- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-18
- Bylos Nr.
- A-2359-1062/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00271-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ramutė Ruškytė (pirm.), Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- J. G., V. J., Ž. N., R. Š., M. B., V. J. Č., L. S., G. S.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonei Turto bankui, Panevėžio aeroklubui, Turto bankas, Panevėžio aeroklubas
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. G., V. J., Ž. N., R. Š. (pavardė nurodoma pagal Gyventojų registro duomenis), M. B., V. J. Č., L. S., G. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. G., V. J., Ž. N., R. Š., M. B., V. J. Č., L. S., G. S. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Turto bankui, Panevėžio aeroklubui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai J. G., V. J., Ž. N., R. Š., M. B., V. J. Č., L. S., G. S. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) sprendimus, priimtus 2016 m. balandžio 29 d. (toliau – ir Sprendimai): sprendimą Nr. 23S-214-( 14.23.3)“Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei L. O. B.“; sprendimą Nr. 23S-215-(14.23.3) “Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei G. S.“; sprendimą Nr. 23S-216-(14.23.3) “Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei V. M.“; sprendimą Nr. 23S-217-(14.23.3) “Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei D. M. S.“; sprendimą Nr. 23S-219-(14.23.3) “Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei L. L. Č.“; 2) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) suprojektuoti teritorijoje, kurioje buvo B. T. ir vaikų: K., V., E. ir V. nuosavybės teisėmis valdytas žemės plotas, žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui, o atsakovą NŽT įpareigoti atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, t. y. priimti sprendimus atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę buvusioje vietoje (natūra).
2. Pareiškėjai nurodė, kad L. O. B., G. S., V. M., D. M. S., L. L. Č., kurių turto paveldėtojai yra pareiškėjai ir kuriems Sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra pretendentės atkurti nuosavybės teises į 9,5 ha buvusių savininkų B. T. ir vaikų: : K., V., E. ir V. nuosavybės teisėmis valdytą žemę Panevėžio mieste. Pretendentėms iki Sprendimų priėmimo buvo atkurtos nuosavybės teisės į jiems tekusias buvusių savininkų žemės dalis, perduodant žemės sklypus buvusių savininkų nuosavybės teise valdytos žemės vietoje, kuri nepateko į Panevėžio aerodromo teritoriją, o Sprendimais kiekvienai iš pretendenčių buvo atkurtos nuosavybės teisės į joms tenkančias žemės dalis, atlyginant pinigais, nors pretendentės buvo aiškiai išreiškusios savo valią, prašydamos nuosavybės teises joms atkurti natūra, grąžinant buvusių savininkų nuosavybės teise valdytą žemę Panevėžio mieste buvusioje vietoje. Pretendentėms dar liko neatkurtos nuosavybės teisės, kiekvienai į 0,1 ha ploto žemę.
3. Pareiškėjai teigė, kad pretendentės ir pareiškėjai niekada nepageidavo, kad nuosavybės teises į žemę būtų atkurtos pinigais arba valstybinio miško plotu kaimo vietovėje, todėl NŽT nepagrįstai priėmė Sprendimus, kuriais nusprendė atkurti pretendentams nuosavybės teises į dalį buvusių savininkų žemės, už ją atlyginant pinigais.
4. Pareiškėjai nesutiko, kad buvusių savininkų žemės dalis, į kurią pretendentėms atkurtos nuosavybės teisės atlyginant pinigais, yra išperkama valstybės kaip žemė užimta aerodromo. Pareiškėjai nurodė, kad žemės sklypas, į kurį pageidaujama atkurti nuosavybės teises, jau nebėra laikomas aerodromu, nes Civilinės aviacijos administracijos skelbiamame sąraše nurodoma, kad Panevėžio aerodromas nuo 2015 m. spalio 1 d. yra uždarytas, kadangi neatitinka aerodromams keliamų reikalavimų, o jo teritorijos kaip susijusios su aviacija, statusas yra lauko aikštelė , kuriai leidimas naudoti skrydžiams galiojo iki 2016 m. gruodžio 1 d. Pareiškėjai pažymėjo, kad aerodromui priskirtoje teritorijoje yra atkuriamos buvusių savininkų nuosavybės teisės, vykdomas teritorijų planavimas, formuojamos gatvės, suteikiami adresai. Pareiškėjų nuomone, aerodromo teritorijai nėra išreikštas visuomenės poreikis ir egzistuoja visos sąlygos kad ta žemės dalis, į kurią Sprendimais nuosavybės teisė atkurta už ją atlyginant pinigais, būtų grąžinta natūra, todėl Sprendimus pareiškėjai prašė panaikinti ir įpareigoti Administraciją suformuoti sklypus buvusių savininkų turėtos žemės vietoje, o NŽT įpareigoti atkurti į juos nuosavybės teises, priimant sprendimus.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjai pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 685 „ Dėl civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašo su jų užimtos žemės plotais patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) patvirtinto sąrašo 16 punktas, kuriuo Panevėžio aerodromas įtrauktas į Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašą su jo užimtos žemės plotais (toliau – ir Sąrašas) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniui, 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 daliai.
Atsiliepimas
6. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti.
7. NŽT paaiškino, kad į dalį pretendentėms tenkančios žemės nuosavybės teisės yra atkurtos natūra. NŽT nurodė, kad ta buvusių žemės savininkų dalis, į kurią ginčijamais sprendimais pretendentams atkurtos nuosavybės atlyginant pinigais, patenka į Panevėžio aerodromo teritoriją. NŽT vadovavosi Sąrašu ir nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad Panevėžio aerodromo iškėlimo klausimas nėra išspręstas, o žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame yra aerodromas, esantis (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžio mieste, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį priskiriamas valstybės išperkamai žemei, tai ši žemė negali būti grąžinta pareiškėjams natūra, kaip laisva (neužstatyta) žemė. NŽT atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai buvo informuoti, jog nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Atkūrimo įstatyme įtvirtintas papildomas atlyginimas už valstybės išperkamą žemę – atlyginimas lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pareiškėjai įstatymo nustatytais terminais nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, nors buvo informuoti, kad pretendenčių nurodytu būdu, t. y. natūra nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių. NŽT direktorius 2015 m. rugsėjo 25 d. pavedimu Nr. 10PAV-296-(1.8) „Dėl atlyginimo pinigais atkuriant nuosavybės teises į žemę miestuose“ pavedė teritorinių skyrių vedėjams užtikrinti, kad piliečiams sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginat pinigais už mieste turėtą žemę būtų priimti iki 2016 m. gegužės 1 d. Kadangi pareiškėjai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, buvo priimti Sprendimai. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuota vadovaujantis Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“. NŽT Panevėžio skyriaus nuomone, Sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, jų naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.
8. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Administracija rėmėsi Sąrašu, taip pat nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės kompetencijai nėra priskirta spręsti dėl Panevėžio aerodromo iškėlimo. Panevėžio miesto savivaldybės meras dar 2013 m. sausio 15 d. raštu Nr. 19-4.8-114 „Dėl Panevėžio aeroklubo iškėlimo“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrą pirmininką, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministrą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, prašydamas pavesti atsakingoms institucijoms spręsti aeroklubo iškėlimo klausimą. Panevėžio aeroklubo iškėlimo klausimas buvo papildomai svarstomas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijoje, Kūno kultūros ir sporto departamente. Pažymėjo, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr.1-248 „Dėl Panevėžio miesto gyvenamųjų teritorijų specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtino Panevėžio miesto gyvenamųjų teritorijų specialųjį planą (toliau – ir Specialusis planas), kuris detalizavo Panevėžio miesto bendrojo plano, patvirtinto Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 (toliau – ir Bendrasis planas), sprendinius, kuriuose numatyta Panevėžio aerodromo teritorijoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžio mieste, formuoti sklypus vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų su daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių bei komercinės paskirties pastatų statybomis, taip pat numatyta visuomenės paskirties teritorija, kurioje įsikurs mokymo, gydymo įstaigos. Tačiau Specialiojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, kad numatomus formuoti žemės sklypus, vykdyti statybas bei tiesti komunikacijas, inžinierinius tinklus bus galima tik Panevėžio aerodromą iškėlus į kitą vietą. Kadangi šiai dienai Panevėžio aerodromo iškėlimo klausimas nėra išspręstas, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžio mieste, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį priskiriamas valstybės išperkamai žemei ir ši žemė negali būti grąžinama natūra, kaip laisva (neužstatyta) žemė.
Atsiliepimas
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Turto bankas atsiliepime į skundą nurodė, kad VĮ Turto bankas patikėjimo teise valdo nekilnojamąjį turtą: administracinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , bendras plotas 666,94 kv. m), garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), bendras plotas 1163,13 kv. m), garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , bendras plotas 200,27 kv. m), poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , bendras plotas 65,26 kv. m), naftos bazę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , bendras plotas 16,67 kv. m), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , užstatymo plotas 192 kv. m), kitus statinius ( inžinierinius) – kiemo statinius (aikštelė, lauko tualetas, kuro rezervuarai 8 vnt.), esančius (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžyje. Šis nekilnojamas turtas yra 51,9 ha ploto žemės sklype – Panevėžio aerodrome ir naudojamas Panevėžio aeroklubo veikloje. Panevėžio aeroklubas 2016 m. vasario 11 d. raštu kreipėsi į VĮ Turto banką, prašydamas perduoti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžyje, pagal panaudos sutartį Panevėžio aeroklubo veiklai užtikrinti. VĮ Turto bankas 2016 m. kovo 23 d. raštu Nr. SK4-2706 kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją, prašydamas sutikimo perduoti statinius pagal panaudos sutartį Panevėžio aeroklubui. Kadangi VĮ Turto bankui nereiškiami jokie reikalavimai, Įmonė nesusijusi su skundžiamų sprendimų priėmimu, ji į bylą įtraukta tiktai kaip patikėjimo teise valdanti valstybei nuosavybės teise priklausančius statinius, esančius žemės sklype, (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžyje, pareiškėjų skundo reikalavimus palieka spręsti teismo nuožiūra, nepasisako dėl skunduose keliamų reikalavimų pagrįstumo.
II.
11. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
12. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimų, kuriais nuspręsta pretendentėms atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų B. T. ir vaikų: K., V., E. ir V. (toliau – ir buvę savininkai) nuosavybės teisėmis valdytą žemę Panevėžio mieste pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Atsižvelgęs į bylos medžiagą, teismas nustatė, kad:
13.1. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai yra tinkami subjektai nuosavybės teisių atkūrimo procese.
13.2. L. O. B., kurios turto paveldėtojais yra pareiškėjai R. Š. ir M. B.; G. S., kurios turto paveldėtoja yra pareiškėja Ž. N.; V. M., kurios turto paveldėtojai yra pareiškėjos J. G. ir V. J., D. M. S., kurios turto paveldėtojas yra G. S., L. L. Č., kurios turto paveldėtojai yra L. S. ir V. J. Č., yra teisėtos pretendentės atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų B. T. ir vaikų: : K., V., E. ir V. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka buvo priskirta Panevėžio miesto teritorijai.
13.3. L. O. B. turėjo teisę atkurti nuosavybė teisę į 0,7910 ha žemės, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka buvo priskirta Panevėžio miesto teritorijai, ginčijamo sprendimo priėmimo šiai pretendentei buvo neatkurta nuosavybės teisė į 0,7190 ha žemės, o ginčijamu sprendimu jai atkurta nuosavybė teisė į 0,6190 ha žemės, atlyginant pinigais (neindeksuota vertė 1 246 Eur, indeksuota vertė 1 994 Eur).
13.4. G. S. turėjo teisę atkurti nuosavybė teisę į 0,7920 ha žemės Panevėžio mieste, iki ginčijamo sprendimo priėmimo jai buvo neatkurta nuosavybė teisė į 0,7236 ha žemės, o ginčijamu sprendimu jai atkurta nuosavybės teisė į 0,6236 ha žemę, atlyginant pinigais (neindeksuota vertė 1 255 Eur, indeksuota vertė 2 008 Eur);
13.5. V. M. turėjo teisę atkurti nuosavybės teisę į 0,7920 ha žemės Panevėžio mieste, iki ginčijamo sprendimo priėmimo jai buvo neatkurta nuosavybės teisė į 0,6391 ha žemės, o ginčijamu sprendimu jai atkurta nuosavybės teisė į 0,5391 ha žemę, atlyginant pinigais (neindeksuota vertė 1 085 Eur, indeksuota vertė 1 736 Eur);
13.6. D. M. S. turėjo teisę atkurti nuosavybė teisę į 0,7910 ha žemę Panevėžio mieste, iki ginčijamo sprendimo priėmimo jai buvo neatkurta nuosavybė teisė į 0, 7263 ha žemę, o ginčijamu sprendimu jai atkurta nuosavybės teisė į 0,6263 ha žemės atlyginant pinigais,
13.7. L. L. Č. turėjo teisę atkurti nuosavybės teisę į 0,7920 ha žemės Panevėžio mieste, iki ginčijamo sprendimo priėmimo jai buvo neatkurta nuosavybė teisė į 0,6500 ha žemę, o ginčijamu sprendimu jai atkurta nuosavybė teisė į 0,5500 ha žemę, atlyginant pinigais (neindeksuota vertė 1 107 Eur, indeksuota vertė 1 771 Eur). Visoms pretendentėms liko neatkurtos nuosavybės teisės į kiekvienai jų tenkančią 0,1 ha žemės dalį Panevėžio mieste.
13.8. 1991 m. gruodžio 9 d. paduodant prašymą dėl žemės grąžinimo, pretendentė L. O. B. nurodė visus pretendentus ir išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į buvusių savininkų B. T. ir vaikų: : K., V., E. ir V. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę atkūrimo, grąžinant žemę buvusioje vietoje. 2003 m. balandžio 23 d. prašymu pretendentė D. M. S. pakartotinai išreiškė valią grąžinti buvusių savininkų žemę, kuri yra aerodromo teritorijoje.
13.9. NŽT pretendentes bei pareiškėjus ne kartą informavo, jog kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžio mieste, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį priskiriamas valstybės išperkamai žemei, todėl negali būti grąžinamas natūra, kaip laisva (neužstatyta) žemė ir, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nuosavybės teisės į žemės plotą gali būti atkuriamos, atlyginant pinigais.
14. Teismas pabrėžė, kad piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pretendentės turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti pareiškėjų prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu kitu pareiškėjų nurodytu būdu, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. galėjo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, kuria pretendentės ir/ar pareiškėjai nepasinaudojo, bei Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, kai piliečiai iki 2015 m. kovo 1 d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo už miestams priskirtose teritorijose esančią žemę ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu mišku iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, o pagal tos pačios teisės normos (Atkūrimo įstatymo 21 str. 4 d.) nuo 2019 m. vasario 1 d. galiojančią redakciją, piliečiai iki 2019 m. birželio 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Teismas nustatė, kad pretendentės iki 2003 m. balandžio 1d. galimybe pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepasinaudojo.
15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai neišreiškė valios už negrąžintą žemės plotą gauti lygiaverčius miško plotus kaimo vietovėje, teismo posėdyje dalyvavusios pareiškėjos patvirtino, kad ir šiuo metu pareiškėjai nesutinka, jog už negrąžinamą žemės plotą jiems būtų atlyginta perduodant lygiaverčius miško plotus kaimo vietovėje bei kad jie pageidauja, jog nuosavybės teisė į negrąžintą žemės plotą, patenkantį į Panevėžio aerodromo teritoriją, būtų atkurta grąžinant žemę natūra, tai yra buvusių žemės savininkų turėtoje vietoje. Įvertinęs paminėtą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad pareiškėjai nebegali prašyti perduoti neatlygintinai jiems nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus Panevėžio mieste. Esant šioms aplinkybėms, NŽT priėmė Sprendimus, kuriais pareiškėjams už negrąžinamą žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžio mieste, parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – atlyginimą pinigais. Iš Nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų, teismo posėdyje liudytojomis apklaustų NŽT Panevėžio skyriaus specialisčių, dalyvavusių sprendžiant nuosavybės teisės atkūrimo pretendentėms klausimus A. Ž. ir G. Ž. parodymų teismas nustatė, kad ta žemės dalis, į kurią ginčijamais sprendimais pretendentėms nuosavybės teisės yra atkurtos atlyginant pinigais, patenka į Panevėžio aerodromo teritoriją. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės pareiškėjai neginčija.
16. Teismas nurodė, kad pareiškėjai Sprendimų nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia tuo, kad Panevėžio aerodromo užimta ir dėl to pretendentėms negrąžinta žemės dalis, o už ją atlyginta pinigais, negali būti priskiriamas valstybės išperkamai žemei, nes aerodromu užimtai teritorijai nepagrįstai ir formaliai taikomas aerodromo statusas, ji neatitinka aerodromui keliamų reikalavimų, nuo 2015 m. spalio 1 d. Panevėžio aerodromas yra uždarytas, o jame esančiai aikštelei lėktuvų ir sklandytuvų skraidymui, kurios valdytoju ir naudotoju nurodytas Panevėžio aeroklubas, išduoto leidimo galiojimas pasibaigė 2016 m. gruodžio 31 d. Be to, pagal Bendrąjį planą, ginčo žemėje yra numatyta gyvenamoji teritorija. Pareiškėjų nuomone, į aerodromo teritoriją patenkančiai žemės daliai, už kurią yra atlyginta pinigais, nėra išreikštas objektyvus visuomenės poreikis, nes aerodromą numatyta iškelti, pareiškėjai taip pat nurodė, kad kitiems asmenims yra atkurtos nuosavybės teisės aerodromo teritorijoje.
17. Teismas, apžvelgęs teisinį reguliavimą (Sąrašą, Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 3 straipsnio (2014 m. spalio 21 d. įstatymo Nr. XII-1272 redakcija) 2 dalies 6 p., Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymo 2 str. 1 d., Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 1 p.), nurodė, kad, pasibaigus anksčiau galiojusiai panaudos sutarčiai, Panevėžio aeroklubas 2016 m. vasario 11 d. raštu kreipėsi į VĮ Turto banką, prašydamas perduoti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžio m., pagal panaudos sutartį Panevėžio aeroklubo veiklos užtikrinimui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016 m. liepos 7 d. priėmė nutarimą Nr. 704 “Dėl nekilnojamojo turto perdavimo asociacijai Panevėžio aeroklubui pagal panaudos sutartį“, o šio Vyriausybės nutarimo pagrindu 2016 m. liepos 26 d. buvo sudaryta Valstybės turto panaudos sutartis Nr. (2.42-21) S2-436, pagal kurią panaudos davėjas VĮ Turto bankas panaudos gavėjui Panevėžio aeroklubui jo veiklai vykdyti penkiems metams neatlygintinai valdyti ir naudotis perdavė anksčiau nurodytus statinius, esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžyje. Panevėžio aeroklubui 2016 m. kovo 18 d. Civilinės aviacijos administracija iki 2016 m. gruodžio 1 d. suteikė leidimą Nr. A-121 Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) g. 74 esančiame žemės sklype įrengti ir naudoti skrydžiams lauko aikštelę. Panevėžio aerodrome esanti lauko aikštelė skirta naudoti lėktuvų ir sklandytuvų skraidymui.
18. Atsakydamas į pareiškėjų argumentus, kad Panevėžio aerodromas uždarytas, teismas nurodė, kad: 1) Panevėžio aerodromas, kurios savininkas (naudotojas) yra Panevėžio aeroklubas yra įrašytas į 2018 m. birželio 29 d. sudarytą Lietuvos Respublikos civilinių aerodromų bei karinių aerodromų, naudojamų civilinių orlaivių skrydžiams, sąrašą (eilės Nr. 17); 2) (duomenys neskelbtini) g. 74 Panevėžyje esanti lauko aikštelė yra įrašyta į 2018 metais sudarytą Leidimų įrengti ir naudoti skrydžiams lauko aikšteles sąrašą. Leidimas naudoti šią lauko aikštelę sklandytuvų, sraigtasparnių, lengvųjų lėktuvų ULO skraidymui galioja nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. gegužės 7 d. Be to, iš šio sąrašo duomenų nustatyta, jog ir visoms kitoms į sąrašą įrašytoms lauko aikštelėms leidimai jas įrengti ir naudoti skrydžiams yra išduodami vieneriems metams. Todėl sprendžiama, kad tokio leidimo galiojimo pasibaigimas reiškia, kad yra reikalingas naujas leidimas, o ne kad lauko aikštelė daugiau nebebus naudojama. Teismas konstatavo, kad šie duomenys patvirtina, kad Panevėžio aerodromo statusas nėra formalus, jis yra naudojamas civilinių orlaivių skrydžiams, yra įrašytas į veikiančių aerodromų sąrašą, jame veikia įrengta ir skrydžiams naudojama lauko aikštelė.
19. Teismas akcentavo, kad Specialiuoju planu buvo detalizuoti Bendrojo plano, sprendiniai ir kompleksiškai sprendžiamas Bendrojo plano sprendiniuose numatytų teritorijų planavimas. Panevėžio aerodromo teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžyje, numatyti sklypai gyvenamųjų pastatų, bendrabučių ir komercinės paskirties pastatų statyboms, taip pat numatyta visuomeninės paskirties teritorija, tačiau specialiojo plano aiškinamajame rašte (7.1, 3.6. Panevėžio miesto aerodromo kliūtis ribojantys paviršiai, 21.1) nurodyta, kad Panevėžio pietinėje dalyje, planuojamose teritorijose Nr. 5 ir Nr. 7 yra aerodromas, įrengti du pakilimo ir tūpimo takai bei kad šiose teritorijose formuoti žemės sklypus, vykdyti statybas bei tiesti komunikacijas, inžinierinius tinklus galima tik Panevėžio aerodromą iškėlus į kitą vietą.
20. Teismas pabrėžė, kad nustatyta, jog Panevėžio aerodromo iškėlimo iš Panevėžio miesto klausimas buvo svarstomas tuometinėje Panevėžio apskrities viršininko administracijoje, Administracijoje, Lietuvos Respublikos Vyriausybėje ir jos sudarytoje specialioje grupėje, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijoje, Kultūros ir sporto departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitose institucijose, tačiau Panevėžio aerodromas iš Panevėžio miesto iki šiol nėra iškeltas, o prieš tai nurodyti duomenys patvirtina, kad Panevėžio aerodromas yra veikiantis ir naudojamas.
21. Teismas nurodė, kad pareiškėjų teiginiai, kad pačioje Panevėžio aerodromo teritorijoje yra atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims nėra įrodyti. Jokių konkrečių tai patvirtinančių duomenų pareiškėjai nepateikė, atsakovo atstovas teismo posėdyje tokius pareiškėjų teiginius paneigė.
22. Pasisakydamas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Tvarka) nuostatomis ir Atkūrimo įstatymo nuostatomis.
23. Vertindamas pareiškėjų argumentą, kad pažeistas teisėtų lūkesčių principas, teismas, apžvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad iš bylos duomenų, pridėtos Nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų nustatyta, kad nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios pretendentės žinojo, kad ginčo žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei, dėl ko nėra galimybės nuosavybės teises į žemę atkurti natūra. Taip pat nustatyta, kad tiek pretendentės, o vėliau ir pareiškėjai buvo atsakovės informuoti apie galimybę pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo būdo, tačiau jie nepasirinko Atkūrimo įstatyme numatyto kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo už miestams priskirtose teritorijose esančią žemę būdo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad NŽT neprivalėjo laukti, kol Panevėžio aerodromas ateityje galbūt bus iškeltas iš Panevėžio miesto, ginčo žemė praras valstybės išperkamos žemės statusą, ir tik po to galės priimti pareiškėjams sprendimus dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjų teisėtų lūkesčių principo pažeidimą, kadangi nėra nustatyta kokių nors institucijų veiksmų ar sprendimų, kurių pagrindu pareiškėjams galėjo susiformuoti lūkestis, kad jie turės teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra. Priešingai, nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios pareiškėjams buvo žinoma, kad ginčo žemė turi valstybės išperkamos žemės statusą, o tai pagal įstatymą neleidžia atkurti nuosavybės teisių natūra, todėl vien aplinkybė, kad pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra, negali būti traktuojama kaip sukurianti pareiškėjams teisėtą lūkestį tai įgyvendinti.
24. Pasisakydamas dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas nurodė, kad teismui nekilo abejonių dėl Nutarimo atitikties Konstitucijai, Atkūrimo įstatymui, todėl pareiškėjų prašymo netenkino.
25. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reguliavimu, konstatavo, kad išvadą, jog, NŽT, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punktu ir 21 straipsnio 5 dalimi, turėjo teisėtą pagrindą atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę atlyginant pinigais. Priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra pagrindo, o pareiškėjų skundai atmestini kaip nepagrįsti.
III.
26. Pareiškėjai J. G., V. J., Ž. N., R. Š., M. B., V. J. Č., L. S., G. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
27. Pareiškėjai nurodo, kad neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą lėmė netinkamas civilinę aviaciją reglamentuojančių teisės normų ir Atkūrimo įstatymo teisės normų taikymas bei aiškinimas.
28. Vadovaudamiesi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktu, pareiškėjai nurodo, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tik aerodromai priskiriami strateginę reikšmę turinčių įrenginių kategorijai ir tik aerodromų užimti plotai priskiriami valstybės išperkamai žemei. Jokie kiti aviaciniai įrenginiai ir jų priklausiniai nėra minimi aukščiau nurodytose teisės normose, kas sudaro pagrindą išvadai, kad pacituotos teisės normos negali būti aiškinamos plečiamai, t. y. išplečiant aerodromo sąvoką, kitaip nei ji apibrėžta teisės aktuose.
29. Atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymo nuostatomis (2 str. 1 d., 42 str. 1–3 d.,) pareiškėjai pažymi, kad Panevėžio aerodromas, kurio savininkas ir naudotojas Panevėžio aeroklubas, esantis 2 km į pietvakarius nuo Panevėžio miesto centro ir kurio geodezinės koordinatės 55°42'32" ŠP ir 024°20'43" ir yra nuo 2015 m. spalio 1 d. uždarytas, kadangi neatitinka aerodromams keliamų reikalavimų.
30. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad į bylą taip pat buvo pateiktas 2015 m. rugsėjo 28 d. Panevėžio aerodromo specialiųjų reikalavimų atitikties patikrinimo aktas Nr. 42K-2448, kuriame buvo nustatyta, kad patikrinimo metu nustatyti šie esminiai Panevėžio aerodromo trūkumai:
30.1. Panevėžio aerodromo KTT neįrengtas orlaivių artėjimui tūpti MK;
30.2. Panevėžio aerodrome neįrengta jokia skrydžių valdymo sistema;
30.3. Panevėžio aerodrome neįrengti signalinių žiburių įrenginiai;
30.4. Nėra jokios aerodromo apsaugos.
31. Pareiškėjai akcentuoja, kad išdėstyti argumentai bei byloje esantys įrodymai objektyviai patvirtina pareiškėjų argumentus, kad realiai Panevėžio aerodromas neveikia ir negali veikti, nes jis neatitinka aerodromams keliamų reikalavimų, Panevėžio aerodromas negali būti laikomas veikiančiu, nes pagal Aviacijos įstatymo 42 straipsnį jis negali būti eksploatuojamas, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjų argumentus ignoravo. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad Civilinės aviacijos administracijos tinklapyje paskelbtame aktualiame aerodromų sąraše yra padaryta žyma, jog Panevėžio aerodromas nuo 2015 m. spalio 1 d. neturi tinkamumo naudoti pažymėjimo ir pažymėjimas po 2015 m. spalio 1 d. nepratęstas.
Žemesnės instancijos teismas
32. Pareiškėjai pažymi, kad, nors pirmosios instancijos teismas sprendime kaip reikšmingą aplinkybę nurodė tai, kad Panevėžio aeroklubui yra išduotas leidimas žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžio mieste, įrengti lauko aikštelę, tačiau minėtas leidimas galioja iki 2019 m. gegužės 7 d., t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu leidimo galiojimas jau buvo pasibaigęs, be to, iš Civilinės aviacijos administracijos parengto 2019 m. liepos 9 d. atnaujinto Lauko aikštelių sąrašo, lauko aikštelei, įrengtai adresu (duomenys neskelbtini) 74, Panevėžio mieste, naujas leidimas išduotas nėra, duomenų, kad Panevėžio aeroklubas būtų pateikęs paraišką gauti naują leidimą taip pat nebuvo, todėl visiškai neaišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžio mieste yra veikianti lauko aikštelė.
33. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Aviacijos įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalimis, taip pat pabrėžia, kad minėtame įstatyme pateiktas lauko aikštelės apibrėžimas yra daug siauresnis nei įstatyme įtvirtintas aerodromo apibrėžimas, todėl šių dviejų kategorijų negalima tapatinti, t. y. įrengtos lauko aikštelės negalima prilyginti veikiančiam aerodromui, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo priešingai – lauko aikštelę prilygino veikiančiam aerodromui. Pareiškėjų vertinimu, tai yra akivaizdus Atkūrimo įstatymo normų pažeidimas, nes buvo neteisėtai išplėstas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas.
34. Pareiškėjai pažymi, kad Panevėžio aeroklubas realiai nevykdo jokios veiklos. Šiuos pareiškėjų teiginius patvirtina viešai skelbiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys apie tai, kad Panevėžio aeroklubas neturi nei vieno apdrausto darbuotojo, t. y. Panevėžio aerodromas neturi nei vieno darbuotojo, kuris galėtų organizuoti ir vykdyti jo veiklą. Pagrindžiant teiginius, kad Panevėžio aeroklubas realiai nevykdo veiklos, pastebėtina, kad Panevėžio aeroklubas buvo įtrauktas į šios bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau faktiškai byloje nedalyvavo, nepateikė nei vieno procesinio dokumento, į posėdžius neatvyko, nors šios bylos baigtis sukels jo veiklai tiesiogines pasekmes. Be to, Panevėžio aeroklubui net nepavyko įteikti nei vieno teismo išsiųsto procesinio dokumento.
Šalies argumentai
35. Pareiškėjai teigia, kad šiuo atveju akivaizdu, jog viešas interesas ir valstybės poreikis žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžio mieste, teritorijoje iš esmės pasikeitė, konkrečiai šio sklypo teritorijoje veikęs Panevėžio aerodromas bei Panevėžio aeroklubas (aerodromo savininkas ir valdytojas) jau ilgą laiką neveikia, todėl atitinkamai nėra poreikio šį žemės sklypą priskirti valstybės išperkamai žemei, todėl atsakovui ginčo teritorijoje atsisakius atkurti nuosavybės teises į žemę natūra formaliais pagrindais yra paneigiami teisinės valstybės, nuosavybės neliečiamumo principai bei pareiškėjų teisėti lūkesčiai.
36. Pareiškėjai pažymi, kad byloje surinkti įrodymai sukelia pagrįstų abejonių ar Nutarimas neprieštarauja visuomenės gerovei ir interesams, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijai, todėl pareiškėjai teikė pirmosios instancijos teismui prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydami įvertinti Nutarimo atitinkamos dalies, kuria į aerodromų sąrašą įtrauktas Panevėžio aerodromas, atitikties aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams bei imtis veiksmų dėl neveikiančio Panevėžio aerodromo pašalinimo iš aerodromų sąrašo, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjų prašymą atmetė, konstatavęs, kad šiuo atveju nėra pagrindo abejoti Nutarimo teisėtumu, t. y. pirmosios instancijos teismui abejonių dėl Nutarimo atitikties aukštesnės galios teisės aktams nekilo. Pareiškėjų vertinimu, ši teismo išvada yra nepagrįsta, padaryta izoliuotai įvertinus byloje esančius įrodymus ir netinkamai pritaikius teisės aktų normas.
Atsiliepimas
37. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
38. Administracija, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo nuostatomis (5 str., 12 str. 1 d.) ir Specialiuoju planu, Specialaus plano aiškinamuoju raštu, Bendruoju planu sprendiniais, Nutarimu ir Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymu pavirtintu Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašo 2 p. (n) , nurodo, kad pirmosios instancijos teismas net neturėjo pagrindo vertinti ar aerodromas prašomame gražinti natūrą žemės sklype vykdo veiklą ar jos nevykdo. Aerodromo veiklos vykdymas ar nevykdymas net neturi įtakos sprendimo priėmimui, kadangi galioja Nutarimu patvirtintas Sąrašas su jų užimtos žemės plotais, kuriame įtrauktas ir Panevėžio aerodromas – 51,9 ha užimamu žemės plotu. Šis teisės aktas galiojantis, nepakeistas, nepanaikintas ir taikomas visiems subjektams, visa apimti.
39. Administracija atkreipia dėmesį į tai, kad Panevėžio aerodromui skirtame žemės sklype esantys pastatai, tenkinant Panevėžio aeroklubo 2016 m. vasario 15 d. prašymą Nr. 2/2016 „Dėl panaudos sutarties sudarymo“, Vyriausybės 2016 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 704 buvo perduoti Panevėžio aeroklubui pagal panaudos sutartį 5 metams jo įstatuose šiuo metu nurodytai veiklai (išskyrus ūkinę komercinę veiklą) vykdyti. Pastarasis teisės aktas taip pat galiojantis, nepakeistas, nepanaikintas ir taikomas visiems subjektams, visa apimti. Minimo Vyriausybės nutarimo pagrindu 2016 m. liepos 26 d. buvo sudaryta Valstybės turto panaudos sutartis Nr. (2.42-21) S2-436, pagal kurią panaudos davėjas VĮ Turto bankas panaudos gavėjui Panevėžio aeroklubui jo veiklai vykdyti penkiems metams neatlygintinai valdyti ir naudotis perdavė aukščiau nurodytus statinius, esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžyje.
40. Administracija teigia, kad išdėstytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad Panevėžio aerodromo teritorijos žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžio m. (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį priskiriama valstybės išperkamai žemei, ši žemė negali būti gražinta natūra, kaip laisva (neužstatyta) žemė.
Atsiliepimas
41. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
42. NŽT nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, išnagrinėtas tinkamai. Skyrius pateikė atsiliepimą, jame išdėstė nesutikimo motyvus bei argumentus į pareiškėjų pateiktą skundą bei aiškiai išreiškė ir pateikė poziciją pirmos instancijos teisme, kuri nesikeičia.
43. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimų, kuriais pareiškėjams nuosavybės teisės buvo atkurtos pinigais, pagrįstumo ir teisėtumo.
45. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir nustatęs, kad, NŽT, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punktu ir 21 straipsnio 5 dalimi, turėjo teisėtą pagrindą atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę atlyginant pinigais, pareiškėjų skundą atmetė.
46. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog Panevėžio aerodromas nuo 2015 m. spalio 1 d. yra uždarytas, kadangi neatitinka aerodromams keliamų reikalavimų, Panevėžio aeroklubas, kuriam priklauso Panevėžio aerodromas, realiai nevykdo jokios veiklos. Pareiškėjai pažymi, jog viešas interesas ir valstybės poreikis žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) g. 74, Panevėžio mieste, teritorijoje iš esmės pasikeitė, konkrečiai šio sklypo teritorijoje veikęs Panevėžio aerodromas bei Panevėžio aeroklubas (aerodromo savininkas ir valdytojas) jau ilgą laiką neveikia, todėl atitinkamai nėra poreikio šį žemės sklypą priskirti valstybės išperkamai žemei. Atsakovui ginčo teritorijoje atsisakius atkurti nuosavybės teises į žemę natūra formaliais pagrindais yra paneigiami teisinės valstybės, nuosavybės neliečiamumo principai bei pareiškėjų teisėti lūkesčiai.
47. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
48. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji: užimta valstybės ir savivaldybės kelių su šalia jų esančiais valstybinės žemės plotais, pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus reikalingais šių kelių plėtrai; aerodromų (jų sąrašą ir žemės plotus tvirtina Vyriausybė); užimta karinių dalinių ir skirta valstybės sienos apsaugai (žemės plotus ir jų ribas tvirtina Vyriausybė); yra naudingųjų iškasenų naudojamų telkinių teritorijoje. Taigi, Atkūrimo įstatyme tiesiogiai nurodyta, kad žemė, kurią užima aerodromai, esantys sąraše, kuris yra tvirtinamas Vyriausybės, priklauso valstybės išperkamai žemei, todėl nuosavybės teisės į tokią žemę negali būti atkurtos natūra.
49. Nagrinėjamu atveju iš Nutarimo matyti, kad Panevėžio aerodromas (plotas 51,9 ha), yra įtrauktas į Sąrašą (16 p.), taigi priklauso valstybės išperkamai žemei. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nutarimas yra galiojantis teisės aktas, todėl pareiškėjų argumentai, jog Panevėžio aerodromas yra uždarytas, neveikiantis ir neturi tinkamos licencijos, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi Panevėžio aerodromas atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą –jis yra įtrauktas į Sąrašą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, patenkantį į aerodromo užimamą teritoriją, natūra nėra įmanoma. Kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškėjai nenurodė, todėl Sprendimais pareiškėjams, vadovaujantis Atkūrimo įstatymu (16 str. 9 d. 6 p. ir 21 str. 5 d.), nuosavybės teisės į žemės sklypą pagrįstai buvo atkurtos pinigais.
50. Pasisakydama dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pagrįstumo, teisėjų kolegija nurodo, kad nesutikimas su padarytomis išvadomis, įstatymo aiškinimu bei taikymu teismo sprendime savaime nėra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl vienų ar kitų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad toks pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Tai jo (galinčio besikreipti teismo į Konstitucinį Teismą) diskrecijos teisė, o kartu ir pareiga. Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2474-11, 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-2184-13).
51. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d. 2007 m. rugsėjo 12 d sprendimai).
52. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai niekaip nepagrindė (nenurodė teisinių motyvų) kodėl, jų manymu, prašomas tirti teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos respublikos Konstitucijai. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo ne kartą išreikšta poziciją, jog Lietuvoje atkuriant nuosavybės teises yra taikoma ribota restitucija, teisėjų kolegijai nekyla abejonė dėl pareiškėjos nurodyto teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai.
53. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
54. Pareiškėjų apeliacinį skundą atmetus, jie neįgyja teisės į teismo išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų J. G., V. J., Ž. N., R. Š., M. B., V. J. Č., L. S., G. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.