Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarties, kuria netenkintas A. Ž. skundas dėl Lietuvos kelių policijos tarnybos (toliau – Tarnyba) 2017 m. kovo 4 d. nutarimo, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 416 straipsnio 6 dalyje bei nubaustas 500 eurų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trims) mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. Tarnybos nutarimu nubaustas už tai, kad 2017 m. kovo 4 d., apie 10.39 val., magistralinio kelio Vilnius- Kaunas-Klaipėda (dešinė pusė), 59,00 km, vairuodamas automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo 165,1 km/h greičiu, kai leistinas greitis 110 km/h, ir viršijo leistiną greitį 53 km/h (po paklaidos), tuo savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 131.1 punkto reikalavimą.

A. Ž. minėtą nutarimą apskundė Tarnybai, prašydamas iškviesti ir apklausti liudytoją D. Ž., išreikalauti policijos pareigūnų darytą vaizdo įrašą, panaikinti Tarnybos 2017 m. kovo 4 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti bei skundo nagrinėjimo metu sustabdyti nuobaudos ir specialiosios poveikio priemonės taikymą. Tarnyba, kartu pateikdama atsiliepimą į A. Ž. skundą, jo skundą perdavė nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

A. Ž. apeliacinis skundas netenkinamas.

Šioje administracinio nusižengimo byloje yra kilęs ginčas dėl galimos A. Ž. provokacijos padaryti jam inkriminuotą teisės pažeidimą. Taigi, administracinio nusižengimo byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik šioje apimtyje. Susipažinęs su bylos medžiaga ir apeliacinio skundo argumentais, apygardos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta.

Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT), provokacija laikomas spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, 2K-7-315/2009, 2K-192/2010, 2K-7-86/2011, 2K-238-139/2015, 2K-7-511/2017). Su atitinkamais pakeitimais ši praktika aktuali ir administracinių nusižengimų bylose, kuriose keliamas galimos provokacijos padaryti administracinius nusižengimus klausimas. Minėtos LAT praktikos kontekste, apygardos teismas, remdamasis žemiau pateiktais argumentais, konstatuoja, jog A. Ž. nebuvo provokuojamas padaryti administracinį nusižengimą.

Pirmiausia, apygardos teismas pažymi, jog vien A. Ž. veikos pobūdis neleidžia teigti, kad administracinio nusižengimo nebūtų be teisėsaugos pareigūnų žinios. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja jo atžvilgiu taikytą spaudimą iš paskos važiuojant nežymėtam policijos automobiliui, byloje esantys duomenys rodo, kad A. Ž. teisei priešingus veiksmus įgyvendino dar iki policijos automobilio sekimo paskui jį. Iš liudytojų, policijos pareigūnų, kurie neturi suinteresuotumo nagrinėjamos bylos baigtimi, o taip pat yra įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymų matyti, kad A. Ž. savo automobiliu nežymėtą policijos automobilį apvažiavo pastarajam esant pirmojoje eismo juostoje, po ko, užfiksavus pirminį šio automobilio greičio tašką, siekiant gauti objektyvių A. Ž. automobilio važiavimo greičio duomenų, policijos pareigūnai sekė paskui nubaustojo automobilį ir fiksavo jo greitį tam tikroje kelio atkarpoje. Atsižvelgiant į tai, kad policijos pareigūnų tarnybinis automobilis buvo nežymėtas (jo A. Ž. negalėjo identifikuoti kaip tokio), darytina išvada, jog A. Ž. vairavimo modelis nesilaikant tame kelio ruože leistino greičio, buvo jo paties sprendimu, kuriam įtakos neturėjo pašalinis veikimas.

Pažymėtina ir tai, kad A. Ž. skunde apylinkės teismui, o vėliau ir teisme, pateikė gynybinę versiją dėl to, jog greitį viršijo siekdamas aplenkti transporto priemonių koloną, norėdamas praleisti jį sekantį automobilį. Sutinkamai su skundžiamos nutarties argumentu, kad lenkimo veiksmas tokio tipo kelyje apskritai yra negalimas, apygardos teismas pabrėžia, jog tuo atveju, jei A. Ž. būtų greitį viršijęs tik šio manevro atlikimui (pabrėžiant, kad liudytojas Tarnybos atstovas L. D. parodė, jog tuo metu kelias buvo apytuštis (b. l. 34)), 2 kilometrų atkarpoje, kurioje buvo matuotas jo važiavimo greitis, šiam asmeniui po manevro vėl vairuojant KET numatytu greičiu, jo vidutinis nustatytas greitis nebūtų toks didelis, koks nustatytas. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad pats A. Ž. pasirinko neteisėto veikimo modelį.

Apeliaciniame skunde A. Ž. akcentuoja tai, kad teisėsaugos institucijos turi nedelsdamos užkardyti daromus teisės pažeidimus juos nustačiusios – policijos pareigūnai jo pažeidimo nelaikė itin pavojingu, todėl jo iškart neužkardė ir taip toleravo jo priešingą teisei veikimą, tuo tarpu, jo manymu, pareigūnų veiksmai turi būti tęsiami iki tol, kol bus surinkta įrodymų, pakankamų asmenį patraukti atsakomybėn. Apygardos teismas pažymi, jog apylinkės teismas rungtyniškame procese, tokio policijos pareigūnų veikimo modelio būtinybę nustatė.

Apklausti policijos pareigūnai teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad tam, jog policijos automobiliu būtų nustatytas automobilio važiavimo greitis, jis turi nuvažiuoti tam tikrą atstumą, taip nustatant jo vidutinį važiavimo greitį. Be to, B. M. parodė, jog tokiu būdu matuojant automobilio greitį, momentinio automobilio greičio nesimato, matosi - tik vidutinis atkarpos greitis (b. l. 33-35). Šios aplinkybės, apygardos teismo įsitikinimu, visiškai paneigia A. Ž. teiginius dėl galimos jo provokacijos.

Pirma, pabrėžtina, jog nežymėto policijos automobilio atliekamas automobilių greičio nustatymo principas lemia tai, jog momentinio A. Ž. greičio nustatymas buvo negalimas ir dėl to, siekiant nustatyti jo vidutinį važiavimo greitį, paskui A. Ž. buvo važiuojama tam tikrą atstumą. Toks greičio matavimo principas yra objektyvus – asmuo, kuris tam tikru momentu konkrečioje situacijoje, kelyje viršijo leistiną greitį, bet po manevro vėl laikosi KET nustatyto greičio, už šį pažeidimą gali nesulaukti administracinės nuobaudos. Taigi, tam tikros atkarpos vidutinis greitis leidžia išvengti tam tikrų atsitiktinių pažeidimų konstatavimo ir identifikuoti, tuos KET pažeidimus, kurie daromi ne dėl objektyvių ar atsitiktinių priežasčių, o yra sąmoningai pasirinktas elgesys, nepriklausantis nuo išorinių veiksnių, ar trečiųjų asmenų. Taigi, pareigūnų veikimas, objektyviai negalint konstatuoti momentinio A. Ž. važiavimo greičio ir siekiant gauti objektyvius duomenis apie galimai jo daromą administracinį nusižengimą, yra laikomas teisėtu bei minėtoje situacijoje visiškai racionaliu. Pažymėtina ir tai, kad A. Ž. nepagrįstai sureikšmina ir tiesiogine prasme vertina pareigūno žodžius apie tai, kad A. Ž. nebuvo pagrindo stabdyti iš karto, nes grėsmė eismo dalyviams nebuvo didelė – šiuo atveju, pareigūnai parodė, kad minėtame kelio ruože eismas nebuvo intensyvus, kelias buvo apytuštis, todėl neatidėliotinos būtinybės stabdyti A. Ž. vairuojamą automobilį nebuvo.

Apibendrindamas visa tai, kas minėta, apygardos teismas konstatuoja, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas pagrįstai patvirtino Tarnybos nutarimą, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 416 straipsnio 6 dalyje – jo kaltė pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tuo tarpu, duomenų apie galimą jo provokavimą bylos medžiagoje nėra. Taigi, apylinkės teismo sprendimo keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

netenkinti A. Ž. apeliacinio skundo ir palikti nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį.