Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.2.1; 2.6.8.3.12; 2.6.29.3; 3.3.1.13; 3.3.1.11; 3.3.1.19.4; 3.3.1.21

2025 m. rugsėjo 9 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei Ž. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Finansų bitė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti ieškovei iš atsakovės 3 439,33 Eur negrąžintos paskolos, 272,45 Eur paskolos palūkanas už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 29 d. iki 2024 m. lapkričio 28 d., 350,90 Eur administravimo mokestį, 19,72 Eur nuostolių atlyginimą apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 29 d. iki 2024 m. gruodžio 10 d., 19 proc. nuostolių atlyginimo, skaičiuojamus už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2026 m. birželio 28 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 466,86 Eur sumos, 281,20 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 29,46 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Ieškovė ir atsakovė 2023 m. sausio 5 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 15989814 (toliau – Paskolos sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovei 5 495 Eur paskolą 42 mėnesių laikotarpiui, 491,80 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitant į ieškovės sąskaitą, o 5 003,20 Eur paskolos sumą (likutį) tiesiogiai pervedant atsakovei į asmeninę banko sąskaitą. Atsakovė įsipareigojo mokėti 19 proc. dydžio metines palūkanas, sutarties administravimo mokestį bei sutarties sudarymo mokestį ir paskolą grąžinti pagal grąžinimo grafiką.

1.2. Ieškovė veikia kaip tarpininkė (organizatorė) tarp internetiniame portale www.finbee.lt užsiregistravusių skolintojų ir paskolų gavėjų. Ieškovei suteikti įgaliojimai organizuoti paskolų suteikimo ir grąžinimo procesą, per depozitinę sąskaitą paskirstyti lėšas, vienašališkai nutraukti sutartis su nevykdančiais įsipareigojimų paskolų gavėjais bei vykdyti skolų išieškojimą, įskaitant teismine tvarka. Kadangi atsakovė netinkamai vykdė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, ieškovė 2024 m. lapkričio 29 d. vienašališkai nutraukė Paskolos sutartį ir automatiškai iš internetiniame portale registruotų skolintojų perėmė reikalavimo teisę į atsakovę pagal ginčo sutartį.

1.3. Papildomai nurodė, kad nutraukimo dieną atsakovė vėlavo mokėti įmokas 123 dienas. Su atsakove buvo bendraujama bei derinamas skolos apmokėjimo planas. Tačiau sutartinių įsipareigojimų nesilaikymas reiškia ne kontakto nebuvimą, o šiuo atveju tai, kad atsakovė neatliko sutartų mokėjimų pagal Paskolos sutarties grafiką arba atliekami mokėjimai nebuvo pakankami padengti susidariusį įsiskolinimą, dėl to ieškovei teko nutraukti Paskolos sutartį. Nei po Paskolos sutarties nutraukimo, nei po ieškinio pateikimo teismui, atsakovė neatliko nei vieno mokėjimo, todėl ieškovė neturi pagrindo manyti, kad sudarius taikos sutartį, mokėjimai bus atliekami laiku, todėl palaiko atsakovei pateiktą ieškinį.

2. Atsakovė Ž. V. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atsakovė nurodė, kad pagal Paskolos sutartį viso apmokėta 18 įmokų iš 42, tai parodo, kad ji buvo moki klientė. Įsipareigojimai buvo vykdomi iki tol, kol pasikeitė finansinė padėtis. Paskutinė įmoka buvo atlikta 2024 m. rugpjūčio 31 d. už 2024 m. birželio mėnesį, pagal sudarytą mokėjimo grafiką. Atsakovė taip pat nurodė, kad su ieškovės darbuotoja visada buvo bendraujama tiek telefonu, tiek elektroniniais laiškais. Visada buvo nurodomi ne tik atsakovės kontaktai, elektroninis paštas bei telefono numeris, bet dar ir nurodomas vyro telefono numeris, jei nepavyktų susisiekti su atsakove. Atsakovė nesutiko su pateiktomis papildomomis išlaidomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. kovo 27 d. sprendimu ieškovės UAB „Finansų bitė“ ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 3 439,33 Eur negrąžintą paskolą, 272,45 Eur palūkanas, 104,81 Eur administravimo mokestį, 58,50 Eur sutarties sudarymo mokestį, 19,72 Eur nuostolius, 19 proc. nuostolius, skaičiuojamus nuo ieškinio pateikimo dienos (2024 m. gruodžio 11 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2026 m. birželio 28 d.) nuo tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 466,86 Eur sumos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2024 m. gruodžio 17 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 641,71 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.

3.1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė savo prievolės Paskolos sutartyje nustatyta tvarka ir terminais tinkamai neįvykdė, todėl ji pažeidė prievolę. Byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovė su ieškove visiškai atsiskaitė, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 3 439,33 Eur kreditą ir 272,45 Eur mokėjimo palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 29 d. iki 2024 m. lapkričio 28 d., yra pagrįstas.

3.2. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas 0,80 proc. administravimo mokestis. Administravimo mokestis yra paskaičiuotas kiekvieną mėnesį į mokėtiną sumą paskolos grąžinimo grafike. Per 42 mėnesių vartojimo kredito grąžinimo laikotarpį atsakovė ieškovei iš viso turėjo sumokėti 987,50 Eur sutarties administravimo mokesčio. Atsakovė administravimo mokesčio yra sumokėjusi 636,60 Eur, kas atitiko 18 įmokų (612,68 Eur) ir 26 dienos iš 19 įmokos (26 d. × 0,92 Eur = 23,92 Eur) pagal paskolos mokėjimo grafiką. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, ieškovės reikalavimas dėl sutarties administravimo mokesčio priteisimo tenkintas iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteista (sudedant mokėjimo grafike nurodytą administravimo mokesčio dydį nuo likusių 4 dienų 19 įmokos (3,59 Eur) iki 23 įmokos) iki Paskolos sutarties nutraukimo 104,81 Eur.

3.3. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 1.27 punkte nurodyta, kad Paskolos sutarties sudarymo mokestis – paskolos gavėjo (atsakovės) mokamas organizatoriui (ieškovei), apimantis ir kreditingumo vertinimo mokestį. Pagal mokėjimo grafiką atsakovė turėjo kas mėnesį mokėti po 11,70 Eur sutarties sudarymo mokestį, o su paskutine įmoka – 12,10 Eur. Iš viso per Paskolos sutarties laikotarpį ši suma sudarytų 491,80 Eur. Kadangi mokestis buvo paskirstytas visam sutarties galiojimo laikui ir mokamas periodiškai, iš esmės jis atliko sutarties administravimo mokesčio funkciją. Kadangi ieškovė prašė priteisti 281,20 Eur sutarties sudarymo mokesčio, per Paskolos sutarties galiojimo laikotarpį atsakovė turėjo sumokėti 491,80 Eur sutarties sudarymo mokestį, tačiau atsakovė sumokėjo 210,60 Eur (491,80 Eur – 281,20 Eur = 210,60 Eur), kas atitiko 18 įmokų pagal paskolos įmokų mokėjimo grafiką. Paskolos sutartis nutraukta 2024 m. lapkričio 29 d., todėl iki Paskolos sutarties nutraukimo nesumokėto sutarties sudarymo mokesčio suma nustatyta 58,50 Eur (nuo 19 iki 23 įmokos) (11,70 Eur × 5 = 58,50 Eur), kuri priteista iš atsakovės.

3.4. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovei nevykdžius sutartinių įsipareigojimų nustatytais terminais, Paskolos sutartis buvo nutraukta dėl jos kaltės ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.256 straipsnio 1 dalis). Ieškovė už sutartą mokestį paskolino atsakovei pinigus, tačiau pastarajai nevykdžius įsipareigojimų ir Paskolos sutartį nutraukus, ji neteko galimybės gauti ne tik pagal Paskolos sutartį planuotas pajamas (pelno palūkanas), bet ir bet kokios kitos finansinės naudos iš atsakovei suteiktos kredito sumos, kadangi kreditas nebuvo grąžintas. Taigi, negautų pajamų faktas byloje buvo įrodytas. Paskolos sutartyje numatytos palūkanos laikytinos orientacine negautų pajamų suma, kuri gali būti priteisiama kaip nuostolių atlyginimas už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki ieškinio pateikimo, o ateityje – iki visiško paskolos grąžinimo, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl 19,72 Eur nuostolių, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 29 d. iki 2024 m. gruodžio 10 d., laikė pagrįstu, todėl tenkino.

3.5. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti 19 proc. metinių pelno palūkanų, kurios susidarė laikotarpiu nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2024 m. gruodžio 11 d.) iki sutarties termino pabaigos (2026 m. birželio 28 d.), jų dydį skaičiuojant nuo tą mėnesį esančio mažėjančio kredito likučio sumos (pagal šalių sudarytą palūkanų mokėjimo grafiką), ir kurios, pasibaigus vartojimo kredito sutarties terminui (2026 m. birželio 28 d.), negali viršyti ieškovės nurodomos 466,86 Eur sumos. Todėl ši ieškinio dalis taip pat tenkinta.

3.6. Pagal Paskolos sutarties sąlygas atsakovė prievolių vykdymo termino praleidimo atveju įsipareigojo mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius (Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 7.5 punktas). Kadangi atsakovė savo sutartinės prievolės tinkamai nevykdė, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 29,46 Eur delspinigius pagrįstas, todėl galėtų būti tenkintinas, tačiau konkrečiu atveju ieškovei iš atsakovės jau priteisti nuostoliai (negautų pajamų forma), todėl delspinigiai įskaityti į nuostolius ir atskirai nepriteisti (CK 6.258 straipsnio 2 dalis).

3.7. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, ieškovei iš atsakovės priteisė 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. gruodžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2, 3 dalys, 6.210 straipsnio 1 dalis).

3.8. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, todėl laikė, jog šioje byloje tenkino 89,75 proc. ieškinio reikalavimų. Taigi, proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovės priteisė 641,71 Eur bylinėjimosi išlaidų ((110,00 Eur + 605,00 Eur) × 89,75 proc. = 641,71 Eur) (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo argumentai

4. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimo dalį ir priteisti 281,20 Eur sutarties sudarymo mokestį; 2) pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimo dalį ir priteisti 29,46 Eur delspinigių, paskaičiuotų nuo 2024 m. liepos 28 d. iki 2024 m. lapkričio 28 d.; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės 22 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pripažino, kad sutarties sudarymo mokesčio paskirtis yra susijusi su sutarties administravimu, todėl šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo momento. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ginčo dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo nebuvo kilę. Tačiau ieškovė apeliacinės instancijos teismui papildomai teikia naują įrodymą – informaciją apie tai, kad Paskolos sutarties su atsakove sudarymo dieną ieškovė investavo į visas paskolas. Šis įrodymas yra tiesiogiai susijęs su ieškovės įrodinėjamomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismui įrodymas nebuvo pateiktas dėl objektyvių priežasčių.

4.2. Pagal Paskolos sutarties bendrąsias sąlygas sutarties sudarymo mokestis yra aiškiai apibrėžta suma, sudaranti dalį investuotos paskolos sumos. Sutarties sudarymo mokesčio paskirtis yra atlygis ieškovei už kredito pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš Valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Aplinkybė, kad ši suma buvo išskaidyta visam paskolos terminui, nesuponuoja išvados, kad sutarties sudarymo mokestis sietinas su paskolos administravimu. Sutarties sudarymo mokestis buvo iš karto įskaitytas ieškovės – organizatorės sąskaitai kaip atlygis pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 25³ straipsnio 6¹ dalį, o atsakovė įsipareigojo paskolos sumą, į kurią įeina ir sutarties sudarymo mokestis, grąžinti kartu su paskolos suma pagal grafiką.

4.3. Atsižvelgdama į VKĮ pakeitimus, ieškovė į kiekvieną paskolą investuoja bent 12 proc. sumos ir užtikrina kitus įstatymo reikalavimus, todėl jai netaikoma pareiga proporcingai skaičiuoti atlygio pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį. Organizatorei (ieškovei) mokamas atlygis susideda iš sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių, kurie yra įtraukti į bendrą kredito kainą, neviršija įstatyme nustatytų ribų, yra nurodyti sutartyje, o atsakovė su jais buvo supažindinta. Pagal bendrąsias sąlygas (3.18, 4.4 punktai) sutarties sudarymo mokestis išskaičiuojamas iš paskolos gavėjo lėšų paskolos išmokėjimo metu ir laikytinas organizatorės (ieškovės) atlygio dalimi pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį.

4.4. Į ginčo paskolą ieškovė investavo 1 205 Eur (1 097,36 Eur kredito daliai ir 107,64 Eur sutarties mokesčio finansavimui). Visi duomenys apie paskolas platformoje tvarkomi elektroniniu būdu, todėl apeliaciniame skunde pateikti patikslinti įrodymai, kad ieškovė investavo į visas paskolas. Tai patvirtina, jog ji atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies sąlygas, leidžiančias netaikyti 6 dalies reikalavimų. Todėl ieškovė nesutinka, kad sutarties sudarymo mokestis galėtų būti skaičiuojamas tik iki Paskolos sutarties nutraukimo ir prašo priteisti visą likusią negrąžintą 281,20 Eur šio mokesčio sumą. Atsakovei mokant įmokas pagal grafiką, sutarties mokesčio dalis buvo paskirstoma investuotojams.

4.5. Ieškovė nesutinka su teismo vertinimu dėl delspinigių, nes delspinigiai ir nuostoliai prašomi priteisti už skirtingus laikotarpius. Pagal Paskolos sutarties 7.5 punktą, už pavėluotas įmokas taikomi 0,05 proc. delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną, bet ne ilgiau kaip už 180 dienų kiekvienai įmokai. Vadovaujantis CK 6.210 straipsniu, delspinigiai (kompensacinės 5 proc. palūkanos) apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 28 d. (pirmos pradelstos įmokos) iki Paskolos sutarties nutraukimo – 2024 m. lapkričio 28 d. Jie sudaro 29,46 Eur. Tuo tarpu nuostolių (negautų pajamų) ieškovė prašo priteisti už laikotarpį po Paskolos sutarties nutraukimo (nuo 2024 m. lapkričio 29 d.), t. y. tiek, kiek būtų gavusi, jei sutartis būtų vykdyta tinkamai. Ieškovė, prašydama nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo, teismo prašo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.221 straipsnio, reglamentuojančio sutarties nutraukimo teisinius padarinius, 1 dalį, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Tačiau sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, ir netesybas (CK 6.221 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis. Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė.

7. Apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8. Nors apeliacinį skundą ieškovė pateikė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovės ieškinio dalis dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo tenkinta iš dalies bei atmestas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi pranešė šalims apie ketinimą dėl viešojo intereso (vartotojų teisių gynimo) peržengti apeliacinio skundo ribas, kadangi kyla poreikis apeliacinio skundo argumentus išanalizuoti viso tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio pagal vartojimo kredito sutartį, kurį apima ne tik sutarties sudarymo mokestis, bet ir administravimo mokestis, kontekste ir vertinti šalių sutarties sąlygų atitiktį imperatyvioms VKĮ normoms.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

9. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – UAB „Finansų bitė“ pažymą apie UAB „Finansų bitė“ 2023 m. sausio 5 d. investicijas, kuriuo siekia pagrįsti, kad ji kaip skolintoja investavo į visas paskolas ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos, dėl to atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Taip pat UAB „Finansų bitė“ pateikė kitą informaciją.

10. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

11. Kasacinis teismas yra išskyręs kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naujai teikiami įrodymai apie apeliantės investicijas taip pat galėjo būti teikiami pirmosios instancijos teismui, bylą nagrinėjant iš esmės. Apeliantė nurodė, kad įrodymų nepateikė pirmosios instancijos teismui dėl objektyvių priežasčių, teigia, kad byloje nebuvo ginčo dėl sutarties sudarymo mokesčio, tačiau byloje atsakovė teikė atsiliepimą, nesutiko su prašomomis priteisti papildomomis išlaidomis, konkrečiai nedetalizuodama su kokiomis. Byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tačiau ieškovė jame nepageidavo dalyvauti. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė neturėjo objektyvių galimybių pateikti pažymos apie UAB „Finansų bitė“ 2023 m. sausio 5 d. investicijas. Papildomai pažymėtina, kad priėmus šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą aspektais, kurie nebuvo tiriami ir vertinami pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą, o tai neatitiktų CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatų. Atsižvelgiant į nurodytą, pažyma apie ieškovės 2023 m. sausio 5 d. investicijas bei UAB „Finansų bitė“ duomenys nepriimami.

13. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Finansų bitė“ yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė (tarpininkė), o ginčo Paskolos sutartis sudaryta per ieškovės administruojamą tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt.

14. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ ir atsakovė Ž. V. 2023 m. sausio 5 d. sudarė vartojimo kredito sutartį (Paskolos sutartį) Nr. 15989814, kurios pagrindu atsakovei buvo suteikta 5 495,00 Eur paskola, kurią sudarė 5 003,20 Eur paskolos suma ir 491,80 Eur sutarties sudarymo mokestis. Pagal Paskolos sutartį atsakovė įsipareigojo per 42 mėnesius (iki 2026 m. birželio 28 d.) grąžinti 5 003,20 Eur paskolą bei sumokėti: metines palūkanas, taikant 19 proc. dydžio palūkanų normą, t. y. 1953,94 Eur, 8,95 proc. sutarties sudarymo mokestį (skaičiuojamą nuo visos paskolintos sumos), t. y. 491,80 Eur, bei 0,8 proc. administravimo mokestį (mokamą kas mėnesį ir skaičiuojamą nuo Paskolos sutarties likučio per mėnesį), t. y. 987,50 Eur, vykdant įmokų grafiką.

15. Ieškovė, suteikdama atsakovei paskolą, atsakovės 491,80 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą, o 5 003,20 Eur paskolos sumą pervedė į atsakovės asmeninę sąskaitą.

16. Atsakovė savo įsipareigojimų pagal Paskolos sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovė Paskolos sutartį 2024 m. lapkričio 29 d. vienašališkai nutraukė.

Dėl bylos esmės ir skundo argumentų

17. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio ir priteisti iš atsakovės visą likusį nesumokėtą sutarties sudarymo mokestį.

18. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Paskolos sutarties sudarymo metu (2023 m. sausio 5 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų.

19. Šie reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis). Be to, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis privalo būti įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir negali viršyti VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos).

20. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad tiek administravimo, tiek sutarties sudarymo mokestis yra įtraukiami į bendrą vartojimo kredito kainą, kuri susideda iš paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos (kredito kainos elementai), kaip tai nustatyta VKĮ 2 straipsnio 3 dalyje. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorei, ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį.

21. Įvertinęs skundžiamo sprendimo ir apeliacinio skundo turinį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertinta dalis ginčui svarbių aplinkybių, dėl to nebuvo atskleista bylos esmė. Ieškovei esant tarpusavio skolinimo platformos operatorei, įtrauktai į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčą dėl prievolių pagal Paskolos sutartį nevykdymo ir su tuo susijusių pasekmių, turėjo aiškintis ginčui aktualias sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, vertinti jų teisėtumą bei su nurodytais mokesčiais susijusių ieškinio reikalavimų pagrįstumą VKĮ įstatymo kontekste.

22. Pirmosios instancijos teismas netyrė, nepasisakė dėl ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių, kad sutarties sudarymo mokestis yra davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalis, kad atsakovė sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams.

23. Pirmosios instancijos teismas deklaratyviai nurodė, kad Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 1.27 punkte nurodyta, jog Paskolos sutarties sudarymo mokestis – paskolos sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas paskolos sutarties sudarymo mokestis, paskolos gavėjo mokamas organizatoriui, apimantis ir kreditingumo vertinimo mokestį.

24. Ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, dėl ko jos veiklai taikomi VKĮ 25³ straipsnio reikalavimai. Taigi sprendžiant klausimą dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, buvo svarbu nustatyti ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą (ne)egzistavimą, t. y. įvertinti, ar tarpusavio skolinimo platformos operatorė, kaip pati nurodo, kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatorės pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Tokios reikšmingos aplinkybės pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo nustatytos.

25. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, netyrė ir nevertino, ar ieškovės atlygis pagal Paskolos sutartį – 1 479,30 Eur (491,80 Eur sutarties sudarymo mokestis + 987,50 Eur administravimo mokestis arba atitinkamai 8,95 proc. nuo skolintojų paskolintos sumos ir 0,8 proc. nuo paskolos likučio per mėnesį) neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos). Teismui neįvertinus minėtų aplinkybių, nėra galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo, ieškovei priteistino atlygio dydžio.

26. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl administravimo mokesčio pažymi, kad dalį atlygio, neviršijančią 25 proc., ieškovė pagal įstatymą galėjo skaičiuoti kitokia tvarka, tačiau teisėto susitarimo dėl tokio atlygio į Paskolos sutartį neįtraukė. Kaip matyti iš Paskolos sutarties, sutarties administravimo mokestį (0,8 proc.) ieškovė skaičiavo nuo paskolos likučio per mėnesį.

27. Nustačius, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl administravimo bei sutarties sudarymo mokesčių (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip pat dėl ieškinio reikalavimų dėl šių mokesčių priteisimo (ne)pagrįstumo. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies imperatyvios nuostatos draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi. Pagal ginčo Paskolos sutartį, sutarties administravimo mokestis buvo skaičiuojamas ne proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, kaip to reikalauja VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis, bet proporcingai nuo paskolos gavėjo negrąžintos paskolos likučio.

28. Bylos duomenimis, ieškovė įskaitė 1 563,87 Eur (5 003,20 Eur – 3 439,33 Eur) arba 31,26 proc. (1 563,87 Eur / 5 003, 20 Eur × 100 proc.) paskolos sumos, 636,60 Eur administravimo mokesčio ir 210,60 Eur sutarties sudarymo mokesčio. Kadangi ieškovė iš atsakovės gautomis įmokomis yra padengusi administravimo ir sutarties sudarymo mokesčių dalį, tokiu atveju, pripažinus, kad mokesčiai ar dalis jų nustatyta neteisėtai, dėl ko ieškovė yra gavusi permoką, turi būti sprendžiama dėl tokios permokos grąžinimo atsakovei, ja sumažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas.

29. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad konstatavus sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio permokas, permokėtomis sumomis turėtų būti mažinamos kitos nagrinėjamoje byloje ieškovei iš atsakovės priteistos sumos. Kaip matyti, iš atsakovės iki Paskolos sutarties nutraukimo gauta administravimo ir sutarties sudarymo mokesčių bendra suma (847,20 Eur) viršija pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistų nuostolių, palūkanų sumas, todėl byloje gali iškilti poreikis perskaičiuoti ir faktiškai atsakovės grąžintą paskolos sumą bei atitinkamai įvertinti visų kitų ieškovės prašomų priteisti sumų pagrįstumą. Be kita to, tokiu atveju iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti pelno palūkanas (dėl mokėjimų grafiko sumų pasikeitimo, atmetus galimai nepagrįstai įskaičiuotus mokesčius) ir delspinigius, kuriuos ieškovė skaičiavo ir už vėluojamą sumokėti sutarties sudarymo mokesčio dalį, ir už skolą, kuri buvo susidariusi dėl galbūt neteisėtai panaudotos permokos. Tokiu atveju turėtų būti tikslinama bendra ieškovei iš atsakovės priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, ir, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, iš naujo spręstini ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai.

30. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio dalių priteisimo, netyrė ir nevertino dalies ginčui svarbių aplinkybių. Teismas nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl paskolos sutarties sudarymo mokesčio esmės, prigimties ir paskirties; netyrė ir nesiaiškino ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo; nepagrįstai sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį vertino atsietai vieną nuo kito, neatsižvelgė į teismų praktikoje formuojamą aiškinimą, jog šie mokesčiai vertintini sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei; nenustatė, ar toks atlygis atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą egzistavimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl administravimo ir sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), taip pat dėl ieškinio reikalavimų dėl paskolos sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priteisimo pagrįstumo VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste; taip pat tokiu atveju spręstinas klausimas dėl nustatytų galbūt permokėtų sumų įskaitymo į kitas mokėtinas pagal sutartį sumas (pvz., palūkanas), iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, atitinkamai tikslintina bendra ieškovei iš atsakovės priteistina suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, bei sprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

31. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o pats apeliacinės instancijos teismas negali to padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007).

32. Nagrinėjamu atveju anksčiau aptartų duomenų pagrindu, atsižvelgiant į teismo sprendimo turinį ir teismo nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą pagal ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priėmė neatsižvelgęs į nagrinėjamam teisiniam santykiui reikšmingo specialaus VKĮ teisinio reglamentavimo turinį, nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, todėl neištyrė, neatskleidė reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Dėl to šiais aspektais teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

33. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir vertintinų įrodymų bylos dalies ginčytinais klausimais nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi iš naujo dėl šios nutarties 29 punkte aptartos bylos faktinės situacijos, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti visą bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

34. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

35. Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

36. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį (CPK 93 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.