Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-21-739/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-06-11
Bylos Nr.: I-21-739/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00271-2016-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dalia Pranckienė, Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė
Pareiškėjas: J. G., V. J., Ž. N., R. Š., M. B., V. J. Č., L. S., G. S.
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Panevėžio skyriaus, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos
Trečiasis asmuo: Valstybės įmonei “Turto bankas”, Panevėžio aeroklubui
Advokatai: Lina Andriuškevičienė

Kategorijos

18.4.2Miesto žemė

Administracinė byla Nr. I-21-739/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00271-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2.; 18.6.1.5; 18.7; 18.12; 55.1.3 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 11d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,

dalyvaujant pareiškėjoms J. G., V. J., Ž. N., R. Š., pareiškėjų atstovei advokatei Linai Andriuškevičienei,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Panevėžio skyriaus, atstovui K. C., atsakovės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovei V. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus pagal pareiškėjų J. G., V. J., Ž. N., R. Š., M. B., V. J. Č., L. S., G. S. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei “Turto bankas”, Panevėžio aeroklubui ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai J. G., V. J., Ž. N., R. Š., M. B., V. J. Č., L. S., G. S. (toliau – ir pareiškėjai) teismui pateiktu skundu atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus(toliau – ir atsakovė, ir Nacionalinė žemės tarnyba), Panevėžio miesto savivaldybės administracijai(toliau – ir atsakovė, ir Administracija), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei “Turto bankas”, Panevėžio aeroklubui, galutinai suformulavusi skundo reikalavimus teismo posėdyje bei kitu atsakovu, esant pareiškėjų sutikimui, į bylos nagrinėjimą teismo posėdyje įtraukus Panevėžio miesto savivaldybės administraciją, prašo:1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimus, priimtus 2016m. balandžio 29d.(toliau – ir sprendimai): sprendimą Nr. 23S-214-( 14.23.3)“Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei Linai Onai Bagdonienei“; sprendimą Nr. 23S-215-(14.23.3)“ Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei G. S.“; sprendimą Nr. 23S-216-(14.23.3)“Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei V. M.“; sprendimą Nr. 23S-217-(14.23.3)“ Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei D. D. S.“; sprendimą Nr. 23S-219-(14.23.3)“Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje pilietei L. L. Č.“; 2) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją suprojektuoti teritorijoje, kurioje buvo B. T. ir vaikų: K., V., E. ir V. nuosavybės teisėmis valdytas žemės plotas, žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui, o atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą įpareigoti atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, tai yra, kaip teismo posėdyje šį reikalavimą paaiškino pareiškėjų atstovė, priimti sprendimus atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę buvusioje vietoje(natūra).

Pareiškėjai skunde, teismo posėdyje dalyvavusios pareiškėjos J. G., V. J., Ž. N., R. Š. ir jų atstovė advokatė Lina Andriuškevičienė paaiškino, kad L. O. B., G. S., V. M., D. M. S., L. L. Č., kurių turto paveldėtojai yra pareiškėjai ir kuriems ginčijamais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra pretendentės atkurti nuosavybės teises į 9,5 ha buvusių savininkų B. T. ir vaikų: K., V., E. ir V. nuosavybės teisėmis valdytą žemę Panevėžio mieste. Pretendentėms iki ginčijamų sprendimų priėmimo buvo atkurtos nuosavybės teisės į jiems tekusias buvusių savininkų žemės dalis, perduodant žemės sklypus buvusių savininkų nuosavybės teise valdytos žemės vietoje, kuri nepateko į Panevėžio aerodromo teritoriją, o ginčijamais sprendimais kiekvienai iš pretendenčių buvo atkurtos nuosavybės teisės į joms tenkančias žemės dalis, atlyginant pinigais, nors pretendentės buvo aiškiai išreiškusios savo valią, prašydamos nuosavybės teises joms atkurti natūra, grąžinant buvusių savininkų nuosavybės teise valdytą žemę Panevėžio mieste buvusioje vietoje. Pretendentėms dar liko neatkurtos nuosavybės teisės, kiekvienai į 0,100 ha ploto žemę. Pareiškėjai , jų atstovė teigė, kad pretendentės ir pareiškėjai niekada nepageidavo, kad nuosavybės teises į žemę būtų atkurtos pinigais arba valstybinio miško plotu kaimo vietovėje. Todėl Nacionalinė žemės tarnyba nepagrįstai priėmė sprendimus, kuriais nusprendė atkurti pretendentams nuosavybės teises į dalį buvusių savininkų žemės, už ją atlyginant pinigais. Pareiškėjai nesutinka, kad ta buvusių savininkų žemės dalis, į kurią pretendentėms atkurtos nuosavybės teisės atlyginant pinigais, yra išperkama valstybės kaip žemė užimta aerodromo. Pareiškėjai teigia, kad žemės sklypas, į kurį pageidaujama atkurti nuosavybės teises, jau nebėra laikomas aerodromu, nes Civilinės aviacijos administracijos skelbiamame sąraše nurodoma, kad Panevėžio aerodromas nuo 2015m. spalio 1d. yra uždarytas, kadangi neatitinka aerodromams keliamų reikalavimų, o jo teritorijos kaip susijusios su aviacija, statusas yra lauko aikštelė , kuriai leidimas naudoti skrydžiams galiojo iki 2016m. gruodžio 1d. Pareiškėjai teigia, kad aerodromui priskirtoje teritorijoje yra atkuriamos buvusių savininkų nuosavybės teisės, vykdomas teritorijų planavimas, formuojamos gatvės, suteikiami adresai. Pareiškėjų ir jų atstovės nuomone, aerodromo teritorijai nėra išreikštas visuomenės poreikis ir egzistuoja visos sąlygos kad ta žemės dalis, į kurią ginčijamais sprendimais nuosavybės teisė atkurta už ją atlyginant pinigais, būtų grąžinta natūra. Tuo pagrindu skundžiamus sprendimus pareiškėjai prašė panaikinti ir įpareigoti Administraciją suformuoti sklypus buvusių savininkų turėtos žemės vietoje, o Nacionalinę žemės tarnybą įpareigoti atkurti į juos nuosavybės teises, priimant sprendimus. Be to, pareiškėjų atstovė, iš esmės remdamasi tais pačiais argumentais, prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998m. birželio 5d. nutarimu Nr. 685 „ Dėl civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašo su jų užimtos žemės plotais patvirtinimo“ patvirtinto sąrašo 16 punktas, kuriuo Panevėžio aerodromas įtrauktas į Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašą su jo užimtos žemės plotais neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo(toliau – Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 daliai. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime ir jos atstovas K. C.. teismo posėdyje prašė pareiškėjų skundą atmesti ir paaiškino, kad į dalį pretendentėms tenkančios žemės nuosavybės teisės yra atkurtos natūra. Atsakovės atstovas paaiškino, kad ta buvusių žemės savininkų dalis, į kurią ginčijamais sprendimais pretendentams atkurtos nuosavybės atlyginant pinigais, patenka į Panevėžio aerodromo teritoriją. Atsakovės atstovas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998m. birželio 5d. nutarimu Nr. 685 „ Dėl civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašo su jų užimtos žemės plotais patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašas su jų užimtos žemės plotais. Šiame sąraše 16 eilės numeriu įrašytas Panevėžio aerodromas, kurio plotas 51,9 ha. Atsižvelgiant į tai, kad šiai dienai Panevėžio aerodromo iškėlimo klausimas nėra išspręstas, o žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame yra aerodromas, esantis (duomenys neskelbtini) mieste, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį priskiriamas valstybės išperkamai žemei, tai ši žemė negali būti grąžinta pareiškėjams natūra, kaip laisva (neužstatyta) žemė. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjai buvo informuoti, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Atkūrimo įstatyme įtvirtintas papildomas atlyginimas už valstybės išperkamą žemę – atlyginimas lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pareiškėjai įstatymo nustatytais terminais nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, nors buvo informuoti, kad pretendenčių nurodytu būdu, t.y. natūra nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių. Nacionalinės žemės tarnybos direktorius 2015m. rugsėjo 25d. pavedimu Nr.10PAV-296-(1.8)„Dėl atlyginimo pinigais atkuriant nuosavybės teises į žemę miestuose“ pavedė teritorinių skyrių vedėjams užtikrinti, kad piliečiams sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginat pinigais už mieste turėtą žemę būtų priimti iki 2016m. gegužės1d. Kadangi pareiškėjai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, buvo priimti ginčijami sprendimai. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuota vadovaujantis Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „ Dėl žemės įvertinimo tvarkos“. Atsakovės atstovo nuomone, ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, jų naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakove įtraukta Panevėžio miesto savivaldybės administracija per savo atstovę V. M. palaikė atsiliepimą į skundą, nesutiko su pareiškėjų skundu ir prašė jį atmesti. Atstovė rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 5 d. nutarimu Nr.685 „Dėl Civilinių ir civilinių orlaivių naudojamų karinių aerodromų sąrašo su jų užimtos žemės plotais patvirtinimo“, kuriuo yra patvirtintas Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašas su jų užimtos žemės plotais, tarp jų sąraše 16 eilės numeriu įrašytas Panevėžio aerodromas, kurio plotas 51,9 ha. Atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad Panevėžio miesto savivaldybės kompetencijai nėra priskirta spręsti dėl Panevėžio aerodromo iškėlimo. Panevėžio miesto savivaldybės meras dar 2013 m. sausio 15 d. raštu Nr. 19-4.8-114 „Dėl Panevėžio aeroklubo iškėlimo“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrą pirmininką, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministrą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, prašydamas pavesti atsakingoms institucijoms spręsti aeroklubo iškėlimo klausimą. Panevėžio aeroklubo iškėlimo klausimas buvo papildomai svarstomas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijoje, Kūno kultūros ir sporto departamente. Pažymėjo, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr.1-248 „Dėl Panevėžio miesto gyvenamųjų teritorijų specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtino Panevėžio miesto gyvenamųjų teritorijų specialųjį planą, kuris detalizavo Panevėžio miesto bendrojo plano, patvirtinto Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1, sprendinius, kuriuose numatyta Panevėžio aerodromo teritorijoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini) mieste, formuoti sklypus vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų su daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių bei komercinės paskirties pastatų statybomis, taip pat numatyta visuomenės paskirties teritorija, kurioje įsikurs mokymo, gydymo įstaigos. Tačiau Specialiojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, kad numatomus formuoti žemės sklypus, vykdyti statybas bei tiesti komunikacijas, inžinierinius tinklus bus galima tik Panevėžio aerodromą iškėlus į kitą vietą. Kadangi šiai dienai Panevėžio aerodromo iškėlimo klausimas nėra išspręstas, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) mieste, pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalį priskiriamas valstybės išperkamai žemei ir ši žemė negali būti grąžinama natūra, kaip laisva (neužstatyta) žemė. Atsakovės atstovė prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas ( toliau- ir VĮ Turto bankas, ir Įmonė) teismui pateiktame atsiliepime į skundą paaiškino, kad Įmonė patikėjimo teise valdo nekilnojamąjį turtą: administracinį pastatą ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bendras plotas 666,94 kv.m.), garažą ( unikalus (duomenys neskelbtini)), bendras plotas 1163,13 kv.m. ), garažą ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 200,27 kv.m. ), poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 65,26 kv.m. ), naftos bazę ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 16,67 kv.m. ), ūkinį pastatą ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatymo plotas 192 kv.m. ), kitus statinius ( inžinierinius) – kiemo statinius ( aikštelė, lauko tualetas, kuro rezervuarai 8 vnt.) ,esančius (duomenys neskelbtini). Šis nekilnojamas turtas yra 51,9 ha ploto žemės sklype - Panevėžio aerodrome ir naudojamas Panevėžio aeroklubo veikloje. Panevėžio aeroklubas 2016 m. vasario 11 d. raštu kreipėsi į VĮ Turto bankas prašydamas perduoti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal panaudos sutartį Panevėžio aeroklubo veiklai užtikrinti. VĮ Turto bankas 2016 m. kovo 23 d. raštu Nr. SK4-2706 kreipėsi į Finansų ministeriją, prašydamas sutikimo perduoti statinius pagal panaudos sutartį Panevėžio aeroklubui. Kadangi VĮ Turto bankui nereiškiami jokie reikalavimai, Įmonė nesusijusi su skundžiamų sprendimų priėmimu, ji į bylą įtraukta tiktai kaip patikėjimo teise valdanti valstybei nuosavybės teise priklausančius statinius, esančius žemės sklype, (duomenys neskelbtini), pareiškėjų skundo reikalavimus palieka spręsti teismo nuožiūra, nepasisako dėl skunduose keliamų reikalavimų pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2016m. balandžio 29d. priimtų sprendimų Nr. 23S-214-(14.23.3), Nr. 23S-215-(14.23.3), Nr. 23S-216-(14.23.3), Nr. 23S-217- (14.23.3), Nr. 23S-219-(14.23.3), kuriais nuspręsta pretendentėms atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų B. T. ir vaikų: K., V., E. ir V. (toliau – ir buvusieji savininkai) nuosavybės teisėmis valdytą žemę Panevėžio mieste pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai yra tinkami subjektai nuosavybės teisių atkūrimo procese. L. O. B., kurios turto paveldėtojais yra pareiškėjai R. Š. ir M. B.; G. S., kurios turto paveldėtoja yra pareiškėja Ž. N.; V. M., kurios turto paveldėtojai yra pareiškėjos J. G. ir V. J., D. M. S., kurios turto paveldėtojas yra G. S., L. L. Č., kurios turto paveldėtojai yra L. S. ir V. J. Č., yra teisėtos pretendentės atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų B. T. ir vaikų: K., V., E. ir V. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka buvo priskirta Panevėžio miesto teritorijai. Iš Nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje dokumentų bylose (Nr. 89 ir Nr.89A)(toliau – ir Nuosavybės teisių atkūrimo byla), kurių šalys neginčija, nustatyta, kad pretendentė L. O. B. turėjo teisę atkurti nuosavybė teisę į 0,7910 ha žemės, kuri iki 1995m.birželio 1d. nustatyta tvarka buvo priskirta Panevėžio miesto teritorijai(toliau - ir žemė Panevėžio mieste) bei kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo šiai pretendentei buvo neatkurta nuosavybės teisė į 0,7190 ha žemės, o ginčijamu sprendimu jai atkurta nuosavybė teisė į 0,6190 ha žemės, atlyginant pinigais (neindeksuota vertė 1246Eur, indeksuota vertė 1994Eur); G. S. turėjo teisę atkurti nuosavybė teisę į 0,7920 ha žemės Panevėžio mieste bei kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo jai buvo neatkurta nuosavybė teisė į 0,7236 ha žemės, o ginčijamu sprendimu jai atkurta nuosavybės teisė į 0,6236 ha žemę, atlyginant pinigais(neindeksuota vertė 1255Eur, indeksuota vertė 2008Eur); V. M. turėjo teisę atkurti nuosavybės teisę į 0,7920 ha žemės Panevėžio mieste bei kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo jai buvo neatkurta nuosavybės teisė į 0,6391 ha žemės, o ginčijamu sprendimu jai atkurta nuosavybės teisė į 0,5391 ha žemę, atlyginant pinigais(neindeksuota vertė 1085Eur, indeksuota vertė 1736Eur); D. M. S. turėjo teisę atkurti nuosavybė teisę į 0,7910 ha žemę Panevėžio mieste bei kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo jai buvo neatkurta nuosavybė teisė į 0, 7263 ha žemę, o ginčijamu sprendimu jai atkurta nuosavybės teisė į 0,6263 ha žemės atlyginant pinigais, L. L. Č. turėjo teisę atkurti nuosavybės teisę į 0,7920 ha žemės Panevėžio mieste bei kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo jai buvo neatkurta nuosavybė teisė į 0,6500 ha žemę, o ginčijamu sprendimu jai atkurta nuosavybė teisė į 0,5500 ha žemę, atlyginant pinigais(neindeksuota vertė 1107Eur, indeksuota vertė 1771Eur). Visoms pretendentėms liko neatkurtos nuosavybės teisės į kiekvienai jų tenkančią 0,100 ha žemės dalį Panevėžio mieste.

Iš Nuosavybės teisių bylos dokumentų nustatyta, kad dar 1991m. gruodžio 9d. paduodant prašymą dėl žemės grąžinimo, pretendentė L.-O. B. nurodė visus pretendentus ir išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į buvusių savininkų B. T. ir vaikų: K., V., E. ir V. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę atkūrimo, grąžinant žemę buvusioje vietoje. 2003m. balandžio 23d. prašymu pretendentė D. M. S. pakartotinai išreiškė valią grąžinti buvusių savininkų žemę, kuri yra aerodromo teritorijoje( 21,25 nuosavybės bylos lapai).

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Taigi, pretendentės turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti pareiškėjų prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu kitu pareiškėjų nurodytu būdu, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. galėjo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, kuria pretendentės ir/ar pareiškėjai nepasinaudojo, bei Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, kai piliečiai iki 2015m. kovo 1d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo už miestams priskirtose teritorijose esančią žemę ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu mišku iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, o pagal tos pačios teisės normos (Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies) nuo 2019m. vasario 1d. galiojančią redakciją, piliečiai iki 2019 m. birželio 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

Byloje nustatyta, kad pretendentės iki 2003m. balandžio 1d. galimybe pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepasinaudojo.

Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentais patvirtina, kad Nacionalinė žemės tarnyba pretendentes bei pareiškėjus ne kartą informavo, jog kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) mieste, pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį priskiriamas valstybės išperkamai žemei, todėl negali būti grąžinamas natūra, kaip laisva (neužstatyta) žemė ir, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nuosavybės teisės į žemės plotą gali būti atkuriamos, atlyginant pinigais(2016m. kovo 2d. raštai: Nr.23SD-1726-(14.23.104), Nr. 23SD-1725-(14.23.104), Nr.23SD-1724-(14.23.104), Nr.23SD-1723-(14.23.104); 2016m.balandžio 1d. raštas Nr. 23SD-2700-(14.23.104) ir kt. Atsakovė taip pat pretendentes ir pareiškėjus informavo apie galimybę už negrąžintą žemės plotą gauti lygiaverčius miško sklypus kaimo vietovėje(2014m. lapkričio 7d. raštai: Nr. 23SD-(14.23.104)-7409; Nr. 23SD-(14.23.104)-7411, Nr.23SD-(14.23.104)-7410; Nr.23SD-(14.23.104)-7413; Nr.23SD-(14.23.104)-7412; 2014m.lapkričio 11d. raštu Nr. 23 SD-(14.23.104)-7523 ir kt.). Pareiškėjai neišreiškė valios už negrąžintą žemės plotą gauti lygiaverčius miško plotus kaimo vietovėje. Teismo posėdyje dalyvavusios pareiškėjos patvirtino, kad ir šiuo metu pareiškėjai nesutinka, jog už negrąžinamą žemės plotą jiems būtų atlyginta perduodant lygiaverčius miško plotus kaimo vietovėje bei kad jie pageidauja, jog nuosavybės teisė į negrąžintą žemės plotą, patenkantį į Panevėžio aerodromo teritoriją, būtų atkurta grąžinant žemę natūra, tai yra buvusių žemės savininkų turėtoje vietoje. Be to, remiantis prieš tai aptartu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, kad pareiškėjai nebegali prašyti perduoti neatlygintinai jiems nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus Panevėžio mieste. Esant šioms aplinkybėms Nacionalinė žemės tarnyba 2016m. balandžio 29d. priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais pareiškėjams už negrąžinamą žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini) mieste, parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – atlyginimą pinigais. Iš Nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų, teismo posėdyje liudytojomis apklaustų Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyriaus specialisčių, dalyvavusių sprendžiant nuosavybės teisės atkūrimo pretendentėms klausimus A. Ž. ir G. Ž. parodymų nustatyta, kad ta žemės dalis, į kurią ginčijamais sprendimais pretendentėms nuosavybės teisės yra atkurtos atlyginant pinigais, patenka į Panevėžio aerodromo teritoriją. Šios aplinkybės pareiškėjai neginčija.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai atsakovės sprendimų atkurti nuosavybės teises pretendentėms už joms tenkančias žemės dalis atlyginant pinigais nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia tuo, kad Panevėžio aerodromo užimta ir dėl to pretendentėms negrąžinta žemės dalis, o už ją atlyginta pinigais, negali būti priskiriamas valstybės išperkamai žemei, nes aerodromu užimtai teritorijai nepagrįstai ir formaliai taikomas aerodromo statusas, ji neatitinka aerodromui keliamų reikalavimų, nuo 2015m. spalio 1d. Panevėžio aerodromas yra uždarytas , o jame esančiai aikštelei lėktuvų ir sklandytuvų skraidymui, kurios valdytoju ir naudotoju nurodytas Panevėžio aeroklubas, išduoto leidimo galiojimas pasibaigė 2016m. gruodžio 31d. Be to, pagal Panevėžio miesto bendrąjį planą, ginčo žemėje yra numatyta gyvenamoji teritorija. Pareiškėjų nuomone, į aerodromo teritoriją patenkančiai žemės daliai, už kurią yra atlyginta pinigais, nėra išreikštas objektyvus visuomenės poreikis, nes aerodromą numatyta iškelti. Teigia, kad kitiems asmenims yra atkurtos nuosavybės teisės aerodromo teritorijoje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998m. birželio 5d. nutarimu Nr. 685 (2015 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1048 redakcija) patvirtino Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašą su jų užimtos žemės plotais (2015 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1048 redakcija) į kurį patenka ir 51,90 ha ploto Panevėžio aerodromas (eil. Nr. 16). Pagal Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 3 straipsnio (2014 m. spalio 21 d. įstatymo Nr. XII-1272 redakcija) 2 dalies 6 punktą, aerodromai priskirti strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių valstybei nuosavybės teise priklausančių įrenginių ir jų priklausinių kategorijai. Pagal Aviacijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį aerodromas – nustatytas žemės arba vandens paviršiaus visas plotas (įskaitant visus statinius, įrenginius ir įrangą) arba jo dalis, skirti orlaiviams atskristi, išskristi ir judėti žemės arba vandens paviršiumi. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas kompetenciją nustatyti, kokie konkretūs aerodromai ir kokie jų užimami plotai yra reikalingi visuomenės poreikiams bei nuosavybės teisių atkūrimo procese iš piliečių išperkami, suteikė vieninteliam subjektui – Vyriausybei. Pastaroji, įvertinusi Panevėžio aerodromo poreikį visuomenės interesams, priėmė aptariamą 1998 m. birželio 5 d. nutarimą Nr. 685, kuriuo Panevėžio aerodromą bei jo užimamą plotą priskyrė valstybės išperkamai žemei. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 51,9000 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir jame stovintys statiniai nuosavybės teisėmis priklauso Lietuvos Respublikai; žemės sklypo naudojimo būdas – inžinierinės infrastruktūros. Žemės sklypą valstybinės žemės patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba; statinius patikėjimo teise valdo VĮ Turto bankas. Pasibaigus anksčiau galiojusiai panaudos sutarčiai, Panevėžio aeroklubas 2016m.vasario 11d. raštu kreipėsi į VĮ Turto bankas prašydamas perduoti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal panaudos sutartį Panevėžio aeroklubo veiklos užtikrinimui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016m.liepos 7d. priėmė nutarimą Nr. 704 “Dėl nekilnojamojo turto perdavimo asociacijai Panevėžio aeroklubui pagal panaudos sutartį“, o šio Vyriausybės nutarimo pagrindu 2016m. liepos 26d. buvo sudaryta Valstybės turto panaudos sutartis Nr. ( 2.42-21) S2-436, pagal kurią panaudos davėjas VĮ Turto bankas panaudos gavėjui Panevėžio aeroklubui jo veiklai vykdyti penkiems metams neatlygintinai valdyti ir naudotis perdavė anksčiau nurodytus statinius, esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini). Panevėžio aeroklubui 2016 m. kovo 18 d. Civilinės aviacijos administracija iki 2016 m. gruodžio 1 d. suteikė leidimą Nr. A-121 (duomenys neskelbtini) esančiame žemės sklype įrengti ir naudoti skrydžiams lauko aikštelę. Panevėžio aerodrome esanti lauko aikštelė skirta naudoti lėktuvų ir sklandytuvų skraidymui.

Pareiškėjų teiginiai, kad Panevėžio aerodromas uždarytas yra nepagrįsti. Byloje esančiais viešais Civilinės aviacijos administracijos duomenimis, 2019m. gegužės 15d.atspausdintais iš Civilinės aviacijos administracijos internetinės svetainės, nustatyta, kad: 1)Panevėžio aerodromas, kurios savininkas (naudotojas) yra Panevėžio aeroklubas yra įrašytas į 2018m. birželio 29d. sudarytą Lietuvos Respublikos civilinių aerodromų bei karinių aerodromų, naudojamų civilinių orlaivių skrydžiams, sąrašą (eilės Nr.17); 2) (duomenys neskelbtini) esanti lauko aikštelė yra įrašyta į 2018 metais sudarytą Leidimų įrengti ir naudoti skrydžiams lauko aikšteles sąrašą. Leidimas naudoti šią lauko aikštelę sklandytuvų, straigtasparnių, lengvųjų lėktuvų ULO skraidymui galioja nuo 2018m. gegužės 8d. iki 2019m. gegužės 7d. Be to, iš šio sąrašo duomenų nustatyta, jog ir visoms kitoms į sąrašą įrašytoms lauko aikštelėms leidimai jas įrengti ir naudoti skrydžiams yra išduodami vieneriems metams. Todėl sprendžiama, kad tokio leidimo galiojimo pasibaigimas reiškia, kad yra reikalingas naujas leidimas, o ne kad lauko aikštelė daugiau nebebus naudojama. Šie duomenys patvirtina, kad Panevėžio aerodromo statusas nėra formalus, jis yra naudojamas civilinių orlaivių skrydžiams, yra įrašytas į veikiančių aerodromų sąrašą, jame veikia įrengta ir skrydžiams naudojama lauko aikštelė.

Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013m. rugpjūčio 29d. sprendimu Nr.I-248 patvirtintu Panevėžio miesto gyvenamųjų teritorijų specialiuoju planu buvo detalizuoti Panevėžio miesto bendrojo plano, patvirtinto 2008m. spalio 30d. sprendimu Nr.I-25-I, sprendiniai ir kompleksiškai sprendžiamas Bendrojo plano sprendiniuose numatytų teritorijų planavimas. Panevėžio aerodromo teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini, numatyti sklypai gyvenamųjų pastatų, bendrabučių ir komercinės paskirties pastatų statyboms, taip pat numatyta visuomeninės paskirties teritorija. Tačiau specialiojo plano aiškinamajame rašte (7.1,3.6. Panevėžio miesto aerodromo kliūtis ribojantys paviršiai, 21.1) nurodyta, kad Panevėžio pietinėje dalyje, planuojamose teritorijose Nr.5 ir Nr.7 yra aerodromas, įrengti du pakilimo ir tūpimo takai bei kad šiose teritorijose formuoti žemės sklypus, vykdyti statybas bei tiesti komunikacijas, inžinierinius tinklus galima tik Panevėžio aerodromą iškėlus į kitą vietą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Panevėžio aerodromo iškėlimo iš Panevėžio miesto klausimas buvo svarstomas tuometinėje Panevėžio apskrities viršininko administracijoje, Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje, Lietuvos Respublikos Vyriausybėje ir jos sudarytoje specialioje grupėje, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijoje, Kultūros ir sporto departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitose institucijose, tačiau Panevėžio aerodromas iš Panevėžio miesto iki šiol nėra iškeltas, o prieš tai nurodyti duomenys patvirtina, kad Panevėžio aerodromas yra veikiantis ir naudojamas.

Pareiškėjų teiginiai, kad pačioje Panevėžio aerodromo teritorijoje yra atkurtos nuosavybės teisės kitiems asmenims nėra įrodyti. Jokių konkrečių tai patvirtinančių duomenų pareiškėjai nepateikė, atsakovės atstovas teismo posėdyje tokius pareiškėjų teiginius paneigė. Pareiškėjai skunde tvirtino, kad pretendentėms neatkurtos nuosavybės teisės į 0,100 ha žemės kiekvienai, nes galimai į šią žemę nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau aerodromo teritorijoje. Liudytoja A. Ž. teismo posėdyje parodė, ginčijami sprendimai buvo priimti dėl buvusių savininkų žemės patenkančios į aerodromo teritoriją, tačiau dalis buvusių savininkų žemės yra už Panevėžio aerodromo teritorijos ribų, todėl jei bus nustatyta, kad dar yra likę laisvų neužstatytų žemės sklypų buvusioje žemės vietoje už Panevėžio aerodromo teritorijos ribų, bus rengiami planai nuosavybės teisių atkūrimui į ją ir priimami sprendimai. Pareiškėjų skunde ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčijamos tos sprendimų dalys, kuriose numatyta atkurti nuosavybės teises į likusią žemės dalį, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjos teismo posėdyje sutiko, kad šios ginčijamų sprendimų dalys joms yra palankios. Ginčas byloje yra kilęs dėl teisėtos galimybės natūra sugrąžinti žemę, patenkančią į Panevėžio aerodromo teritoriją, už kurią sprendimais buvo atlyginta pinigais, buvimo ar nebuvimo.

Administracinėje byloje nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau - Atkūrimo tvarka)nuostatos. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 - 3 punktuose numatyti būdai, kuriais yra atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, iki 1995m.birželio 1d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995m.birželio 1d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį, priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, valstybės išperkamai yra priskiriama žemė užimta aerodromų (jų sąrašą ir žemės plotus tvirtina Vyriausybė). Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punkte nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams gali atlyginti pinigais – išpirkdama žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija) tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Analogiškas reguliavimas nustatytas ir Atkūrimo tvarkos 82 ir 102 punktuose (2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1275 redakcija).

Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 19 d. nutarime yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti inter alia (lot. be kita ko) prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus. Konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai. Taigi atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie, kad sudarytų prielaidas nepagrįstai ilgai tęsti šį procesą. Dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad nepagrįstai per ilgas nuosavybės teisių atkūrimo procesas pažeidžia asmens teisę į nuosavybę, t. y. nesiderina su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 (iš dalies pakeistas protokolu Nr. 11) 1 straipsniu, kuriame nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Kavaliauskas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 51752/10); 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą byloje Nekvedavičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 1471/05).

Iš bylos duomenų, pridėtos Nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų nustatyta, kad nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios pretendentės žinojo, kad ginčo žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei, dėl ko nėra galimybės nuosavybės teises į žemę atkurti natūra. Taip pat nustatyta, kad tiek pretendentės, o vėliau ir pareiškėjai buvo atsakovės informuoti apie galimybę pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo būdo, tačiau jie nepasirinko Atkūrimo įstatyme numatyto kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo už miestams priskirtose teritorijose esančią žemę būdo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neprivalėjo laukti, kol Panevėžio aerodromas ateityje galbūt bus iškeltas iš Panevėžio miesto, ginčo žemė praras valstybės išperkamos žemės statusą, ir tik po to galės priimti pareiškėjams sprendimus dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant ar pareiškėjams galėjo susiformuoti teisėtas lūkestis, kurį teismas turi ginti, būtina įvertinti tris pagrindinius aspektus, galinčius nulemti tokių lūkesčių susiformavimą ir jų apsaugą: 1) tai teisės nuostatos, kurių pagrindu susiformuoja teisėti lūkesčiai, 2) subjektų elgesys, kuris patvirtina siekius įgyti tam tikras materialiąsias teises, bei 3) atitinkami kompetentingų subjektų sprendimai ir (ar) veiksmai (administraciniai aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje A492-1711/2014; 2016 m. rugsėjo 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-858/2017).

Atsižvelgus į prieš tai nurodytus kriterijus, sprendžiama, kad byloje vertinamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjų teisėtų lūkesčių principo pažeidimą. Nėra nustatyta kokių nors institucijų veiksmų ar sprendimų, kurių pagrindu pareiškėjams galėjo susiformuoti lūkestis, kad jie turės teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra. Priešingai, kaip minėta, nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios pareiškėjams buvo žinoma, kad ginčo žemė turi valstybės išperkamos žemės statusą, o tai pagal įstatymą neleidžia atkurti nuosavybės teisių natūra. Todėl vien aplinkybė, kad pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra, negali būti traktuojama kaip sukurianti pareiškėjams teisėtą lūkestį tai įgyvendinti.

Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reguliavimu, daro išvadą, kad, Nacionalinė žemės tarnyba, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punktu ir 21 straipsnio 5 dalimi, turėjo teisėtą pagrindą atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę atlyginant pinigais. Priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra pagrindo, o pareiškėjų skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjų atstovė prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998m. birželio 5d nutarimu Nr. 685 „Dėl civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašo su jų užimtos žemės plotais patvirtinimo“ patvirtinto sąrašo 16 punktas, kuriuo Panevėžio aerodromas įtrauktas į Civilinių ir civilinių orlaivių skrydžiams naudojamų karinių aerodromų sąrašą su jų užimtos žemės plotais neprieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 2ir 3 dalims, teisinės valstybės principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (2012m.spalio 25d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2528/2012).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011). Dėl aptarto: byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir teisinio reguliavimo bei įvertinus pareiškėjų atstovės prašymo motyvus, kuriais yra grindžiamas 1998m. birželio 5d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr.685 prieštaravimas Atkūrimo įstatymo nuostatoms ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismui nekilo abejonių dėl 1998m. birželio 5d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr.685 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Atkūrimo įstatymui, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėjos: Dalia PranckienėIrena VaržinskienėDalytė Zlatkuvienė