Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-02-10 nuosprendžio, kuriuo T. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 str. 2 d. 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2011-05-19 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 4 (ketveri) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. L. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą iš saugomos teritorijos, o būtent, laikotarpyje nuo 2008-04-22 18.00 val. iki 2008-04-23 dienos 8.30 val., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, įsibrovęs į saugomą, aptvertą – UAB „M“ priklausančią teritoriją, adresu (duomenys neskelbtini), pagrobė nuo vilkiko „Man 22.464“ priekinį bamperį su dviem žibintais, kurių vertė 2400 Lt, tuo padarydamas UAB „M“ 2400 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje T. L. dalyvauti nepageidavo. Jo gynėjas teismo posėdžio metu prašė apeliacinį skundą patenkinti ir paskirtą bausmę sumažinti. Prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-02-10 nuosprendį kaip pagrįstą ir teisėtą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus, pagrįstai T. L. pripažino kaltu pagal LR BK 242 str. Liudytojų ir paties nuteistojo duotais parodymai įrodyta, kad nuteistasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, įvertino nuteistojo T. L. asmenybę, t. y. T. L. eilę kartų buvo baustas administracine tvarka už įvairius administracinius teisės pažeidimus, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, kaltinamasis taip pat niekur nedirbo, nebuvo registruotas darbo biržoje, įrašytas į psichiatrijos ligoninės įskaitą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant psichoaktyviąsias medžiagas. Teismas atsižvelgė ir į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, t. y. kad T. L. padarytas nusikaltimas yra apysunkis, tyčinis. Be to, teismas atsižvelgė į nuteistojo T. L. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi kaip į atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir paskyrė bausmę, mažesnę, nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Teismas taip pat pagrįstai įvertino ir tai, kad T. L. praeityje teistas netgi keturiolika kartų, teistumas neišnykęs bei pagrįstai, vadovaudamasis LR BK 56 str. nuostatomis, parinko laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teismui nuteistasis T. L. pateikė prašymą ir išrašą iš medicininių dokumentų (158-159 b. l.) iš kurių matyti, jog jam nustatyta ligos diagnozė – II stadijos dešinio plaučio vėžys, lėtinis virusinis hepatitas C bei kitos ligos. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu pirmos instancijos teismo nuosprendžiu, sutinka, kad teismas neanalizavo aplinkybių susijusių su nuteistojo sveikatos būkle, tačiau teismui nebuvo pateikta jokių duomenų apie tai, jog jis sirgtų onkologine ar kitomis ligomis. Kadangi šiuo metu apeliacinės instancijos teismui pateikti tokie duomenys bei prašymas tuo pagrindu švelninti paskirtą bausmę, tai teisėjų kolegija, vertindama pateiktą prašymą bei išrašą iš medicininių dokumentų konstatuoja, jog dalis nurodytų susirgimų patenka į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578, tačiau atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės ar mažinti jam skiriamą ar jau paskirtą bausmę dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga ir teismas šį klausimą gali spręsti tik įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, taip pat sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje ir pan. Didelę reikšmę sprendžiant šį klausimą turi ir tai, kada paaiškėjo sunkios ligos požymiai, nes jeigu tokia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga negali būti pripažinta pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės ar švelninti jam paskirtą bausmę (kasacinės nutartys Nr. 2K-337/2010, 2K-69/2009). Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad apelianto ligos yra chroniško pobūdžio, kaip matyti iš byloje esančios pažymos (101 b.l.) jis dar iki šios nusikalstamos veikos padarymo piktnaudžiavo alkoholiu ir psichoaktyviomis medžiagomis, todėl atsižvelgiant į nuteistojo sveikatos būklę, kolegijos nuomone, švelninti jam paskirtą bausmę pagrindo nėra.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes kolegija konstatuoja, jog bausmės, paskirtos ankstesniais nuosprendžiais, T. L. jokios teigiamos įtakos nepadarė. LR BK 178 str. 2 d. sankcijoje alternatyviai numatytos kelių rūšių bausmės, tačiau kolegija, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes bei į tai, jog T. L. nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą, todėl jis laikytinas recidyvistu (LR BK 27 str.), o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (LR BK 56 str. 1d.), konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui skyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, visiškai atitinka LR BK 54, 56 str. reikalavimus ir savo paskirtį. Subendrinta bausmė atitinka LR BK 64 str. reikalavimus, kadangi prie Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-05-19 nuosprendžiu paskirtos subendrintos 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmės pridėjo 2012-02-10 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės dalį ir galutinę bausmę skyrė 4 (ketverius) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo, t.y. realiai subendrintos bausmės laikas padidėjo šešiais mėnesiais. Pažymėtina, jog bausmės dydis yra mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, todėl labiau švelninti už padarytą nusikaltimą paskirtą bausmę nėra pagrindo. Švelnesnės bausmės paskyrimas toliau formuotų T. L. neadekvatų savo elgesiui atsakomybės suvokimą ir nebūtų pasiekti bausmės tikslai, numatyti LR BK 41 str. 2 d.

Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, teismas visiškai teisingai paskyrė T. L. laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas daug mažesnį už jo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytą vidurkį, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo turinį, bei tinkamai kvalifikavo jo veiką, bet atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo dydžiu ir rūšimi bausmę.

Esant tokioms aplinkybėms, švelninti bausmę apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti nuteistojo T. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. nuosprendžio.