Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Ernestos Montvidienės ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į R. K. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2009 m. vasario 3 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. ir nuo 2018 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. birželio 26 d.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo 2019 m. birželio 27 d.

R. K. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. K. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė, gabeno, platino, pardavė I. B., A. P., veikusiems pagal nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos ? 1049,012 gramų metamfetamino, o būtent:

1.1. jis, 2008 m. gruodžio 3 d., nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko, laikydamas prie savęs 0,513 gramų psichotropinės medžiagos metamfetamino, gabeno į kavinę „Pakelės namai", esančią Pasvalio rajone, Škilinpamūšio kaime, ir apie 17.15 val. psichotropinę medžiagą ? 0,513 gramų metamfetamino ? perdavė I. B. ir A. P.;

1.2. jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. gruodžio 5 d., nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko, laikydamas prie savęs 29,789 gramų psichotropinės medžiagos metamfetamino, gabeno į kavinę „19-tas kilometras", esančią Pasvalio rajone, Ąžuolpamūšio kaime, ir apie 16.28 val. psichotropinę medžiagą ? 29,789 gramų metamfetamino ? už 350 eurų pardavė I. B. ir A. P.;

1.3. jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. gruodžio 11 d., nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko, laikydamas prie savęs 27,159 gramų psichotropinės medžiagos metamfetamino, gabeno iki nesaugomos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie viešbučio „Šermutas", Panevėžio rajone, Šilagalio kaime, ir apie 18.38 val. psichotropinę medžiagą ? 27,159 gramų metamfetamino ? už 370 eurų pardavė I. B. ir A. P.;

1.4. jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. sausio 30 d., nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko, turėdamas tikslą už 3 000 eurų parduoti I. B. ir A. P. 359,860 gramų psichotropinės medžiagos metamfetamino, laikydamas prie savęs gabeno į iš anksto su I. B. ir A. P. sutartą vietą ir paslėpė psichotropinę medžiagą 359,860 gramų metamfetamino viduje kelmo, esančio vakarinėje magistralės „Via Baltica" pusėje, prie Mūšos upės, Pasvalio rajone, Ąžuolpamūšio kaimo prieigose, kurią 2009 m. sausio 30 d., apie 14.13 val., I. B. ir A. P. iš minėtos vietos paėmė;

1.5. jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. vasario 3 d. nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė 630,839 gramų psichotropinės medžiagos metamfetamino iki 2009 m. vasario 3 d., apie 12.30 val., kuomet paėmęs psichotropinę medžiagą ? 630,839 gramų metamfetamino ? turėdamas tikslą už 6 000 eurų parduoti I. B. ir A. P., automobiliu „Audi 4 Avant", valstybinio numerio ženklais (duomenys neskelbtini) gabeno į iš anksto su I. B. ir A. P. sutartą vietą, esančią vakarinėje magistralės „Via Baltica" pusėje, prie Mūšos upės, Pasvalio rajone, Ąžuolpamūšio kaimo prieigose, tačiau 2009 m. vasario 3 d., 13.35 val., Pasvalio rajone, Ąžuolpamūšio kaimo prieigose buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir automobilio „Audi 4 Avant", valstybinio numerio ženklais (duomenys neskelbtini) bei įvykio vietos apžiūros metu psichotropinę medžiagą ? 630,839 gramų metamfetamino ? rado ir paėmė policijos pareigūnai;

1.6. jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. vasario 3 d., nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė 0,852 gramo psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurią 2009 m. vasario 3 d., 18.10 val., kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai

4. Anot apelianto, visi jam inkriminuoti nusikalstamos veikos epizodai buvo kontroliuojami ikiteisminio tyrimo subjektų – psichotropinės medžiagos buvo išplatintos nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – ir NVIV) atliekantiems Latvijos Respublikos pareigūnams I. B. ir A. P.. R. K. pažymi, kad nei bylos teisminio nagrinėjimo metu, nei šiuo apeliaciniu skundu neginčija psichotropinių medžiagų platinimo fakto NVIV atlikusiems pareigūnams, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad šių veiksmų taikymo pradžia, kaip ir apskritai ikiteisminio tyrimo jam pradžia, kelia daug klausimų, į kuriuos pirmosios instancijos teismo nebuvo atsakyta.

5. Pasak nuteistojo, nekyla ginčo dėl to, kad taikant nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau – ir NVIM) ir NVIV gauti duomenys gali būti pripažinti įrodymais baudžiamajame procese, tačiau tam būtina sąlyga ? tikslus įstatymuose nustatytų modelio atlikimo pagrindų ir tvarkos laikymasis. Anot R. K., kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti tikrinamas NVIM taikymo teisėtumas. Ši pareiga tenka teismui. Taigi ir nagrinėjamu atveju, nuteistajam pareikštus kaltinimus grindžiant vien tik NVIV atlikimo metu gautais duomenimis, pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti NVIM sankcionavimo aplinkybes, patikrinti, ar jis buvo taikomas teisėtai, t. y. nustatyti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas taikyti NVIV, ar šie veiksmai buvo įgyvendinti teisėtai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

18. Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus 2008 m. lapkričio 25 d. Latvijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Žemgalos regiono Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus viršininko raštą „Dėl turimos informacijos“ (t. 1, b. l. 6?7), kuriame nurodoma, kad R. K. dalyvauja nusikalstamoje grupuotėje, užsiimančioje narkotinių medžiagų realizavimu ir kontrabanda. Latvijos pareigūnų duomenimis, R. K. aktyviai bendradarbiavo su asmenimis, gyvenančiais Latvijoje ir anksčiau teistais už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis. Rašte taip pat pažymima, kad pirminis apsikeitimas informacija dėl šios grupės vyko su Panevėžio apskrities komisariato Kovos su organizuotu nusikalstamumu biuro pareigūnais. Pastarąjį teiginį patvirtino pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro Pirmojo skyriaus viršininkas R. S. nurodęs, kad iš Latvijos kolegų buvo gauti duomenys, jog Lietuvos pilietis, galbūt Panevėžio apskrities gyventojas, aktyviai ieško kam galėtų realizuoti didelį kiekį narkotinių medžiagų. Anot liudytojo, pirminė jam pateikta informacija buvo labai bendro pobūdžio. Buvo kalbėta apie asmenį vardu Rolandas, o Lietuvos pareigūnai jau nustatė, kad galbūt to asmens vardas yra ne Rolandas, bet R. K.. Jokių tikslesnių aplinkybių – kaip ir kada galėtų būtų įvykdyti neteisėti veiksmai ar pan.– tuomet žinoma nebuvo. Liudytojas paaiškino, kad dėl pastarosios priežasties Latvijos kolegų buvo paprašyta kreiptis raštu tam, kad jų pateiktą informaciją galima būtų patikrinti įstatymo nustatyta tvarka. R. S. teigimu, būtent todėl iš karto buvo inicijuotas ikiteisminis tyrimas ir kreiptasi į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymais leisti pareigūnams imtis BPK 158–160 straipsniuose nustatytų procesinių prievartos priemonių (t. 6, b. l. 214). Visą tuo metu turimą informaciją R. S. išdėstė 2008 m. lapkričio 27 d. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 15).

19. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamasis procesas (ikiteisminis tyrimas) turi prasidėti, kai turima tikėtina informacija apie asmens nusikalstamą veiką ir nėra BPK 3 straipsnyje nustatytų aplinkybių, kurioms esant ikiteisminis tyrimas yra negalimas. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 straipsnio 1 dalis). Jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui (BPK 171 straipsnio 1 dalis). Šios BPK nuostatos aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas pradedant baudžiamąjį procesą – nedelsiant atlikti būtinus proceso veiksmus paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams.

20. Taigi nagrinėjamu atveju pareigūnai elgėsi vadovaudamiesi aukščiau nurodytomis įstatymo normomis ir ėmėsi reikiamų bei, atsižvelgiant į pateiktų duomenų pobūdį, tuo metu būtinų proceso veiksmų, siekdami patikrinti turimą tikėtiną informaciją apie R. K. vykdomus neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šio baudžiamojo proceso metu nebuvo atliekami jokie kriminalinės žvalgybos (operatyviniai) veiksmai, o NVIV buvo sankcionuoti vadovaujantis ne nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiu Operatyvinės veiklos įstatymu, bet BPK nuostatomis. Taigi nuteistasis visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde kalba apie operatyvinio tyrimo pradėjimo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovaujasi šiuo klausimu formuojama teismų praktika ir prilygina nusikalstamų veiksmų imitavimo modelį nusikalstamą veiką imituojantiems veiksmams. Nors šie proceso veiksmai savo esme yra panašūs, skiriasi jų taikymo tvarką reglamentuojantys teisės aktai.

21. Pagal BPK 159 straipsnio 1 dalį NVIV atlikimo faktinis pagrindas yra ne faktiniai duomenys, leidžiantys spręsti apie asmens daromą nusikalstamą veiką, kaip kad teigia apeliantas, o informacija, kad asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant. Savo ruožtu teisinis pagrindas atlikti NVIV yra, esant prokuroro prašymui, priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuria leidžiama tokius veiksmus atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-113/2011, 2K-435/2014, 2K-258-677/2016 ir kt.). Šiame procesiniame sprendime jau minėta, kad tokia informacija buvo gauta iš kompetentingų Latvijos teisėsaugos institucijų, tad vadovaudamiesi BPK 2 straipsnio nuostatomis, pareigūnai privalėjo ją patikrinti. Tuo tikslu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir su atitinkamu prašymu kreiptasi į ikiteisminio tyrimo teisėją. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinusi tiek gautos informacijos pobūdį ir šaltinį (Latvijos teisėsaugos institucijos), tiek galbūt daromos nusikalstamos veikos sunkumą, ikiteisminio tyrimo teisėja pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja BPK 159 straipsnio 1 dalyje nustatytas NVIV atlikimo faktinis pagrindas ir leido I. B. bei A. P. atlikti NVIV (t. 1, b. l. 24?25). Šiuo atveju taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Latvijos pareigūnų suteikta informacija beveik iš karto pasitvirtino – paskambinus 2008 m. lapkričio 27 d. tarnybiniame pranešime nurodytu telefono numeriu, buvo susitarta susitikti su R. K. (t. 1, b. l. 7, 13, 33); susitikimo, vykusio 2008 m. gruodžio 3 d, metu nuteistasis pateikė siūlomos pirkti psichotropinės medžiagos pavyzdžius ir kt. (t. 1, b. l. 33, 43?66). Leisdama atlikti NVIV laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2008 m. kovo 28 d. ikiteisminio tyrimo teisėja vertino jau žymiai daugiau ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų – procesinių prievartos priemonių atlikimo protokoluose užfiksuotą informaciją, specialisto išvadas, kitą bylos medžiagą (t. 2, b. l. 17?18).

23. Tenkinus gynybos prašymą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo kreiptasi į kompetentingas Latvijos Respublikos institucijas, prašant pateikti ir, esant reikalui, išslaptinti medžiagą, vadovaujantis kuria buvo paruoštas 2008 m. lapkričio 25 d. Latvijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Žemgalos regiono Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus viršininko raštas „Dėl turimos informacijos“ (t. 1, b. l. 6?7, t. 111, 113?121). 2020 m. sausio 17 d. gautas atsakymas, kuriame nurodoma, kad prašoma pateikti medžiaga yra nepasiekiama, nes pasibaigė jos saugojimo terminas (t. 8, b. l. 149, 150, 153). Visgi, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog I. B. ir A. P. Latvijoje atlikti operatyviniai veiksmai buvo tiesiogiai susiję su R. K. ir su jam nagrinėjamoje byloje inkriminuojamo nusikaltimo tyrimu.

24. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 27 d. Lietuvos pareigūnams buvo pateikta tik labai bendro pobūdžio informacija, susijusi su nuteistojo galbūt neteisėtais veiksmais. Būtent ji, o ne operatyvinių veiksmų atlikimo metu Latvijos Respublikos teritorijoje gauti konkretūs duomenys, kaip teigia apeliantas, tapo vada ikiteisminiam tyrimui pradėti. Kita vertus teismų praktikoje yra pasisakyta, kad tuo atveju, jei kriminalinės žvalgybos duomenys buvo panaudoti tik kaip vada pradėti ikiteisminį tyrimą, jiems netaikomas reikalavimas patikrinti teisinį (ir faktinį) kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo pagrindą. Tokie reikalavimai yra taikomi, kai kriminalinės žvalgybos duomenys „perkeliami“ į baudžiamąją bylą ir jais kaip įrodymais grindžiamos byloje įrodinėtinos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-139/2015, 2K-129-976/2019).

25. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad visi įrodymai, pagrindžiantys R. K. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo, buvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu. Be nuteistojo galimos gyvenamosios vietos, naudojamo telefono numerio ir automobilio modelio bei valstybinio numerio, nė vienas duomuo Lietuvos teisėsaugos institucijoms nebuvo nei pateiktas, nei, atitinkamai, panaudotas vykdant ikiteisminį tyrimą. Taigi nesant jokios sąsajos tarp byloje esančių įrodymų ir Latvijoje A. P. ir I. B. vykdytų operatyvinių veiksmų, pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti minėtų pareigūnų veiksmų teisėtumo, spręsdamas R. K. kaltės klausimą.

26. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados nepaneigia nuteistojo argumentai, kur jis nurodo, kad operatyvinių veiksmų atlikimo prieš jį faktą patvirtina pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų I. L. ir I. B. parodymai, telefoninių pokalbių, vykusių tarp pastarojo ir nuteistojo, turinys bei paties R. K. nuoseklūs parodymai.

27. Liudytojas I. B. iš tikrųjų paaiškino, kad Latvijoje buvo atliekami operatyviniai veiksmai, tačiau tuo pačiu pažymėjo, kad visą su nuteistuoju šių veiksmų atlikimo metu gautą informaciją, t. y. vardą, telefono numerį, automobilio duomenis, vadovybė perdavė Lietuvos teisėsaugai (t. 6, b. l. 221?224). Liudytojas taip pat nurodė negalintis atskleisti iš kur buvo gautas R. K. telefono numeris, nes ši informacija yra įslaptinta, tačiau pastaroji aplinkybė pati savaime nepatvirtina, jog operatyviniai veiksmai buvo atliekami būtent prieš nuteistąjį. Atkreiptinas dėmesys, kad atliekant operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus prieš tam tikrus asmenis, gali paaiškėti informacija apie kitų asmenų daromas ar planuojamas daryti veikas. Šiuo atveju gavus tokio pobūdžio duomenis apie Lietuvoje esančio asmens galimus nusikalstamus veiksmus, buvo informuoti Lietuvos teisėsaugos pareigūnai, kurie savo ruožtu pradėjo ikiteisminį tyrimą, ėmėsi tirti šiuos veiksmus ir kreipėsi dėl NVIV sankcionavimo. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas R. S. patvirtino, kad tokia praktika yra įprasta – Panevėžio apskrities teisėsaugos pareigūnai dažnai bendradarbiauja su kolegomis iš Latvijos ir keičiasi informacija (t. 6. b. l. 214). Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas I. L.. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad pastarasis taip pat paaiškino supratęs, jog Latvijos pareigūnai ir R. K. bendravo telefonu dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo (t. 6. b. l. 216?218), tačiau tokio bendravimo su R. K. fakto neneigė ir I. B.. Apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme liudytojas pripažino, kad skambino nuteistajam iki 2008 m. lapkričio 27 d. Anot I. B., apeliantas klausinėjo kas jis ir su kokiomis nusikalstamomis grupuotėmis yra susijęs. Taip pat nurodė, kad yra tema pokalbiui, bet I. B. paklausus, ar jie kalba apie „kaifą“, R. K. pokalbį nutraukė ir pasakė, kad apie tai telefonu kalbėti negalima, reikia susitikti. Liudytojas parodė, kad kalbėdamas su nuteistuoju 2008 m. gruodžio 2 d. susitarė su juo susitikti „senojoje vietoje“, t. y. toje pačioje vietoje, kur jie tarėsi susitikti prieš tai ?kavinėje „Pakelės namai“ prie Lietuvos?Latvijos sienos – tačiau susitikimas neįvyko, nes I. B. ir A. P. negalėjo atvykti (t. 3, b. l. 131?137; t. 6, b. l. 223).

28. Šiuos liudytojo parodymus netiesiogiai patvirtina 2008 m. gruodžio 4 d. slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokole užfiksuoto 2008 m. gruodžio 3 d. tarp I. B., A. P. ir R. K. vykusio pokalbio turinys. Pastarųjų duomenų analizė leidžia pagrįstai teigti, kad jokie neteisėti santykiai, susiję su narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų platinimu, minėtų asmenų prieš tai nesiejo, nes tik 2008 m. gruodžio 3 d. R. K. pateikė I. B. psichotropinių medžiagų pavyzdžius, kalbėjo apie pardavimo sąlygas (narkotinių ir psichotropinių medžiagų kainas, kiekius, pristatymo būdus ir pan.), apie galimybę įsigyti kitos rūšies narkotines ir (ar) psichotropines medžiagas, aptarinėjo bendravimo ypatumus, naudotinus žodžius ir kt. (t. 1, b. l. 43?66), t. y. tarp liudytojų ir nuteistojo vyko pradinės derybos, o ne tęsėsi jau nusistovėję neteisėti santykiai, kaip kad nurodo nuteistasis.

29. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kur yra teigiama, kad R. K. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis savo kaltę neigė, detalesnių paaiškinimų nedavė. Iš esmės analogiškos pozicijos R. K. laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, iki paieškos jam paskelbimo teigdamas, kad 2008 m. lapkričio 27 d su I. B. nebendravo, o jų susitikimo metu 2008 m. gruodžio 3 d. perdavė šiam telefono kortelę, o ne psichotropinių medžiagų pavyzdžius (t. 5, b. l. 87?96, 176, 177; t. 6, b. l. 227). Apie tai, kad buvo spaudžiamas „padėti“ Latvijos pareigūnams savo draugo A. G. ir buvo provokuojamas įvykdyti jam inkriminuojamą nusikaltimą, R. K. prakalbo tik 2019 m. kovo 20 d. (t. 7, b. l. 145?148). Tačiau ir tuomet apeliantas negalėjo tiksliai atsakyti į proceso dalyvių jam užduodamus klausimus, susijusius su slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokoluose užfiksuotais jo kaltę pagrindžiančiais objektyviais duomenimis (nuteistojo kontaktais, atskiromis jo išsakytomis frazėmis ir pan.).

30. Teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo imtis veiksmų, siekiant atskleisti operatyvinio tyrimo veiklos aplinkybes, R. K. nepagrįstai vadovaujasi EŽTT sprendimu, priimtu byloje Malininas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 1007/04). Pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apelianto nurodomoje byloje pagrindiniai asmens kaltę pagrindžiantys įrodymai buvo surinkti atliekant operatyvinius (kriminalinės žvalgybos) veiksmus, tad nacionaliniai teismai neabejotinai turėjo įvertinti jų teisėtumą. Tačiau teisėjų kolegijos jau buvo ne kartą minėta, kad nagrinėjamu atveju visi R. K. kaltės įrodymai buvo gauti ikiteisminio tyrimo metu. Taigi visi jie yra žinomi tiek valstybinį kaltinimą palaikančiam prokurorui, tiek gynybai. Jokių įslaptintų, tik kaltintojui žinomų, dokumentų byloje nėra, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo teisės į sąžiningą ir rungtynišką teismo procesą pažeidimo, atmestini kaip nepagrįsti.

31. Įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su R. K. argumentais, kur jis teigia, kad buvo išprovokuotas I. B. ir A. P. įvykdyti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

32. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad baudžiamojo proceso įstatymas tiek asmenims, atliekantiems tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės, tiek asmenims, atliekantiems NVIV, draudžia provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą (BPK 158 straipsnio 4 dalis, 159 straipsnio 3 dalis). Be to, ir nuoseklioje šiuo klausimu teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis NVIV pagal baudžiamojo proceso (ar Kriminalinės žvalgybos) įstatymą negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, kad atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2010, 2K-7-86/2011, 2K-238-139/2015).

33. Išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad R. K. įvykdė nusikalstamą veiką ne dėl provokuojančių Latvijos pareigūnų veiksmų, bet dėl savo paties dar prieš neviešo pobūdžio tyrimo metodų sankcionavimą susiformavusio ketinimo – tyčios – platinti psichotropines medžiagas. I. B. ir A. P. veiksmai jokios įtakos nuteistojo neteisėtiems veiksmams neturėjo. Šią išvadą patvirtina slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotų pareigūnų ir R. K. pokalbių metu nuteistojo išsakytos tokios frazės kaip: „<...> trys su puse (euro – teisėjų kolegijos pastaba). Jeigu, sakykim, daugiau penkių, taip ... <...> tada bus trys ir du, trys ir vienas. Dar aukščiau, ten ... daugiau <...>“; „<...> ten labai daug reikia paimti <...> (t. 1, b. l. 58); <...> iki durų, iki namų atveš <...>; <...> vežioja iš tos, ... iš Ispanijos <...> (t. 1, b. l. 58); <...> kam savo vardą susigadinti? <...> kiekvienas piešinys (narkotinė, psichotropinė medžiaga – teisėjų kolegijos pastaba) savo kainą turi. Pas mus taip <...> (t. 1, b. l. 61); <…> čia jie darė, kur jums davė, aš kitą savaitę paimsiu juos kitus <...>; <...> galbūt daugiau paimti? <...> (t. 1, b. l. 83, 85); <…> kai kurie jau pinigus davė į priekį <...> eilė kaip prie duonos <...>; <...> o anksčiau buvo, mes, nežinau ... truputį pigiau, taip, ir bombarduoja , paskiau tokia galva pasidaro <...>; <...> aš galiu ir iš ten, ir iš ten imti <...> (t. 1, b. l. 127?128); A. P. (A. P.) ? <...> po kiek laiko būsi pasiruošęs tas pakuotes (tam tikrą metamfetamino kiekį – teisėjų kolegijos pastaba) padaryti? <...> Na, sakykim, dešimt, taip? <...>; R. K. (R. K.) ? <...> galima ir dešimt. Dešimt pakelių didesnių <...> galbūt rytoj <...> o taip, aplamai truks savaitę <...>; A. P. ? <...> jeigu kava (metamfetaminas – teisėjų kolegijos pastaba) baigsis <...> tada naują išvirs <...>; R. K. ? <...> taip, savaitę <...> (t. 1, b. l. 59?60) ir kt. Šie duomenys patvirtina, kad R. K. visa įvykio situacija buvo pažįstama, nebe nauja ir tokia, kurioje jis nebuvo provokuojamas, o pats savanoriškai įvykdė nusikalstamą veiką – aktyviai derėjosi dėl psichotropinių medžiagų pardavimo I. B. ir A. P., žadėjo prireikus gauti psichotropines medžiagas geresnės kokybės ir jiems šias medžiagas pardavė.

34. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas I. L. paaiškino, kad atliktas ikiteisminis tyrimas buvo gana sunkus, nes buvo aišku, jog nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo bent keletas asmenų, kurių veiksmai buvo gerai suplanuoti. Anot liudytojo, buvo nustatyta, kad minėti asmenys, tarp jų ir R. K., naudojosi elektroninio ryšio naujovėmis, ypatingai gerai saugodavosi, pokalbių telefonu beveik nebūdavo, viskas būdavo aptarta iš anksto. Liudytojo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad po kiekvieno susitikimo su Latvijos pareigūnais nuteistasis susitikdavo su kitais asmenimis. Kiekvienas jo atliktas veiksmas buvo aptariamas, tai nebuvo spontaniškas, bet koks važiavimas nepasiruošus. (t. 6, b. l. 217).

35. Aukščiau aptarti byloje surinkti įrodymai paneigia R. K. paaiškinimus, kur jis nurodo buvęs paprastu tarpininku, asmeniu, kurį pareigūnai „privertė“ padėti jiems įsigyti psichotropines medžiagas, ir leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistasis, kartu su kitais baudžiamojoje byloje nustatytais asmenimis, vertėsi narkotinių (psichotropinių) medžiagų platinimu, o A. P. ir I. B. tik prisijungė prie jo jau vykdytos nusikalstamos veikos.

36. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtų pareigūnų veiksmai nevaržė nuteistojo laisvės pasirinkti teisėto elgesio variantą, jis turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikaltimą ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti, apie, R. K. nuomone, provokavimą padaryti nusikaltimą. Apelianto paaiškinimai, kur jis nurodo nežinojęs kokia atsakomybė gresia už narkotinių medžiagų platinimą (t. 7, b. l. 146), vertinami kaip gynybinė pozicija. Bylos medžiaga patvirtina, kad anksčiau R. K. Lietuvos Respublikoje buvo teistas net keturis kartus, atlikinėjo jam paskirtą bausmę įkalinimo įstaigose, tad jam negalėjo būti nežinoma, kad narkotinių (psichotropinių) medžiagų platinimas yra sunkus tyčinis nusikaltimas, už kurio padarymą kaltininkams skiriamos itin griežtos bausmės, susijusios su ilgalaikiu laisvės atėmimu.

37. R. K. apeliacinio skundo argumentai, kur jis nurodo, kad gavę iš jo platintų psichotropinių medžiagų pavyzdžius, atlikę šių medžiagų tyrimus ir surinkę pakankamai jo kaltę patvirtinančių įrodymų, leidžiančių traukti jį baudžiamojon atsakomybėn, Latvijos pareigūnai tęsė NVIV vis prašydami nuteistojo parūpinti didesnius psichotropinės medžiagos kiekius, tokiu būdu provokuodami R. K. ir pasunkindami jo teisinę padėtį, atmestini kaip nepagrįsti.

38. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad BPK nereglamentuojama, kiek laiko valstybė gali imituoti nusikalstamus veiksmus su asmeniu, galinčiu daryti nusikalstamas veikas, t. y. nėra nustatyta jokio maksimalaus sankcionavimo termino, galimo pratęsimų skaičiaus, tačiau nusikalstamos veikos imitavimas negali tęstis neribotą laiką. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nusikalstamos veikos imitavimas teisėtas tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti.

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad pakartotinis neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų taikymas, siekiant nustatyti kitus nusikalstamas veikas darančius asmenis, nelaikomas nusikaltimų „tiražavimu“, nusikalstamą veiką padariusio asmens padėties sunkinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190-511/2015, 2K-202/2013). NVIV teisėtumas negali būti vertinamas retrospektyviai, t. y. pagal tai, ar pavyko pasiekti norimą rezultatą. Svarbu tai, kad būtų laikomasi BPK159 straipsnio 3 dalies draudimo provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-596/2013).

40. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad R. K. inkriminuoto nusikaltimo tyrimo strategija ir taktika apėmė ne vien nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų panaudojimą, bet ir savo tapatybės neatskleidžiančių asmenų veiksmus, slaptą asmenų ir transporto priemonių sekimą, telefonu ir elektroniniu ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę. Dėl viena kitą papildančių procese panaudotų procesinių prievartos priemonių buvo atskleistas labai sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo mechanizmas, nustatyti kiti galbūt narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų platinimu stambiu mastu besiverčiantys asmenys.

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad NVIV tęsimas buvo motyvuojamas bendrininkų atskleidimu, esant pakankamai konspiracijai. 2009 m. sausio 27 d. ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje nurodoma, kad Latvijos pareigūnams leidžiama prisijungti prie R. K. ir nustatinėjamų bendrininkų daromo sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo (BK 260 straipsnis), siekiant išsiaiškinti nusikaltimą darančius asmenis, jų tarpusavio ryšius (t. 2, b. l. 17?18). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas I. L. parodė, kad atlikto ikiteisminio tyrimo metu gavus duomenų apie galbūt veikiančią gerai organizuotą nusikalstamą grupę, kuri turi savo narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų platinimo metodiką, tam tikras sistemas, savo šaltinius užsienyje, buvo pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas, kuris buvo atskirtas nuo šio. Liudytojas taip pat paaiškino, kad dėl T. R. nužudymo situacija buvo pakrypusi netikėta linkme, todėl buvo nuspręsta sulaikinėti nuteistąjį. Juo labiau, kad keli bendrininkai, kuriems, apklausiant liudytoją teisme, buvo tebeatliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas, tuo metu jau buvo nustatyti (t. 6, b. l. 217).

42. Teisėjų kolegijos jau buvo minėta, kad pagal teismų praktiką, NVIV negali būti vertinamas retroaktyviai, t. y. juo siektų tikslų nepasiekimas ar ne visų jų pasiekimas automatiškai nereiškia šios procesinės prievartos priemonės taikymo neteisėtumo. Motyvuojant NVIV sankcionavimą ir jo pratęsimą galimų bendrininkų identifikavimo būtinumu, nenustačius visų bendrininkų šios procesinės prievartos priemonės taikymo metu, visi dėl jos gauti rezultatai automatiškai netampa neteisėti. Taigi ir nagrinėjamu atveju, po T. R. nužudymo pareigūnams nusprendus sulaikinėti R. K. nusikaltimo darymo vietoje bei nebetęsti jam taikytų neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų, minėtų procesinių prievartos priemonių taikymo metu surinkti duomenys neprarado savo įrodomosios galios ir netapo neteisėtais.

43. Svarbu pažymėti, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai prieš R. K. truko trumpiau, nei buvo leista 2009 m. sausio 27 d. ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi. Nuteistasis ir kartu su juo nusikaltimo padarymo vietoje buvęs asmuo buvo sulaikyti 2009 m. vasario 3 d., t. y. netrukus po pastarojo ikiteisminio tyrimo teisėjos procesinio sprendimo priėmimo. Taigi NVIV prieš R. K. buvo taikomi tik tiek, kiek buvo būtina keliamiems tikslams pasiekti ? du mėnesius ir septynias dienas. Ši trukmė, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikoma nepateisinamai ilga ar naudota siekiant pasunkinti nuteistojo teisinę padėtį.

44. Įvertinus aukščiau aptartų byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nei aktyvios (lenkimo, skatinimo platinti labai didelius psichotropinės medžiagos kiekius), nei pasyvios (nusikalstamų veikų tiražavimo) provokacijos tiriant šią baudžiamąją bylą, taikant NVIV, nenustatyta.

45. Skundžiamu nuosprendžiu R. K. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Jo kaltė yra įrodyta byloje surinktais abiejų instancijų teismų ištirtais teisėtai surinktais įrodymais. Tai, kad šie duomenys buvo įvertinti kitaip negu tikėjosi nuteistasis, nereiškia, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ir nesudaro pagrindo naikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Dėl bausmės

46. Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam už jo įvykdytą nusikalstamą veiką yra paskirta tinkama bausmė. Pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi BK 41 straipsnyje nustatyta bausmės paskirtimi, BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino visas šio straipsnio 2, 3 dalyse nustatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir motyvuotai paskyrė R. K. bausmę, kurios dydis yra mažesnis nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis.

47. Kadangi nuteistasis apeliaciniame skunde, prašydamas priimti jam naują – išteisinamąjį – nuosprendį, neginčijo pirmosios instancijos teismo jam paskirtos bausmės dydžio ir jos skyrimo motyvų, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams, plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.