Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. (J. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 181 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 5 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – areštu 40 parų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams, nustatant ją atlikti pataisos namuose.

Iš J. K. priteista: AB ,,Swedbank“ 13 822,92 Lt, UAB ,,xxx“ 3 025 Lt, AB ,,xxx“ 5 540,84 Lt žalai atlyginti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti: automobiliai ,,Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Ford Courier“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Mazda 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Citroen Xantia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugomi Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM Aptarnavimo skyriaus Sandėlių poskyrio sandėlyje, esančiame Vilniaus r., Nemenčinės II kaime; nešiojami kompiuteriai ,,Lenovo“ Nr. CBG2098788, ,,Asus“ Nr. A60AAS265778, ,,Asus“ IC Nr. 4104A-AR5BXB63, išorinis kietasis diskas ,,Lenovo“ Nr. K96RTA12AYFD, šeši mobilieji telefonai ,,Nokia“ su SIM kortelėmis, du belaidžio interneto įrenginiai ,,Mezon“ ir vienas įrenginys ,,Omni Connect“, nešiojamas kompiuteris ,,Asus“ Nr. 850AAQ154625, belaidžio interneto įrenginys.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo psichotropinės medžiagos – metamfetamino, neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą bei panaudodamas kitokią psichinę prievartą, atvirai savo naudai reikalavo perduoti jam didelės vertės turtą, t. y. 2011 m. birželio 29 d. apie 7.15 val. AB ,,Swedbank“ priklausančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), 071 vietoje, pastatė automobilį ,,Ford Escort“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) kurį išmūrijo silikatiniais blokais, išpurškė montavimo putomis imituodamas įrengtus sprogmenis bei sprogstamąsias medžiagas, pritaikė sprogmenų įrengimui ir Vilniaus mieste, panaudodamas kompiuterį ,,Asus“ Nr. 850AAQ154625, iš elektroninio pašto adreso arturas.arturovas@gmail.com išsiuntė grasinančio turinio elektroninius laiškus: tą pačią dieną 10.49 val. į AB ,,Swedbank“, esančią (duomenys neskelbtini); 11.03 val. į UAB ,,Maxima grupė“, esančią (duomenys neskelbtini); 13.22 val., 16.45 val. ir 18.58 val. į AB ,,Danske Bank“ Lietuvos filialą, esantį (duomenys neskelbtini); 10.54 val., 16.42 val. ir 18.50 val. į AB ,,DnB Nord bankas“, esančią (duomenys neskelbtini), pranešdamas apie padėtą sprogmenį, ir tokiu būdu sudarė situaciją, jog prieš AB ,,Swedbank“ darbuotojus bei banko turtą bus panaudotas fizinis smurtas ir sunaikintas įmonės turtas, bei tą pačią dieną 18.51 val. elektroniniu laišku, išsiųstu iš elektroninio pašto adreso arturas.arturovas@gmail.com į AB ,,Swedbank“ darbuotojo S. A. elektroninį paštą saulius.abraskevicius@swedbank.lt, pareikalavo perduoti jam 1 000 000 eurų (3 450 000 litų), priešingu atveju pagrasino susprogdinti minėtame automobilyje įtaisytą sprogmenį ir sunaikinti AB „Swedbank“ turtą.

Be to, J. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo psichotropine medžiaga be tikslo ją platinti, o būtent: Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiksliau nenustatytoje vietoje, tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2011 m. birželio 29 d., iš tyrimo metu nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 0,508 g, bet ne daugiau kaip 20 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ją neteisėtai atgabeno iki savo gyvenamosios vietos – išnuomoto buto (duomenys neskelbtini), priklausančio Ivanui bei I. V., ir neteisėtai laikė iki 2011 m. liepos 1 d., kol dalį psichotropinės medžiagos suvartojo, o likusią dalį – 0,008 g neteisėtai laikė iki 2011 m. liepos 1 d. 17.05 val. atliktos kratos.

Teismas nuosprendyje nurodė apeliantą panaudojus kitokią psichinę prievartą, tačiau nenurodė, kokia tai prievarta arba kaip ji pasireiškė. Jis nenaudojo jokios psichinės prievartos, todėl ši aplinkybė taip pat turi būti pašalinta.

Neteisinga priskirti padarytą nusikaltimą prie sunkių vien dėl to, jog buvo reikalauta milijono eurų. Akivaizdu, kad nuo pat pradžių tai buvo naivus, kvailas ir neįvykdomas sumanymas, iliuzija žmogaus, patyrusio tris bankrotus, nepagrįstai nuteisto, patekusio į labai sunkią finansinę padėtį ir iš nevilties laikinai nutolusio nuo realybės. Visiškai aišku, jog niekas net nesiruošė apeliantui mokėti pinigų. Ar jis būtų reikalavęs 29 000 litų (BK 181 straipsnio 1 dalis), ar milijardo, rezultatas būtų vienodas. Šio nusikaltimo negalima priskirti ir prie pavojingų visuomenei. Akivaizdu, kad niekam negrėsė joks realus pavojus ir niekas negalėjo nukentėti. Tai buvo tik mėginimas apgauti. Byloje nustatyta, jog tikro sprogmens nebuvo, taip pat nebuvo net mažiausio pavojaus banko pastatui ir visuomenei.

Nagrinėjant bylą nebuvo atsižvelgta į apelianto bei gynėjo prašymus skirti jam psichologų ir psichiatrų kompleksinį tyrimą, siekiant nustatyti jo psichikos bei emocinę būseną nusikaltimo pasiruošimo ir darymo metu. Toks prašymas buvo pateiktas ir atliekant ikiteisminį tyrimą, tačiau visus prašymus nemotyvuotai atmesdavo. Teismas nustatė apeliantą patyrus tris bankrotus. Per paskutinius 15 metų jį lydėjo nesėkmės, dėl to prarado visą turtą, susidarė apie 1 mln. litų skolos.

Teismas neatsižvelgė į svarbiausią aplinkybę, kad apeliantas nusikalto dėl didžiulių finansinių problemų. Nustatyta, jog skolos sudaro apie 1 mln. litų, areštuotas visas jo turtas. Norint įvykdyti visus įsipareigojimus, kas mėnesį jam reikėtų sumokėti apie 15 000 litų. Suma, kurią jis išleido ruošdamasis nusikaltimui (5 000 litų), negalėjo pakeisti katastrofiškos finansinės padėties. Be to, tie pinigai taip pat buvo skolinti. Šios aplinkybės įrodo, kad apeliantas nusikalto dėl labai sunkios turtinės ir beviltiškos savo padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o tai lengvina atsakomybę.

Paskutinė ir lemiama aplinkybė buvo ta, jog jį nepagristai nuteisė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 6 d. nutartimi bylą nutraukė. Būtent dėl šios teisėsaugos institucijos klaidos bei aplaidumo jis buvo psichologiškai galutinai paveiktas. Nors padarytą nusikaltimą, būdamas psichologinio sutrikimo būsenos, planavo ilgai, nuolat jį atidėdavo, nesiryždamas to padaryti. Nuo jo nuteisimo dienos, būdamas perpildytas emocijų, per dvi savaites paruošė sprogmenų imitaciją ir padarė nusikaltimą. Abejoja, ar būtų ryžęsis tą padaryti, jei nebūtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Dėl to, vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkto arba BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatomis, jo atsakomybė švelnintina.

Būtent ankstesnis teistumas buvo akcentuojamas, sprendžiant kardomosios priemonės –suėmimo pratęsimo klausimą. Jis suformavo žmogaus, darančio vieną nusikaltimą po kito, neigiamą įvaizdį, kad apeliantas yra nepataisomas nusikaltėlis.

Teismas nepakankamai motyvavo, kodėl paskyrė tokią griežtą bausmę. Dėl jo veiksmų niekam pavojus negrėsė, niekas negalėjo nukentėti. Nusikaltimo pasekmės – trumpalaikis banko padalinio darbo sutrikdymas, už padarytą bankams žalą jis turės atlyginti. Teismas neturėjo galimybės tinkamai ištirti jo asmenybės bruožų. Apelianto nuomone, teismo sprendimui galėjo turėti įtakos padidintas žiniasklaidos dėmesys šiam įvykiui. Apeliantui 49 metai, nusikaltimų darymas nebuvo, nėra ir nebus jo gyvenimo būdas bei pajamų šaltinis, o tik vienkartinė, dėl didelės nervinės bei psichologinės įtampos padaryta klaida.

Dėl išdėstytų aplinkybių, atsižvelgiant į nusikaltimo pasekmes, turėtų būti paskirta švelnesnė, nei numatyta BK 183 straipsnio 3 dalies (turėtų būti BK 181 straipsnio 3 dalies) sankcijoje, bausmė.

Be to, teismas nepagrįstai konfiskavo nieko bendro su nusikaltimu neturinčius daiktus, o būtent: 1) nešiojamą kompiuterį ,,Lenovo“ Nr. CBG2098788, 2) nešiojamą kompiuterį ,,Asus“ Nr. A60AAS265778, 3) nešiojamą kompiuterį ,,Asus“ IC Nr. (duomenys neskelbtini) 4) išorinį kietąjį diską ,,Lenovo“ Nr. K96RTAI2AYFD5, 5) du belaidžio interneto įrenginius ,,Mezon“, 6) modemą ,,Zebra“, 7) navigacijos įrenginį ,,Garmin“, 8) įrenginį ,,Kasens“ Nr. CN 20110208729, 9) tušinuką su kamera. Prašo šiuos daiktus jam grąžinti.

Teismo posėdyje nuteistasis J. K. bei jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą tenkinti iš dalies, civilinio ieškovo atstovas palieka spręsti teismui.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis ginčija nuosprendį ne visa apimtimi, todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegijos nuomone, J. K. kaltė prievartavus turtą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, dėl šios veikos įrodymus įvertino nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl jos pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau teismas padarė klaidingą išvadą nuteistojo veiksmuose buvus BK 259 straipsnio 2 dalies nusikaltimo požymių bei iš dalies netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas. Dėl to nuosprendis keičiamas. Nuosprendis taip pat keičiamas dėl paskirtos bausmės, nes po to, kai buvo priimtas skundžiamas nuosprendis, pasikeitė aplinkybė, turėjusi reikšmės nagrinėjamoje byloje skiriamos bausmės dydžiui.

Dėl neteisėto disponavimo psichotropine medžiaga be tikslo ją platinti

Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį J. K. nuteistas už tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 2011 m. birželio 29 d. neteisėtai įgijo nedidelį kiekį, ne mažiau kaip 0,508 g, bet ne daugiau kaip 20 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ją neteisėtai atgabeno į savo butą ir ten laikė, dalį suvartojo, o kitą dalį – 0,008 g laikė iki atliktos kratos.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, apibrėždamas nusikaltimo dalyką, rėmėsi specialisto išvada Nr. 140-(4385)-IS1-4810 bei J. K. parodymais, duotais 2011 m. liepos 4 d. apklausos metu.

Specialisto išvada Nr. 140-(4385)-IS1-4810 nustatyta, kad baltos spalvos miltelių iš plastikinio užspaudžiamo maišelio, rastų 2011 m. liepos 1 d. kratos metu J. K. gyvenamojoje vietoje, sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio masė milteliuose yra 0,008 g (3 t., 113–114 b. l.).

Nuteistasis J. K., apklaustas 2011 m. liepos 4 d., nurodė, jog 2011 m. birželio 29 d. prieš pastatydamas automobilį po banko pastatu pavartojo gal 0,5 g amfetamino, tai buvęs vienkartinis atvejis (3 t., 168–169 b. l.).

Remdamasis minėtais duomenimis teismas padarė išvadą, kad J. K. įgijo ne mažiau kaip 0,508 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Teismas visiškai nevertino J. K. 2011 m. spalio 3 d. apklausos metu duotų parodymų. Teismas nurodė, jog šios apklausos metu J. K. patvirtino ankstesnių parodymų teisingumą, tačiau neanalizavo jo parodymų turinio. Šios apklausos metu J. K. parodė, kad savo reikmėms įsigijo metamfetamino, tačiau tai tikrai nebuvo 0,5 g ar daugiau. Jis suvartojo maždaug pusę įsigyto kiekio, o pas jį kratos metu rado 0,008 g. Vadinasi, jis įgijo ne daugiau kaip 0,016 g. Duodamas parodymus apie suvartotą psichotropinės medžiagos kiekį ankstesnės apklausos metu, jis suklydo ir 0,5 g kiekį įvardijo neteisingai, nes tokių mažų kiekių negali teisingai apibūdinti (3 t., 176–177 b. l.).

Pirmosios instancijos teisme J. K. nurodė analogiškas aplinkybes dėl įgyto psichotropinės medžiagos kiekio.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto parodymai dėl įgyto psichotropinės medžiagos kiekio prieštaringi, tačiau byloje nėra jokių neginčytinų įrodymų, galinčių objektyviai nustatyti šią aplinkybę.

Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, kad visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistasis neteisėtai įgijo ne ne mažiau kaip 0,508 g, bet apie 0,016 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 44 straipsnio 1 dalyje už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti numatyta administracinė atsakomybė.

Taigi įstatymų leidėjas už nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ir (ar) laikymą neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti nustatė ir baudžiamąją, ir administracinę atsakomybę, t. y. ATPK 44 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai sutampa su dalimi BK 259 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (2007 m. gruodžio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) patvirtintose ,,Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytos tik viršutinės narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio kiekio ribos, žemutinė konkrečių medžiagų nedidelio kiekio riba neapibrėžta, taigi narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekis nėra objektyvus ir pakankamas kriterijus administracinio teisės pažeidimo bei baudžiamojo nusižengimo dispozicijoms atriboti.

Esant tokiai situacijai, kyla BK 259 straipsnio 2 dalies ir ATPK 44 straipsnio 1 dalies normų atribojimo klausimas.

ATPK 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Šios normos aiškinimas iš esmės pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje Nr. 2K-7-76/2012, kurioje konstatuota, jog sprendžiant, kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina, turėtų būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes. Taigi spręsdami, kurią atsakomybės rūšį taikyti – ar veiką kvalifikuoti kaip administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 44 straipsnio 1 dalį, ar kaip baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – teismai, vertindami padarytos veikos pavojingumą, turi atsižvelgti į objektyviuosius bei subjektyviuosius veikos požymius ir jų kiekybinę bei kokybinę išraišką konkrečioje situacijoje.

Šiuo nuosprendžiu nustatyta, kad J. K., neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai įgijo ir laikė nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – apie 0,016 g metamfetamino. Pagal Rekomendacijas metamfetamino nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 0,2 g. Veikos padarymo aplinkybės byloje nustatytos J. K. parodymais, jog psichotropinę medžiagą jis įgijo stotyje iš nepažįstamo asmens, toks nuteistojo poelgis buvo vienkartinis. Byloje nėra jokių įrodymų nuteistąjį nuolat vartojus psichotropines ar narkotines medžiagas. J. K. visiškai prisipažino padaręs šią veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailėjosi (tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe), yra neteistas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama šioje konkrečioje situacijoje nustatytus J. K. veikos pavojingumą apibūdinančius subjektyvius ir objektyvius požymius (psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį, kilusius padarinius, nuteistojo veiksmų intensyvumą, trukmę, tikslus, motyvus), konstatuoja, kad padaryta veika atitinka ne baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, bet administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 44 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, ir jį išteisina dėl šios veikos.

Teisėjų kolegijos nuomone, toks sprendimas atitinka BPK 1 straipsnio nuostatas dėl baudžiamojo proceso paskirties.

Dėl BK 181 straipsnio taikymo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog J. K., neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą bei panaudodamas kitokią psichinę prievartą, atvirai savo naudai reikalavo perduoti jam didelės vertės turtą.

Apeliantas skunde ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą objektyvųjį nusikaltimo sudėties požymį – kitokios psichinės prievartos panaudojimą.

Toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Kitokios psichinės prievartos panaudojimas apima įvairius kitokio turinio grasinimus, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės.

Šioje byloje psichinė prievarta pasireiškė tuo, jog nuteistasis J. K., išsiųsdamas grasinančio turinio elektroninius laiškus banko darbuotojams, reikalavo konkrečios pinigų sumos. Šiuos veiksmus teismas pagrįstai įvertino kaip kitokią psichinę prievartą, nes jais buvo sukurta situacija, kuri banko darbuotojams kėlė nerimą, vertė bijoti, kad neįvykdžius jo reikalavimo atsiras žalingos pasekmės. Nustatyta, jog banko darbuotojai turėjo pagrindą suprasti ir suprato šiuos grasinimus kaip realius bei neteisėtus, dėl to kreipėsi į teisėsaugą.

J. K. apeliaciniame skunde abejoja, ar teismas teisingai nustatė veiką kvalifikuojantį požymį – didelės vertės turto prievartavimą.

Sprendžiant apie didelės vertės turto prievartavimą, būtina atsižvelgti tiek į objektyviai išreikštos turtinės pretenzijos dydį, tiek į kaltininko siekių gauti didelės turtinės naudos tikrumą.

Nuo pat pirmos apklausos apeliantas neneigė, kad jo prievartaujama suma buvo 1 mln. eurų. Šio reikalavimo realumą patvirtino byloje apklausti AB ,,Swedbank“ bei AB ,,Danske Bank“ Lietuvos filialo darbuotojai.

Apeliacinio skundo teiginys jį iš anksto supratus, jog niekas jam nesiruošė mokėti pinigų, prieštarauja jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kuriuose jis teigė, kad buvo įsitikinęs, jog bankas sutiks sumokėti pinigus. Tik pirmosios instancijos teisme jis savo poelgį ėmė vertinti kaip kvailą sumanymą. Toks parodymų keitimas yra nemotyvuotas, teismas pagrįstai patikėjo apelianto pirminiais parodymais.

Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas nuteistojo J. K. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.

Dėl bausmės

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuteistajam J. K. bausmės dydį dėl turto prievartavimo nustato, remdamasi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, su kuriais sutinka ir jų nekartoja, su ta išlyga, kad nuteistasis laikomas anksčiau neteistu, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendį, kuriuo J. K. buvo nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2, 4 dalis, panaikino ir bylą nutraukė.

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus, atsižvelgusi į aptartą išlygą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija už turto prievartavimą J. K. sumažina laisvės atėmimo bausmę.

Taikyti BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Dėl vienos veikos J. K. išteisinus ir pripažinus, jog jis yra neteistas, naikinamas BK 63 ir 64 straipsnių taikymas.

Motyvuodamas prašymą švelninti bausmę, nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo teismą neatsižvelgus, kad jis nusikalto dėl didžiulių finansinių problemų, ir prašo tai pripažinti kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, išanalizavusi nuteistojo parodymų turinį, jo asmenybę ir visas kitas bylos aplinkybes, konstatuoja, jog nėra J. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Tai, kad jo skolos sudarė apie 1 mln. litų, negali būti laikoma atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstant, jog nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos padėties.

Nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra tokia aplinkybė, kuri apibūdina ne tik objektyvias nusikalstamos veikos prielaidas, bet ir jos subjektą. Kaltininkui susiklosto tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padaro tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis jis taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką.

Nusikalstamos veikos padarymas dėl labai sunkios turtinės kaltininko padėties pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tik tada, kai tokia padėtis susiklosto dėl objektyvių priežasčių (pvz. priverstinio nedarbo, turto praradimo, jo ar šeimos nario sunkios ligos ir pan.), o ne dėl paties kaltininko tyčinio veikimo ar neveikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-113/2011, 2K-154/2011 ir kt.).

Byloje nėra duomenų, rodančių, jog J. K. sunki materialinė padėtis susiklostė būtent dėl tokių aplinkybių.

Tai, kad J. K. nusikalto dėl labai sunkios turtinės ir beviltiškos padėties, paneigia paties apelianto parodymai. Pagal jo parodymus dėl kelių bankrotų jis prarado pinigus, susidarė skolos, jis pradėjo imti greituosius kreditus. Tai rodo, jog sunkios finansinės padėties dėl nepavykusio verslo kaltininkas yra pats nuteistasis. Be to, 2010 m. pardavęs namą jis nebandė iš gautų pinigų grąžinti skolų, o leido juos savo poreikiams tenkinti. Vien ši aplinkybė leidžia teigti, kad nusikalstamos veikos padarytos ne dėl labai sunkios turtinės ar beviltiškos kaltininko padėties. Tai, jog po nepavykusio verslo (bankroto) nuteistasis savo finansines problemas sprendė imdamas vis naujus kreditus, nesvarstydamas, ar neverta pradėti dirbti samdomo darbo, bei neieškodamas kitokių legalių išeičių, apibūdina jo asmenybę kaip lengvabūdišką, siekiančią greitai praturtėti.

Aptartos aplinkybės rodo, kad byloje nėra objektyvių duomenų nuteistojo J. K. turtinę padėtį buvus tokią sunkią ar beviltišką, jog dėl to buvo priverstas padaryti nusikaltimą.

Apeliantas skunde teigia, kad paskutinė ir lemiama aplinkybė, paskatinusi nusikalsti, buvo nepagrįstas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. apkaltinamasis nuosprendis. Šią aplinkybę prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia.

Toks prašymas atmetamas.

BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, jog veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai.

Baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos (BPK 28 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nukentėjusiojo statuso joks fizinis asmuo neįgijo, todėl ši aplinkybė eliminuoja apelianto prašomo baudžiamojo įstatymo taikymą.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jo bei gynėjo prašymus skirti psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę, siekiant įvertinti jo emocinę būseną nusikaltimo padarymo metu.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog baudžiamojo proceso normos nenumato, kad byloje turi būti atlikti visi įmanomi tyrimai ir ekspertizės, o to nepadarius pažeidžiama įrodinėjimo tvarka ar kaltinamojo procesinės teisės. Specialistų ir ekspertų žinių panaudojimas baudžiamajame procese būtinas tada, kai be jų išvadų neįmanoma nustatyti bylai reikšmingų aplinkybių.

Šiuo atveju nebuvo būtinumo tenkinti J. K. bei jo gynėjo prašymo skirti nuteistajam psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę, nes įvertinus bylos aplinkybes teismui nekilo abejonių dėl jo psichikos būklės. Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl būtinumo skirti minėtą ekspertizę, nes byloje nėra jokių duomenų apie galimus nuteistojo psichikos sutrikimus.

Apeliantas prašo panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo psichotropinės medžiagos.

Psichotropinės medžiagos vartojimo faktas byloje nustatytas paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Nors teisme nuteistasis pakeitė parodymus ir ėmė teigti šią medžiagą vartojęs prieš 5-6 dienas iki įvykio, teismas pagrįstai laikė teisingais jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Dėl to teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad J. K. nusikalto būdamas apsvaigęs nuo psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog teismas nustatė, kad apsvaigimas nuo narkotinės (iš tiesų – psichotropinės) medžiagos neturėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti ir to nepripažino kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

Dėl turto konfiskavimo

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu (beje, veikos padarymo metu šio straipsnio redakcija jau buvo pakeista ir nenumatė punktų), nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodęs jokių motyvų, be kitų daiktų konfiskavo J. K. kompiuterius: ,,Lenovo“ Nr. CBG2098788, ,,Asus“ Nr. A60AAS265778, ,,Asus“ IC Nr. 4104A-AR5BXB63, išorinį kietąjį diską ,,Lenovo“ Nr. K96RTA12AYFD ir du belaidžio interneto įrenginius ,,Mezon“ kaip nusikalstamos veikos priemones.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks sprendimas yra teisiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas.

BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

Įstatymo uždraustos veikos įrankių ir priemonių samprata apibrėžiama specifiniais uždraustos veikos padarymo palengvinimui pritaikytais požymiais ir negali būti aiškinama plečiamai. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką įstatymo uždraustos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, jog sudarytų sąlygas ar palengvintų padaryti tokią veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2010, 2K-24/2011, 2K-237/2011 ir kt.).

Siekiant nustatyti, ar turtas gali būti pripažintas įstatymo uždraustos veikos priemone, turi būti išnagrinėtos visos reikšmingos turto panaudojimo tokios veikos darymo procese aplinkybės. Nenustačius, kad su įstatymo uždrausta veika siejamas turtas buvo pritaikytas tokiai veikai daryti ar jo panaudojimas labai palengvino jos darymą, šis turtas nepripažįstamas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos priemone ir negali būti konfiskuojamas.

Šioje byloje minėti kompiuteriai, išorinis kietasis diskas ir belaidžio interneto įrenginiai rasti kratos metu tuometinėje įtariamojo J. K. gyvenamojoje vietoje (2 t., 166–171 b. l.). Atkreipiamas dėmesys, jog nei ikiteisminio tyrimo metu pareikštuose įtarimuose, nei teismo nuosprendyje išdėstytose įrodytomis pripažintose nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėse nenurodyta, kokie veiksmai darant nusikaltimą atlikti šiais kompiuteriais ir kitais išvardintais daiktais.

Kita vertus, BPK 305 straipsnio nuostatos numato, kad aprašomoji nuosprendžio dalis turi būti motyvuota. Tai sukonkretinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.5 punkte, kuriame nurodyta, jog teismas motyvuoja sprendimus dėl turto konfiskavimo ir kitų rezoliucinėje dalyje išsprendžiamų klausimų.

Taigi nuosprendžio, kuriuo taikomas turto konfiskavimas, aprašomojoje dalyje būtinai turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys teismo išvadą, kad konfiskuojamas turtas pripažįstamas BK uždraustos veikos priemone.

Pirmosios instancijos teismui to nepadarius, dėl apeliacinės instancijos teismo šioje nuosprendžio dalyje išdėstytų motyvų skundžiamo nuosprendžio dalis dėl kompiuterių: ,,Lenovo“ Nr. CBG2098788, ,,Asus“ Nr. A60AAS265778, ,,Asus“ IC Nr. 4104A-AR5BXB63, išorinio kietojo disko ,,Lenovo“ Nr. K96RTA12AYFD ir dviejų belaidžio interneto įrenginių ,,Mezon“ konfiskavimo naikinama. Byloje nėra duomenų, jog šie daiktai panaudoti nusikaltimui padaryti (čia neišvardinti daiktai pagrįstai konfiskuoti kaip baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos priemonės, todėl dėl jų nepasisakoma).

Aptariami daiktai turėtų būti grąžinti jų savininkui, t. y. apeliantui, tačiau įvertinus aplinkybę, kad skundžiamu nuosprendžiu patenkinti trijų civilinių ieškovų ieškiniai, o jiems užtikrinti nebuvo pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, minimam turtui tikslinga taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą (BPK 151 straipsnis), kol bus įvykdyta nuosprendžio dalis dėl žalos atlyginimo. Tuo nebus pabloginta nuteistojo padėtis.

Apeliantas skunde prašo grąžinti modemą ,,Zebra“, navigacijos įrenginį ,,Garmin“, įrenginį ,,Kasens“ Nr. CN 20110208729 ir tušinuką su kamera.

Skundžiamu nuosprendžiu šiuos daiktus nuspręsta sunaikinti.

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas, atsižvelgiant į teisme nukentėjusiojo bei nuteistojo išsakytą nuomonę ir daiktų vertę.

Pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas daiktai, kurie yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti, sunaikinami arba gali būti atiduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims, jeigu jie to prašo. Pagal to paties straipsnio 5 punkto nuostatas kiti daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, – pereina į valstybės nuosavybę.

Nesant byloje duomenų apie aptariamų daiktų vertę ir apeliantui prašant juos grąžinti, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis išvardinti daiktai grąžinami nuteistajam J. K.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 6 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį dėl J. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

J. K. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

J. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 4 (ketverių) metų ir 6 (šešių) mėnesių.

Panaikinti BK 63 ir 64 straipsnių taikymą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria konfiskuotas J. K. priklausantis turtas – nešiojami kompiuteriai: ,,Lenovo“ Nr. CBG2098788, ,,Asus“ Nr. A60AAS265778, ,,Asus“ IC Nr. 4104A-AR5BXB63, išorinis kietasis diskas ,,Lenovo“ Nr. K96RTA12AYFD ir du belaidžio interneto įrenginiai ,,Mezon“. Šiam turtui taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, kol bus įvykdyta nuosprendžio dalis dėl žalos atlyginimo.

J. K. grąžinti: modemą ,,Zebra“, navigacijos įrenginį ,,Garmin“, įrenginį ,,Kasens“ Nr. CN 20110208729 ir tušinuką su kamera.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.