- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-08
- Bylos Nr.
- 2A-742-640/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00189-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Loreta Bujokaitė
- Ieškovas
- K. L.
- Atsakovas
- V. L.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Astos Radzevičienės ir Rūtos Veniulytės – Jankūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka, išnagrinėjo ieškovės K. L. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. L. ieškinį atsakovui V. L. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, išlaikymo vaikams įsiskolinimo priteisimo, turto padalijimo, atsakovo priešieškinį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė: 1) nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) po santuokos nutraukimo palikti ieškovei jos santuokinę pavardę; 3) nustatyti nepilnamečio sūnaus E. L. gyvenamąją vietą kartu su ieškove; 4) nustatyti atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką - atsakovas gali bendrauti su sūnumi tris paras per savaitę kas antrą savaitę tėvo pasirinkimu bent viena para gali būti savaitgalis), leidžiant pasiimti vaiką iš motinos namų ir bendrauti su juo savo nuožiūra pasirinktoje vietoje, apie bendravimo laiką (datą) iš anksto pranešus motinai, o vėliau (baigus bendrauti) vaiką pristatant motinai; 5) nustatyti nepilnamečio sūnaus E. L. išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po ½ LR Vyriausybės nustatytos MMA, šią sumą mokant kas mėnesį nuo ieškinio surašymo dienos iki sūnaus pilnametystės, pervedant šias išmokas iki einamojo mėnesio paskutinės dienos ieškovei ir išmokas indeksuoti LR Vyriausybės nustatyta tvarka; 6) priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą : 1608 Eur už J. L. 11 mėn. išlaikymą (nuo 2014 m. vasario mėnesio iki 2015 m. sausio 19 d. (pilnametystės) ir 3645 Eur už E. L. 21 mėnesio išlaikymą (nuo 2014 m. vasario mėnesio iki 2016 m. vasario mėn. 15 d. ); 7) pripažinti, kad 72 proc. gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 144,09 kv.m., ūkinio pastato, kurio užstatytas plotas 13 kv.m., ūkinio pastato, kurio užstatytas plotas 35 kv. m., garažo, kurio plotas 20 kv. m., garažo, kurio plotas 17 kv. m., kiemo statinių, kurio užstatytas plotas yra 17 kv. m., esančių (duomenys neskelbtini) asmenine nuosavybe priklauso ieškovei; 8) santuokos metu bendrai įgytą turtą padalinti taip :
Žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 0,0591 ha, padalinti lygiomis dalimis, ieškovei priteisiant žemės sklypą natūra, o atsakovui išmokant kompensaciją, lygią ½ žemės sklypo vertės, t.y. 100 eurų,;Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti visą, t. y. 28 proc. santuokos metu bendrai įsigyto gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 144,09 kv.m., esančio (duomenys neskelbtini), dalį;Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti visą, t. y. 28 proc. santuokos metu bendrai įsigyto ūkinio pastato, kurio užstatytas plotas 13 kv.m., esančio (duomenys neskelbtini), dalį;Ieškovei K. L. asmeninės nuosavybės teise priteisti visą, t. y. 28 proc. santuokos metu bendrai įsigyto ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro (duomenys neskelbtini), kurio užstatytas plotas 35 kv.m., (duomenys neskelbtini), dalį;Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti visą, t. y. 28 proc. santuokos metu bendrai įsigyto garažo, kurio užstatytas plotas 20 kv.m., esančio (duomenys neskelbtini) dalį; Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti visą, t. y. 28 proc. santuokos metu bendrai įsigyto garažo, kurio užstatytas plotas 17 kv.m., esančio (duomenys neskelbtini), dalį; Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti visą, t. y. 28 proc. santuokos metu bendrai įsigytų kiemo statinių, kurio užstatytas plotas 17 kv.m., esančio (duomenys neskelbtini), dalį; Atsakovui už ieškovei priteistiną santuokos metu įgytą ir dalintiną nekilnojamojo turto – pastatus ir statinius išmokėti kompensaciją , lygią 14 procentų pastatų ir statinių vertės -, kuri lygi 2898 Eur;
9) atidėti žyminio mokesčio nesumokėtos dalies sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo; 10) priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas išlaidas, t. y. 200 Eur žyminio mokesčio, 145 Eur vertimo išlaidų, 400 Eur turto vertinimo išlaidų, 2940 Eur advokatės atstovavimo išlaidų , 221 Eur ieškovės ir jo sūnaus kelionės išlaidų dėl dalyvavimo teismo posėdyje.
Atsakovas V. L. su ieškiniu sutiko toje jo dalyje, kurioje ieškovė prašė nustatyti vaiko gyvenamąją su vaiko motina. Atsakovas pateikė priešieškinį ir juo prašė: 1) santuoką su ieškove nutraukti dėl ieškovės kaltės; 2) iš atsakovo jo nepilnamečio sūnaus E. L., išlaikymui priteisti išlaikymą po 150 eurų kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki pilnametystės, lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant vaiko motiną; 3) atsakovui priteisti visą žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 0,0591 ha su ant jo stovinčiais pastatais ir kiemo statiniais - gyvenamuoju namu , kurio bendras plotas 144,09 kv.m., ūkiniu pastatu, kurio užstatytas plotas 13 kv.m., garažu, kurio užstatytas plotas 20 kv.m., garažu, kurio užstatytas plotas 17 kv.m., kiemo statiniais ir 2001 m. keleivinį automobilį Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovei priteisti : 3352 eurų piniginę kompensaciją už atsakovui natūra likusį santuokinį turtą ir 2003 m. keleivinį automobilį Renault Clio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 4) priteisti iš ieškovės atsakovui visas bylinėjimosi išlaidas; 6) įpareigoti ieškovę pateikti byloje už 2008, 2011 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktas deklaracijas dėl gautų piniginių dovanų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo paliko ieškovei pavardę „(duomenys neskelbtini)“, nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatė su motina; nustatė sūnaus bendravimo su tėvu tvarką pagal kurią: E. L. su tėvu V. L. betarpiškai bendrauja mokinių vasaros atostogų metu kiekvienais metais nuo birželio 30 d. iki rugpjūčio 11 d. Tuo metu vaikas gyvena su tėvu jo gyvenamojoje vietoje, yra tėvo išlaikomas ir prižiūrimas, nustatant vaiko motinos pareigą iš vaiko išlaikymo lėšų pagal vaiko tėvo pareikalavimą jam padengti pusę įrodymais pagrįstų ir jo turėtų vaiko išlaikymo išlaidų, vaiko atostogų pas tėvą metu. Pas tėvą vaikas atvyksta adresu: (duomenys neskelbtini). Motina skiriama atsakinga, kad sūnus atvyktų pas savo tėvą, vasaros atostogoms. Kelionės pas tėvą ir motiną išlaidas abu tėvai dengia lygiomis dalimis. Kelionę pas tėvą apmoka vaiko motina ir parūpina kelionės bilietus bei pasirūpina kitomis būtinomis kelionės išlaidomis bei, vaiko saugumu kelionės pas tėvą metu. Tėvas skiriamas atsakingu, kad sūnus grįžtų atgal pas motiną po vasaros atostogų į jos gyvenamąją vietą. Kelionę pas motiną apmoka vaiko tėvas ir parūpina kelionės bilietus bei pasirūpina kitomis būtinomis kelionės išlaidomis, vaiko saugumu kelionės pas motiną metu. Motina įpareigojama, sūnui gyvenant pas motiną, raginti sūnų nuolat bendrauti nuotolinėmis ryšio priemonėmis su savo tėvu (ne mažiau kaip du kartus per kalendorinį mėnesį) ir sudaryti tam materialines sąlygas iš vaiko išlaikymui skirtų lėšų. Vaiko tėvai dėl nuotolinio bendravimo su vaiku įpareigojami tartis elektroniniu paštu, kurio adresus jie vienas kitam ir vaikui įpareigojami pranešti per mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; padalijo santuokos metu įgytą turtą: ieškovei ir atsakovui natūra priteisė po 1/2 žemės dalį 0,0591 ha sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 gyvenamojo 144,09 kv. m. namo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 ūkinio pastato (užstatytas plotas 13 kv.m.), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 ūkinio pastato (užstatytas plotas 35 kv. m.), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 garažo (užstatytas plotas 20 kv.m.), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 garažo (užstatytas plotas 17 kv.m.), esančio (duomenys neskelbtini), 1 /2 kiemo statinių (užstatytas plotas 17 kv.m.), esančių (duomenys neskelbtini). Paliko atsakovui automobilį Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priteisė iš ieškovės į valstybės biudžetą 531 Eur žyminio mokesčio, iš atsakovo 290 Eur žyminio mokesčio. Taip pat, pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 200 Eur turto vertinimo išlaidų ir 507 Eur atstovavimo išlaidų.Nurodė, kad sutuoktiniai turi du sūnus, tačiau tik vienas iš jų yra nepilnametis. Abi ginčo šalys pripažįsta, kad kartu gyveno ir bendrą ūkį vedė iki 2014 m. balandžio mėnesio. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ginčo šalių paaiškinimus, bylos medžiagą, liudytojų parodymus, nusprendė, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas sprendė, jog byloje yra pakankamai įrodyta, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir atmetė atsakovo reikalavimą, nes nėra įrodyta, jog santuoka iširo tik dėl ieškovės kaltės. Teismas vadovaudamasis šalių paaiškinimais nustatė, kad nesutarimai tarp sutuoktinių atsirado tik gyvenant Škotijoje. Sutuoktiniai nesutarė dėl nuomonių skirtingumo, finansinių problemų. Atsakovui netekus darbo situacija dar pablogėjo, šeima gyveno iš socialinių pašalpų, ieškovė nedirbo, nes nusprendė mokytis ir verstis atsitiktiniais darbais. Šiuo atveju aplinkybės, kad ieškovė 2014 m. mėnesiui buvo palikusi vyrą ir vaikus, bei tai, kad ieškovė buvo nelojali atsakovui santuokos iširimui įtakos neturėjo, nes jau iki to laiko sutuoktinių santykiai buvo komplikuoti. Ginčo šalys nesiėmė aktyvių veiksmų tam, kad išsaugotų santuoką ir pradėjo gyventi atskirai, todėl teismas sprendžia, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas tinkamai nevykdė pareigos išlaikyti savo nepilnametį sūnų, nors nuo 2014 m. spalio ir gyveno atskirai nuo sūnaus. Ieškovė nurodė, kad sūnaus išlaikymui per mėnesį skiria 1284 svarus, nors jos pajamos tik 400 svarų per mėnesį. Ieškovė nepateikė dokumentų įrodančių, kad atsakovei padėjo motina ar kiti asmenys, taip pat, duomenų, iš kurių būtų galia nustatyti kiek asmeninių lėšų ji skyrė vaiko išlaikymui nuo 2014 m. balandžio mėnesio. Duomenų, kad ji išlaikymui naudoja santaupas ar kitus šaltinius, neskaitant Škotijos mokamų socialinių pašalpų, byloje nėra. Taigi, ieškovė neįrodė, kad atsakovas yra jai skolingas už vaikų išlaikymą Atsakovui neprieštaraujant, teismas išlaikymo dydį nustatė, remdamasis ir atsižvelgdamas į MMA dydį ir tėvų pareigą abiems išlaikyti savo vaikus, todėl sprendė, kad priteistinas išlaikymas po ½ MMA, kas sudaro 190 eurų, mokant išlaikymą periodinėmis išmokomis per mėnesį. Teismas nusprendė išlaikymą priteisti nuo sprendimo priėmimo dienos, nes anksčiau išlaikymas negalėjo būti teikiamas, ieškovei sudarant tam kliūtis.Išlaikymo įsiskolinimas sūnui nebuvo priteistas, nes vaikas išlaikymą periodinėmis išmokomis gavo iš Škotijos valstybės, kuri ir gali turėti reikalavimo teisę į abu vaiko tėvus. Kadangi ieškovė neįrodė, kad viena išlaikė pilnametį šalių sūnų, ji neturi teisės regreso tvarka reikalauti iš atsakovo nuostolių, patirtų dėl to, kad ji viena vykdė tėvų prievolę išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Atsižvelgiant į tai, kad vienas šalių sūnus jau yra pilnametis ir gali asmeniškai pateikti savo reikalavimą atsakovui, ieškovės reikalavimas priteisti jam išlaikymo įsiskolinimą netenkintinas. Pažymėtina, kad atsakovas 2012 rugsėjo mėn. iki 2013 m. spalio mėn. gyveno kartu su sūnumi J. L. Škotijoje ir jį vienas išlaikė, taip pat, tuo metu šeima vedė bendrą ūkį, ieškovė su jaunesniuoju sūnumi gyveno Lietuvoje, ginčo šalims priklausančiame name, gaudavo lėšų pragyvenimui ir paskolos grąžinimui iš atsakovo. Todėl ieškovė nepagrįstai iš atsakovo reikalauja išlaikymo įsiskolinimo kiekvienam iš vaikų.Nepilnametis šalių sūnus nurodė, kad jam gerai sekasi mokslai, Škotijoje jis susirado draugų, pritapo, todėl nori gyventi su motina. Be to, Škotijoje gyvena jo vyresnysis brolis. Šiuo metu vaikas mato geresnes mokslo ir tobulėjimo perspektyvas Škotijoje. Jis neatsisako bendrauti su tėvu, tačiau paskutiniu metu tėvo elgesys jį skaudina, nes tėvas nerodo iniciatyvos bendrauti. Atsižvelgiant į tai, nepilnamečio E. L. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina. Teismas įvertino vaiko užimtumą, galimybes matytis su tėvu ir nusprendė, kad tikslinga sudaryti atsakovui realią galimybę matytis su vaiku per jo vasaros atostogų laikotarpį ugdymo įstaigoje, padalinant tarp vaiko tėvų vaiko atvykimo pas tėvą ir grįžimo pas motiną išlaidas lygiomis dalimis, užtikrinant ir paskirstant tarp tėvų pareigą pasirūpinti vaiko saugumu, pareigas.Automobilis Reno Clio, kurio kaina 1000 Eur, santuokos nutraukimo momentui nėra išlikęs, nes ieškovė jį pardavė iki santuokos nutraukimo už 75 Anglijos svarus, todėl teismas jo į dalintino turto masę neįtraukė. Kadangi ieškovė neprašė priteisti ar padalinti automobilio Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 1000 Eur ir kurį atsakovas įgijo jau gyvendamas skyriumi, todėl šis automobilis taip pat neįtrauktas į dalintiną turtą ir priteistas atsakovo asmeninėn nuosavybėn.Spręsdamas dėl nekilnojamojo turto padalinimo teismas įvertino, kad žemės sklypą ieškovė su atsakovu įgijo iš santuokinių lėšų, jo vertė yra 200 Eur. Taip pat, ieškovė su atsakovu iš skolintų lėšų įgijo namą su statiniais šiame žemės sklype, kurių dabartinė vertė, abiems ginčo šalims pripažįstant turto vertinimo išvadą, yra 20500 Eur. Minėtą nekilnojamąjį turtą ginčo šalys įgijo pirkimo-pardavimo sutartimi, kur pardavėjas yra ieškovės tėvai, kuriems ginčo šalys sumokėjo 70000 litų, iš jų skolintų pagal paskolos sutartį - 43 tūkstančius litų. Teismas sprendė, jog pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe 72 procentus namo ir kitų statinių nėra pagrindo, nes ieškovė grąžino dalį paskolos iš motinos jai padovanotų paskolai grąžinti pinigų, turto vertė liko nepakitusi, ji nei padidėjo, nei sumažėjo. Namas ir kiti jo priklausiniai buvo kapitališkai remontuoti, todėl šių statinių vertė padidėjo, tačiau ji padidėjo šalims vedant bendrą ūkį, panaudojus bendras santuokoje įgytas lėšas ir atsakovo darbą, tačiau dėl to šalių dalys bendroje nuosavybėje nepasikeitė, tiesiog jų vertė proporcingai padidėjo ir dabar sudaro 20500 Eur. Iš pinigų dovanojimo sandoriuose nurodytos šalių (K. L. ir V. P.) valios, konkliudentinių dovanojimo sandorių šalių veiksmų (V. P. domėjosi, patikrino ir įsitikino, kad dovanoti pinigai buvo panaudoti paskolos gražinimui), ir ieškovės bei liudytojos paaiškinimų teismas sprendė, jog V. P. siekė solidarios ginčo šalių prievolės pabaigos. Tokiu būdu V. P. negalėjo ir nekeitė pirkimo –pardavimo sutarties turinio, o pagal šią namo, statinių ir žemės pirkimo-pardavimo sutartį ir jos pasėkoje minėtas nupirktas turtas pateko ginčo šalių bendrojon jungtinėn nuosavybėn, kurios turinys nepasikeitęs ir santuokos nutraukimo momentui. Nekilnojamojo turto registro duomenimis ginčo šalims priklauso jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise visi šie minėti statiniai, ir žemės sklypas, ant kurio jie yra išdėstyti. Nagrinėjamoje byloje sutuoktinių dalytinas bendras turtas yra įvertintas ir dėl to nėra šalių ginčo. Byloje nėra duomenų, kad ginčo šalių šeima negavo pajamų arba turto vertė buvo iš dalies prarasta dėl sutuoktinio aplaidumo arba vienas iš sutuoktinių nuslėpė gautas pajams ir naudojo jas savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Nors ieškovė apie dovanotas pinigines lėšas atsakovui nepranešė, kaip ir nepranešė, kaip jas panaudojo, tačiau jomis turto vertė nebuvo sumažinta, jomis buvo padengta abiejų sutuoktinių solidari prievolė bankui, todėl dėl šio atvejo nukrypti nuo lygių dalių pagrindo nėra. Kadangi nekilnojamojo turto padalijimas nepažeis ginčo šalių teisių visapusiškai naudotis turto dalimi, todėl jo padalijimas natūra galimas. Teismas prioritetu šioje byloje laikė nepilnamečio vaiko interesus, teisės į būstą Lietuvoje užtikrinimą, taip pat atsižvelgė į tai, kad vaiko tėvams gyvenant santuokoje, vaikų teisės ir saugumo garantijos nebuvo pažeidžiamos, todėl sprendė, kad padalijus turtą natūra, bus patenkinti geriausi vaiko interesai. Taip pat tikėtina, kad nepilnamečio teisė bendrauti su tėvu bus sėkmingiau užtikrinta, jei jie galės gyventi viename name, kad ir atskirose jo dalyse.Byloje šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė atsižvelgdamas, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų skaičiui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė K. L. prašė prie bylos medžiagos prijungti įrodymus – darbo sutarčių „Drumrnohr“ slaugos namuose ir „Central S15 Limited“ išrašus, Fire College pažymas, ieškovės AB „Swedbank“ banko sąskaitos išrašą, e- susirašinėjimą su Švenčionių rajono apylinkės teismu dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei dėl sprendimo išsiuntimo iš pirmos instancijos teismo (gavimo), atidėti žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, sumokėjimą iki teismo sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo dienos; panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, susijusią su išlaikymo įsiskolinimo nepriteisimu, atsisakymo turtą pripažinti asmenine nuosavybe, turto padalinimu natūra, bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos nustatymu ir sprendimu sumažinti pirmosios instancijos teisme. Taip pat priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad nesutinka su sprendimo dalimi: 1) kuria atsisakyta iš atsakovo priteisti ieškovei išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimą; 2) kuria spręstas ieškovės prašymas dėl jos dalies turto jungtinėje nuosavybėje pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe bei atitinkamai dėl turto įgyto santuokos metu padalinimo; 3) su atsakovui nustatyta nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarka; 4) taip pat ieškovė nesutinka su priteistomis bylinėjimosi išlaidomis. Abu tėvai turi teikti vaikui išlaikymą. Byloje nėra ginčo, kad bylos šalys nebegyvena kartu nuo 2014 m. balandžio mėnesio. Nuo to laiko iki bylos iškėlimo teisme dienos, atsakovas vaikams neteikė išlaikymo, kartu su jais negyveno. Parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovas savo noru sutiko teikti laikiną nepilnamečiam sūnui 175 Eur mėnesinį išlaikymą ir išlaikymą teikė pervesdamas lėšas į ieškovės vardu atidarytą AB „Swedbank“ sąskaitą. Išlaikymas buvo teikiamas nepaisant to, kad Škotijoje vaikams papildomai buvo teikiamas išlaikymas. Taigi, atsakovas pripažino, kad jo nepilnamečiam sūnui nepaisant iki šiol egzistuojančių aplinkybių yra būtinas išlaikymas. Pirmos instancijos teismas neįvertino ir neatsižvelgė, kad su 2 pilnamečiais vaikais užsienyje pasiliko gyventi ne atsakovas, o ieškovė. Tuo metu atsakovė buvo atsakinga už vaikus, jų mokymąsi, buitines sąlygas, maitinimą, slaugymą, priežiūrą, auklėjimą, vežiojimą į būrelius. Ieškovė nesutinka, kad tuo metu gyveno tik iš gaunamos pašalpos. Škotijos institucijos per metus už du vaikus išmokėjo tik 5 885,9 svarų kreditą, likusi 3 826,9 svarų kreditorė dalis buvo skirta ieškovei. Ieškovės darbo užmokestis nesiekė vidutinio darbo užmokesčio, todėl jai buvo taikoma darbo užmokesčio lengvata, t.y. tai reiškia, kad ieškovė dirbo ir gavo pajamas. Pateikti „Dumrnohr“, „Central S15 Limited“ ir Fife College išrašai patvirtina, kad ieškovė dirbo ir mokėsi. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad vaikai buvo išlaikomi tik dėka Škotijos institucijų teikiamų išmokų ir iš atsakovo išlaikymas dėl to nepriteistinas. Priešiningai nei nurodyta skundžiamame sprendime, atsakovas nuo 2016 m. birželio savo noru teikė išlaikymą nepilnamečiui sūnui. Be to, priešingai nei nurodė pirmos instancijos teismas, atsakovas visą laiką žinojo - turėjo duomenis apie ieškovės vardu atidarytą pastarosios banko sąskaitą Škotijos banke. Į šią sąskaitą neva tai atsakovas darydavo bankinius pavedimus tuo metu, kai šalys vedė bendrą ūkį ir drauge gyveno iki ieškovei išvykstant į Škotiją (iki 2013 m. spalio), palyginimui atsakovas iš Škotijos, palikęs šeimą, į Lietuvą išvyko 2014 m. balandį ir daugiau nesugrįžo. Todėl visiškai nesuprantama ir neaišku, kodėl į šią sąskaitą atsakovas neteikė savo pilnamečiams vaikams išlaikymo. Pirmosios instancijos teismas, šių aplinkybių netyrė ir nenustatė, o skundžiamą sprendimą grindė atsakovo nurodytais „pamąstymais“, kurie akivaizdžiai prieštarauja bylos medžiagai. Kitą vertus, net ieškovės tariama kaltė šiuo atveju niekaip negalėtų eliminuoti atsakovo pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus ir pareigos padengti išlaikymo įsiskolinimą. Tuo metu, kai atsakovas Škotijoje paliko šeimą (ieškovę su vaikais), t.y. 2014 m. balandžio mėn., sūnus J. L. buvo nepilnametis. Iki sūnaus pilnametystės, 2015 m. sausio 19 d., jį išlaikė tik ieškovė, nes atsakovas vaikui išlaikymo neteikė. Dėl to susiformavo išlaikymo įsiskolinimas. Šiuo atveju pažymėtina, kad su minėtu išlaikymo įsiskolinimu niekaip nėra susiję teismo argumentai apie tai, jog 2012 m. -2013 m. sūnus gyvena su ieškovu ir ieškovas jį išlaikė. Kitą vertus, tuo metu šalys dar gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Atitinkamai teismas pasielgė neteisėtai nepriteisdamas išlaikymo įsiskolinimo.Iš bylos medžiagos vienareikšmiškai nustatyta, kad didžioji dalis namo bei kiemo statinių įsigyti (paskola jiems įsigyti grąžinta) ne iš bendrų ieškovės ir atsakovo lėšų, o iš asmeninių ieškovės lėšų, kurias ji gavo dovanojimo sutarčių pagrindu (dalis pinigų gauta pardavus asmenine nuosavybės teise valdomą turtą). Nustačius, kad didžioji dalis turto (jo įsigijimas) buvo finansuotas iš ieškovės, o ne bendrų šeimos lėšų, yra prielaidos tenkinti ieškinio reikalavimus dėl ginčo namo ir statinių 72 proc. pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe arba mažų mažiausiai teismo iniciatyva spręsti klausimą dėl kompensacijos, kuri šiuo atveju sudaro didesnę turto įsigijimo sąnaudų dalį, išmokėjimo. Taip pat svarbu, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino ir netyrė aplinkybių, susijusių su gyvenamojo namo bei kiemo statinių paskolos sutarties dengimu, iš asmeninių ieškovės lėšų, jai pardavus asmeninį turtą. Tiek ieškinyje, tiek baigiamojoje kalboje ieškovė nurodė, kad 2005 m. kovo mėnesį pardavus butą, esantį adresas: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gauti pinigai - 6000 Lt, kurie panaudoti ginčo turto paskolos dengimui. Šios pajamos laikytinos ieškovės asmenine nuosavybe. Butas 1994 m. buvo padovanotas tik ieškovei. Taigi, apibendrinant akivaizdu, kad iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei surinktų įrodymų visumos darytina išvada, jog ieškovės asmeninis finansinis indėlis įsigyjant ginčo namą su statiniais sudaro 72 proc. Iš bendrų šeimos lėšų padengta 28 proc. namo bei kiemo statinių įsigijimo (kompensavimo) išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad didžioji dalis ginčo turto buvo finansuota iš ieškovei dovanotų lėšų.2008 m. spalio 22 d. ir 2011 m. rugpjūčio 16 d. pinigų dovanojimo sutartys yra ne paprastos rašytinės formos, o patvirtintos Švenčionių rajono 1 –ojo notarų biuro. Pagal minėtas sutartis pinigus V. P. dovanoja savo dukrai (ieškovei). Šiuo atveju nei vienoje pinigų dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad pinigai dovanojami ieškovei ir atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tai patvirtino ir liudytoja V. P.. Vien ta aplinkybė, kad V. P., dovanodama pinigus, pinigų dovanojimo nusprendė įforminti sudarydama ne paprastą rašytinę sutartį, o sudarė notarinę pinigų dovanojimo sutartį, pagal kurią pinigai dovanojami jos dukrai, vienareikšmiškai įrodo V. P. pinigus dovanojo asmeniškai ieškovei. Ieškovei tenkanti gyvenamojo namo bei jo statinių dalis turi būti didesnė, nes buvo investuotos ieškovės asmeninės lėšos. Turtas turi būti priteistas ieškovei, o atsakovui išmokėta kompensacija. Turto padalijimas natūra realiai ginčo neišspręs, nes šalys vis vien turės bendrauti. Turto padalijimas natūra neužtikrins ir geriausių nepilnamečio sūnaus interesų, nes jis aiškiai nurodė, kad su tėvu gyventi nenori. Taip pat nebus išsaugoma ir turto vertė, nes padalijus turtą natūra dalies turto vertė sumažės, bus sunku jį realizuoti, ypač dėl to, kad namas yra Švenčionių rajone.Atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos medžiagos matyti, kad nepilnametis sūnus išreiškė nuomonę, kad nenori gyventi su tėvu, net vasaros atostogų metu. Vaiko ir tėvo tarpusavio ryšys yra prarastas. Nepaisant to, teismas imperatyviai įsako ieškovei „priversti‘ vaiką bendrauti su tėvu. Tokiu būdu motina įpareigojama įgyvendinti objektyviai neįmanomus veiksmus – versti beveik 16 m. sūnų bendrauti su tėvu. Taip pat, teismas nurodė konkretų adresą, kuriuo vasaros metu turi būti pristatytas vaikas, neatsižvelgdamas į tai, kad atsakovo gyvenamoji vieta gali kisti. Visa tai sąlygoja priimto sprendimo dalies nepagrįstumą ir neteisėtumą.Ieškovė byloje yra pateikusi išsamią bylinėjimosi išlaidų ataskaitą, kurioje išskirti visi atlikti procesiniai veiksmai, suskaičiuotos atstovavimo teisme valandos, prašymai ir kt. Šios išlaidos neviršija rekomenduojamų sumų, yra realios ir pagrįstos, todėl priteistinos. Pažymėtina ir tai, kad priešingai, nei nurodė teismas, ieškovės ieškinys buvo priimtas, jam nebuvo nustatyti trūkumai. Tačiau priimant ieškinį nebuvo išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškinys buvo patikslintas atlikus turto vertinimą, parengiamojo teismo posėdžio metu. Taigi, ieškovė nepažeidė procesinio įstatymo reikalavimų, nesielgė aplaidžiai bei nerūpestingai, nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, todėl pirmosios instancijos teismas neteisėtai sumažino priteistinas ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Teismui priėmus ieškinį ir atsakovui pateikus priešieškinį, ieškovė nebuvo įpareigota pateikti papildomus įrodymus. Atsakovas papildomų įrodymų pradėjo reikalauti tik parengiamojo teismo posėdžio metu. Įrodymai 2016 m. rugsėjo 7 d. lydraščiu iki teismo posėdžio pateikti tik dėl to, kad atsakovas, pateikęs atsiliepimą į patikslintą ieškinį, jame nurodė naujus argumentus. Atitinkamai dėl to, ieškovei iškilo būtinybė į juos atsikirsti, pateikiant į bylą atitinkamus įrodymus. Įrodymai buvo pateikti, nepažeidžiant teismo nustatytų terminų, tiksliai vykdant teismo įpareigojimus, kurie dažniausiai buvo sąlygoti besąlygiškų atsakovo prašymų tenkinimo. Pažymėtina, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdis buvo pradėtas 9 val. ryto, o baigtas tik po 19 val.., t. y. pasibaigus teismo darbo valandoms. Pirmos instancijos teismas, savo iniciatyva spręsdamas bylos nagrinėjimą ilgesnėmis nei teismo darbo valandomis, net neklausė proceso šalių nuomonės ar sutikimo. Įrodymų tyrumo stadija užtruko apie 10 val., todėl objektyviai buvo neįmanoma baigti nagrinėti bylą ir pereiti prie baigiamųjų kalbų. Kitą vertu, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas turi būti pateiktas teismui iki baigiamųjų kalbų, todėl ieškovės atstovė nesutiko baigti bylos nagrinėjimo iš esmės tą pačią dieną, nepateikus bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų. Pirmos instancijos teismas nepasisakė ir neįvertino fakto, kad atsakovas nėra pateikęs atskiro rašytinio prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nėra paruošęs ir pateikęs patirtų bylinėjimosi išlaidų detalizacįjos taip, kaip to reikalauja civilinio proceso kodekso nuostatos. Tai reiškia, kad atsakovui buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, nors jos nebuvo pagrįstos. Ieškovė nurodė, kad ieškovai bylose dėl išlaikymo priteisimo yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl sprendimas dalyje, kurioje iš jos priteistas žyminis mokestis yra neteisėtas.Teismas klaidingai konstatavo, kad ieškovė pripažino, jog buvo palikusi šeimą ir išėjusi i namų. Argumentas, kad dalis paskolos buvo padengta iš atsakovo atsiųstų ir Škotijoje uždirbtų pinigų, neatitinka realybės – pinigai buvo mokami iš ieškovės sąskaitos ir dovanotų lėšų. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas pirko baldus. Ieškovė gyvendama Lietuvoje dirbo dviem etatais ir pragyveno su vaiku iš savo pajamų. 11300,97 svarus pervestus į ieškovės škotišką sąskaitą išgrynino pats atsakovas, nes jis valdė ieškovės kortelę. Be to, ieškovė tuo metu buvo Lietuvoje. Atsakovas pinigus nuo 2016 m. birželio perveda į lietuvišką sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas nutylėjo, kad nepilnametis sūnus net kelis kartus paminėjo, kad su tėvu nenorėtų gyventi net atostogų metu, jo ryšys su mama labai stiprus.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. L. prašė apeliacinį skundą atmesti ir ginčijamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.Nurodė, kad nesutinka su apeliaciniu skundu. Pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, kad ji būtų iš savo lėšų teikusi vaikui išlaikymą, todėl ji negali prašyti išlaikymo įsiskolinimo. Ieškovei nevykdant pareigos išlaikyti vaiką, atsakovas negali būti pripažintas skolingu ieškovei. Iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog (visą laiką besimokanti ir turinti ne vieną aukštąjį išsilavinimą) ieškovė negalėjo savo lėšomis išlaikyti vaikų, nes neįrodė, kad jų turėjo. Byloje nustatyta, kad iš Škotijos savivaldos institucijų mokamų socialinių pašalpų vaikams - gebėjo išgyventi visa šeima, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nepilnamečiai vaikai išlaikymą gavo ne iš ieškovės, o iš Škotijos valstybės, kuri ir gali turėti reikalavimo teisę į abu tėvus. Pažymėtina, kad ieškinyje reikalaujama priteisti išlaikymo įsiskolinimą nuo 2014 m. vasario mėnesio, nors skundžiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, pačios apeliantės pripažįstama, kad šalys faktiškai gyventi pradėjo atskirai nuo 2014 metų balandžio mėnesio.Ieškovė apeliaciniame skunde nutyli bylos nagrinėjimo iš esmės metu paaiškėjusią aplinkybę, kad ginčo pastatai, būtent ir buvo nupirkti iš jos tėvų (tos pačios liudytojos V. P.), sumokant jiems 70 000 Lt kainą, kurios dalis apmokėta, paimant 43 000 Lt kreditą. Ši aplinkybė iš esmės patvirtina atsakovo priešieškinyje nurodytus kontrargumentus, jog su ieškovės motina V. P. sudarytos pinigų dovanojimo sutartys yra fiktyvios, nes byloje neginčijamai įrodyta, kad apie jų sudarymą atsakovui nebuvo žinoma iki ieškovės iniciatyva pradėtos santuokos nutraukimo bylos teisme. Tai, kad atsakovui apie minėtas sutartis nebuvo žinoma, duodamos paaiškinimus ir parodymus teismui, pripažino tiek ieškovė, tiek liudytoja V. P., todėl teismas sprendime padarė visiškai pagrįstas išvadas, kad ieškovei ir jos motinai nuslėpus šiuos faktus, atsakovas toliau dalinosi su šeima gaunamomis pajamomis ir išlaidomis, vedė bendrą ūkį, nes tuo metu visos ginčo šalių pajamos ir išlaidos buvo bendros, teismas pabrėžė, kad atsakovas neprašė teiktų pinigų sumų paskolos grąžinimui, pripažinti panaudotomis ieškovės asmeniniams interesams tenkinti, todėl dėl šio atvejo nėra pagrindo nukrypti nuo turto lygių dalių padalijimo principo. Atsakovui žinoma, jog per 4 metus po kredito paėmimo - šeima pati savo darbu buvo susitaupiusi bei nusprendusi 20 000 Lt dalies kreditą grąžinti iš karto, bei tai buvo padaryta 2008 m. spalio 22 d. per ieškovės banko sąskaitą, nes į jos banko sąskaitą buvo ir išmokėtas gautas kreditas. Prie 2008 m. spalio 22 d. ir 2011m. rugpjūčio 16 d.-10-22d. pinigų dovanojimo sutarčių - nėra surašytų pinigų (rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų) - priėmimo- perdavimo aktų. Iš ieškovės banko sąskaitos išrašų taip pat neįmanoma įsitikinti, jog minėtus pinigus apdovanotoji gavo iš V. P. (pastarosios banko sąskaitų išrašai nebuvo pateikti). Ieškovė ir liudytoja teisme skirtingai nurodė aplinkybes, susijusias su pinigų perdavimu, negalėjo paaiškinti kodėl, pasak liudytojos V. P., banke laikyti pinigai po dovanojimo sutarčių pasirašymo buvo sumokėti ne mokėjimo pavedimu, o gana didelėmis piniginėmis sumomis tą pačią dieną išimami iš liudytojos sąskaitos ir įnešami į ieškovės sąskaitą, nešiojami, išėmus iš banko į notarinę kontorą. Atkreiptinas dėmesys ir dėl teismo išreikalautų duomenų iš VMI, pagal kuriuos ieškovė nei dėl 2008 m. spalio 22 d. nei dėl 2011 m. rugpjūčio 16 d. VMI nėra pateikusi metinių pajamų deklaracijų, kuriose būtų nurodyti duomenys apie gautas dovanotas lėšas. Jeigu ieškovė būtų buvusi šeiminiuose santykiuose lojali ir sąžininga bei realiai gavusi iš motinos dovanojimo sutartyse nurodytas pinigų sumas, ji turėjo suderinti abiejų savininkų valią dėl nuosavybės formos pakeitimo, o jei nederino, vadinasi pati konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog ji pripažįsta, kad pagerintas turtas abiejų sutuoktinių bendromis lėšomis ir darbu yra ir toliau valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad V. P. aiškiai žinodama apie šeimos solidarią prievolę bankui, sutartyje nurodė, kad pinigus dovanoja dukrai, nes žinojo, kad jos vardu buvo atidaryta sąskaita banke kredito grąžinimui, domėjosi, tikrino ir įsitikino, kad padovanoti pinigai buvo panaudoti solidarios prievolės įvykdymui, negalėjo ir nekeitė ginčo turto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, todėl faktinė aplinkybė, kad ieškovė dovanotomis lėšomis padengė dalį paskolos reiškia tik šalių solidariosios prievolės bankui pasibaigimą ir nepakeitė ginčo šalių įsigyto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje turto rėžimo. Analogiška situacija yra susidariusi ir dėl 2005 m. kovo 30 d. šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklaususio ir parduoto šeimos turto - buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Šiai dienai ieškovė įrodinėja, kad pagal 2005 m. kovo 30 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį gautos piniginės lėšos yra jos asmeninės, tačiau iš pirkimo pardavimo sutarties sąlygų akivaizdžiai matyti, jog buto pardavėjai yra tiek ieškovė, tiek atsakovas, jos nuginčijimui yra praleistas net bendrasis ieškinio senaties 10 metų terminas, perkant ginčo statinius ieškovė neišreiškė valios šiuos pinigus reikalauti pripažinti kaip asmeninį indėlį. Šiuo atveju, tiek sudarant pardavimo, tiek ginčo turto pirkimo sandorį dalyvavo abi šalys, todėl pasekmės notaro jiems buvo išaiškintos. Byloje neginčytinai įrodyta, kad šalims faktiškai pradėjus gyventi atskirai, atsakovas pats savo rankomis atliko visus namo pagerinimo darbus: apkalė namą dailylentėmis, pastatė naują tvorą, sutvarkė namo vidų bei aplinką, nuo 2014 m. balandžio mėn. išlaiko nekilnojamąjį turtą bei faktiškai jame gyvena, o ieškovė yra išvykusi iš Lietuvos ir pastoviai su nepilnamečiu sūnumi (duomenys neskelbtini) nuolat gyvena Škotijoje, todėl atsakovas siūlė išmokėti piniginę kompensaciją pagal ieškovės atliktą iš UAB „Krivita“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą. Ieškovė neįstengia net sumokėti žyminio mokesčio ir dėl sunkios turtinės padėties yra atleidžiama nuo jo sumokėjimo, iki šiol vis dar mokosi, dirba tik minimaliai, atitinkamai gaudama tik minimalias pajamas, reikalingas pragyvenimui Škotijoje, t.y. pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, Ieškovė neįrodė, kad turi finansinių galimybių sumokėti piniginę kompensaciją už lygiomis dalimis šalims priklausantį turtą, taigi net tuo aspektu jai atsiranda neigiamos teisinės pasekmės - tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis Ryšys su vaiku nėra ir negali būti prarastas, jis negali būti atkurtas „priverčiant“, nes tėvas tikisi, kad sūnus kaip ir vyresnysis jo brolis supras, kad nepriklausomai nuo nesutarimų, kilusių tarp tėvų - sūnūs yra brangiausi tėvui žmonės, dėl kurių jis visą gyvenimą sunkiai dirbo ir dirba, gebėjo vyresnįjį vienas pats auginti, sukurti jiems namus ir gyvenimą Škotijoje, kur sūnui šiuo metu patinka gyventi. Nepilnametis gyvena šeimoje, kurioje yra nuolatos aptarinėjamos teismo metu iškeltos problemos, jis nėra ir negali būti visiškai nuo to atskirtas, nes jis yra įtraukiamas į nesibaigiančius teisminius procesus, šie sprendimai tiesiogiai veikia nepilnametį vaiką. Nors ieškovė aiškina, kad ji nenuteikia sūnaus tėvo atžvilgiu, tačiau net menkiausias pasipiktinimas, kurį vaikas išgirdo namų aplinkoje, galėjo suformuoti neigiamą vaiko/paauglio nuomonę į vykstančius procesus, nes paaugliai yra itin kategoriški. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką, nenukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją ir visų pirma įgyvendino vaiko teises bei gynė vaiko interesus, bei nenustatė, kad atsižvelgiant į juos, gali ar turi būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu, ko akivaizdžiai apeliaciniu skundu siekia vaiko motina.Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sumažino ieškovės atstovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes jos yra neatitinkančios protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijų dėl jų dydžio. Atsakovo bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos sąskaitomis - faktūromis, ir jas patvirtinančiais mokėjimo pavedimais su kreditoriaus antspaudu iš atstovės sąskaitos. Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas buvo pareikštas visuose procesiniuose dokumentuose, kadangi paprastose teisinėse bylose, bylinėjimosi išlaidos buvo ne didelės, o sąskaitos – faktūros detaliai atspindėjo suteiktų paslaugų pobūdį, ataskaitų teikimas yra tik deklaratyvus ieškovės atstovės CPK normų perrašinėjimas, siekiant formalaus, o ne teisingo teismo sprendimo priėmimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus: darbo sutarčių ‚Drumrnohr“ slaugos namuose ir „Central S15 Limited“ išrašus, Fife College pažymas, AB Swedbank sąskaitos išrašą, į kurią atsakovas nuo 2016 m. birželio mėn. perveda išlaikymą vaikams, e-susirašinėjimą su Švenčionių rajono apylinkės teismu dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei dėl sprendimo išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo (gavimo). Taip pat prašo prijungti rašytinius paaiškinimus, kuriuos teikia po atsakovo atsiliepimo į skundą. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Kasacinis teismas formuodamas praktiką yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-38-969/20105). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-371/2005). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovės naujai pateiktais rašytiniais įrodymais, mano, kad siekiant visapusiško bei išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo, teisingo ginčo išsprendimo, yra pagrindas priimti jos pateiktus rašytinius įrodymus (CPK 314 str.).
Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo
Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu dėl įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams iš atsakovo nepriteisimo. Ieškovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą priteisti įsiskolinimą, nurodęs, jog ji savo lėšomis neišlaikė vaikų, nenurodė savo sąskaitos.Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą: 1608 Eur už J. L. 11 mėn. išlaikymą (nuo 2014 m. vasario mėnesio iki 2015 m. sausio 19 d. (pilnametystės) ir 3645 Eur už E. L. 21 mėnesio išlaikymą (nuo 2014 m. vasario mėnesio iki 2016 m. vasario mėn. 15 d.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė neįvykdė teismo įpareigojimo ir nepateikė duomenų, kiek ji asmeniškai savo lėšomis prisidėjo prie nepilnamečio sūnaus Edvino išlaikymo nuo 2014 m. vasario mėn. be gaunamų pašalpų iš Škotijos valstybės vaikams, t. y. neįrodė, jog atsakovas būtų skolingas už vaikų išlaikymą, ir išlaikymą priteisė nuo sprendimo priėmimo dienos. Išlaikymo įsiskolinimo sūnui Edvinui teismas nepriteisė, nes vaikas išlaikymą periodinėmis išmokomis gavo iš Škotijos valstybės, kuri ir gali turėti reikalavimo teisę į abu vaiko tėvus. Dėl išlaikymo įsiskolinimo reikalavimo suaugusiam sūnui Justinui, jo teismas netenkino, nes išlaikymas yra priteisiamas vaikui, ir kol jis yra nepilnametis, tai jo motina galėtų veikti tik kaip jo įstatyminė atstovė ir tvarkyti šias išlaikymo lėšas uzufrukto teise. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Teismas netinkamai vertinu byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą. Pirmosios instancijos teismas nustatė faktą, jog atsakovas ginčo laikotarpiu vaikams neteikė išlaikymo. Atsakovas sprendimo neginčijo ir neskundė apeliacine tvarka. Kolegija nurodo, jog vien tas faktas, jog vaikams, gyvenantiems Škotijoje, buvo mokamos pašalpos, nesudaro pagrindo atleisti vieną iš tėvų nuo pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Be to, iš ieškovės į bylą pateiktų įrodymų (2 t., b.l. 88-172, 216-217, 3 t., b.l. 120-132), matyti, jog ieškovė ginčo laikotarpiu mokėsi ir dirbo Škotijoje bei gavo darbo užmokestį. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė neįrodė savo gaunamų pajamų ir galimybės išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Taip pat sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovė nenurodė savo sąskaitos Škotijos banke, todėl atsakovas neturėjo galimybės teikti išlaikymo. Iš atsakovo procesinio dokumento byloje – atsiliepimo į patikslintą ieškinį yra matyti, jog atsakovas patvirtina faktą, jog jam yra žinoma, kad ieškovė savo vardu yra atidariusi sąskaitą Škotijos banke. Kaip matyti iš byloje esančio išrašo iš šios sąskaitos, sąskaita ieškovė naudojasi nuo 2011 metų. Be to, kolegija pažymi, jog net esant tokioms aplinkybėms, jog atsakovas nežinotų ieškovės sąskaitų, tai neatleidžia jo nuo pareigos teikti vaikams išlaikymą ir imtis aktyvių veiksmų išlaikymą teikti. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų teikti vaikams išlaikymą. Tokiu būdu darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo yra keistinas, patenkinant ieškovės reikalavimą ir priteisiant iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečiui vaikui E. L. (CK 3.200 str.). Jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų sąskaita, tai, minėta, kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 straipsnis). Tai sudaro pagrindą išvadai, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį. Reikalavimo teisių prisiteisti už kitą iš tėvų teiktą išlaikymą įgijimui netrukdo asmeninis išlaikymo prievolės pobūdis, nes abu tėvai turi tapačią bendrą prievolę išlaikyti vaiką ir šios prievolės asmeniškumas nepaneigiamas vienam iš tėvų bendros prievolės kontekste įgyjant kompensacinės paskirties atgręžtinį reikalavimą į įsiskolinusį vieną iš tėvų. Tokiu būdu ieškovės reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą, kuris buvo neteiktas J. L., taip pat yra tenkinamas, nes nustačius, jog ieškovė viena išlaikė nepilnametį vaiką ir įvykdė atsakovo prievolę teikti išlaikymą, ji įgijo teisę reikalauti kompensuoti už atsakovą teiktą išlaikymą vaikui (CK 6.50 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė byloje pateikė įrodymus, kurių pagrindu pakanka konstatuoti, jog ji viena išlaikė nepilnametį vaiką, todėl įgijo atgręžtinį reikalavimą į atsakovą. Išlaikymo įsiskolinimo dydis apskaičiuotinas nuo 2014 m. vasario mėn., kuomet atsakovas nevykdė savo pareigos išlaikyti vaikus iki ieškinio padavimo dienos nepilnamečio Edvino atveju, ir iki 2015 m. sausio 19 d. Justino atžvilgiu, t.y. jo pilnametystės, t.y. 3645 eurai nepilnamečiui vaikui Edvinui ir 1608 eurai už Justinui teiktą išlaikymą. Pažymėtina, jog paties išlaikymo dydžio atsakovas neginčijo. Kolegija nurodo, jog apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, jog teismas netinkamai rezoliucinėje dalyje neįrašė išvados dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, tačiau kaip matyti iš bylos Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 9 d. papildomu sprendimu ištaisė šį trūkumą ir priteisė išlaikymą nepilnamečiui E. L. (3 t., b.l. 88-92). Kadangi šioje dalyje skundas nėra pateiktas, kolegija dėl šio reikalavimo nepasisako.
Dėl dalies ieškovės turto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje pripažinimo asmenine nuosavybe ir turto padalinimo
Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog nėra pagrindo pripažinti turto dalį asmenine ieškovės nuosavybe. Apeliantė nurodo, jog teismas netinkamai vertino įrodymus ir padarė netinkamą išvadą. Spręsdamas dėl nekilnojamojo turto padalinimo pirmosios instancijos teismas nurodė, jog žemės sklypą ieškovė su atsakovu iš skolintų lėšų įgijo namą su statiniais šiame žemės sklype (visų šių nekilnojamųjų daiktų adresas - (duomenys neskelbtini)), kurių dabartinė vertė, abiem ginčo šalims pripažįstant turto vertinimo išvadą yra 20500 eurų. Minėtą nekilnojamąjį turtą ginčo šalys įgijo pirkimo-pardavimo sutartimi, kur pardavėjas yra ieškovės tėvai, kuriems ginčo šalys sumokėjo 70000 litų, iš jų skolintų pagal paskolos sutartį 43 tūkstančius litų. Ieškovė prašė pripažinti, kad esant šiam turtui registruotam bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, jo dalis, tai yra 72 procentai namo ir statinių, priklauso jai asmenine nuosavybės teise, o likusi dalis - 28 procentai, dalintini tarp ginčo šalių lygiomis dalimis. Teismas sprendė, jog reikalavimas pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe 72 procentus namo ir kitų statinių netenkintas, nes ieškovė grąžino dalį paskolos iš motinos jai padovanotų paskolai grąžinti pinigų, turto vertė liko nepakitusi, ji nei padidėjo, nei sumažėjo. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog tas faktas, kad ieškovė padengė įsiskolinimą už pirktą turtą savo asmeninėmis lėšomis nesudaro pagrindo jį pripažinti asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog turtas – žemės sklypas, gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas šalių santuokos metu bendrojon jungtinėn nuosavybėn (1 t., b.l. 14-16, 19-23). Dovanojimo sutartimis ieškovei buvo padovanota 20000 Lt ir 5000 Lt kreditui už minėtą turtą dengti (1 t., b.l. 26-27). Šios pinigų sumos pripažintinos ieškovės asmenine nuosavybe (CK 3.89 str. 1 d. 2 p.). Kaip matyti iš ieškovės banko sąskaitos išrašo, dovanojimo sutarčių sudarymo dieną, ji perveda būtent tokio dydžio sumas dengdama kreditą už turtą (1 t., b.l. 24-25). Tokiu būdu darytina išvada, jog ieškovė savo asmeninėmis lėšomis apmokėjo abiejų šalių solidarią prievolę kreditoriui – bankui, ir įgijo teisę į kompensaciją pagal CK 3.98 str. Tačiau solidarios prievolės padengimas asmeninėmis lėšomis nesudaro pagrindo pripažinti nuosavybės asmenine. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai atmetė ieškovės reikalavimą dėl turto dalies pripažinimo asmenine nuosavybe, tačiau nepagrįstai neišsprendė kompensacijos ieškovei priteisimo iš atsakovo klausimą. Todėl teisėjų kolegija nurodo, jog esant byloje įrodymams, kurie patvirtina, jog ieškovė sumokėjo 25000 Lt kreditui padengti savo asmeninėmis lėšomis, iš atsakovo jai priteisina pusę šios sumos, t.y. 3620,25 eurų (12500 Lt) kompensacija (CK 3.98 str. 2 d.).Ieškovė nurodo, jog teismas nepagrįstai teigė, jog 6000 Lt gauti pardavus butą, kuris buvo jai mamos dovanotas, nepripažintini jos asmeninėmis lėšomis, kuriais ji padengė kreditą. Iš byloje pateiktos 2005 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog butas, (duomenys neskelbtini), buvo parduodamas kaip abiejų šalių nuosavybė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog šie pinigai buvo panaudoti būtent kredito grąžinimui, todėl teigti, jog šia suma už buto pardavimą gautos pajamos buvo panaudotos kreditui grąžinti, nėra pagrindo.Pirmosios instancijos teismas šalių turtą padalijo lygiomis dalimis. Teismas nurodė, jog padalijus turtą natūra, bus patenkinti geriausi vaiko interesai, bei tokiu būdu siekiama, jog šalims santuoką nutraukus nebūtų sumažinta turto vertė. Apeliantė nesutinka su tokiu padalinimo būdu, nurodydamas, jog teismas netyrė, jog ji turi galimybę sumokėti atsakovui kompensaciją už turtą, be to, parduoti tokį turtą dalimis yra ypač sunku, nei jį visą. Kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, jog turtas turėjo būti padalintas ne natūra. Sutuoktinių turto padalijimo būdai įtvirtinti CK 3.127 straipsnio nuostatose, iš kurių prioritetiniu laikomas turto padalijimas natūra. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad, dalijant sutuoktinių bendrą turtą natūra, taip pat turi būti atsižvelgiama į dalijamo turto vienetų ypatumus bei, kiek tai įmanoma, turtas padalijamas taip, kad galima būtų ateityje išvengti su tokio turto nuosavybės teisės įgyvendinimu susijusių ginčų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. N. R. , bylos Nr. 3K-3-411/2012). Dalydamas turtą, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kokio pobūdžio turtas yra dalijamas ir ar tokio turto padalijimas lygiomis dalimis netrukdys turto racionaliai naudoti pagal jo tikslinę paskirtį ir neribos galimybių išgauti didžiausią naudą iš šio turto. Šalių nekilnojamas turtas - žemės sklypas ir gyvenamas namas su ūkiniais pastatais, nėra nedalus turtas. Jame gyvena ir jį prižiūri atsakovas. Tuo tarpu ieškovė name negyvena. Duomenų, jog atsakovas turėtų kitą gyvenamą būstą byloje nėra. Taip pat nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu minėtą turtą padalinti tarp šalių lygiomis dalimis. Tačiau padalijus turtą turėjo būti išspręstas kompensacijos priteisimo klausimas, ko teismas nepagrįstai nepadarė. Atsakovo argumentai, jog dovanojimo sutartys, esančio byloje yra fiktyvios ir jis apie jas nieko nežinojo, atmestini kaip nepagrįsti. Dovanojimo sutartys yra notariškai patvirtintos ir jos nėra nuginčytos, todėl galiojančios. Vien tas faktas, jog atsakovas galimai apie jas nežinojo, nesudaro pagrindo sutarčių negaliojimui.
Dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo
Apeliantė ginčija teismo sprendimą dalyje dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku nustatymo, nurodydama, jog nepilnamečio sūnaus Edvino paaiškinimais, vaikas nenori kartu su tėvu gyventi net ir vasaros metu, o ieškovė yra verčiama priversti sūnų bendrauti. Ieškovė teismo sprendimu yra įpareigojama įgyvendinti objektyviai neįmanomus veiksmus - versti beveik 16 m. vaiką bendrauti su atsakovu. Be to, nurodo, jog teismas nurodydamas konkrečia vietą, kur vaikas turi būti pristatytas vasara, priėmė prieštaringą ir netikslų sprendimą. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvu, jog teismas nustatydamas konkrečią vietą, į kurią vaikas atvyksta bendrauti su tėvu, priėmė netikslų sprendimą, galintį ateityje sukelti sprendimo vykdymo sunkumų, nes atsakovas gali keisti savo gyvenamą vietą, todėl teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomu. Todėl šioje dalyje teismo sprendimas keistinas, nenurodant konkrečios vietos, į kurią vaikas turi atvykti bendrauti su tėvu. Kolegija nurodo, jog vien vaiko nenoras bendrauti su tėvu negali būti pagrindu nenustatyti bendravimo tvarkos ar ją apriboti. Be to, iš paties nepilnamečio vaiko paaiškinimų matyti, jog jis neatsisako bendrauti su tėvu, o tik yra įskaudintas jo elgesio. Todėl pirmosios instancijos teismas įvertinęs aplinkybes, jog vaiko tėvai gyvena skirtingose valstybėse, tinkamai nustatė vaiko bendravimo su atsakovu tvarką – bendrauti mokinių vasaros atostogų metu. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog vasaros mokinių atostogos vaiko mokymo įstaigoje trunka nuo birželio ar liepos mėnesio iki rugpjūčio mėn., konkreti data kalendoriniais metais skiriasi (2 t., b.l. 149-150), todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šiuo laikotarpiu atsakovo bendravimą su sūnumi, neįvertino, kad vasaros atostogų pradžia ir pabaiga gali skirtis, be to, vaikas turėtų vykti iš savo gyvenamosios vietos, t.y. Škotijos, į Lietuvą, o prieš prasidedant mokslo metams turėtų atvykti anksčiau nei prasideda mokslo metai. Todėl kolegija patikslina nustatytą bendravimo tvarką vasaros mokinių atostogų metu nurodydama, jog atsakovas bendrauja su sūnumi 4 savaites. Kolegija sutinka, jog teismo ieškovei nustatytas įpareigojimas nuolat raginti sūnų bendrauti su tėvu yra nepagrįstas. Teismo sprendimo išvados turi būti aiškios ir įgyvendinamos bei teismo sprendimo nevykdymo atveju vykdytinos. Nagrinėjamu atveju teismo įpareigojimo ieškovei nuolat raginti vaiką bendrauti priverstinis vykdymas yra objektyviai neįmanomas, todėl sprendimas šioje dalyje naikintinas. Dėl apeliaciniame skunde išdėstytų pirmosios instancijos teismo padarytų fakto klaidų kolegija nepasisako kaip teisiškai nereikšmingų sprendžiant apeliacinį skundą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantė nesutinka, jog pirmosios instancijos teismas sumažino jai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį. Pirmosios instancijos teismas įvertino šalies atstovės elgesį ir nurodė, jog dėl atstovės elgesio užtruko pasirengimo bylai nagrinėti stadija, išdidėjo bylinėjimosi išlaidos, buvo užvilkintas procesas, todėl sumažino prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį nuo 2940 iki 1400 eurų. Apeliantė nesutinka su tokiais teismo argumentais ir nurodo, jog visos ieškovės patirtos atstovavimo išlaidos yra pagrįstos ir neviršija Teisingumo ministro nustatytų rekomendacijų. Ieškinys buvo pateiktas ir priimtas, nenustačius trūkumų. Ieškovė veikė rūpestingai, pateikinėjo visus reikalaujamus įrodymus, nepažeisdama nustatytų terminų. Ieškovės atstovė kaip numato įstatymas prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikė iki baigiamųjų kalbų pradžios, kurios buvo sakomos kitą posėdį nei vyko įrodymų tyrimas, nes 2016 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdis buvo pradėtas 9 val. ryto ir baigėsi 19 val., todėl baigti nagrinėti bylą sakant baigiamąsias kalbas objektyviai nebuvo galima. Be to, nurodo, jog teismas nepasisakė dėl atsakovo patirtų išlaidų pagrįstumo, nors byloje nėra pateikto rašytinio prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nėra pateikta bylinėjimosi išlaidų detalizacija. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė priteisti iš ieškovės 156 Eurų žyminį mokestį už reikalavimą priteisti išlaikymo įsiskolinimą, kai ieškovų tokio pobūdžio reikalavimai nėra apmokestinami. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas nepagrįstai sumažino priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį ieškovei. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais teismas motyvavo bylinėjimosi išlaidų mažinimą, nėra pagrįsti. Byloje nėra duomenų, jog ieškovė ar jos atstovė būtų vilkinusi procesą ar piktnaudžiavusi savo procesinėmis teisėmis. Ieškinys buvo priimtas nenustačius trūkumų, ieškinio tikslinimas buvo susietas su ketinimu atlikti turto vertinimą. Naujus įrydomus ieškovė teikė teismo reikalavimu ir nepažeisdama nustatytų terminų. Kaip matyti iš LITEKO duomenų, apie teismo posėdį 2016 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdis prasidėjo 10 val. ir tęsėsi 7 val. 16 min. (garso įrašo trukmė), todėl sutiktina su apeliantės pozicija, jog objektyviai baigti bylos nagrinėjimo nebuvo galima. Ieškovė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikė CPK 98 str. nustatyta tvarka ir terminu. Todėl kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį ir teismo sprendimą šioje dalyje pakeičia. Argumentai dėl atsakovo bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo atmestini, nes atsakovas į bylą pateikė savo bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Pagal CPK 93 str. 5 d. apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš naujo paskirsto bylinėjimosi išlaidas. Kolegija sutinka su apeliante, jog teismas nepagrįstai iš jos priteisė žyminį mokestį už reikalavimus dėl išlaikymo įsiskolinimo, nes tokie reikalavimai nėra apmokestinami (CPK 83 str. 1 d. 2 p.). Tokiu būdu ieškovė turėjo sumokėti už ieškinį tik 575 eurų dydžio žyminį mokestį (41 eurą žyminio mokesčio dėl santuokos nutraukimo reikalavimo ir su juo susijusių reikalavimų bei už reikalavimą pripažinti 72 proc. statinių vertės asmenine nuosavybe – 224 eurai, už reikalavimą priteisti jai santuokinio turto dalį - 310 eurų). Ieškovė buvo sumokėjusi 200 eurų žyminio mokesčio, todėl iš jos papildomai priteistino žyminio mokesčio dydis mažintinas nurodant priteisti 375 eurų (CPK 96 str.). Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo 290 eurų žyminio mokesčio už jo pareikštą priešieškinį byloje, tačiau apeliacinės instancijos teismui tenkinus ieškovės reikalavimą dėl įsiskolinimo priteisimo bei priteisus ieškovei kompensaciją, papildomai iš atsakovo priteistinas 265 eurų žyminis mokestis (3645*3%+1608*3%+3620,25*3%). Iš viso iš atsakovo priteistina 555 eurai žyminio mokesčio valstybės naudai (CPK 96 str.). Ieškovė byloje patyrė 3306 eurų bylinėjimosi išlaidų (145 eurai, turto vertinimo išlaidos 400 eurų, 221 eurą kelionės išlaidų, bei atstovavimo išlaidų – 2940 eurų). Atsakovas byloje patyrė 105 eurus dokumentų vertimo išlaidų ir 1150 eurų advokatės atstovavimo išlaidų, iš viso – 1255 eurų bylinėjimosi išlaidų. Šalims proporcingai patenkintų bei atmestų reikalavimų daliai priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovės reikalavimai patenkinti 50 procentų, o atsakovo – 30 procentų. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus teismo sprendimą ir patenkinus ieškovės reikalavimus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atmetė, kolegija nurodo, jog ieškovės reikalavimai patenkinti 60 procentų, todėl iš atsakovo jai priteistina 1984 eurų bylinėjimosi išlaidų (3306*60%), o atsakovui iš ieškovės atitinkamai priteistina 376 eurų (1255*30%) bylinėjimosi išlaidų. Įskaičius šią sumą į priteistiną ieškovei iš atsakovo sumą, iš atsakovo ieškovei priteisiama 1608 (1984-376) eurų bylinėjimosi išlaidų.Paduodama apeliacinį skundą ieškovė sumokėjo 200 eurų žyminio mokesčio, o likusios 329 eurų žyminio mokesčio sumos sumokėjimas pirmosios instancijos teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinio teismo sprendimo priėmimo (3 t., b.l. 94-95). Apeliantės skundas yra iš dalies patenkintas, tačiau turtinis reikalavimas nėra patenkintas. Įvertinus ieškovei priteistą kompensaciją (3620,25 eurai), ieškovė turi sumokėti 221 eurų žyminį mokestį (329-108); 108 eurų žyminis mokestis priteistinas iš atsakovo valstybės naudai (CPK 96 str.). Ieškovė prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme – 1800 eurų atstovavimo išlaidas (3 t., b.l. 227-233), kadangi skundas tenkintas iš dalies, tai iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 900 eurų dydžio bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 1000 eurų (3 t., b.l. 220-224), kadangi skundas tenkintas iš dalies, tai iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 500 eurų dydžio bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Tokiu būdu įskaičius priteistas bylinėjimosi išlaidas, ieškovei iš atsakovo priteistina 400 eurų (900-500) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
ieškovės K. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. spendimą pakeisti:
dalyje dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku nustatymo, nustatant atsakovo V. L. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi E. L. bendravimo tvarką tokiu būdu: E. L. su tėvu V. L. betarpiškai bendrauja 4 savaites mokinių vasaros atostogų metu kiekvienais metais. Tuo metu jis gyvena su tėvu jo gyvenamojoje vietoje, yra tėvo išlaikomas ir prižiūrimas, nustatant vaiko motinos pareigą iš vaiko išlaikymo lėšų pagal vaiko tėvo pareikalavimą jam padengti pusę įrodymais pagrįstų ir jo turėtų vaiko išlaikymo išlaidų, vaiko atostogų pas tėvą metu. Motina skiriama atsakinga, kad sūnus atvyktų pas savo tėvą vasaros atostogoms. Kelionės pas tėvą ir motiną išlaidas abu tėvai dengia lygiomis dalimis. Kelionę pas tėvą apmoka vaiko motina ir parūpina kelionės bilietus bei pasirūpina kitomis būtinomis kelionės išlaidomis bei vaiko saugumu kelionės pas tėvą metu. Tėvas skiriamas atsakingu, kad sūnus grįžtų atgal pas motiną po vasaros atostogų į jos gyvenamąją vietą. Kelionę pas motiną apmoka vaiko tėvas ir parūpina kelionės bilietus bei pasirūpina kitomis būtinomis kelionės išlaidomis, vaiko saugumu kelionės pas motiną metu. Kitu metu atsakovas su nepilnamečiu vaiku bendrauja nuotolinėmis ryšio priemonėmis (ne mažiau nei du kartus per kalendorinį mėnesį), motina įpareigojama užtikrinti ir sudaryti tam materialines sąlygas iš vaiko išlaikymui skirtų lėšų. Vaiko tėvai dėl nuotolinio bendravimo su vaiku įpareigojami tartis elektroniniu paštu, kurio adresus jie vienas kitam ir vaikui įpareigojami pranešti per mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. dalyje dėl ieškovės reikalavimo priteisti išlaikymo įsiskolinimą atmetimo, tenkinant ieškovės reikalavimą ir nurodant priteisti iš atsakovo V. L. 3645 eurus išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečio E. L. naudai bei priteisti iš atsakovo 1608 eurų įsiskolinimą už J. L. išlaikymą ieškovės K. L. naudai. dalyje dėl turto padalinimo – papildomai priteisti iš atsakovo V. L. ieškovės K. L. naudai 3620,25 eurų kompensaciją. dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, šią dalį išdėstant taip:
4.1. priteisti iš ieškovės K. L. valstybės naudai 375 eurų žyminio mokesčio;
4.2. priteisti iš atsakovo V. L. valstybės naudai 555 eurų žyminio mokesčio, 10 eurų teismo turėtų pašto išlaidų;
4.3. priteisti ieškovei K. L. iš atsakovo V. L. 200 eurų turto vertinimo išlaidų;
4.4. priteisti ieškovei K. L. iš atsakovo V. L. 1608 eurus atstovavimo ir bylinėjimosi išlaidų.
Kitoje dalyje Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. spendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės K. L. 221 eurus žyminio mokesčio valstybės naudai už apeliacinį skundą.
Priteisti iš atsakovo V. L. 108 eurus žyminio mokesčio valstybės naudai už apeliacinį skundą.
Priteisti ieškovės K. L. naudai iš atsakovo V. L. 400 eurų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.