- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-14
- Bylos Nr.
- 2SA-198-640/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04915-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Pareiškėjas
- D. R.
- Kategorijos
- 129.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą dėl antstolio R. V. 2013-01-09 patvarkymo dėl išieškotų lėšų paskirstymo Nr. 0179/12/0178-S vykdomojoje byloje 0179/12/0178 panaikinimo, suinteresuoti asmenys BUAB ,,Naujasodžių valda‘‘, V. R., R. P., AB ,,Swedbank‘‘.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. R. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti antstolio R. V. 2013-01-09 patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo Nr. 0179/12/0178-S vykdomojoje byloje 0179/12/0178 ir išieškotas lėšas paskirstyti vadovaujantis CK 4.195 str. nuostatomis.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 25 d. nutartimi (b.l. 22-24) pareiškėjo skundą atmetė. Nurodė, kad išieškotos lėšos yra paskirstomos vadovaujantis civilinio proceso taisyklėmis – CPK LV skyriuje įtvirtintomis nuostatomis. Nurodė, kad pareiškėjo argumentas, kad antstolis, skirstydamas išieškotas lėšas, visų pirma, turėjo atskaityti mokesčius valstybei ir tik po to vykdymo išlaidas ir skolą kreditoriui, yra nepagrįstas ir neatitinka CPK 753 straipsnyje įtvirtintos išieškotų sumų paskirstymo tvarkos. Antstolio veiklos ribas vykdymo procese apibrėžia vykdomasis dokumentas (CPK 586 str. 1 d.), todėl antstolis negali peržengti šiuo dokumentu jam nustatytų ribų ir išieškoti atitinkamas sumas į valstybės biudžetą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertė mokesčio įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas. Be to, jau minėto įstatymo 2 str. 29 d. numatyta, kad PVM mokėtojas – asmuo, kuriam pagal šį Įstatymą nustatyta prievolė apskaičiuoti ir mokėti PVM ir kuris mokesčio administratoriaus įregistruotas PVM mokėtoju, įskaitant kitaip PVM tikslais registruotus asmenis, išskyrus asmenis, kurie yra registruoti kompensacinio PVM tarifo schemos tikslais. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo teiginys, kad už parduotus žemės sklypus jam tenka savo sąskaita sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą byloje nėra pagrįstas jokiais duomenimis, t.y. pareiškėjas nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, kad jam išduotas PVM mokėtojo registracijos pažymėjimas, patvirtinantis jo, kaip PVM mokėtojo, statusą, ar kitų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes (CPK 178 str.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. R. atskiruoju skundu (b.l. 27-39) prašo panaikinti 2013-02-25 dienos Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0179/12/01078, o neesant pagrindo patenkinti pareiškėjo skundą – panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismui, kilus neaiškumu, dėl įkeisto turto savininko atsakomybės ribų, parduodamų iš varžytinių žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vertės, apmokestinimo PVM, turėjo imtis priemonių tokioms aplinkybėms išaiškinti CPK 179 str. tvarka. Taip pat nurodo, kad žemės sklypai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), laikytini sklypais, skirtais statybai, o jų pardavimas laikytinas preke, apmokestinama PVM. Nurodo, kad pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamas pardavimas žemės, kuri skirta statybai. Taip pat nurodo, kad pagal PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalį teismas privalėjo įvertinti eksperto nustatytą žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertę (su ar be PVM) ir konstatavus, kad į žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), kainą yra įskaičiuotas PVM, įvertinti antstolio veiksmų, išieškotą 185 702,48 Lt PVM sumą paskirstant ir išmokant hipotekos kreditoriui, pagrįstumą. Nurodo, kad teismas nesiaiškino ir nenustatė svetimo turto hipotekos savininko, t. y. pareiškėjo, atsakomybės ribų. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau vadinama - CK 4.195 str. 1 dalį, įkeisto daikto savininkas atsako už skolininko įsipareigojimo įvykdymą tik įkeistu savo daiktu. Nurodo, kad teismas nevertino aplinkybės, kad svetimo daikto hipotekos specifinė ypatybė yra ta, kad Pareiškėjas (hipotekos davėjas) nėra skolininko BUAB „Naujasodžių valda“ ir kreditoriaus AB „Swedbank“ kredito santykių šalis ir tik sutartinės svetimo turto hipotekos pagrindu Pareiškėjas prisiima įsipareigojimą įvykdyti kito asmens - skolininko UAB „Naujasodžių valda“ - įsipareigojimo įvykdymą tuo atveju, jei šis per hipotekos lakšte nustatytą terminą įsipareigojimo neįvykdo arba kai hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugota reikalavimą prieš terminą. Nurodo, kad teismas nevertino aplinkybės, jog paskirstymo metu išmokėjus 1 027 012 Lt skolos sumą, įskaitant 185 702,48 Lt PVM, kreditoriui AB „Swedbank“ buvo viršytos pareiškėjo atsakomybės kreditoriui AB „Swedbank“ ribos, todėl teismas privalėjo išspręsti klausimą dėl įkeisto daikto savininko atsakomybės ribų, o ne nukelti ginčo sprendimą vėlesniam laikui, pavyzdžiui kilus ginčui dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Antstolis R. V. atsiliepimu (b.l. 47-49) į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo D. R. skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą nutartį. Nurodo, kad antstolio veiklos ribas, visų pirma, apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama su viena išimtimi kai vykdymo veiksmai atliekami šio Kodekso 611 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas atskaityti mokesčius ir juos sumokėti į biudžetą be vykdomojo dokumento nėra numatytas vykdymo procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose, todėl nėra suderinamas su antstoliui vykdymo procese nustatytomis pareigomis ir reikštų išieškojimą valstybės naudai neturint tam teisinio pagrindo (vykdomojo dokumento). Įstatyme neįtvirtinta antstolio pareiga numatyti, kokie mokesčiai ir kuriuo metu pardavus turtą gali atsirasti įkeisto turto savininkui ar skolininkui ir juos išskaityti bei sumokėti į valstybės biudžetą atliekant išieškotų lėšų paskirstymą. Nurodo, kad pardavus įkeistą turtą mokestinės pasekmės, kurios mokesčių administravimą ir apskaičiavimą reglamentuojančių teisės aktų pagrindu gali atsirasti skolininkui ar įkeisto turto savininkui, kyla pačiam tam asmeniui. LR CK 4.195 str. nustatyta, kad jeigu įkeisto daikto savininkas įvykdė skolininko įsipareigojimą arba, jeigu jo daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių, jis įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja LR CPK 4.195 str. normą. Nurodytame straipsnyje suformuluota bendra taisyklė, apibrėžianti turto savininko, jeigu jis nėra skolininkas, atsakomybės ribas, kuri reiškia, kad išieškojimas negali būti nukreiptas į kitą (neįkeistą) įkeisto daikto savininko turtą, tačiau šis straipsnis nereglamentuoja už parduotą turtą gautų lėšų paskirstymo tvarkos, tuo pačiu ir neįpareigoja iš pardavus turtą gautų lėšų atskaityti buvusio turto savininko mokėtinus mokesčius valstybei.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus galioja taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Apeliantas iš esmės skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas atsisakė tenkinti apelianto skundą, dėl antstolio veiksmų paskirstant lėšas gautas pardavus turtą iš varžytinių, t.y. nesumokant PVM už parduotą turtą valstybei.
Civilinio kodekso, nustatančio materialines teisės normas 4.195 str. 1 d. numato, kad įkeisto daikto savininkas atsako už skolininko įsipareigojimo įvykdymą tik įkeistu savo daiktu. Įkaito davėjas tampa su skolininku subsidiariai atsakingas nuo hipoteka užtikrintos prievolės neįvykdymo dienos. Apeliantas savo atskirąjį skundą iš esmės grindžia šia įstatymo norma ir nurodo, kad vykdymo procese antstolis, vykdydamas išieškotų lėšų paskirstymą ir išmokėjimą, privalo pasitikrinti, ar išmokėjus atitinkamą sumą išieškotojui nebus peržengtos įkeisto daikto savininko atsakomybės ribos. Nurodo, kad pardavus jo žemės sklypus jam ateityje galimai kils pareiga mokėti PVM, kas peržengtų jo atsakomybės ribas CK 4.195 str. 1 d. prasme. Kaip teisingai ir pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas ši materialinės teisės norma nereglamentuoja jau išieškotų lėšų paskirstymo tvarkos. Išieškotų lėšų paskirstymą reglamentuoja civilinio proceso teisės normos bei sprendimų vykdymo instrukcija. Pažymėtina, kad prievolė mokėti PVM ar kitus mokesčius valstybei, pardavus žemės sklypus nepatenka į apelianto minimą CK 4.195 str. 1 d. normą, kadangi įkeistu daiktu yra atsakoma tik už skolininko įsipareigojimų neįvykdymą. Pagal CK 4.192 str. 2 d., CPK 558 str. 1 d. nuostatas, kai per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas neįvykdo įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, ar esant šio teisei reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą (CK 4.196 str.), hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų lėšų atlyginta jam priklausanti suma. Pagal šį kreipimąsi hipotekos teisėjas nutartimi areštuoja įkeistą daiktą ir įspėja apie tai įkeisto daikto savininką bei skolininką, nurodydamas, kad, per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos negrąžinus skolos, įkeistas daiktas bus parduotas iš viešųjų varžytynių. Per nurodytą vieno mėnesio terminą hipoteka įkeisto daikto savininkas gali sumokėti skolininko skolą ir taip išvengti įkeisto turto pardavimo, arba gali to ir neatlikti, elgtis pasyviai, tik paklusdamas apribojimams pagal teismo nutartimi nustatytą areštą hipoteka įkeistam turtui, t. y. tinkamai laikytis draudimo neperleisti turto kitiems asmenims, neįkeisti, nenuomoti ar kitomis teisėmis nesuvaržyti jo ir t. t. Kai skolininko prievolės įvykdymą kreditoriui trečiasis asmuo užtikrina jam priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka, tarp kreditoriaus ir trečiojo asmens, užtikrinusio skolininko prievolės įvykdymą, susiklosto daiktiniai teisiniai santykiai, todėl prievolės neįvykdymo atveju kreditorius įgyja ne teisę reikalauti iš trečiojo asmens įvykdyti skolininko prievolę, o teisę išieškoti skolininko skolą iš trečiojo asmens įkeisto turto. Šiuo atveju išieškojus skolą iš trečiojo asmens (apelianto) įkeisto turto, atsakomybė už tai, kaip skola buvo išieškota tenka pačiam apeliantui, nes tik nuo jo priklauso, kaip jis vykdo prisiimtą įsipareigojimą už BUAB „Naujasodžių valda“.
Apeliantui pasirinkus pasyvų skolos grąžinimo būdą, t.y. turto pardavimą iš viešųjų varžytinių, jam pačiam ir kyla pareiga mokėti visus su jo asmeninėmis prievolėmis susijusius mokesčius. Todėl prievolė mokėti mokesčius valstybei galimai kyla apeliantui ne dėl to, kad jis atsakė už skolininko prievoles, o dėl to kad buvo parduoti jam nuosavybės teise priklausę žemės sklypai. Todėl, galimų mokesčių mokėjimas už iš varžytinių parduotą apelianto turtą nėra apelianto atsakomybės ribų peržengimas prieš kreditorių (išieškotoją) CK 4.195 str. 1 d. prasme.
Atkreiptinas apelianto dėmesys į CK 4.195 str. 2 d., kurioje yra įtvirtintas jo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimas, t.y. jeigu įkeisto daikto savininkas įvykdė skolininko įsipareigojimą arba jeigu jo daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių, jis įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo. Šiuo atveju apeliantas įgyja teisę reikalauti iš skolininko jo patirtų nuostolių atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo argumentas, kad antstolis, skirstydamas išieškotas lėšas, visų pirma, turėjo atskaityti mokesčius valstybei ir tik po to vykdymo išlaidas ir skolą kreditoriui, yra nepagrįstas ir neatitinka CPK 753 straipsnyje įtvirtintos išieškotų sumų paskirstymo tvarkos. Taip pat išsamiai paaiškino, kokiu būdu yra paskirstomos išieškotos lėšos. Kadangi apeliantas šioje dalyje teismo nutarties neskundžia, apeliacinės instancijos tesimas dėl jos nepasisako.
Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir savaime neįtakoja kitokio šio klausimo sprendimo būdo.
Darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 p., 339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą.