Kauno apygardos teismo nutartis

2010-07-12 · Civilinė byla Nr. 2S-1275-395/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-12
Bylos Nr.
2S-1275-395/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Albinas Čeplinskas (pran.), Dalė Burdulienė, Rūta Palubinskaitė
Pareiškėjas
R. G., uždarosios akcinės bendrovės „Rimpava“
Suinteresuotas asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Lintera“
Kategorijos
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 129.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1275-395/2010
Pirmosios instancijos teismo teisėja J. Damulienė
Procesinio sprendimo kategorijos: 122.3;128.11;129.18; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės, Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo antstolės R. M. atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „Rimpava“ patikslintą skundą dėl antstolės R. M. veiksmų, suinteresuotas asmuo byloje uždaroji akcinė bendrovė „Lintera“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai R. G. ir UAB „Rimpava“, kelis kartus tikslinę skundą dėl antstolės veiksmų, Jonavos rajono apylinkės teismui 2010 m. kovo 25 d. pateiktu patikslintu skundu dėl antstolės veiksmų teismo prašė (81-83 b.l.):

1) Įpareigoti antstolę R. M. skirti ekspertizę pareiškėjų areštuotoms transporto priemonėms įvertinti;

2) panaikinti antstolės R. M. 2009 m. gruodžio 31 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr.0064/09/00786 dėl vykdomosios bylos Nr.0064/09/00786 sustabdymo;

3) įpareigoti antstolę R. M. sumažinti pareiškėjų turto arešto apimtis iki 64513,- Lt UAB „Rimpava“ ir R. G. atžvilgiu bei iki 10000,- Lt atsakovo R. G. atžvilgiu.

Pareiškėjai patikslintame skunde nurodė, kad jie 2009 m. rugpjūčio 18 d. sužinojo apie antstolės R. M. 2009 m. birželio 12 d. sudarytus pareiškėjų turto aprašus, kuriuose, pažeidžiant CPK 681 straipsnį, nebuvo įkainotos ir įvertintos aprašytos transporto priemonės. Pareiškėjai ne kartą antstolės prašė atvykti apžiūrėti ir įvertinti aprašytas transporto priemones, tačiau antstolė to nėra padariusi. 2009 m. gruodžio mėnesį pareiškėjai gavo antstolės pranešimą dėl turto aprašo patikslinimo, kuriame nurodoma, kad tikslinama 2009 m. birželio 12 d. turto aprašuose nurodyta transporto priemonių vertė ir įvertinama iš viso 9000,- Lt. Be to, pareiškėjai skunde teigė, kad iki šiol negavo iš antstolės jokių patikslintų turto aprašų nei turto arešto aktų bei negavo atsakymo kaip ir kokiais duomenimis remdamasi antstolė apskaičiavo penkių transporto priemonių rinkos kainą. Skunde pareiškėjai taip pat nurodė, kad antstolė transporto priemones vertino neturėdama net vykdomųjų bylų Nr.0064/09/00786 ir Nr. 0064/09/00787, kurias yra išsireikalavęs teismas.

Pareiškėjai pareiškė prieštaravimus dėl aprašytų transporto priemonių vertinimo, tačiau antstolė atsisakė skirti ekspertizę. 2009 m. gruodžio 31 d. rašte dėl prieštaravimų dėl turto įkainojimo antstolė nurodė, kad 2009 m. gruodžio 21 d. gautas antras prieštaravimas dėl turto įkainojimo, o kadangi skolininkas pirmą kartą pareiškęs prieštaravimus neįmokėjo ekspertams reikalingų sumų, todėl ekspertizė neskirtina.

Šalies argumentai

Pareiškėjai, nesutikdami su atsisakymu skirti ekspertizę, skunde nurodė, kad antstolė nutyli, jog pirmą kartą 2009 m. rugpjūčio 18 d. prieštaravimai buvo reiškiami dėl to, jog pareiškėjų transporto priemonės buvo iš viso neįkainotos. Kai antstolė transporto priemones įvertino, pasikeitė aprašyto turto suma ir atsirado pagrindas prašyti ekspertizės (CPK 682 str.). Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad aprašydama pareiškėjų turtą, antstolė apie tai nepranešė pareiškėjams, pažeisdama CPK 677 str. 3 ir 4 d. bei 689 str. 4 d. Pareiškėjai nedalyvavo aprašant transporto priemones, priimant patvarkymus dėl turto aprašo patikslinimo. Antstolei įvertinus transporto priemones, bet pareiškėjams su įvertinimu nesitinkant, yra pagrindas skirti ekspertizę. Kadangi šiuo atveju areštuotas visas pareiškėjų turtas, piniginės lėšos, sunki jų turtinė padėtis, yra pagrindas atleisti pareiškėjus nuo išlaidų ekspertams sumokėjimo arba jų mokėjimą atidėti. Be to, skunde nurodoma, kad vertindama transporto priemones, antstolė neatsižvelgė į rinkos kainas, pareiškėjų pateiktus vertinimus ir dokumentus, į ieškovo UAB „Lintera“ nuomonę.

Pareiškėjai patikslintame skunde taip pat nurodė, kad antstolės 2009 m. gruodžio 31 d. patvarkymas dėl vykdomosios bylos Nr.0064/09/00786 sustabdymo yra visiškai neaiškus. Jame nėra nurodyta kada ir kokioje teismo byloje yra išreikalauta vykdomoji byla, nenurodyta nuo kada iki kada vykdomoji byla sustabdoma, nenurodyti konkretūs sustabdymo motyvai, nenurodyta, kad antstolė būtų kreipusis į teismą dėl bylos grąžinimo. Toks vykdomosios bylos Nr.0064/09/00786 sustabdymas pažeidžia pareiškėjų interesus, nes ir toliau nepagrįstai areštuotas visas pareiškėjų turtas, o antstolė, vietoj to, kad spręstų turto vertės ir arešto apimties klausimus, arešto, viršijančio ieškinio sumą, panaikinimą, nemotyvuotai ir neaiškiam terminui sustabdė vykdomąją bylą. Todėl pareiškėjai prašė panaikinti antstolės 2009 m. gruodžio 31 d. patvarkymas dėl vykdomosios bylos Nr.0064/09/00786 sustabdymo.

Pareiškėjai po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-279/2010 paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutarties dalį, kuria sumažintas 2009 m. birželio 8 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas iki 64513,- Lt UAB „Rimpava“ ir R. G. atžvilgiu bei iki 10000,- Lt atsakovo R. G. atžvilgiu, kreipėsi į antstolę dėl aprašyto turto masto sumažinimo, tačiau antstolė iki šiol laiko aprašytą visą pareiškėjų turtą. Tokiu būdu, yra pažeidžiamos CPK 675 straipsnio 2 dalies ir 677 straipsnio 2 dalies nuostatos, draudžiančios areštuoti ir aprašyti daugiau turto nei jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Todėl pareiškėjai prašė įpareigoti antstolę sumažinti pareiškėjų turto arešto apimtis iki 64513,- Lt UAB „Rimpava“ ir R. G. atžvilgiu bei iki 10000,- Lt atsakovo R. G. atžvilgiu.

Žemesnės instancijos teismas

Jonavos rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi pareiškėjų R. G. ir UAB „Rimpava“ skundą dėl antstolio veiksmų patenkino iš dalies; įpareigojo antstolę R. M. skirti ekspertizę areštuotoms pareiškėjų transporto priemonėms įvertinti; įpareigojo antstolę sumažinti pareiškėjų turto arešto apimtis iki 64513,00 Lt UAB „Rimpava“ ir R. G. atžvilgiu bei iki 10000,00 Lt atsakovo R. G. atžvilgiu. Pareiškėjų prašymą panaikinti antstolės R. M. 2009 m. gruodžio 31 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0064/09/00786 dėl vykdomosios bylos Nr. 0064/09/00786 sustabdymo atmetė. Priteisė iš antstolės R. M. pareiškėjo UAB „Rimpava“, naudai 867,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (143-157 b.l.).

Tenkindamas skundo dalį dėl antstolės įpareigojimo skirti ekspertizę areštuotoms pareiškėjų transporto priemonėms įvertinti, teismas nustatė, kad antstolė, vykdydama Kauno apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2009 m. birželio 12 d. sudarė turto aprašus, kuriuose nenurodė pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių ir aprašytų transporto priemonių vertės. Įvertinęs kitoje civilinėje byloje pagal pareiškėjų skundą dėl antstolės veiksmų nustatytą aplinkybę, jog transporto priemonių vertė nenustatyta ne dėl antstolės kaltės, teismas konstatavo, kad pakartotinai šios aplinkybės nenustatinės (CPK 182 str.). Tačiau teismas nesutiko su antstolės argumentais, kad 2009 m. gruodžio 21 d. gautas pareiškėjų prieštaravimas dėl turto įkainojimo yra antrasis. Tokią savo išvadą teismas grindė tuo, jog 2009 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjams pirmą kartą pareiškus prieštaravimus dėl turto įkainojimo, pareiškėjams nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės nebuvo įvertintos, todėl pareiškėjai objektyviai negalėjo reikšti prieštaravimų dėl transporto priemonių vertės. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjų 2009 m. rugpjūčio 18 d. prieštaravimų matyti, kad jie nesutiko su nekilnojamojo turto įkainojimu ir nustatyta verte bei dėl to reiškė prieštaravimus, o taip pat nesutiko su tuo, jog aprašytos jų transporto priemonės buvo visai neįvertintos. Įvertinęs tai, jog iki 2009 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjų transporto priemonės nebuvo įvertintos, teismas sprendė, kad 2009 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjų prieštaravimų negalima laikyti prieštaravimais dėl transporto priemonių vertės, todėl pareiškėjams neįmokėjus nurodytos sumos už ekspertizės atlikimą ir antstolei dėl to ekspertizės nepaskyrus, negalima pripažinti, kad pareiškėjai 2009 m. rugpjūčio 18 d. pasinaudojo teise reikšti prieštaravimus dėl aprašytų transporto priemonių vertės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat pripažino, kad ir 2009 m. rugsėjo 7 d. apžiūrėjus transporto priemones, jos nebuvo įvertintos, nes tiek šalys tarpusavyje, tiek ir antstolė nesusitarė dėl jų vertės. Be to, teismas pažymėjo, kad nors transporto priemonių vertė nebuvo nustatyta, nes nesusitarė visi vykdymo proceso šalys ir pačiai antstolei kilo abejonių dėl transporto priemonių vertės, tačiau ekspertizės išlaidas buvo pasiūlyta atlyginti tik pareiškėjams. Teismo nuomone, šiuo atveju antstolė galėjo imtis aktyvesnių veiksmų, nes turto vertės nustatymas yra jos prerogatyva ir turto vertė aprašant turtą turi būti nurodyta arba skiriama ekspertizė antstolio iniciatyva. Antstolei 2009 m. rugsėjo 7 d. realiai apžiūrėjus transporto priemones, tačiau transporto priemonių vertės nenustačius, teismo vertinimu, pareiškėjai realiai ir vėl negalėjo pareikšti prieštaravimų dėl transporto priemonių vertės.

Tik vėliau, 2009 m. lapkričio 27 d. patvarkymu antstolei patikslinus turto aprašą ir jame nurodžius 5 iš 6 aprašytų transporto priemonių vertes – AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) - 2000,00 Lt, MERCEDES BENZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 3000,00 Lt, FORD TRANZIT 150, valst. (duomenys neskelbtini) – 2000,00 Lt, KRAZ 8138, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 1000,00 Lt ir VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 1000,00 Lt, pareiškėjai realiai turėjo galimybę pareikšti dėl jų prieštaravimus, nes anksčiau nebuvo galimų prieštaravimų objekto, t.y. konkrečių antstolės nustatytų turto verčių. Taigi pareiškėjai, sužinoję konkrečias, jiems priklausančių ir turto aprašuose nurodytų transporto priemonių vertes, kreipėsi į antstolę su prieštaravimais dėl nustatytos turto vertės. Remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais, teismas sprendė, kad antstolė R. M., gavusi pareiškėjų R. G. bei UAB „Rimpava“ 2009 m. gruodžio 21 d. prieštaravimus dėl transporto priemonių vertės, nepagrįstai juos laikė antraisiais prieštaravimais dėl transporto priemonių vertės. Todėl teismo nuomone, antstolė, gavusi pareiškėjų prieštaravimus būtent dėl transporto priemonių įvertinimo, turėjo, LR CPK 682 str., nustatyta tvarka, jiems pasiūlyti sumokėti reikiamą sumai ekspertizei atlikti. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, jog antstolė nepasiūliusi pareiškėjams nustatyta tvarka sumokėti reikiamos sumos už ekspertizės atlikimą bei atsisakydama skirti ekspertizę, padarė procesinį pažeidimą.

Kartu teismas nustatė, jog pareiškėjai, nors ir pateikę 2009 m. gruodžio 21 d. prieštaravimus dėl antstolės nustatytos transporto priemonių vertės, ekspertizei atlikti reikalingas mokėtinas sumas sumokėjo tik civilinės bylos nagrinėjimo metu, t.y. tik 2010 m. balandžio 12 d. Nustatęs, kad jau kartą pareiškėjams buvo išaiškinta, jog reiškiant prieštaravimus dėl turto vertės ir pageidaujant skirti ekspertizę, jie turės sumokėti už jos atlikimą, teismas sprendė, jog jiems buvo žinoma apie pareigą sumokėti už ekspertizės atlikimą. Už ekspertizės atlikimą pareiškėjai sumokėjo tik bebaigiant nagrinėti civilinę bylą, nors jau 2010 m. kovo 25 d. įvykusio teismo posėdžio metu jiems buvo žinoma mokėtina už ekspertizės atlikimą suma. Taigi pareiškėjų elgesį teismas taip pat vertintino kaip proceso vilkinimą ir nenorą kuo greičiau nustatyti reikšmingas aplinkybes. Nustatęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjams anksčiau neįmokėjus nurodytos sumos už ekspertizės atlikimą, antstolė jos ir neprivalėjo skirti.

Tačiau civilinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėjams pareiškus pageidavimą dėl ekspertizės atlikimo ir nurodžius, jog jie sutinka atlyginti ekspertizės atlikimo išlaidas, o antstolei R. M. 2010 m. kovo 26 d. teismo posėdžio metu pateikus informaciją apie 5 aprašytų ir įvertintų automobilių ekspertizės (vertinimo), kurią atliktų UAB „Krivita“, kainą, E. G. 2010 m. balandžio 12 d. mokėjimo nurodymu Nr. 36 įmokėjo į antstolės R. M. depozitinę sąskaitą 1210,00 Lt už UAB „Rimpava“ ir R. G. transporto priemonių ekspertizę pagal UAB „Krivita“ pateiktą raštą dėl ekspertizės. Įvertinęs šias aplinkybes bei tai, jog tiek skolininkai, tiek ir išieškotojo atstovė sutinka, kad tikslinga skirti ekspertizę pareiškėjams priklausančių automobilių vertei nustatyti, teismas pripažino, kad skirtina ekspertizė pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių transporto priemonių vertei nustatyti. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas laikė, jog antstolė nepasiūlydama pareiškėjams įmokėti tam tikros sumos už ekspertizės atlikimą ir atsisakiusi skirti ekspertizę formaliai pažeidė LR CPK 681 str. nuostatas, todėl pareiškėjams pageidaujant, o suinteresuoto asmens UAB „Lintera“ atstovei sutinkant, įpareigojo antstolę skirti ekspertizę pareiškėjų areštuotoms transporto priemonėms įvertinti.

Skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti 2009 m. gruodžio 31 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos Nr. 0064/09/00786 sustabdymo teismas atmetė motyvuodamas tuo, jog ji nepagrįsta ir nemotyvuota.

Žemesnės instancijos teismas

Tenkindamas skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti antstolę R. M. sumažinti pareiškėjų turto arešto apimtis iki 64513,00 Lt UAB „Rimpava“ ir R. G. atžvilgiu bei iki 10000,00 Lt atsakovo R. G. atžvilgiu, teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo UAB „Lintera“, pareiškęs pradinį ieškinį atsakovams R. G. bei UAB „Rimpava“, nurodė ieškinio sumą - 126450,00 Lt, kuriai Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartimi ir buvo areštuotas pareiškėjams priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o šio nesant ar esant nepakankamai, ir pareiškėjams priklausančios piniginės lėšos. Taigi teismas, taikęs kelias laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, jog bendra jų suma negali viršyti ieškovo pareikšto ieškinio sumos. Tuo tarpu ieškovui pareiškus patikslintą ieškinį, ieškinio suma sumažėjo iki 64513,00 Lt abiejų atsakovų atžvilgiu bei iki 10000,00 Lt atsakovo R. G. atžvilgiu, todėl Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi atitinkamai sumažino Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi viena laikinoji apsaugos priemonė nebuvo pakeista kita, kaip tai reglamentuoja LR CPK 146 str. Minėta nutartimi buvo sumažintas tik atsakovų atžvilgiu taikyto turto arešto mastas. Turto arešto masto sumažinimo klausimas atskirai LR CPK nėra reglamentuotas, tačiau sprendžiant minėtą klausimą reikia vadovautis bendrosiomis civilinio proceso nuostatomis bei normomis, reglamentuojančiomis laikinųjų apsaugos priemonių klausimus. Teismas nesutiko su antstolės argumentais, jog Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo laikytina atskiru vykdomuoju dokumentu, dėl kurio įvykdymo pareiškėjai turi kreiptis į antstolę, bei sumokėti jai vykdymo išlaidas. Nors nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones antstoliui ir pateikia šalis, kurios prašymu jos taikomos, tačiau minėtos Kauno apygardos teismo nutarties negalima laikyti nei nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita, nei juo labiau nutartimi dėl dalies taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Minėta nutartimi nebuvo keistos taikytos laikinosios apsaugos priemonės, jų rūšys, eiliškumas ar kiti laikinųjų apsaugos priemonių taikymui svarbūs klausimai. Minėta nutartimi, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas sumažino reikalavimus, o kartu ir ieškinio sumą, buvo sumažintas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, kad taikytų laikinųjų apsaugos priemonių bendra suma nebūtų didesnė už ieškinio sumą. Taigi minėta nutartis nesudaro pagrindo naujai vykdomajai bylai užvesti, kadangi ja yra sprendžiamas tik jau pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo klausimas. Teismas konstatavo, kad antstolei atsisakant sumažinti Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, pažeidžiamos pareiškėjų R. G. ir UAB Rimpava“ teisės ir teisėti interesai, nes jų turto atžvilgiu yra taikomas didesnės apimties areštas ir areštuojama daugiau turto, nei realiai yra būtina ieškovo ieškiniui užtikrinti, bei nei realiai nurodė teismas. Tokiu būdu yra nepagrįstai ribojamos pareiškėjų nuosavybės teisės į jiems priklausantį turtą, pareiškėjai galimai negali disponuoti didesne jiems priklausančio turto dalimi, nei tai yra būtina ieškovo ieškiniui užtikrinti, taip jiems sukeliami papildomi, didesnio masto neigiami padariniai, nei kad yra būtina. Atsižvelgdamas į tai, antstolės R. M. atsisakymą sumažinti pareiškėjų turto arešto apimtis iki 64513,00 Lt UAB „Rimpava“ ir R. G. atžvilgiu bei iki 10000,00 Lt atsakovo R. G. atžvilgiu, teismas pripažino neteisėtu, pažeidžiančiu protingumo ir sąžiningumo principus, LR CPK 145 str. 2 d., pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, todėl įpareigojo antstolę sumažinti pareiškėjų turto arešto apimtis.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu antstolė R. M. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutarties dalis, kuriomis patenkinti pareiškėjų reikalavimai, t.y. antstolė R. M. įpareigota skirti ekspertizę areštuotoms pareiškėjų transporto priemonėms įvertinti bei įpareigota sumažinti pareiškėjų turto arešto apimtis iki 64513,00 Lt UAB „Rimpava“ ir R. G. atžvilgiu bei iki 10000,00 Lt atsakovo R. G. atžvilgiu, ir šiose dalyse klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjų skundą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais (160-166 b.l.).

1. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad 2009 m. gruodžio 21 d. antstolės gautas pareiškėjų prieštaravimas dėl turto įkainojimo nėra antrasis, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2009 m. rugsėjo 7 d. transporto priemonių apžiūros procedūros, kurioje dalyvavo vykdymo proceso šalys, metu antstolei kilo abejonių dėl apžiūrėtų transporto priemonių vertės, todėl ji jų verčių nenustatė. Teismas visiškai neargumentavo, kokiais įrodymais remdamasis jis padarė išvadą, jog antstolei kilo abejonių dėl apžiūrėtų transporto priemonių verčių. Priešingai, iš vykdymo proceso šalių ir antstolės paaiškinimų, duotų nagrinėjant bylą, akivaizdu, kad šios apžiūros metu transporto priemonių vertes antstolė nustatė, tačiau nesutapo pareiškėjų, iš vienos pusės, ir antstolės bei ieškovės, iš kitos pusės, nuomonės, dėl transporto priemonių verčių. Tai beje yra nustatyta, ir pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamoje dalyje (nutarties 9 lapo 2 pastraipa). Atsižvelgdama į tai, jog 2009 m. rugsėjo 7 d. transporto priemonių apžiūros metu būtent pareiškėjai nesutiko su antstolės nustatytomis transporto priemonių vertėmis, bei vadovaudamasi CPK 681 straipsnio 3 dalimi, antstolė 2009 m. rugsėjo 8 d. raštu pasiūlė pareiškėjams R. G. ir UAB „Rimpava“, 2009 m. rugpjūčio 18 d. pareiškusiems prieštaravimus dėl aprašyto nekilnojamojo turto vertės bei 2009 m. rugsėjo 7 d. transporto priemonių apžiūros metu pareiškusiems prieštaravimus dėl antstolės nustatytų apžiūrėtų transporto priemonių verčių, įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą 2300,- Lt sumą, būtiną už ekspertizės atlikimą (CPK 682 str. 3 d.). Šios aplinkybės leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog pareiškėjai, 2009 m. rugsėjo 7 d. transporto priemonių apžiūros metu nesutikdami su antstolės nustatytomis jų vertėmis, būtent tuo metu ir pareiškė pirmąjį prieštaravimą dėl antstolės nustatytų transporto priemonių verčių, o 2009 m. rugsėjo 8 d. raštu antstolė jiems išaiškino pareigą įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą 2300,- Lt sumą, būtiną už ekspertizės atlikimą (CPK 682 str. 3 d.) bei išaiškino, kad neįmokėjus nurodytos sumos per penkias dienas nuo pranešimo gavimo dienos, antstolės atsisakymas skirti ekspertizę neskundžiamas. Taigi, žinodama, jog pareiškėjai nesutinka su 2009 m. rugsėjo 7 d. apžiūros metu antstolės nustatytomis transporto priemonių vertėmis ir reikalauja transporto priemonių vertės ekspertizės, o CPK 681 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustato ekspertas, tai turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė, antstolė transporto priemonių apžiūros metu nematė prasmės tikslinti 2009 m. birželio 12 d. turto aprašą jame nurodant antstolės nustatytas transporto priemonių vertes, nes ekspertui nustačius transporto priemonių vertes vėl tektų tikslinti turto aprašą. Tačiau kai pareiškėjai, prieštaravę dėl antstolės 2009 m. rugsėjo 7 d. nustatytų apžiūrėtų transporto priemonių verčių, per antstolės nustatytą terminą į antstolio depozitinę sąskaitą sumos už ekspertizės atlikimą nesumokėjo, antstolė 2009 m. lapkričio 27 d. patvarkymu patikslino 2009 m. birželio 12 d. turto aprašą jame nurodydama 2009 m. rugsėjo 7 d. apžiūros metu nustatytas transporto priemonių vertes.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad 2009 m. gruodžio 21 d. antstolės gautas pareiškėjų prieštaravimas dėl apžiūrėtų transporto priemonių verčių yra antrasis, nes pirmuoju laikytinas 2009 m. rugsėjo 7 d. transporto priemonių apžiūros metu pareiškėjų pareikštas prieštaravimas. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjai jau nuo 2009 m. rugsėjo 11 d., kai gavo antstolės 2009 m. rugsėjo 8 d. pasiūlymą įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą sumą, būtiną už ekspertizės atlikimą, žinojo, kad transporto priemonių ekspertizė bus vykdoma tik tuo atveju, jei pareiškėjai sumokės už jos atlikimą (CPK 682 str. 3 d.). Todėl akivaizdu, kad pareiškėjams 2009 m. gruodžio 21 d. antrą kartą kreipusis į antstolę dėl ekspertizės paskyrimo, tačiau už ją kaip ir pirmą kartą nesumokėjus, antstolė turėjo teisinį pagrindą 2009 m. gruodžio 31 d. raštu informuoti, kad ekspertizė neskirtina, nes tai numato CPK 682 str. 3 d..

Be to, apeliantė pažymi, kad pareiškėjai paskutinį kartą tikslino skundą dėl antstolės veiksmų 2010 m. kovo 22 d., ir iki to laiko nebuvo sumokėję už ekspertizę. Pareiškėjai būtiną sąlygą skirti ekspertizę, t.y. sumokėjimą už ekspertizę, įvykdė jau po to, kai pateikė patikslintą skundą dėl antstolės veiksmų. Nustatyta aplinkybė patvirtina, kad anksčiau ekspertizė nebuvo paskirta ne dėl antstolės, o dėl pačių atsakovų neveiklumo (vengimo mokėti už ekspertizę). Be to, teismas neįvertino ir tai, jog antstolė, po to kai pareiškėjai paskutinio teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme išvakarėse sumokėjo už ekspertizę, jos skyrimui neprieštaravo, tačiau neturėjo realių procesinių galimybių išspręsti ekspertizės skyrimo klausimo, nes tam paprasčiausiai nebuvo laiko. Be to, vykdomoji byla, kurią išsireikalavęs teismas, yra sustabdyta, todėl iki vykdomosios bylos atnaujinimo antstolė formaliai neturėjo procesinių galimybių atlikti procesinius veiksmus vykdomojoje byloje.

Dėl nurodytų priežasčių apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino pareiškėjų skundo dalį įpareigoti antstolę skirti ekspertizę areštuotoms pareiškėjų transporto priemonėms įvertinti. Tik tuo atveju, jei antstolė per protingą terminą nuo to momento, kai pareiškėjai sumokėjo už ekspertizę, jos nepaskirtų, būtų pagrindas pareiškėjams kreiptis į teismą su skundu dėl antstolės veiksmų, o teismui tokį skundą tenkinti ir skirti ekspertizę.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjų reikalavimą įpareigoti antstolę sumažinti pareiškėjų turto arešto mastą, nepagrįstai laikė, kad teismo nutartis dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo nėra savarankiškas vykdomasis dokumentas. CPK 152 straipsnio, reglamentuojančio nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymą, 4 dalis numato, kad šias nutartis antstolis vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pripažįstama vykdomuoju dokumentu (CPK 587 straipsnio 4 punktas) (LAT 2004 m. lapkričio 10 d. nutartis civ. byloje Nr.3K-3-518/2004). Be to, CPK 586 straipsnio 2 dalis nustato, kad be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama. Taigi, antstolis gali padaryti turto aprašo, surašyto pagal teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimus mažinant turto aprašo mastą, tik pagal savarankišką vykdomąjį dokumentą - teismo nutartį dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo. Pateikiant tokią teismo nutartį vykdyti, kaip ir pateikiant vykdyti bet kokį kitą vykdomąjį dokumentą, pirmiausiai turi būti išspęstas jo priėmimo vykdyti klausimas (CPK 651 str.).

3. Sprendimų vykdymo instrukcijos 36 punktas vienareikšmiškai numato, kad jeigu pateikiant vykdyti vykdomąjį dokumentą būtinos vykdymo išlaidos nesumokamos, antstolis atsisako priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai, pateikdami vykdyti Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo, būtinųjų vykdymo išlaidų neapmokėjo, be to, jie nesirengia apmokėti ir konkrečių vykdymo veiksmų atlikimo išlaidų, todėl antstolė turėjo teisinį pagrindą atsisakyti priimti vykdyti pareiškėjų pateiktą vykdomąjį dokumentą.

4. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo nėra nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, netinkamai aiškino jos esmę. Nutartimi sumažinus taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, yra iš dalies panaikinamos taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes sumažinto masto apimtyje taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos.

5. Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas antstolę sumažinti pareiškėjų turto arešto mastą vykdomojoje byloje, kurioje buvo vykdoma nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir nurodydamas, kad antstolė nepagrįstai reikalauja sumokėti vykdymo išlaidas už laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimą, ne tik paneigė antstolės teisę į atlyginimą, bet ir įpareigojo antstolį atlikti vykdymo veiksmus savo lėšomis.

Teismo sprendimų vykdymo funkcijas atlieka antstolis, t. y. valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra pavedusi atlikti vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Už nurodytų funkcijų vykdymą antstolis turi teisę gauti atlyginimą. Pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnio 4 dalį atlyginimo antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, tvarką ir dydžius nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. CPK 609 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimo ir atleidimo nuo jų tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Šią instrukciją tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (CPK 583 straipsnio 1 dalis). Toks atlyginimo antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą teisinis reglamentavimas paaiškinamas tuo, jog priverstinis teismo sprendimų vykdymas yra antstolio profesinė veikla, kurią griežtai reglamentuoja ir už kurios vykdymą atlyginimą antstoliui nustato valstybė. Remiantis valstybės nustatytu vykdymo išlaidų teisiniu reglamentavimu susiklosto teisėti antstolių ekonominiai lūkesčiai. Valstybės nustatyti atlyginimo antstoliui už jam pavestų funkcijų vykdymą tvarka ir dydžiai yra pagrindas antstoliams tikėtis tam tikro rezultato. Taigi antstolis turi teisėtą pagrindą tikėtis, kad už priverstinio pobūdžio priemonių panaudojimą, įvykdant vykdomąjį dokumentą, jis gaus nustatytą atlyginimą.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 6 ir 7.2 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 22 straipsniui“ nurodė, kad Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principu, ir kad ši teisė neatskiriama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime „Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 4 d. prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 89 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėjo, kad vykdymo išlaidų teisinis reglamentavimas yra pagrindas antstoliams gauti teisingą atlyginimą už darbą. Tai yra konstitucinė kiekvieno žmogaus teisė ir garantija, tiesiogiai susijusi su konstituciniu visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principu bei teisėtų lūkesčių apsaugos principu.

Dėl nurodytų priežasčių apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria tenkintas reikalavimas įpareigoti antstolę R. M. sumažinti pareiškėjų turto arešto apimtis iki 64513,00 Lt UAB „Rimpava“ ir R. G. atžvilgiu bei iki 10000,00 Lt atsakovo R. G. atžvilgiu, naikintina.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Lintera“ prašo atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais (171-174 b.l.).

1. Kitoje civilinėje byloje dėl antstolės R. M. veiksmų yra konstatuota, kad antstolė teisės aktų nustatyta tvarka negalėjo įvertinti transporto priemonių dėl pačių pareiškėjų netinkamų veiksmų ir pasyvumu vykdymo procese.

2. Pareiškėjai dar 2009 m. rugsėjo 7 d., kai buvo realiai apžiūrėtos transporto priemonės, pareiškė prieštaravimus dėl antstolės nustatyto transporto priemonių įkainojimo, tačiau kai antstolė 2009 m. rugsėjo 8 d. rašte „Dėl ekspertizės skyrimo“ pasiūlė pareiškėjams įmokėti į antstolės depozitinę sąskaitą sumas, reikalingas už ekspertizės atlikimą ir išaiškino procesines atsisakymo įmokėti nurodytas sumas pasekmes, pareiškėjai per nustatytą terminą sumų neįmokėjo, todėl antstolė pagrįstai ekspertizės neskyrė.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo antstolę sumažinti pareiškėjų turto arešto mastą vykdomojoje byloje, nes net tuo atveju, kai Kauno apygardos teismas nutartimi sumažino pareiškėjų turto arešto mastą iki 64513,- Lt, akivaizdu, kad antstolės aprašyto turto nepakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjai R. G. ir UAB „Rimpava“ prašo atskirąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais (175-177 b.l.).

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 2009 m. birželio 12 d. turto aprašuose iš viso nebuvo įvertintos transporto priemonės.

Žemesnės instancijos teismas

2. Antstolė aprašytų transporto priemonių vertes nurodė tik 2009 m. lapkričio 27 d. turto arešto akto patikslinime, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iki to laiko pareiškėjai neturėjo galimybių reikšti prieštaravimų dėl aprašytų transporto priemonių vertės. Be to, įvertinus tai, jog antstolė aprašytų transporto priemonių vertes nurodė tik 2009 m. lapkričio 27 d. turto arešto akto patikslinime, akivaizdu, kad 2009 m. gruodžio 21 d. pareiškėjų prieštaravimas dėl aprašytų transporto priemonių vertės yra pirmasis, o ne antrasis, kaip siekia įrodyti antstolė. Be to, antstolė 2009 m. gruodžio 31 d. atsisakyme dėl ekspertizės nepasiūliusi pareiškėjams nustatyta tvarka sumokėti reikiamą sumą už ekspertizės atlikimą ir iš karto atsisakydama skirti ekspertizę, pažeidė CPK 681 str..

3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo nėra nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo, todėl minėta nutartis nesudaro pagrindo užvesti naują vykdomąją bylą, nes ja sprendžiamas tik jau pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių sumažinimo klausimas. Be to, antstolės atsisakymas vykdyti teismo nutartį, kuria sumažintas laikinųjų apsaugos priemonių mastas, pažeidžiamos pareiškėjų teisės ir teisėti interesai, nes pareiškėjų turto yra areštuota realiai daugiau, nei tai būtina ieškovo ieškinio užtikrinimui.

Patikrinusi atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jis tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl nutarties dalies, kuria antstolė įpareigota skirti ekspertizę

Vienas iš byloje kilusių ginčų dėl turto vertės nustatymo ekspertizės skyrimo vykdymo procese.

CPK 681 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam turto įkainojimui arba jeigu antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Be to, CPK 682 straipsnio 3 dalis nustato, kad kai prieštaravimus dėl antstolio nustatytos turto vertės pareiškia skolininkas ar išieškotojas, prieš skiriant ekspertizę jie turi įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą sumas, būtinas ekspertams ir ekspertinėms įstaigoms apmokėti.

Byloje nustatyta, kad civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Lintera“ ieškinį atsakovams R. G. ir UAB „Rimpava“ dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 8 d. nutartimi ieškovės UAB „Lintera“ reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovų R. G. ir UAB „Rimpava“ kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą bei turtines teises 126450,- Lt sumai. Nustačius, kad atsakovai neturi pakankamai materialaus turto, neviršijant reikalavimo sumos areštavo pinigines lėšas, esančias pas atsakovus, trečiuosius asmenis bei banko sąskaitose (3-4 b.l.).

Vykdydama Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį, pateiktą vykdyti ieškovo UAB „Lintera“, antstolė 2009 m. birželio 12 d. turto apraše aprašė UAB „Rimpava“ priklausančias transporto priemones: AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), MERCEDES BENZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei FORD TRANSIT FT 150, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nenurodydama aprašytų transporto priemonių vertės (5-7 b.l.). Kitame 2009 m. birželio 12 d. turto apraše antstolė aprašė R. G. priklausančias transporto priemones: KRAZ 8138, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei FORD FIESTA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat nenurodydama aprašytų transporto priemonių vertės (8-10 b.l.). Dėl šių aplinkybių ginčo tarp byloje dalyvaujančių asmenų nekyla.

Tarp byloje dalyvaujančių asmenų taip pat nekyla ginčo, kad 2009 m. birželio 12 d. turto aprašuose aprašytos transporto priemonės realiai buvo apžiūrėtos 2009 m. rugsėjo 7 d. dalyvaujant pareiškėjams, antstolei ir suinteresuotam asmeniui UAB „Lintera“.

Tačiau kaip matyti iš byloje dalyvaujančių asmenų pozicijos pareiškėjai R. G. ir UAB „Rimpava“ teigia, kad 2009 m. rugsėjo 7 d. apžiūrėjusi transporto priemones, antstolė jų neįvertino. Gi antstolė bei suinteresuotas asmuo UAB „Lintera“ tvirtina, kad 2009 m. rugsėjo 7 d. apžiūrėjusi transporto priemones, antstolė jas įvertino, tačiau su antstolės atliktu transporto priemonių įvertinimu nesutiko pareiškėjai, kuriems buvo pasiūlyta sumokėti reikiamas sumas už ekspertizę, o pareiškėjams to nepadarius skirti ekspertizę buvo atsisakyta (CPK 682 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, sprendė, kad 2009 m. rugsėjo 7 d. transporto priemonės įvertintos nebuvo. Teisėjų kolegija su tokiais vertinimas nesutinka, nes jie neatitinka byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų turinio, be to, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai nebuvo vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Iš dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdyje (72-77 b.l.), matyti, kad 2009 m. rugsėjo 7 d. apžiūros metu transporto priemones antstolė įvertino, tačiau tarp pareiškėjų ir antstolės kilo nesutarimai dėl transporto priemonių vertės. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjams pranešimas Dėl ekspertizės skyrimo buvo surašytas 2009 m. rugsėjo 8 d., t.y. jau po to, kai 2009 m. rugsėjo 7 d. antstolė transporto priemones apžiūrėjo ir jas įvertino (34 b.l.). Pranešime pareiškėjams, prieštaravusiems dėl antstolės atlikto turto įvertinimo, buvo tiksliai išaiškintos sumų už ekspertizės atlikimą neįmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą procesinės pasekmės. Šis pranešimas pareiškėjo UAB „Rimpava“ direktoriui R. G. buvo asmeniškai įteiktas 2009 m. rugsėjo 11 d. (36 b.l.). Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjams R. G. ir UAB „Rimpava“, reiškusiems prieštaravimus dėl aprašytų transporto priemonių įvertinimo, jau nuo 2009 m. rugsėjo 11 d. buvo žinoma, kad jie turi sumokėti už transporto priemonių vertės nustatymo ekspertizę, tačiau jie per nustatytą terminą reikiamų sumų į antstolio depozitinę sąskaitą nepervedė. Be to, nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. iki 2009 m. gruodžio 21 d., t.y. daugiau kaip tris mėnesius, jokių pretenzijų, pastabų ar priekaištų antstolei dėl neva tai neatlikto transporto priemonių įvertinimo ar transporto priemonių vertės nustatymo ekspertizės neskyrimo nereiškė. Tokia pasyvi pareiškėjų pozicija vykdymo procese, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjai, prieštaravę dėl antstolės nustatytos aprašytų transporto priemonių vertės, žinojo, kad ekspertizė neskirta dėl to, jog jie neįmokėjo į antstolės depozitinę sąskaitą sumų už ekspertizę. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien formaliais argumentais, jog 2009 m. rugsėjo 7 d. nebuvo patikslinti turto aprašai juose nurodant aprašytų transporto priemonių vertes, nepagrįstai laikė, jog antstolė, apžiūrėjusi transporto priemones, jų verčių nenustatė. Dėl tų pačių priežasčių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad 2009 m. gruodžio 21 d. antstolės gautas pareiškėjų prieštaravimas dėl transporto priemonių vertės nustatymo nėra antrasis. Įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2009 m. gruodžio 31 d. rašte „Dėl prieštaravimų dėl turto įkainojimo“ antstolė pareiškėjams nuodydama, jog jų 2009 m. gruodžio 21 d. prieštaravimas dėl transporto priemonių vertės nustatymo yra antrasis, o pareiškėjai nėra įmokėję į antstolės depozitinę sąskaitą sumų už ekspertizę, pagrįstai dar kartą atsisakė skirti transporto priemonių vertės nustatymo ekspertizę (14 b.l.).

Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, kad ta aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo metu (2009 m. balandžio 12 d.) pareiškėjai įmokėjo reikiamą sumą už ekspertizę į antstolio depozitinę sąskaitą (99 b.l.) nepatvirtina, jog antstolė, 2009 m. gruodžio 31 d. atsisakydama skirti ekspertizę, atliko neteisėtus veiksmus. O būtent faktinių aplinkybių, susiklosčiusių iki 2009 m. gruodžio 31 d., kontekste pirmosios instancijos teismas ir turėjo vertinti pareiškėjų reikalavimo dėl transporto priemonių vertės nustatymo ekspertizės skyrimo pagrįstumą. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino pareiškėjų reikalavimą įpareigoti antstolę R. M. skirti ekspertizę aprašytoms transporto priemonėms įvertinti.

Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjų reikalavimo įpareigoti antstolę R. M. skirti ekspertizę aprašytoms transporto priemonėms įvertinti atmetimas, nereiškia, kad šiuo metu nėra įvykdytos visos sąlygos, būtinos ekspertizės skyrimui.

Dėl nutarties dalies, kuria antstolė įpareigota sumažinti pareiškėjų turto arešto apimtis

Byloje taip pat kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria sumažintas teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas vykdymo.

CPK 152 straipsnio 4 dalis nustato, kad šiame skyriuje nurodytas teismo nutartis, taigi ir teismo nutartį dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, vienos priemonės pakeitimo kita arba jos panaikinimo (CPK 146, 148, 150 straipsniai), antstolis vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Pagal šios normos prasmę darytina išvada, kad teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, vienos priemonės pakeitimo kita arba jos panaikinimo pati savaime yra vykdomasis dokumentas (CPK 587 straipsnio 4 punktas). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pripažįstama vykdomuoju dokumentu (CPK 587 straipsnio 4 punktas) (LAT 2004 m. lapkričio 10 d. nutartis civ. byloje Nr.3K-3-518/2004). Taip pat CPK 586 straipsnio 2 dalis nustato, kad be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama. Įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su antstolės atskirojo skundo argumentais, jog antstolis gali padaryti turto aprašo, surašyto pagal teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimus mažinant turto aprašo mastą, tik pagal savarankišką vykdomąjį dokumentą - teismo nutartį dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo. O pateikiant tokią teismo nutartį vykdyti, kaip ir pateikiant vykdyti bet kokį kitą vykdomąjį dokumentą, pirmiausiai turi būti išspęstas jo priėmimo vykdyti klausimas (CPK 651 str.).

Sprendimų vykdymo instrukcijos 36 punktas numato, kad jeigu pateikiant vykdyti vykdomąjį dokumentą būtinos vykdymo išlaidos nesumokamos, antstolis atsisako priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai, pateikdami vykdyti Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo, būtinųjų vykdymo išlaidų neapmokėjo, be to, jie nesirengia apmokėti ir konkrečių vykdymo veiksmų atlikimo išlaidų, todėl antstolė turėjo teisinį pagrindą atsisakyti priimti vykdyti pareiškėjų pateiktą vykdomąjį dokumentą.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su antstolės atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas antstolę sumažinti pareiškėjų turto arešto mastą vykdomojoje byloje, kurioje buvo vykdoma nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir nurodydamas, kad antstolė nepagrįstai reikalauja sumokėti vykdymo išlaidas už laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimą, ne tik paneigė antstolės teisę į atlyginimą, bet ir įpareigojo antstolį atlikti vykdymo veiksmus savo lėšomis. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada, paneigia Antstolių įstatyme įtvirtintą antstolio teisę už įstatyme numatytų funkcijų vykdymą gauti atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnio 4 dalį atlyginimo antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, tvarką ir dydžius nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. CPK 609 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimo ir atleidimo nuo jų tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Šią instrukciją tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (CPK 583 straipsnio 1 dalis). Toks atlyginimo antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą teisinis reglamentavimas paaiškinamas tuo, jog priverstinis teismo sprendimų vykdymas yra antstolio profesinė veikla, kurią griežtai reglamentuoja ir už kurios vykdymą atlyginimą antstoliui nustato valstybė. Remiantis valstybės nustatytu vykdymo išlaidų teisiniu reglamentavimu susiklosto teisėti antstolių ekonominiai lūkesčiai. Valstybės nustatyti atlyginimo antstoliui už jam pavestų funkcijų vykdymą tvarka ir dydžiai yra pagrindas antstoliams tikėtis tam tikro rezultato. Taigi antstolis turi teisėtą pagrindą tikėtis, kad už priverstinio pobūdžio priemonių panaudojimą, įvykdant vykdomąjį dokumentą, jis gaus nustatytą atlyginimą.

Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria tenkintas reikalavimas įpareigoti antstolę R. M. sumažinti pareiškėjų turto arešto apimtis, taip pat naikintina.

Remdamasi tuo kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutarties dalys, kuriomis patenkintas pareiškėjų skundas dėl antstolių veiksmų, naikintinos, ir šioje dalyje klausimas išspręstinas iš esmės - pareiškėjų skundas dėl antstolės veiksmų atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Patenkinus antstolės atskirąjį skundą ir pareiškėjų skundą atmetus pilnai, naikintina ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atskirąjį skundą patenkinti.

Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutarties dalis, kuriomis patenkintas pareiškėjų R. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „Rimpava“ patikslintas skundas dėl antstolės R. M. veiksmų, ir šiose dalyse išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjų skundą dėl antstolės R. M. veiksmų atmesti.

Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutarties dalį, kuria priteista iš R. M. pareiškėjo UAB „Rimpava“, juridinio asmens kodas 301531601, Žemaitės g. 12-30, Jonava, naudai 867,00 Lt (aštuonis šimtus šešiasdešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Albinas ČeplinskasKolegijos teisėjai Dalė BurdulienėRūta Palubinskaitė