Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-38-459/2016

Teisėjas Edmundas Žukauskas (Proceso Nr. 2-42-3-00078-2012-1)

NUTARTIS

2016 m. sausio 15 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Žydrūno Bertašiaus, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovų Z. G. ir A. G. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Z. G. ir A. G. ieškinį atsakovui J. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui V. D. dėl nuosavybės teisės gynimo ir servituto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovai nuosavybės teise valdo veršidę, unikalus Nr. 4400-0715-6654, ir gyvulių supirkimo punktą, unikalus Nr. 8797-4007-1017, tarp jų ieškovai yra pasistatę pieno bloką. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija yra pareiškusi ieškinį, prašydama pripažinti statinį savavališka statyba, nes jis pastatytas neturint žemės sklypo formavimo projekto (tomas III, b. l. 161-163). Atsakovas J. M. UAB „Eurometras“ užsakė valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą dėl valstybinės žemės fondui priklausančio žemės sklypo nuomos (tomas I, b. l. 124-182). Formuojant J. M. nuomojamą žemės sklypą, apie šį projektą buvo informuotas ir ieškovas bei buvę ieškovai K. (tomas I, b. l. 137, 144-145, 148, 149, 151, 169, 176, 177). 2010-03-10 Tauragės apskrities viršininko įsakymas dėl valstybinės žemės sklypo projekto patvirtinimo apskųstas nebuvo (tomas I, b. l. 39). 2010-06-23 valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N87/10-014 šis žemės sklypas išnuomotas J. M. (tomas I, b. l. 40). Pagal pateiktą žemės sklypo nuomos planą bei P. K. sudarytą planą matyti, kad prie ieškovams priklausančių statinių yra aikštelė, pažymėta „b1“, kuri patenka į J. M. nuomojamą žemės sklypo dalį (tomas I, b. l. 19). Aikštelės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas - 2010-12-03 Šilalės rajono apylinkės teismo sprendimas. Pradiniai aikštelės savininkai E. K. ir D. K., 2012-03-06 dovanojimo sutarties pagrindu aikštelę kartu su kitais statiniais perleido ieškovams Z. ir A. G..

Ieškovai pareiškė reikalavimą įpareigoti atsakovus J. M. ir Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pakeisti nuomojamo žemės sklypo ribas pagal matininko P. K. paruoštą planą (tomas I, b. l. 19), išbraukiant iš nuomojamo žemės ploto minėtą aikštelę „b1“, kadangi aikštelė patenka į atsakovo nuomojamo valstybinės žemės sklypo plotą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šio reikalavimo pagrįstumo, nurodė, jog ieškovai konkrečiai nenurodo, kokius reikalavimus jie kelia atsakovui J. M. bei Nacionalinei žemės tarnybai, tai yra, kaip atsakovai trukdo jiems naudotis šia aikštele. Vertindamas tai, kad ieškinyje taip pat reiškiamas reikalavimas atsakovui J. M. pašalinti žemės sklypo ribos tvorą, o bylos nagrinėjimo metu reikalavimas patikslintas, nurodant, kad prašoma pašalinti tvoros dalį, tai yra vieną įbetonuotą metalinį tvoros kuolą, P. K. plane pažymėtą skaičiumi „5“, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovai iš esmės reiškia reikalavimą įpareigoti atsakovus netrukdyti naudotis ieškovams priklausančia aikštele. Ginčo dėl aikštelės nuosavybės teisės nėra, taigi ieškovai, gindami savo teises, reiškia negatorinį ieškinį (CK 4.98 str.).

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Konkretų savo teisių gynimo būdą pasirenka ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Daikto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, reikšdamas negatorinį ieškinį CK 4.98 straipsnio pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad savininkas, pareiškęs tokį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2011; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013; 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2013 ir kt.).

Kolegijos nuomone, šiuo atveju ieškovai, kaip turto savininkai, neįrodė antros būtinosios sąlygos reiškiant negatorinį ieškinį, t. y., kad atsakovas pažeidžia jų, kaip savininkų, teises. Analizuojant ieškovų ieškinio reikalavimus, darytina išvada, jog iš esmės pagrindinė kliūtis ieškovams naudotis aikštele, kaip įrodinėja ieškovai, yra tai, jog ant J. M. išnuomoto žemės sklypo ribos yra įbetonuotas metalinis tvoros kuolas, P. K. plane pažymėtas skaičiumi „5“. J. M. teigia, jog šis kuolas jau yra pašalintas. Ieškovai nepateikė jokių duomenų apie šio stulpo egzistavimą. Visgi pažymėtina, jog net ir tuo atveju, jei šis kuolas nebūtų pašalintas, jo egzistavimas plane nurodytoje vietoje savaime nereiškia, jog savininkų teisės valdyti ir naudoti ir disponuoti jiems priklausančia aikštele yra pažeidžiamos. Kaip matyti iš P. K. parengto plano, sklypo ribos posūkio taškas „5“ nėra bylos ginčo dalykas: ieškovai nereikalauja pakeisti posūkio taško „5“ koordinačių. Be to, šis metalinis stulpas yra ant atsakovui J. M. išnuomoto valstybinės žemės sklypo ribos. Taigi ieškovams neįrodžius, jog metalinis stulpas trukdo jiems naudotis nuosavybės teise priklausančia aikštele, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį reikalavimą atmetė.

Kita vertus, apeliaciniame skunde ieškovai nurodo, jog nurodytu ieškinio reikalavimu yra siekiama ateityje užtikrinti ieškovų teises. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovo reikalavimas dėl ieškovo nuosavybės teisių gynimo ateityje, neįrodžius teisių pažeidimo fakto šiuo momentu, yra nepagrįstas, todėl toks reikalavimas negali būti tenkintinas.

Ieškovai taip pat reiškė reikalavimą įpareigoti atsakovus pakeisti J. M. naudojamo ir nuomojamo valstybinės žemės sklypo ribas pagal pateiktą P. K. sudarytą planą (tomas I, b. l. 19). Iš bylos medžiagos nustatyta, jog valstybinės žemės sklypas J. M. buvo suformuotas dar tada, kai ieškovai nebuvo įgiję nuosavybės teisės į aikštelę „b1“. Valstybinės žemės sklypo projektas buvo patvirtintas 2010-03-10 Tauragės apskrities viršininko įsakymu (tomas I, b. l. 39). 2010-06-23 valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N87/10-014 šis žemės sklypas išnuomotas atsakovui J. M. (tomas I, b. l. 40). Aikštelės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas - 2010-12-03 Šilalės rajono apylinkės teismo sprendimas. Ieškovai prašo atsakovo nuomojamo žemės sklypo ribas pakoreguoti taip, kad ieškovams priklausanti aikštelė nebepatektų į atsakovo nuomojamo sklypo plotą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių paaiškinimus, nurodė, kad atsakovas nesutinka savo lėšomis pertvarkyti nuomojamo žemės sklypo ribų, nes mano, jog jo kaltės dėl nuomojamos žemės ribų nustatymo nėra. Ieškovai teigia, kad jie negali apginti savo teisių ir patys užsakyti J. M. nuomojamo žemės ribų formavimo ir derinimo projekto. Kaip teisingai nusprendė pirmosios instancijos teismas, įvertinus abiejų ginčo šalių pozicijas, darytina išvada, jog iš esmės šalių ginčo priežastys yra susijusios su tuo, jog nei atsakovas, nei ieškovas nesutinka savo lėšomis užsakyti žemės sklypo ribų pertvarkymo projekto. Atsakovas savo atsisakymą motyvuoja tuo, kad jo kaltės dėl valstybinės žemės fondui priklausančio žemės sklypo nuomos ir šio sklypo ribų nustatymo, nėra. Ieškovai teigia, kad jie negali užsakyti kito asmens nuomojamo žemės sklypo ribų nustatymo pertvarkymo projekto. Kaip jau minėta, šiuo atveju reikšminga ta aplinkybė, kad J. M. valstybinės fondo žemės sklypas kartu su aikštele „b1“ buvo išnuomotas anksčiau, negu ankstesni ieškovai D. K. ir E. K. 2010-12-03 Šilalės rajono apylinkės teismo sprendimo pagrindu įgijo nuosavybės teisę į aikštelę. Ankstesni aikštelės savininkai D. K. ir E. K. aktyviai dalyvavo svarstant parengtą J. M. nuomai suformuoto valstybinės žemės sklypo projektą, Tauragės apskrities viršininko 2010-03-19 įsakymo, kuriuo projektas patvirtintas, neskundė. Taigi pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių pagrindu pagrįstai nurodė, kad atsakovo kaltės dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo teisėtumo ir pagrįstumo bei nuomojamos valstybinės žemės ribų nustatymo nėra.

Žemės įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog žemės sklypo ribų formavimo ir nustatymo klausimus sprendžia Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, o teisę inicijuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą turi valstybinės žemės patikėtiniai, statinių, prie kurių formuojami žemės sklypai, savininkai, pastatų bendrojo naudojimo objektų valdytojai, privačios žemės savininkai arba valstybinės žemės naudotojai, valstybės ar savivaldybių institucijos ir kiti asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę įsigyti nuosavybėn ar nuomoti valstybinės žemės sklypus ne aukciono tvarka arba juos valdyti patikėjimo teise. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą organizuoja savivaldybių administracijos arba Nacionalinė žemės tarnyba. Žemės sklypų formavimo projektų rengimą atsakovo žemės sklypo ribų nustatymo metu reglamentavo Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513. Nuo 2014 m. sausio 15 d. galioja Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismui pateiktas matininko P. K. žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas, pagal kurį ieškovai prašo įpareigoti atsakovus pakeisti J. M. nuomojamo sklypo ribas yra nepatvirtintas Formavimo taisyklių nustatyta tvarka, nebuvo laikomasi projekto patvirtinimo procedūrų. Taigi iš esmės ieškovų reikalavimas pakeisti sklypo ribas pagal tinkamai neparengtą planą negali būti tenkinamas. Nors ieškovai apeliaciniame skunde teigia, jog ieškovai neturi teisės inicijuoti žemės sklypo ribų pertvarkymo projekto, todėl reiškė reikalavimą ne patvirtinti P. K. planą, o įpareigoti atsakovus atlikti veiksmus, kuriais būtų perkelta atsakovo nuomojamo žemės sklypo riba taip, kad ieškovams priklausanti aikštelė „b1“ nepatektų į atsakovo sklypo ribas, tačiau teismas tinkamai nepatvirtinto plano pagrindu neturi pagrindo spręsti, jog įpareigojimas perkelti sklypo ribas taip, kaip nurodyta neoficialiame plane, atitiktų teisės aktų reikalavimus ir būtų realiai įgyvendinamas.

Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju ieškovai savo teises gali apginti kitais teisėtais būdais. Vadovaujantis 2014-01-15 Formavimo taisyklių 6 punktu, šalys gali atlikti bendrą ribą turinčių žemės sklypų perdalijimą, nerengdamos projekto, nes abiejų šalių žemės ūkio paskirties žemės sklypai neviršija 0,3 ha (Formavimo taisyklių 75-80 p.).

Ieškovai taip pat reiškė reikalavimą nustatyti kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėms J. M. nuomojamame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), P. K. 2012-01-31 sudarytame plane pažymėtą indeksu „S“ 52 kv. m dydžio ir esantį tarp plane pažymėtų taškų „3“ (koordinatės x - 6165899.27, y - 389430.01) „4“ (koordinatės x - 6165896.78, y - 389429.26), „5“ (koordinatės x - 6165888.47, y -389442.54) bei „18“ (koordinatės x - 6165887.66, y - 389445.32). Pirmosios instancijos teismas šį ieškovų reikalavimą atmetė. Ieškovai skundžia šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, motyvuodami tuo, jog servituto nustatymui egzistuoja objektyvios priežastys: nėra alternatyvios galimybės privažiuoti prie pieno bloko iš kitos pusės; pieno bloko konstrukcija suprojektuota taip, kad pieną galima paimti tik iš dešinėje pusėje esančio langelio, perkelti įrangą reikėtų didelių investicijų, o sklypo plotas, kuriame prašoma nustatyti servitutą, nėra naudojamas sėjimo ar arimo darbams, todėl nustačius servitutą šiame plote atsakovas nuostolių nepatirtų.

CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servituto turinys nusako tarnaujančiojo daikto apribojimus. CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas. Bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 3K-3-339/2014 nutartis). Šiuo atveju ieškovai servituto nustatymo būtinybę motyvuoja tuo, jog negali tinkamai naudotis pieno bloku. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai užsiima pieno realizavimu. Jų pastatytame pieno supirkimo punkte įrengti pieno laikymo ir perpumpavimo įrengimai yra pastato dešinėje pusėje, tai yra toje pusėje, kur yra atsakovo nuomojama žemė. Ieškovai teigia, kad dėl to, jog atstumas tarp pastato ir atsakovo žemės ribos yra per mažas, o pieno supirkimas atliekamas didesnių gabaritų sunkvežimiais, vienintelis būdas, siekiant užtikrinti platesnį privažiavimą prie pieno bloko langelio, yra servituto nustatymas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai neįrodė objektyvios būtinybės servitutui nustatyti, kuri pateisintų tarnaujančiojo daikto savininko teisių apribojimą. Iš P. K. sudaryto plano matyti, kad pagal siūlomas nustatyti valstybinės žemės sklypo ribas ieškovams yra pakankamai vietos privažiuoti prie pieno supirkimo punkto iš kitos pusės, taip pat egzistuoja galimybė pertvarkyti pieno supirkimo punkte esančius įrenginius į kitą pastato dalį. Ieškovai nurodo, jog tam reikėtų investuoti apie 1700 Eur, o apeliaciniame skunde teigia, jog metinės pajamos iš jų verslo sudaro apie 40000 Eur, taigi pačių ieškovų nurodoma įrenginių perkėlimo kaina nėra tokia didelė, kad pateisintų servituto, kaip nuosavybės teises suvaržančio instituto, nustatymą. Ieškovai teigia, jog perkeliant techninę įrangą, ji gali būti sugadinta, o tai sukeltų papildomų nuostolių, tačiau ši objektyviais duomenimis nepagrįsta prielaida nelaikytina pakankama priežastimi konstatuoti, jog šiuo atveju būtina nustatyti servitutą. Kita vertus, pažymėtina, jog Šilalės rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1-199/2016 pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį atsakovui Z. G. dėl pieno bloko pripažinimo savavališka statyba. Nors byla dar neišnagrinėta, tačiau kilus abejonių dėl pieno bloko statybos teisėtumo, ieškovų reikalavimo nustatyti servitutą tam, kad būtų galima pagal paskirtį naudoti pieno bloką, tenkinimas neatitiktų teisinio apibrėžtumo, teisingumo ir protingumo principų.

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl 2015-08-24 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovas J. M. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 300 Eur, apeliacinį skundą atmetus, ši suma priteistina iš ieškovų (CPK 98 str.) (tomas IV, b. l. 28). Nurodytos išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl priteistina visa suma.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovui J. M. iš ieškovų A. G. ir Z. G. priteisti po 150 Eur bylinėjimosi išlaidų.