Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistųjų M. R. bei Ž. Ž. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžiu paskirta septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme prie šio nuosprendžio paskirtos bausmės pridedant dalį anksčiau paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams;pagal BK 245 straipsnį areštu 30 (trisdešimčiai) parų;pagal BK 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams;pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams;pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą laisvės atėmimo bausme 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos griežčiausia bausme apimant švelnesnes bausmes ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

A. A. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Iš Ž. Ž. priteista nukentėjusiajai J. P. 999,82 Lt turtinei ir 40000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš Ž. Ž. ir M. R. solidariai priteista nukentėjusiajam A. P. 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš Ž. Ž. priteista Valstybinės ligonių kasai 2260,56 Lt gydymo išlaidų.

Iš Ž. Ž. ir M. R. priteista nukentėjusiesiems A. P. ir S. U. po 405 Lt valstybės naudai už antrinės teisinės pagalbos suteikimą.

Iš Ž. Ž. priteista nukentėjusiajai J. P. 810 Lt valstybės naudai už antrinės teisinės pagalbos suteikimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. Ž. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo fizinio asmens dokumentu, tai yra neturėdamas teisėto pagrindo, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikė fizinių asmenų dokumentus: Lietuvos Respublikos piliečio A. Ž. pasą Nr. LR855947, Lietuvos Respublikos piliečio R. B. pasą Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečio R. Ž. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečio A. K. kelių transporto priemonių vairuotojo pasirengimo vežti pavojingus krovinius pagal ADR pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kol 2011 m. gegužės 1 d., 5 val. 20 min. kratos metu paėmė policijos pareigūnai.

Be to, Ž. Ž. neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė ir nešiojo šaunamąjį ginklą – pistoletą bei didelį kiekį šaudmenų, t. y. nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko, neturėdamas leidimo, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), įrengtose sporto patalpose ir po jų grindimis paslėptame aliumininiame bidone iki 2011 m. gegužės 1 d., neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą – pistoletą „TT“, Nr. BA1319, pramoninės gamybos, graižtvinį, tinkamą šaudyti, 7,62 mm kalibro, pusiau automatinį, B kategorijos, skirtą šaudyti 7,62X25 mm kalibro TT šoviniais ir didelį kiekį – ne mažiau kaip 364 vnt. šaudmenų: 200 vnt. pramoninės gamybos, 9X18 mm kalibro, centrinio skėlimo, tinkamų šaudyti, „Makarov“ šovinių, kurie skirti įvairiems A, B kategorijų, graižtviniams šaunamiesiems ginklams; 137 vnt. imitacinių „Kalašnikov“ šovinių, pramoninės gamybos, centrinio skėlimo, tinkamų šaudyti, 5,45X39 mm kalibro, kurie skirti įvairiems A, B kategorijų graižtviniams šautuvams; 6 vnt. šovinių, pramoninės gamybos, centrinio skėlimo, tinkamų šaudyti, 5,56X45 mm kalibro, kurie skirti įvairiems A, B kategorijų graižtviniams šautuvams; 4 vnt. šovinių, pramoninės gamybos, centrinio skėlimo, tinkamų šaudyti, 7,62X51 mm kalibro, skirtų įvairiems graižtviniams A, B kategorijų šautuvams; ne mažiau kaip 17 pramoninės gamybos, 7,62 mm kalibro, „TT“ (7,62X25 mm) šovinių, centrinio skėlimo, tinkamus šaudyti, skirtų įvairiems A, B kategorijų graižtviniams šaunamiesiems ginklams: pistoletams, pistoletams-kulkosvaidžiams. Po to, 2011 m. gegužės 1 d., apie 2 val., tęsdamas nusikalstamą veiką, Ž. Ž. iš paslėpto aliumininio bidono išsitraukęs pistoletą „TT“ Nr. BA1319 ir ne mažiau kaip 19 vnt. 7,62 mm kalibro, TT (7,62X25 mm) šovinių, nešiojosi šį pistoletą su šaudmenimis prie (duomenys neskelbtini) esančio namo, ten ne mažiau kaip 10 šovinių Ž. Ž. iššovė pistoletu „TT“ Nr. BA1319, 1 šovinį ir pistoletą „TT“ Nr. BA1319 su jame esančiais 7 šoviniais numetė prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), , o 1 šovinį nešiojosi savo kelnių priekinėje kišenėje, kol 2011 m. gegužės 1 d. 4 val. 10 min. šis šovinys asmens kratos metu buvo rastas bei paimtas policijos pareigūnų.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. U. ir A. P. nurodė skirtingą A. A. suduotų smūgių skaičių. Bylos duomenimis nustatyta, jog S. U. buvo mušamas visų trijų vyrų, todėl besiginantis nukentėjusysis galėjo netiksliai įvardinti A. A. suduotų smūgių skaičių, juo labiau, kad ir patys nukentėjusieji tiksliai nenurodė A. A. suduotų smūgių skaičiaus: S. U. nurodė, jog ,,A. A. gal prie vartelių ir sudavė man kokį smūgį”, A. P. nurodė: ,,A. A. porą kartų trenkė patėviui į dantis prie mūsų namų” (t. 5 b. l. 26, 28). Negalima sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nukentėjusiųjų L. B. ir R. K. parodymų vertinimo. Teismas nurodė, kad nukentėjusysis L. B. parodė, jog jam atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji J. P. paaiškino, kad du asmenys sumušė jos vyrą, sulaužė vartelius ir apšaudė langus, nukentėjusysis R. K. parodė, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusieji A. A. pavardės neminėjo, ir padarė išvadą, jog įrodymai apie A. A. dalyvavimą ar nedalyvavimą nusikalstamoje veikoje prieštaringi, vieni kitus paneigiantys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nukentėjusieji A. A. pavardės ir negalėjo minėti, nes jie jos nežinojo, be to, teisiamojo posėdžio metu R. K. parodė, kad A. P. su A. P. paaiškino, jog įvyko konfliktas, grupė asmenų sulaužė vartelius, apšaudė namą, pats nukentėjusysis R. K. matė du asmenis, tačiau kai jis atvažiavo, nukentėjusieji sakė, kad buvo daugiau nei du (t. 5 b. l. 30, 31). Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant įrodymų visetą, akivaizdu, jog minėtų nukentėjusiųjų parodymai pakankamai detalūs ir papildo vieni kitus, esminėse detalėse sutampa, be to, minėti parodymai negali būti visiškai vienodi – nukentėjusieji įvykiuose dalyvavo skirtingu laiku.

Aptartų aplinkybių visuma patvirtina, jog A. A. įvykio naktį buvo prie S. U. ir A. P. namų, atliko smurto veiksmus prieš nukentėjusįjį S. U., siekdamas įsibrauti į kiemą sugadino tvorą, mėtė akmenis į namo langus, ir leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad A. A. savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, tokiu būdu sutrikdydami visuomenės rimtį, sugadindamas svetimą turtą bei padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam S. U.. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. A. veiksmus, nepagrįstai atsižvelgė į nukentėjusiosios J. P. nurodytą aplinkybę, jog A. A. norėjo nutraukti Ž. Ž. ir M. R. veiksmus. Kaip jau minėta, pirmiau nurodytais bylos duomenimis nustatyta, kad A. A. prie nukentėjusiųjų A. P. ir S. U. namų sudavė pastariesiems smūgius, po ko nors ir drausmino M. R. ir Ž. Ž., tačiau savo nusikalstamų veiksmų nenutraukė, priešingai, grįžęs kartu su M. R. ir Ž. Ž. į įvykio vietą, mėtė akmenis į nukentėjusiųjų namo langus. Taigi, šių pirmiau aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad A. A. nusikaltimo padaryme pažeidžiant viešąją tvarką dalyvavo neatsitiktinai, jis suprato, kad savo įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir norėjo taip veikti. Tai reiškia, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Visos pirmiau aptartos aplinkybės, kolegijos nuomone, patvirtina, kad visi būtini viešosios tvarkos pažeidimo požymiai šioje byloje nustatyti. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. A. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisino. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustato tokias BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes:

A. A., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe kartu su M. R. ir Ž. Ž., 2011-05-01, apie 2 val., viešoje vietoje – prie S. U. ir A. P. namų, esančių (duomenys neskelbtini), kartu su Ž. Ž. ir M. R., siekdamas įsibrauti į kiemą, sugadino tvorą, taip padarydami S. U. 55 Lt turtinę žalą, po to jis su M. R. smogė kumščiu, o Ž. Ž. pistoletu „TT“ Nr. BA1319 tiksliai nenustatytą kiekį, tačiau ne mažiau kaip keturis smūgius S. U. į veidą, galvą, taip S. U. padarydami nubrozdinimus kaktoje, nosies nugarėlėje ir kairiajame paakyje, viršutinio žandikaulio dantenose, muštinę žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvos kairės akies vokuose, nosies nugarėlėje ir kairiame skruoste, t. y. padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą, o po to, S. U. ir A. P. pasislėpus savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini)-1, jis akmenimis mėtė į namo langus, M. R. šaudė tyrimo metu nenustatytu ginklu, užtaisytu guminėmis kulkomis, į namo sienas bei langus, Ž. Ž. pistoletu „TT“ Nr. BA1319 ne mažiau kaip 6 kartus šovė į namo sienas ir langus, ir tokiu būdu buvo išdaužtas lango stiklas, sugadintas lango rėmas, dėl to S. U. buvo padaryta 500 Lt turtinė žala, ir tokiu įžūliu elgesiu jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

A. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. A. A. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 9 punktas). A. A. charakterizuojantys duomenys: 2010-08-16 ir 2011-06-28 baustas administracine tvarka, 2007-07-16 gautas pareiškimas dėl sugyventinės stumdymo ir įžeidinėjimo vaiko akivaizdoje (t. 3 b. l. 33). Atsižvelgiama į tai, jog A. A. vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme pasireiškė mažesnio intensyvumo veiksmais. Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija parenka A. A. laisvės apribojimo bausmę. A. A. į bausmę įskaitytinas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas.

Be to, prokuroras, skųsdamas apygardos teismo nuosprendį, nesutinka su nuteistojo Ž. Ž. nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir prašo Ž. Ž. nuteisti už pasikėsinimą nužudyti.

Motyvuojamoji dalis

Šis prokuroro prašymas netenkintinas.

Ikiteisminio tyrimo metu Ž. Ž. buvo pareikštas įtarimas, o vėliau ir kaltinimas, nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5, 10 punktuose, padarymu, t. y. kad jis pasikėsino nužudyti tris žmones, tame tarpe du policijos pareigūnus dėl jų tiesioginių tarnybos pareigų vykdymo. 2012 m. gegužės 25 d. prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą Ž. Ž. dėl pasikėsinimo nužudyti tris asmenis, kaltinant Ž. Ž. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 10 punktus, t. y. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu pasikėsinus nužudyti tris žmones, tame tarpe du policijos pareigūnus dėl jų tiesioginių pareigų vykdymo (t. 5 b. l. 104-106).

Pirmosios instancijos teismas svarstė Ž. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 7 punktą, 10 punktą kvalifikavimą ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei surinktus įrodymus, konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad Ž. Ž. turėjo sumanymą ar ketinimų nužudyti ar sužaloti policijos pareigūnus. Vien tik šaudymas koviniais šoviniais į policijos darbuotojus, kai šalia jų stovėjo ir nukentėjusioji J. P., pusę, nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad jis turėjo tikslą nužudyti policijos pareigūnus. Priešingai, turėdamas tokį tikslą, jį galėjo įvykdyti be triukšmo ir grasinimų. Tuo metu buvo tamsus paros metas, aplinkui buvo ir kitų pastatų, už kurių slėpdamasis kaltinamasis Ž. Ž. prie policijos darbuotojų galėjo prisiartinti nepastebėtas, iš neapšviestos vietos. Nukentėjusieji R. K. ir L. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad jie nebuvo tikri, ar Ž. Ž. šaudo konkrečiai į juos, ar tik į jų pusę, negirdėjo, kad kaltinamasis būtų tiesiogiai grasinęs juos nužudyti. Policijos pareigūnai dėvėjo policijos liemenes, buvo aiškiai matomi. Ž. Ž., paleidęs šūvius į nukentėjusiųjų pusę, pasitraukė, nors į jį nebuvo šaudoma ar stengiamasi kaip nors kitaip sulaikyti, jis buvo tik įspėtas žodžiais „Stot, policija“. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra patikimų ir neginčijamą įrodomąją vertę turinčių įrodymų, kad Ž. Ž., šaudydamas įvykio vietoje, konkrečiai taikėsi į nukentėjusiuosius – policijos pareigūnus – ir tokiu būdu siekė juos nužudyti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nuteistojo Ž. Ž. tyčios turinio ir jos kryptingumo.

Pagal baudžiamosios teisės doktriną ir teismų praktiką nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai nužudyti. Apibrėžta tyčia yra tada, kai asmuo suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį, numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori griežtai kiekybiškai apibrėžtų padarinių. Griežtai apibrėžti padariniai šiuo atveju yra suprantami kaip padariniai, numatyti vieno BK straipsnio atskiroje dalyje arba atskirame BK straipsnyje. Kai yra netiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas . Taip pat pagal atsiradusius padarinius kvalifikuojama veika ir tada, kai nustatoma, kad kaltininkas veikė netiesiogine tyčia (kasacinės nutartys 2K-281/2008, 2K-109/2009, 2K-260/2009). Jeigu nustatoma, kad asmuo veikė tiesiogine neapibrėžta arba netiesiogine tyčia ir dėl jo veikimo jokių padarinių neliko, jo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip pasikėsinimas nužudyti. Teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys 2K-423/2006, 2K-366/2011, 2K-60/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju, norint nuteistąjį Ž. Ž. pripažinti kaltu pasikėsinus nužudyti turėtų būti nustatyta, kad nuteistasis nusikaltimą padarė tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y., kad jis suvokė daromos veikos pavojingumą nukentėjusiųjų gyvybei, numatė gyvybės atėmimo galimybę ir norėjo bei siekė atimti gyvybę nukentėjusiesiems, nes tik tokio turinio tyčinė kaltė leistų kvalifikuoti nuteistojo veiką kaip pasikėsinimą nužudyti.

Šioje byloje nėra įrodymų, kad nuteistasis Ž. Ž. veikė apibrėžta tyčia, siekdamas nukentėjusiuosius J. P., L. B. ir R. K. nužudyti. Nuteistasis to neteigia. Jis teigia, kad šaudoma buvo į orą, tikslu pagąsdinti, į žmones taikoma nebuvo, J. P. nematė ir į ją nešovė, apie jos sužalojimą sužinojo ikiteisminio tyrimo metu, išgirdęs, kad kažkas vejasi, paleido šūvius į orą ir pabėgo, galvojo, kad atvažiavo banditai, policijos pareigūnų negirdėjo, jie policijos pareigūnais neprisistatė, policijos automobilių žiburėliai įjungti nebuvo (t. 5 b. l. 128-131). Nukentėjusieji L. B. ir R. K. teisiamajame posėdyje parodė, jog jie nėra tikri, kad Ž. Ž. šaudė konkrečiai į juos ar tik į jų pusę. Pastarieji taip pat parodė, kad negirdėjo, jog Ž. Ž. ar M. R. būtų pasakę žodį ,,mentai”, taip pat negirdėjo ir grasinimų. Aplinkybę, jog šaudymo metu nebuvo grasinama patvirtino ir nukentėjusiojo J. P.. Byloje taip pat nėra patikimų įrodymų, jog Ž. Ž. turėjo tyčią nužudyti J. P.. Bylos duomenimis nustatyta, jog Ž. Ž. iš kovinio pistoleto paleidus ne mažiau kaip keturis šūvius į nukentėjusiųjų pusę, trys kulkos pataikė į nukentėjusiąją J. P., kuri stovėjo tarp nukentėjusiųjų policijos pareigūnų L. B. ir R. K.. Esant apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, nuteistajam nebuvo kliūčių iššauti į nukentėjusiąją J. P. tik atėjus į kiemą, kai pastaroji išbėgo į lauką ir į akis papurškė dujų, be to, buvo tamsus paros metas, todėl nuteistasis, slėpdamasis už pastatų, tiek prie J. P., tiek prie aiškiai matomų policijos pareigūnų galėjo prieiti nepastebėtas, taip pat paleidęs šūvius į nukentėjusiųjų pusę, nuteistasis galėjo palaukti ir įsitikinti ar pasiekė savo tikslą, nes į jį policijos pareigūnai nešaudė. Tačiau iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis iššovęs ne mažiau kaip keturis kartus į nukentėjusiųjų pusę, pats pasišalino iš įvykio vietos, nežinodamas savo atliktų veiksmų pasekmių. Taigi, visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis Ž. Ž. apibrėžtos tyčios nužudyti nukentėjusįjį neturėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Šią teismo išvadą patvirtina nusikaltimo padarymo aplinkybės, sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai padarymo mechanizmas, panaudotas įrankis (šaunamasis ginklas) ir sužalojimų lokalizacija. Nukentėjusiajai buvo padaryti šautiniai sužalojimai ne mažiau 3 trauminių poveikių pasėkoje, padarant šautines žaizdas krūtinės ir pilvo srityje su vidaus organų sužalojimais, taip pat skruosto srityje, kurie įvertinti kaip pavojingi gyvybei. Nuteistojo pasirinktas veikimo būdas – šaudymas į nukentėjusiųjų pusę iš ne daugiau kaip 15 metrų atstumo, patvirtina, kad nuteistasis numatė, kad panaudodamas šaunamąjį ginklą neišvengiamai sutrikdys sveikatą ar atims gyvybę, tačiau savo sąmonėje to nedetalizavo ir jam buvo priimtini bet kokie galintys kilti padariniai (sveikatos sutrikdymai ar gyvybės atėmimas), tai yra jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Prokuroras apeliaciniame skunde remiasi kasacine nutartimi 2K-404/2010 nurodydamas, jog Ž. Ž. tyčią galima apibrėžti kaip alternatyvią tiesioginę tyčią, o esant alternatyviai tyčiai kaltininko veika kvalifikuojama pagal sunkiausią iš alternatyvių padarinių, kuriuos kaltininkas suvokė ir numatė galint kilti. Kadangi teismas nustatė, jog nuteistasis Ž. Ž. nusikalstamus veiksmus padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl Ž. Ž. tyčios vertinimo, plačiau neaptarinėjami.

Prokuroras, skųsdamas apygardos teismo nuosprendį, taip pat nesutinka dėl įstatymo taikymo bendrinant nuteistiesiems M. R. ir Ž. Ž. paskirtas bausmes ir prašo M. R. paskirtas bausmes pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 286 straipsnį subendrinti vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies nuostatomis, taip pat nurodo, jog Ž. Ž. paskirtos bausmės pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, BK 245 straipsnį, BK 253 straipsnio 2 dalį, BK 284 straipsnio 1 dalį, BK 286 straipsnį, BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą, turėjo būti subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies nuostatomis.

Šis prokuroro prašymas tenkintinas.

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, apėmimo būdu bendrindamas Ž. Ž. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, BK 245 straipsnį, BK 253 straipsnio 2 dalį, BK 286 straipsnį, BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį paskirtąsias bausmes, vadovavosi BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kuriame numatyta, kad bausmių apėmimo būdą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės teorijoje pripažįstama, kad idealioji sutaptis yra tokia nusikalstamų veikų daugeto ir sutapties forma, kai viena pavojinga veika vienu metu pažeidžiami keli BK straipsniai. Idealiąją sutaptį gali sudaryti keli atvejai, kai padaryta pavojinga veika atitinka keliuose BK specialiosios dalies straipsniuose aprašytus sudėties požymius; viena veika sukelia kelis pavojingus padarinius, kurių nenumato (neapima) vienas BK straipsnis. Šioje byloje Ž. Ž. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo, savo namuose laikė fizinių asmenų dokumentus, kol 2011-05-01 kratos metu paėmė policijos pareigūnai. Pagal BK 253 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko neturėdamas leidimo savo namuose laikė šaunamąjį ginklą ir didelį kiekį šaudmenų, po to, 2011-05-01, tęsdamas nusikalstamą veiką, nešiojosi šaunamąjį ginklą su šaudmenimis, o vieną šovinį nešiojosi savo kelnių priekinėje kišenėje, kol 2011-05-01 asmens kratos metu šis šovinys buvo rastas ir paimtas policijos pareigūnų. Pagal BK 245 straipsnį nuteistas už tai, kad 2011-05-01 tiesiogiai bendraudamas su M. R. ir nuo 23 val. nebūdamas savo namuose, nevykdė teismo nutartimi skirto įpareigojimo. Pagal BK 284 straipsnį nuteistas už tai, kad viešoje vietoje – prie namo, vadino nukentėjusiuosius necenzūriniais žodžiais, įrėmė S. U. į galvą pistoletą bei pistoletu smogė vieną kartą į galvą, tęsdamas nusikalstamą veiką, vijosi nukentėjusiuosius iki namų kiemo, kur, siekdamas įsibrauti į kiemą, sugadino tvorą, smogė pistoletu ne mažiau keturis smūgius S. U. į veidą ir galvą, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, po to, nukentėjusiesiems pasislėpus, pistoletu ne mažiau kaip šešis kartus šovė į namo sienas bei langus, taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Pagal BK 286 straipsnį nuteistas už tai, kad nevykdė policijos pareigūnų, atvykusių pagal J. P. pranešimą, reikalavimų nejudėti, vengdamas sulaikymo Ž. Ž. šaudė į policijos pareigūnus pistoletu, paleisdamas į R. K. ir L. B. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį šūvių, bet ne mažiau kaip 4 šūvius, ir taip panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams. Tuo tarpu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą nuteistas už tai, kad šovė į stovinčius J. P. bei pagal J. P. iškvietimą atvykusius policijos pareigūnus L. B. ir R. K., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 4 šūvius, iš kurių trys kulkos pataikė į J. P., taip padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Vadinasi, tik pastarosios veikos – sunkus sveikatos sutrikdymas ir pasipriešinimas viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui padarytas viena veika, t. y. pasipriešinant policijos pareigūnams sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios J. P. sveikatą, tačiau dokumento pagrobimas, teismo sprendimo nevykdymas, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, viešosios tvarkos pažeidimas bei sunkus sveikatos sutrikdymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, padaryti penkiomis atskiromis pavojingomis veikomis. Šios veikos savo pobūdžiu skyrėsi, buvo įvykdytos skirtingu laiku, šių veiksmų nesieja bendras sumanymas ir jie nukreipti į skirtingus objektus. Taigi, Ž. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, BK 245 straipsnyje, BK 302 straipsnio 1 dalyje, BK 253 straipsnio 2 dalyje ir BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punkte, sudaro realiąją sutaptį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, apeliantui paskirtąsias bausmes bendrindamas pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Ž. Ž. inkriminuotos BK 284 straipsnio 1 dalyje, BK 245 straipsnyje, BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), o BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), sprendžia kad Ž. Ž. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 245 straipsnį, BK 302 straipsnį ir 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą paskirtosios bausmės bendrintinos taikant apėmimo būdą, remiantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu – padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą.

Be to, iš skundžiamo teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas, apėmimo būdu bendrindamas M. R. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, BK 286 straipsnį paskirtąsias bausmes vadovavosi BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kuriame numatyta, kad bausmių apėmimo būdą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis. M. R. pagal 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad viešoje vietoje – prie namo, vadino nukentėjusiuosius necenzūriniais žodžiais, smogė kumščiu nukentėjusiajam A. P. vieną kartą į veidą, o S. U. smogė tiksliai nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, tęsdamas nusikalstamą veiką, vijosi nukentėjusiuosius iki namų kiemo, kur, siekdamas įsibrauti į kiemą, sugadino tvorą, po to smogė kumščiu S. U. į veidą, o po to, nukentėjusiesiems pasislėpus, šaudė tyrimo metu nenustatytu ginklu, užtaisytu guminėmis kulkomis, į namo sienas bei langus, taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Tuo tarpu pagal BK 286 straipsnį M. R. nuteistas už tai, kad nevykdė policijos pareigūnų, atvykusių pagal J. P. pranešimą, reikalavimų nejudėti, vengdamas sulaikymo M. R. šaudė į policijos pareigūnus tyrimo metu tiksliai nenustatytu ginklu, užtaisytu šoviniais guminėmis kulkomis, paleisdamas į R. K. ir L. B. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį šūvių, bet ne mažiau kaip 6 šūvius, ir taip panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams. Vadinasi, viešosios tvarkos pažeidimas ir pasipriešinimas viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui padaryti dviem atskiromis pavojingomis veikomis. Šios veikos savo pobūdžiu skyrėsi, vyko viena po kitos, tarp jų buvo nors ir nedidelis, bet laiko tarpas, leidžiantis jas vertinti kaip atskiras veikas. Taigi, M. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 286 straipsnyje, sudaro realiąją sutaptį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, apeliantui paskirtąsias bausmes bendrindamas pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl nuteistojo M. R. apeliacinio skundo

Visuma duomenų, gautų apklausus nuteistuosius Ž. Ž., A. A., M. R., nukentėjusiuosius S. U., A. P., J. P., L. B., R. K., liudytoją J. B., apžiūrėjus įvykio vietą, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad M. R. pagrįstai pripažintas kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir pasipriešinimo viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims, o jo apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių ir negali būti pagrindas išteisinamajam nuosprendžiui, kadangi nuosprendyje jo kaltės įrodymais pripažinti duomenys kiekvienas atskirai ir visi kartu apėmus nepalieka abejonių jo kalte.

Iš nuosprendžio matosi, kad jame teismas ne tik išsamiai visus nukentėjusiųjų, liudytojų ir paties nuteistojo parodymus išdėstė, tačiau ir juos tinkamai įvertino. Nuteistojo M. R. apeliaciniame skunde nurodoma, jog po Ž. Ž. pastabos dėl kabelių vagystės, tarp Ž. Ž. ir S. U. įvyko žodinis konfliktas, po ko nukentėjusysis S. U. turimu kirvuku sužalojo Ž. Ž., apeliantas gynė Ž. Ž. nuo užpuolimo, dėl ko nukentėjusiesiems galėjo suduoti smūgius ir šie jo veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenimis patikimai nustatyta, jog ne Ž. Ž., o būtent nukentėjusieji S. U. ir A. P. buvo priversti gintis nuo apsvaigusių nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, ginkluotų Ž. Ž. ir M. R. bei apsvaigusio nuo alkoholio A. A.. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, ir dėl M. R. priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas bylai svarbias aplinkybes. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo M. R. lūkesčių, nėra įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą patvirtinančios aplinkybės.

Apklausti teisiamajame posėdyje kaip ir ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji S. U. ir A. P. parodė tas pačias įvykio aplinkybes, jų parodymai esminėse detalėse sutampa, t. y. S. U. ir A. P. parodė, kad 2011-04-30 apie 23 val. einant gatve išgirdo jiems sakomus necenzūrinius žodžius, M. R. su Ž. Ž. juos pasivijo, abu sudavė smūgius S. U., M. R. sudavė smūgį A. P.. Nukentėjusieji nubėgo link savo namų, juos pasivijo trys vyrai, kurie grasino, įvyko grumtynės, S. U. galimai iš namų pasiimtu kirvuku arba nedideliu peiliuku per grumtynes sužalojo Ž. Ž.. J. P., išbėgusi iš namų, papurškė dujų Ž. Ž.. Muštynių metu užpuolikai pametė ginklą, ginklas mėtėsi prie vartelių, A. P. pasakius kur ginklas, Ž. Ž. pasiėmė ginklą ir nuėjo, po kelių minučių jie vėl sugrįžo, ėmė šaudyti, mėtyti į langus akmenis, keiktis. J. P. iškvietė policiją. Sulaukus policijos pareigūnų, J. P. su pareigūnais išėjo į lauką. Į lauką išėjo ir A. P., kuris matė, jog Ž. Ž. ir M. R. atėjo nuo savo namų pusės ir pradėjo šaudyti, iš garso suprato, jog šaudė iš dviejų ginklų (t. 5 b. l. 25, 26, 27, 28). Šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtina nukentėjusiosios J. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir patvirtinti teisiamojo posėdžio metu, jog ji matė, kad S. U. mušė trys vyrai, matė, kad ir prieš A. P. buvo naudotas smurtas, ji Ž. Ž. papurškė į akis dujų, nukentėjusioji taip pat matė, jog Ž. Ž. pametė ginklą, radus jį visi trys vyrai pasišalino, tačiau sugrįžo ir dviese pradėjo šaudyti į virtuvės langą, A. A. mėtė akmenis į langus. Atvykus policijos pareigūnams iš už namo šaudydami išbėgo Ž. Ž. ir M. R., kurie šaudė į lauke stovinčius J. P., L. B. ir R. K. (t. 5 b. l. 24, 25). Pastaruosius parodymus patvirtina ir nukentėjusiųjų L. B. bei R. K. iš esmės tapatūs parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir patvirtinti teisiamojo posėdžio metu, jog gavę pranešimą, kad yra apšaudomi (duomenys neskelbtini)-1 buto langai, nuvyko į įvykio vietą, juos pasitiko J. P., pastaroji paaiškino, kad grupė asmenų sumušė jos vyrą, sūnų, sulaužė vartelius ir apšaudė langus. Nukentėjusieji L. B. ir R. K. iškvietė kriminalinę policiją ir toliau aiškinosi aplinkybes. Po kelių minučių iš tos pusės, kur gyvena Ž. Ž., pastebėjo du asmenis, kurie atitiko J. P. apibūdinimą, o R. K. nusitaikius lazerinį taikiklį į Ž. Ž. krūtinę ir sušukus ,,Stok, policija“, pasigirdo šūviai. Tiek L. B., tiek R. K. parodė, jog šaudė ir Ž. Ž. ir M. R. (t. 5 b. l. 28, 29, 30, 31).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų matyti, jog nukentėjusieji J. P., A. P. ir S. U. atpažino Ž. Ž., A. A. ir M. R..

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vietoje prie namo (duomenys neskelbtini), rasta mėlynos spalvos kepurė, einant tolyn prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), rastos šovinių tūtelės, prie namo (duomenys neskelbtini)-1, Šiauliai, rastos šovinių tūtelės, guminės kulkos, metalinė kulka, akmenys, lange išdaužtas stiklas, ant tako nuo tvoros iki namo durų rastas kraujo pėdsakas, kraujo pėdsakai matosi ant lauko durų rankenos ir ant patiesto kilimo namo koridoriuje (t. 1 b. l. 35-62). Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota įvykio vieta prie namo adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, kurioje rastas šovinys ir žalias pakabukas, taip pat užfiksuotas laukas šalia namo adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, kur rastas pistoletas ,,BA1319*1941“ su jame esančiais šoviniais (t. 1 b. l. 70-74).

Specialisto išvadoje Nr. G 533/11(04) nurodyta, jog S. U. nubrozdinimai kaktoje, nosies nugarėlėje ir kairiame paakyje, viršutinio žandikaulio dantenose, muštinė žaizda viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvos kairės akies vokuose, nosies nugarėlėje ir kairiame skruoste padaryti bukais kietais daiktais. S. U. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Rastiems sužalojimams padaryti reikėjo keturių smūgių bukais kietais daiktais, sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytą laiką ir nėra būdingi griuviminei traumai (t. 2 b. l.106).

Šie pirmiau nurodyti duomenys – nukentėjusiųjų A. P., J. P., S. U., L. B., R. K. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 533/11(04), asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai, įvykio vietos apžiūros protokolų duomenys sudaro vientisą, vienas kitą papildančių įrodymų visumą, leidžiančią padaryti pagrįstą išvadą, jog M. R. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Visuma duomenų, gautų apklausus nuteistuosius M. R. ir Ž. Ž., nukentėjusiuosius A. P., S. U., J. P., L. B., R. K., apžiūrėjus įvykio vietą, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad M. R. pagrįstai pripažintas kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir pasipriešinimo viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims. Vien M. R. neigimas savo kaltės negali būti pagrindas išteisinamajam nuosprendžiui, kadangi nuosprendyje jo kaltės įrodymais pripažinti duomenys kiekvienas atskirai ir visi kartu apėmus nepalieka abejonių jo kalte. Be to, nuteistojo parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo remiantis įrodinėjami subjektyvieji nusikaltimo požymiai. Nusikaltimo subjektyvioji pusė yra glaudžiai susijusi su nusikaltimo objektyviąja puse. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog liudytojų J. B. ir G. V. parodymais bei specialisto išvada Nr. 140-(3005)-ISI-3044 M. R. kaltė dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nėra grindžiama, todėl atmetami kaip nepagrįsti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai vertinant minėtų liudytojų parodymus bei specialisto išvadą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis iškėlė versiją, kad Ž. Ž. su M. R., pamatę nukentėjusiuosius, tempiančius pritvirtintus prie dviračio kabelius, pasakė pastabą, kurios išdavoje žodinis konfliktas išaugo į apsistumdymą, o S. U. kirvuku sužalojo Ž. Ž.. Nuteistasis gynė Ž. Ž. nuo nukentėjusiųjų užpuolimo. Tokią versiją teisėjų kolegija atmeta kaip visiškai nepagrįstą ir stokojančią logikos. Paprastai asmuo, matantis, jog yra daromas nusikaltimas, apie tai praneša atitinkamoms institucijoms, tačiau bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis prieš nukentėjusiuosius vartojo necenzūrinius žodžius, sudavė smūgius, vijosi juos iki namų, sugadino tvorą ir apšaudė namą. Akivaizdu, jog nuteistojo veiksmai buvo neadekvatūs susidariusiai situacijai, apeliantas ėmėsi neleistinų priemonių aiškinantis tariamą kabelio vagystę.

Teisėjų kolegijos nesutinka ir su apeliaciniame skunde nurodomais ikiteisminio tyrimo trūkumais: nenustatytas įrankis, kuriuo sužalotas Ž. Ž., neieškotas nukentėjusiųjų pavogtas kabelis, neapžiūrėti kabelio vilkimo pėdsakai, apžiūros protokole nenurodytos Ž. Ž. kraujo dėmės, nenustatyta, kam priklausė pievoje rasta kepurė, be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepatikrinta nukentėjusiųjų nurodyta versija, jog jie ėjo iš žvejybos.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, kad tam tikro veiksmo atlikimas yra būtinas. Atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus vienoje ar kitoje baudžiamojoje byloje būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas. Tai reiškia, jog šioje byloje prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas nemanė, kad byloje būtina atlikti apelianto minimas veiksmus, antra vertus, apelianto minima kepurė 2011-11-08 pakvitavimu grąžinta S. U. (t. 1 b. l. 69), be to, priešingai nei teigia apeliantas, gatvė prie (duomenys neskelbtini) namo apžiūrėta buvo (t. 1 b. l. ), tai, kad įvykio apžiūra neatitiko nuteistojo lūkesčių, negali būti pagrindas konstatuoti, jog ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog nukentėjusiųjų S. U. ir A. P. ėjimo (duomenys neskelbtini) gatve priežastys, inkriminuotų nusikalstamų veikų M. R. sudėties nesudaro, šių priežasčių nustatymas negali pakeisti M. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, taip pat negali paneigti M. R. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Visiškai nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, inkriminuodamas prievartos veiksmų panaudojimą prieš A. P., pasunkino jo teisinę padėtį, nes dėl tokių veiksmų padarymo jam nebuvo pateiktas nei pranešimas apie įtarimą, nei vėliau jis tuo buvo kaltinamas. Teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį, jog vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Ž. Ž. ir M. R. veikų kvalifikavimo pagal BK 286 straipsnį be kitų įrodymų rėmėsi ir nukentėjusiojo A. P. parodymais, kad ,,kai buvo iškviesti policijos darbuotojai, ir buvo lauke, matė, kaip atėjo kaltinamieji Ž. Ž. ir M. R., jie, pamatę policijos darbuotojus, šaukė ,,mentai“ ir pradėjo šaudyti. Jam buvo pataikyta į sėdmenis.<...>“. Šiuo atveju apeliantas klaidingai suvokia nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Pažymėtina, jog įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės pagal BK 286 straipsnį teismo nuosprendyje nurodytos nuosprendžio trečiame puslapyje (t. 5 b. l. 14), taip pat šio nuosprendžio nustatomojoje dalyje.

Dėl nuteistojo Ž. Ž. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde nuteistasis Ž. Ž. prašo sušvelninti paskirtą bausmę, atsižvelgiant į tai, jog jis pripažino kaltę dėl sunkaus J. P. sveikatos sutrikdymo kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ir nuoširdžiai gailisi.

Teisėjų kolegija, nors ir konstatavusi, jog pirmosios instancijos teismas bendrindamas bausmes, už kurių padarymą nuteistas Ž. Ž., netinkamai taikė įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę, tačiau sutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam Ž. Ž. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtomis bausmėmis. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus BK 54 straipsnyje, t. y. į kaltės formą, nusikalstamų veikų rūšis (BK 10 straipsnis), nusikaltimų pavojingumo laipsnį (BK 11 straipsnio 3, 5, 6 dalys), atsakomybę sunkinančias aplinkybes (nusikaltimus padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų bei nusikaltimus padarė bendrininkų grupe) ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino nuteistojo asmenybę (teistas, baustas administracine tvarka) ir skyrė griežtesnes nei įstatymo sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmes. Paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžiai atitinka bausmės paskirtį ir tikslus (BK 41 straipsnis).

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatose nurodoma, jog kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis rodo mažesnį jo pavojingumą ar galimybę švelninti bausmę. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra tik tada, kai nustatomos abi jos sudedamosios dalys: ir prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Konstatuojant nuoširdų gailėjimąsi vertinamas kaltininko elgesys po nusikalstamos veikos padarymo ir vėliau. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad apklaustas kaip įtariamasis dėl nusikalstamų veikų Ž. Ž. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, jog visiškai prisipažįsta dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu – pistoletu ,,TT“ ir dideliu kiekiu šaudmenų, teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo, taip pat dėl neteisėto disponavimo kitų asmenų asmens dokumentais bei dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Ž. Ž. savo kaltės dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams ir pasikėsinimo nužudyti žmones neprisipažino. Be to, apeliantas nekomentavo ginklo bei šovinių įgijimo aplinkybių, iki 2011-09-20 atsisakydavo duoti parodymus ir apie įvykio aplinkybes (t. 3 b. l. 46, 48, 52-55, 59-60). Tik teisiamojo posėdžio metu, t. y. 2012-06-11, po to, kai paaiškėjo, jog į nukentėjusiąją J. P. buvo šaudyta iš ginklo, kurį turėjo Ž. Ž., pastarasis nurodė, jog jeigu taip išeis, kad tai jo kaltė, jis pripažins civilinį ieškinį (t. 5 b. l. 130-131). Nenustatyta ir tai, kad Ž. Ž. nuoširdžiai gailėtųsi nusikaltęs (ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą ir antrą kartą parodymų nedavė, o pirmosios instancijos teisme nurodė, jog J. P. galėjo kliudyti dėl neatsargumo, norėjo atsiprašyti jos, dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių prisipažįsta, gailisi) bei, kad padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, nes jis gera valia aktyviais veiksmais nepadėjo išaiškinti visų jam žinomų nusikalstamos veikos detalių, nebuvo nustatytos ginklų ir šaudmenų įgijimo aplinkybės, todėl nenustačius byloje jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nėra vienos iš sąlygų, kurios sudaro pagrindą taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam Ž. Ž. nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų. Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog apeliantas augina mažametį sūnų bei prižiūri ligotą sutuoktinės dukrą. Byloje nėra duomenų, jog sutuoktinės dukrai reikalinga speciali ir nuolatinė priežiūra bei globa, be to, Ž. Ž. paskyrus įstatyme numatytą bausmę, vaikai neliktų be priežiūros, juos prižiūri motina. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog Ž. Ž. išlaiko asmenis, kurie yra neįgalūs ir nėra kam jų prižiūrėti, arba nuteistasis išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl jam paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Įvertinusi pirmiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su nuosprendį priėmusio teismo išvadomis dėl Ž. Ž. paskirtųjų bausmių dydžio bei, įvertinusi visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad paskirtos bausmės nėra per griežtos. Priežastys, dėl ko nuteistajam Ž. Ž. pirmosios instancijos teismo paskirta galutinė subendrinta bausmė griežtinama, išdėstytos aukščiau, atsakant į prokuroro apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, BK 326 straipsnio 4 dalimi, BK 329 straipsnio 2 punktu, BK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BK 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 12 d. nuosprendžio dalį, kuriuo A. A. išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

A. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti laisvės apribojimo bausmę šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, įpareigoti A. A. penkiasdešimt (50) valandų per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, A. A. į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gegužės 2 d., vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistiesiems Ž. Ž. ir M. R. paskirtų bausmių bendrinimo:

Nuteistajam Ž. Ž. paskirtąsias laisvės atėmimo bausmes pagal BK 286 straipsnį ir 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalis 1 punktu, subendrinti jas apimant ir paskirti laisvės atėmimą dešimčiai metų. Šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, apėmimo būdu subendrinti su pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, BK 245 straipsnį, BK 302 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis, subendrintą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi subendrinti su pagal BK 253 straipsnio 2 dalyje paskirta bausme ir Ž. Ž. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvylikai metų.

Nuteistajam M. R. paskirtąsias laisvės atėmimo bausmes pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 286 straipsnį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrinti iš dalies jas sudedant ir paskirti subendrintą dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir M. R. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Nuteistųjų M. R. ir Ž. Ž. apeliacinius skundus atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.