Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Valužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarimo, kuriuo R. M., gim. (duomenys neskelbtini), nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį 28 EUR dydžio bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta 868 EUR dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams, vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirtos nuobaudos subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė nuobauda – 868 EUR dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, iki galo ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Įrodinėjant šį administracinį teisės pažeidimą būtina nustatyti, kad buvo eismo įvykis, asmuo yra su šiuo įvykiu susijęs bei kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles. Pagal teismų praktiką šis pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, kai asmuo suvokia padaręs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Atsižvelgiant į ATPK 130 straipsnio 1 dalies turinį ir sankcijoje numatytų administracinių nuobaudų rūšis bei jų dydį, atsakomybės už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą paskirtis yra nubausti asmenį, kuris sukėlė eismo įvykį, siekė, kad jo asmenybė nebūtų nustatyta, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Savo paaiškinime R. M. nurodė, kad įvykio metu vairuojamas automobilis „Toyota Celica“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tapo nevaldomas, todėl jis automobilio kairiąja puse užvažiavo ant šaligatvio. Kad apgadino kelio ženklą, nepastebėjo. Kartu su juo važiavo sūnus, todėl norėjo greičiau grįžti namo tam, kad įsitikintų, jog sūnui nieko nenutiko. Kadangi žmonės nenukentėjo, jis apie įvykį policijai nepranešė. Grįžęs namo, pamatė, kad apgadintos vairuotojo pusės durelės ir slenkstis. R. M. tvirtino, kad savo kaltę pripažįsta ir dėl padaryto pažeidimo gailisi (b. l. 12).

Teismo posėdyje R. M. parodė, kad įvykio metu automobilis tapo nevaldomas, juo užvažiavo ant šaligatvio ir atsitrenkė į kelio ženklą. Atsitrenkus į kelio ženklą, automobilis užgeso. Šalia jo sėdėjo sūnus, sūnaus paklausė, ar nieko jam nenutiko. Užsivedęs automobilį, nuvažiavo namo. Skubėjo namo tam, kad įsitikintų, jog sūnui tikrai nieko nenutiko. Grįžęs namo, pamanė, kad apie įvykį reikia pranešti policijai, tačiau įvykio metu sudužo telefonas. Sūnus telefono neturėjo, o žmona buvo išėjusi. Tada susirado seną telefoną ir visų pirma paskambino automobilių meistrui, nes neužsidarė automobilio durelės. Automobilį nuvežė meistrui. Neradęs eismo įvykio deklaracijos, pagalvojo, kad policijai paskambins vėliau. Eismo įvykį žmonės matyti galėjo, nes vienas pėsčiasis buvo priėjęs ir klausė, ar visi sveiki. Į gydymo įstaigą nesikreipė. Policijos pareigūnai jam teigė, kad jis jiems melavo sakydamas, kad automobiliu važiavo kitas asmuo, tačiau, R. M. teigimu, jis nieko neprisiminė, nes galėjo būti apsvaigęs nuo smūgio bei patirto šoko (b. l. 24–25).

Tai, kad jis atsitrenkė į kelio ženklą, po eismo įvykio buvo apgadintas jo automobilis, įvykį matė pašaliniai asmenys, nepaneigė ir R. M.. Jis patvirtino, kad po eismo įvykio vienas asmuo buvo priėjęs ir jo paklausė, ar visi sveiki, todėl teismo posėdyje apklausti kaip liudytoją apie eismo įvykį pranešusį asmenį nebuvo jokio pagrindo.

Aplinkybę, kad po įvykio ant automobilio atsiradusius sugadinimus jis pamatė tik sugrįžęs į namus, o kad apgadintas kelio ženklas, nematė, paneigia paties R. M. parodymai bei nuotraukose užfiksuoti automobilio ir kelio ženklo sugadinimai.

Pats R. M. patvirtino, kad, atsitrenkus automobiliu į kelio ženklą, nuo smūgio automobilis užgeso, todėl akivaizdu, kad jis juto stiprų smūgį. Kad R. M. juto stiprų smūgį, patvirtina ir ta aplinkybė, kad po eismo įvykio, pamatęs, kaip yra apgadintas automobilis ir kelio ženklas, prie jo priėjo pašalinis žmogus ir klausė, ar nėra sužalotų asmenų. Kad smūgis buvo stiprus ir jo nepajusti buvo neįmanoma, patvirtina ir eismo įvykio vietos plane bei nuotraukose užfiksuoti automobilio bei kelio ženklo sugadinimai (b. l. 13, 16–17), iš jų matyti, kad kelio ženklas nulenktas stipriai, o automobilio priekinės kairės pusės durelės įlenktos taip, jog nuo įlenkimo tapo nebesandarios. Pats R. M. patvirtino, jog dėl to, kad po eismo įvykio neužsidarė automobilio durelės, jis automobilį nuvežė pas meistrą, nes palikti automobilį nesaugomame kieme negalėjo.

R. M. apeliacinio skundo argumentas, kad jis iš eismo įvykio vietos pasišalino, nes skubėjo namo tam, kad įsitikintų, jog nieko neatsitiko sūnui, yra visiškai neįtikinamas. R. M. sūnus po įvykio jokių nusiskundimų tėvui nepareiškė, o tam, kad įsitikintų, jog tikrai nebuvo padaryta sūnui sužalojimų, R. M. sūnaus į gydymo įstaigą nenuvežė. Tuojau pat po eismo įvykio R. M. apie eismo įvykį policijai nepranešė tik dėl jam pačiam žinomų priežasčių, būtų nepranešęs apie tai ir vėliau, jeigu apie įvykį nebūtų pranešęs įvykį matęs asmuo. Kad R. M. iš eismo įvykio pasišalino ir eismo įvykį norėjo nuslėpti, patvirtina ir 2015-02-13 tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad R. M. policijai nurodė, jog eismo įvykio metu automobilį vairavo ne jis, o kitas asmuo.

2015-02-13 tarnybiniame pranešime Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus vyresnysis patrulis A. Š. nurodė, kad 2015-02-13, apie 20.42 val., buvo gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini) apie 19.15 val. automobilis „Toyota Celica“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvažiavo ant šaligatvio, nulenkė kelio ženklą ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Buvo nustatyta, kad automobilio „Toyota Celica“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė yra S. M., tačiau su ja susisiekti nepavyko, todėl buvo susisiekta su automobilio „Toyota Celica“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkės S. M. vyru R. M., kuris teigė, jog minėtu automobiliu įvykio dieną naudojosi jo pažįstamas A., kurio pavardės, gyvenamosios vietos, telefono numerio nežino. R. M. buvo informuotas apie eismo įvykį ir įpareigotas kitą dieną atvykti į policiją su vairuotoju A., pateikti automobilį apžiūrai. Įvykį matęs liudytojas neprisistatė ir nuo paaiškinimo atsisakė, tik telefonu informavo, kad matė, kaip automobilis „Toyota Celica“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į kelio ženklą ir iš įvykio vietos pasišalino. Apie 23.20 val. į policiją atvyko S. M. su vyru R. M. ir informavo, kad automobilį „Toyota Celica“ eismo įvykio metu vairavo jos vyras R. M.. R. M. paaiškino eismo įvykio aplinkybes, tačiau negalėjo paaiškinti to, kodėl nepranešė apie įvykį policijai ir kodėl telefonu nurodė, kad automobilį vairavo ne jis, bet kitas asmuo. R. M. nurodė, kur yra automobilis, nuvykus į vietą, automobilis buvo apžiūrėtas, nufotografuotas (b. l. 4).

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, abejoti tuo, kad R. M. suprato, jog sukėlė eismo įvykį, atsitrenkė į kelio ženklą ir jį sugadino, tuo padarė žalą (b. l. 19) ir iš įvykio vietos pasišalino, nėra jokio pagrindo. Apylinkės teismas visapusiškai, iki galo ir objektyviai išaiškino bei įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatų nepažeidė. R. M. ne tik pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, bet ir pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nubaudė teisingai.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-03-06 nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-03-06 nutarimą palikti nepakeistą, R. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.