautą informaciją, bei atžvelgiant į konsultacijos su Valstybės saugumo departamentu rezultatus, buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai. Užsieniečių registro vizų modulyje taip pat nurodyta, kad sprendimas atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą priimtas 2025 m. rugsėjo 4 d.

Šengeno viza – vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 810/2009 ir Šengeno teisyno nuostatomis, Šengeno valstybės išduodama viza, kuria užsieniečiui leidžiama atvykti į Šengeno valstybių teritoriją ir būti joje ne ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį arba vykti tranzitu per Šengeno valstybių teritoriją (Įstatymo 2 straipsnio 27⁴ dalis). Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse (Įstatymo 12¹ straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 34 dalis).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad išnagrinėjus pareiškėjos prašymą išduoti Šengeno vizą, buvo priimti du atskiri dokumentai: sprendimas standartizuota forma ir kitas tos pačios dienos sprendimas, kuriame nurodyti atsisakymo išduoti vizą motyvai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas administracinio sprendimo pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad administracinis sprendimas būtų surašytas vientisame dokumente (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-126-575/2025). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinusi tai, kad šiuo atveju abu sprendimai priimti iš esmės dėl to paties klausimo – pareiškėjos prašymo išduoti vizą, daro išvadą, kad abu dokumentai turi būti vertinami kaip vientisas sprendimas.

Nagrinėjamu atveju nuspręsta pareiškėjai atsisakyti išduoti vizą, vadovaujantis konkrečiu teisiniu pagrindu – Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, pagal kurį vizą išduoti atsisakoma, jeigu prašymą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės vidaus saugumui. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad priimant Sprendimą atsisakyti išduoti vizą buvo atlikta konsultacija su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentu. Konsultacijoje, kurią Valstybės saugumo departamentas pateikė 2025 m. rugsėjo 3 d. užsieniečių registro vizų modulyje, teigiama, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl Valstybės saugumo departamento rekomendacija yra neišduoti vizos pareiškėjai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiame Sprendime dėl vizos, yra nurodytas teik teisinis, tiek faktinis sprendimo priėmimo pagrindas. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad Spendimas dėl vizos iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į aktualų geopolitinį kontekstą, Valstybės saugumo departamento surinkti duomenys, jog pareiškėja dirba (duomenys neskelbtini), Respublikai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje (įmonėje (duomenys neskelbtini),), yra pakankami spręsti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog lojalumo (duomenys neskelbtini), / (duomenys neskelbtini), valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems (duomenys neskelbtini), / (duomenys neskelbtini), valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1301-968/2025). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, kartu akcentuoja, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju nepateikė faktinių duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento nurodytas aplinkybes, o pareiškėjos skunde išdėstyti biografijos, šeimos faktai, aplinkybės, susijusios su migracijos ankstesnių reikalavimų laikymųsi, nėra pakankami, kad paneigtų Valstybės saugumo departamento išvadą dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui.

Dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su apribota pareiškėjos galimybe bendrauti su artimaisiais, teisėjų kolegija pažymi, jog nustatyta, kad pareiškėjos atvykimas į Lietuvos Respubliką kelia grėsmę valstybės saugumui, o tai susiję su platesniais visuomenės interesais. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjos teisės į šeimos gyvenimą ribojimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti Lietuvos valstybės saugumą. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2139-789/2024).

Pareiškėja, ginčydama Sprendimą, taip pat nurodo, kad anksčiau jai buvo išduotos vizos, jokios aplinkybės šiuo metu nėra pasikeitusios. Atsakant į šiuos pareiškėjos argumentus pažymėtina, kad faktas, jog pareiškėjai anksčiau buvo išduotos vizos, neatima iš Valstybės saugumo departamento reikšmingas pareiškėjos biografijos ir jos dabartinio gyvenimo aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Sprendime pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Nenustačius jokių ginčijamo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovė pateikė prašymą priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodydama, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą rengiant procesinius dokumentus byloje yra 990 Eur. Atsakovė paaiškino, kad nereti atvejai, kai iškilus sudėtingam teisiniam klausimui viešojo administravimo subjekto vidiniai resursai yra nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus teisme. Atsakovė pažymėjo, kad Užsienio reikalų ministerijoje veikia Veiklos valdymo ir teisinių klausimų grupė, kuri yra sudaryta iš 5 darbuotojų/tarnautojų ir grupės vadovės. Ministerija nuolat turi nuo 40 iki 50 atvirų bylų teismuose, kuriose dalyvauja atsakovo ir trečiojo asmens statusu. Dėl didelio bylų, kuriose ministerija dalyvauja įvairiais statusais, skaičiaus ši grupė yra per maža, kad galėtų atstovauti teismuose visose bylose. Taip pat atsakovė nurodo, kad byloje yra kilęs ginčas dėl ministerijos veiksmų, kurie yra skundžiami Europos sąjungos ir migracijos teisės Lietuvoje kontekste. Teikiant atsiliepimą į skundą ginamasi užsieniečių teisinės padėties teisė aktų nuostatomis. Migracijos teisė nėra ministerijos kompetencija viešojo administravimo srityje.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme) bei kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nurodoma, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje (administracinė byla Nr. AS143-375/2008) yra konstatavusi, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas, tačiau administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką. Plėtodamas šią praktiką, vėlesnėse nutartyse Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad viešojo administravimo subjektas, veikdamas specifinėje srityje, privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3910-662/2020, 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5449-575/2019). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos veiklos valdymo ir teisinių klausimų grupės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2023 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. V-278, 6.9 punktą vienas iš pagrindinių Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos veiklos valdymo ir teisinių klausimų grupės veiklos tikslų yra užtikrinti ministerijos interesų atstovavimą Lietuvos Respublikos teismuose, Lietuvos Respublikos ikiteisminėse ginčų nagrinėjimo ir teisėsaugos institucijose. Teisminių procesų, kuriuose dalyvauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, koordinavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2021 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. V-409 (Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2023 m. gruodžio 8 d. įsakymo Nr. V-431 redakcija) 16 punkte nustatyta, kad ministerijos kancleris sprendimą dėl advokato pasitelkimo konkrečioje byloje priima atsižvelgdamas į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu suformuota), bylos apimtį ir sudėtingumą, į proceso dalyvių pozicijų formulavimą byloje, į skundo ar ieškinio pagrindą ir dalyką, į tai, ar bylos baigtis gali daryti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, taip pat ir viešajam interesui, į kitas svarbias aplinkybes ir į Veiklos valdymo ir teisinių klausimų grupės, Generalinės inspekcijos ir kitų bylos baigtimi suinteresuotų ministerijos administracijos padalinių parengtoje pažymoje pateiktą informaciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo keliama nauja teisinė problematika, byla nėra sudėtinga nei faktinių aplinkybių, nei teisės aiškinimo bei taikymo klausimais. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos veiklos valdymo ir teisinių klausimų grupės veiklos tikslus, įvertinus tai, kad byla nėra sudėtinga nei dėl jos apimties, nei dėl įrodymų vertinimo ar ginčui taikytinos teisės taikymo, darytina išvada, kad atsakovė turėjo galimybę savo pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jos interesams. Taigi prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus. Dėl nurodytų priežasčių ir išdėstytų argumentų atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos M. F. (M. F.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmus.