- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-28
- Bylos Nr.
- 2A-1111/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- D. K.
- Trečiasis asmuo
- B. B.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Parama“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1328-661/2011 pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Parama“ ieškinį atsakovams D. K. , antstoliui Sauliui Mulevičiui, trečiasis asmuo B. B. individuali įmonė „Šakotis“, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Antstolis S. Mulevičius, vykdydamas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 6 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir 2009 m. sausio 6 d. teismo įsakymą, priimtus civilinėje byloje Nr. L2-514-735/2009, bei Vilniaus apskrities VMI 2009 m. balandžio 17 d., 2010 m. kovo 25 d. sprendimus Nr. 14-19-9217, Nr. 14-19-16775 dėl skolų išieškojimo iš skolininko UAB „Parama” kreditoriams UAB „Papyrus Lietuva” ir Vilniaus apskrities VMI, 2010 m. birželio 1 d. varžytynėse už 5 500 Lt pardavė D. K. skolininko nekilnojamąjį turtą - 286/10000 dalį pastogės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (1 t., 81 b. l.). Turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0170/09/00386 2010 m. birželio 9 d. antstolis pateikė tvirtinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, kuris 2010 m. liepos 1 d. rezoliucija aktą patvirtino.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 23 d. nutartimi skolininkui UAB “Parama” iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Ignika“ (toliau – administratorius) (1 t., 6 b. l.). BUAB „Parama“ akcininkas ir kreditorius M. K. G. pateikė administratoriui prašymą susigrąžinti varžytynėse parduotą bendrovės turtą ir užkirsti kelią tolimesniam jo perleidimui, nurodydamas, kad 39 kv. metrų ploto ir 9 metrų aukščio, šalia miesto centro esančios pastogės patalpų vertė buvo apie 60 000 Lt, tačiau turtas parduotas tik už 5 500 Lt. Tai patvirtina turto vertinimo ataskaita. BUAB „Parama” nuosavybės teisės į minėtą turtą išregistruotos 2010 m. rugpjūčio 4 d. Iš varžytynių įsigytą turtą D. K. 2010 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 10 000 Lt pardavė trečiajam asmeniui B. B. IĮ „Šakotis“.
Šalies argumentai
Administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė pripažinti 2010 m. birželio 1 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0170/09/00386 negaliojančiu ir priteisti iš antstolio S. Mulevičiaus 54 500 Lt žalai atlyginti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad įvertindamas turtą, antstolis rėmėsi Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie šio turto vertę, atsižvelgė į objekto vietą, turto naudojimo apribojimus. Skolininkas savo nuomonės šiuo klausimu nepateikė, nors vykdymo procese jam buvo ne kartą siunčiami procesiniai dokumentai ir pranešimas dėl varžytynių (1 t., 54, 56, 59, 65, 74, 78, 79 b. l.). Teismo nuomone, antstolis, neturėdamas abejonių dėl turto rinkos vertės, savo diskrecijos teise naudojosi tinkamai. Nei iki varžytynių paskelbimo, nei iki jų pradžios vykdymo proceso dalyviai nepranešė antstoliui, kad 2010 m. balandžio 26 d. Vilniaus apygardos teisme buvo priimti kreditorių pareiškimai dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo. Nutartis iškelti bankroto bylą priimta 2010 m. birželio 23 d., t. y. jau po 2010 m. birželio 1 d. įvykusių varžytynių ir įsiteisėjo 2010 m. liepos 8 d., t. y. jau po turto pardavimo iš varžytynių akto patvirtinimo 2010 m. liepos 1 d. Juridinių asmenų registrui administratorius pateikė prašymą įregistruoti UAB „Parama“ bankrutuojančios įmonės statusą tik 2010 m. liepos 9 d., o šis statusas įregistruotas tik 2010 m. liepos 23 d. Turto arešto aktų registre iki 2010 m. liepos 1 d. nebuvo įregistruota teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas sprendė, kad vykdymo procesas dėl ginčo patalpų buvo užbaigtas iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas konstatavo, kad varžytynių teisėtumas patvirtintas antstolio ir teismo, todėl pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu būtų tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-7-90/2009). Ieškovas nenurodė ir nepagrindė nė vieno iš CPK 602 straipsnyje nurodytų pagrindų – skolininko teisės nebuvo suvaržytos, o bankroto administratorius kreipėsi dėl kreditorių teisių gynimo įvykus vykdymo procesui. Viso vykdymo proceso metu antstoliui nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie ieškovo vykdomas bankroto procedūras, todėl jis negalėjo savo atliekamais veiksmais pažeisti ieškovo teisių. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą varžytynių aktą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Parama“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Antstolio priimti turto realizavimo aktai gali būti ginčijami tiek bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, tiek remiantis antstolio padarytais proceso teisės normų pažeidimais, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad varžytynių aktas galėjo būti ginčijamas tik CPK 602 straipsnyje nustatytais pagrindais. Jeigu vykdomojoje byloje antstolio atlikti veiksmai prieštarauja imperatyvioms Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatoms, tokie veiksmai negali sukelti teisėtų padarinių bet kurioje bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje, todėl varžytynių aktas gali būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. l d.).
2. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus galėjo būti areštuoti, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas turėjo būti sustabdytas. Teisme tvirtinant varžytynių aktą, jau buvo priimta nutartis iškelti bendrovei bankroto bylą. Teismo padarytos klaidos, tvirtinant varžytynių aktą, negali būti pagrindas įgyti nuosavybės teises pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas.
3. Apeliantas nesutinka su teismo argumentais, kad antstoliui viso vykdymo proceso metu nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie UAB „Parama“ bankroto procedūras. Apie teisme gautus pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo yra viešai skelbiama Vilniaus apygardos teismo internetiniame tinklapyje ir Įmonių bankroto valdymo departamento internetiniame tinklapyje, todėl antstolis, būdamas profesionalus teisininkas, galėjo ir privalėjo žinoti apie 2010 m. balandžio 26 d. inicijuotą bankroto bylą.
4. Teismas nieko iš esmės nepasisakė dėl parduoto turto kainos. Atsakovo varžytynėse įgytas turtas po 2,5 mėn. trečiajam asmeniui buvo parduotas už 10 000 Lt , t. y., už dvigubai didesnę kainą, o tai parodo, kad turto rinkos vertė buvo ženkliai didesnė. Be to, parduodamas turtą antstolis nenustatė tikrojo pastogės ploto, rėmėsi tik oficialia dokumentacija, kas rodo varžytynes vykdžius skubotai, siekiant kuo greičiau parduoti bendrovės turtą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo BUAB „Parama“ apeliacinį skundą antstolis S. Mulevičius prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Pagal CPK 725 straipsnį, teisinės pasekmes sukelia tik teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, tvirtindamas turto pardavimo iš varžytynių aktą, jokių pažeidimų nenustatė. UAB „Parama“ direktorius privalėjo informuoti antstolį apie teisme nagrinėjamus kreditorių ieškinius dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, tačiau šios pareigos neįvykdė. Skolininkas per visą vykdomųjų veiksmų vykdymo laikotarpį nebuvo aktyvus, nesidomėjo vykdymo eiga, nepranešė apie savo buveinės pasikeitimus, nevykdė antstolio rašytinių reikalavimų, nepateikė duomenų apie turimą turtą, neatvyko į antstolio kontorą, o gavęs procesinius dokumentus, į juos nereagavo, nereiškė prieštaravimų dėl turto įkainojimo. Buvęs įmonės direktorius antstoliui paaiškino, kad bendrovė buveinės adresu veiklos nebevykdo, o jis dirba jau kitoje įmonėje ir nenori turėti jokių reikalų su UAB „Parama”. Kiti bendrovės veiklos adresai antstoliui nebuvo nurodyti. Administratorius apie bankroto bylos iškėlimą pranešė tik 2010 m. rugpjūčio 9 d., tuo tarpu varžytynių aktas teismo buvo patvirtintas 2010 m liepos 1 d. Norint informuoti antstolį apie inicijuotą bankroto procesą, nereikia laukti bankrutuojančios įmonės statuso. Apeliantas, nurodydamas, kad antstoliui apie inicijuotą bankroto bylą turėjo būti žinoma iš viešai prieinamų tinklapių, nepateikė įrodymų, kad minėtuose tinklapiuose informacija yra pateikiama aktualiu laiku. Antstolio duomenimis, informacija apie ieškovui iškeltą bankroto bylą buvo paskelbta tik 2010 m. liepos 10 d. Iki turto pardavimo iš varžytynių akto patvirtinimo Turto arešto aktų registre nebuvo registruota teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovo turtui. Prašymas įregistruoti Juridinių asmenų registre bankrutuojančio ieškovo teisinį statusą pateiktas tik 2010 m. liepos 9 d., statusas įregistruotas tik 2010 m. liepos 23 d. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2010 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. (5.l4)-03-443 „Dėl informacijos pateikimo antstoliams”, apie iškeltas bankroto bylas teismai praneša antstoliams tik nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. Ieškovo valdymo organai, akcininkai ir administratorius nepranešė antstoliui apie teisme priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, antstolio veiksmų neskundė, ieškovui buvo įteikti visi vykdymo procesiniai dokumentai bei pranešimas dėl varžytynių. Oficiali informacija Valstybės žinių Informaciniuose pranešimuose Nr. 52 buvo paskelbta tik 2010 m. liepos 16 d. Todėl viso vykdymo proceso metu antstoliui nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie ieškovui vykdomas bankroto procedūras, o nesant oficialių duomenų, antstolis neturėjo nei teorinės, nei praktinės galimybės sužinoti apie vykdomą bankroto procedūrą. Po varžytynių ir ginčo akto patvirtinimo gavus informaciją apie skolininkui iškeltą bankroto bylą, visos iš parduoto turto gautos lėšos buvo pervestos į ieškovo sąskaitą. Tiek nustatant turto vertę, tiek pastogės plotą, antstolis vadovavosi oficialiais VĮ Registrų centro duomenimis. Surašant turto arešto aktą skolininkas ir išieškotojas nedalyvavo, procesinis dokumentas su turto įkainojimu įstatymų nustatyta tvarka buvo išsiųstas proceso šalims ir tinkamai joms įteiktas (skolininko direktoriui). Šalys nepasinaudojo teise reikšti prieštaravimus dėl turto įvertinimo. Nekilnojamojo turto kaina buvo optimali, nes pastogė buvo visiškai apleista, tinkamai nesutvarkyti jos atidalinimo dokumentai, ji nebuvo funkcionali. Varžytynėse dalyvavo 6 pirkėjai. Ieškovo pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje pastogės kaina neatspindi rinkos realijų ir buvo nustatyta neatsižvelgiant į jų būklę. Ieškovo pateiktas vertinimas atliktas lyginant pastogių kainas gyvenamuosiuose pastatuose, o ši pastogė, gamybiniame pastate. Iš varžytynių įsigytą pastogę atsakovas D. K. pardavė trečiajam asmeniui už 10 000 Lt (2 t., 53-54 b. l.). Sandoris sudarytas tarp visiškai nepriklausomų asmenų, nuo pardavimo iš varžytynių praėjus nedideliam laiko tarpui. Tai įrodo, kad pagal CPK 718 straipsnį antstolis tinkamai nustatė parduodamų patalpų vertę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl vykdymo veiksmų, parduodant skolininko turtą iš varžytynių, kai teismui pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo ir priimta teismo nutartis iškelti skolininkui bankroto bylą, teisėtumo bei dėl varžytynėse parduoto turto kainos. Atsižvelgdama į ginčo dalyką ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje būtina pasisakyti dėl ginčo vykdymo veiksmų atitikties bankroto teisinius santykius bei vykdymo veiksmų atlikimą reglamentuojančioms teisės normoms ir dėl antstolio civilinės atsakomybės taikymo.
Byloje nustatyta, kad nuosavybės teise ieškovas valdė iš bendrosios dalinės nuosavybės neatidalintas 286/10000 dalis neįrengtos pastogės, esančios gamybinės paskirties pastate (duomenys neskelbtini). Šis ieškovo nekilnojamasis turtas buvo parduotas priverstinai, antstoliui suorganizavus ir įvykdžius varžytynes, kai teisme buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, o varžytynių aktas teismo patvirtintas – kai buvo priimta nutartis iškelti skolininkui bankroto bylą. Už varžytynėse parduotą turtą gauti pinigai nebuvo perduoti kreditoriams, o pervesti į bankrutuojančio skolininko sąskaitą.
Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Šios nuostatos tikslas - užtikrinti, kad galima bankroto procedūra bus įvykdyta įstatymo nustatyta tvarka ir kad bus pasiektas vienas iš pagrindinių įmonės bankroto instituto tikslų – apsaugoti įmonės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostata vertintinama kaip imperatyvusis ribojimas; šį ribojimą pažeidžiantys atsiskaitymai su bankrutuojančios įmonės kreditoriais yra neteisėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. UAB ,,Baltijos žuvys“, bylos Nr. 3K-3-637/2006; 2008 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Omė“ v. antstolis D. J. , bylos Nr. 3K-3-328/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bankrutuojanti V. B. IĮ v. antstolė N. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2008; kt.). ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyti ribojimai turi būti taikomi nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, t. y. nuo datos, kai pareiškimo dėl bankroto bylos priėmimas patvirtinamas teisėjo rezoliucija (CPK 137 str. 1 d.); priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, visi vykdymo veiksmai, susiję su išieškojimu iš skolininko (įmonės, kuriai pareikštas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo) turto, išskyrus skolininko turto areštą, pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus yra sustabdomi. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas taikomas net ir tada, jei turto realizavimo ar išieškojimo procedūros (skolininko turto paieška, areštas, turto pardavimas iš varžytynių ir pan.) jau prasidėjusios, t. y. vykdymo veiksmai turi būti stabdomi bet kuriame skolininko turto realizavimo ar išieškojimo etape (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. UAB ,,Baltijos žuvys“, bylos Nr. 3K-3-637/2006; 2009 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Kauno vaisių ir daržovių prekyba“ v. antstolė B. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-438/2009; 2010 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vokietijos bendrovė „EURODUNA Food Ingredients GmbH“ v. antstolė V. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-30/2010; kt.). Kasacinio teismo taip pat pasisakyta, kad vykdomosios bylos sustabdymo atvejis, kai teismas priima pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, CPK 626 straipsnyje tiesiogiai neįvardytas kaip privalomasis, tačiau tokiu laikytinas pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies normą, kuri vertintina kaip turinti pirmenybę prieš CPK nuostatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „EURODUNA Food Ingredients GmbH“ v. antstolė V. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-30/2010; 2010 m. gegužės 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,VSA Vilnius“ v. antstolis R. V., bylos Nr. 3K-3-220/2010). Priklausomai nuo to, kaip išsprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas, vykdomoji byla ir išieškojimas yra atnaujinami, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos, kai teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 9 str. 3 d.), arba vykdomasis dokumentas, išskyrus neturtinio pobūdžio bylas, persiunčiamas teismui ir vykdomoji byla laikoma baigta, kai teismas iškelia skolininkui bankroto bylą (CPK 626 str. 3 p., 632 str. 6 p.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 26 d. priėmė kreditorių pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo ir viešai paskelbė apie tai internetiniame tinklapyje www.vat.lt (t. 1, 159 b. l.). Atsakovas antstolis S. Mulevičius, vykdydamas pateiktus vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš ieškovo kreditorių UAB „Papyrus Lietuva“ ir Vilniaus apskrities VMI naudai, 2010 m. balandžio 27 d. suorganizavo priverstinį skolininko nekilnojamojo turto – neįrengtos pastogės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), - pardavimą iš varžytynių 2010 m. birželio 1 d. Varžytynes laimėjo atsakovas D. K. (t. 1, 12, 81-85 b. l.). 2010 m. birželio 8 d. antstolis pateikė teismui tvirtinti varžytynių aktą, kuris 2010 m. liepos 2 d. teismo rezoliucija patvirtintas. Po varžytynių akto patvirtinimo antstoliui S. Mulevičiui paaiškėjus, kad 2010 m. liepos 3 d. įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi ieškovui yra iškelta bankroto byla, jis 2010 m. rugpjūčio 4 d. patvarkymu grąžino ieškovui už varžytynėse parduotą turtą pirkėjo sumokėtas lėšas (1 t., 92 b. l.).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus apie viešos informacijos apie bankroto bylos ieškovui iškėlimą paskelbimo laiką, sprendė, kad iki varžytynių antstolis nežinojo ir negalėjo sužinoti apie teismo priimtą kreditorių pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija nesutinka. Minėta, kad Vilniaus apygardos teismas paskelbė viešą informaciją apie kreditorių pareiškimą iškelti ieškovui bankroto bylą jo priėmimo dieną, t. y. 2010 m. balandžio 26 d. Vilniaus apygardos teismo internetinio tinklapio skilties „Bankrotai“ nuorodų apie pareiškimų iškelti bankroto bylą gavimą turinys leidžia spręsti, kad tokiu būdu teismas teikia viešą informaciją apie pareiškimų iškelti bankroto bylą priėmimą ir teismo nutarčių iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti priėmimą šių veiksmų atlikimo momentu (1 t., 156-168 b. l.). Iš į civilinę bylą antstolio pateiktų vykdomųjų bylų duomenų matyti, kad paskutinis antstolio pranešimas ieškovui buvo įteiktas 2009 m. kovo mėn., tuo tarpu daugiau kaip po metų siųstas pranešimas apie 2010 m. birželio 1 d. varžytynes nebuvo įteiktas, nes buveinės ir turto buvimo vietos adresais ieškovas nebuvo rastas (1 t., 73-74 b. l.). Nekilnojamojo turto registro duomenys rodo, kad organizuojant ir vykdant ginčo varžytynes galiojo nuo 2008 m. gruodžio mėn. ir 2009 m. sausio mėn. įregistruoti teismo ir kitų antstolių turto arešto aktai, kuriais buvo areštuotas tiek ginčo varžytynėse parduotas, tiek tame pačiame pastate esantis kitas ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad egzistavo priežastys antstoliui pasidomėti skolininko padėtimi ir objektyvios priemonės sužinoti apie jam inicijuotą bankroto bylą. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo turto varžytynės buvo suorganizuotos ir įvykdytos, nesilaikant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatų imperatyvaus ribojimo. Skolininko (ieškovo) turtiniai interesai šiuo aspektu nenukentėjo, nes varžytynėse gautos piniginės lėšos buvo perduotos bankrutuojančiam skolininkui, o ribojimą pažeidžiantys atsiskaitymai su bankrutuojančio ieškovo kreditoriais UAB „Papyrus Lietuva“ ir Vilniaus apskrities VMI nebuvo atlikti.
Nagrinėjamoje byloje pirminiu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu ir CPK 602 straipsnio 6 punkto pagrindu dėl to, kad varžytynėse turtas buvo parduotas už per mažą kainą, ir taikyti restituciją natūra bei teikė faktinį ieškinio pagrindą pagrindžiantį įrodymą – turto vertinimo ataskaitą.
Patikslintu ieškiniu (1 t., 179-185 b. l.) savo teises ieškovas ėmėsi ginti tokiais būdais – pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu ir priteisti iš antstolio kainų skirtumo dydžio žalos atlyginimą (CK 1.138 str. 2, 6 p.). Ieškovas nebeprašė taikyti restitucijos ir nurodė tokį teisių gynimo pasirinkimą pagrindžiančius argumentus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. B. v. antstolė R. M., A. K., bylos Nr. 3K-3-46/2008). Asmeniui prašant apginti jo civilines teises keliais gynimo būdais, teismas turi įvertinti, kuriam būdui ieškovas teikia prioritetą ir kuris yra tinkamiausias bei efektyviausias. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, esant teisės aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės mechanizmui (antstolio ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas nuginčijimo galimybes. Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.G. ir kt. v. antstolė R.S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Kasacinis teismas yra padaręs išvadą, kad jeigu priverstinio turto pardavimo vykdymo procese neteisėtumą lėmė antstolio atlikti neteisėti veiksmai, tai pažeistas asmenų teises teismas gina taikydamas civilinę atsakomybę, bet netaiko restitucijos ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V.ir kt., v. S. V., bylos Nr. 3K-3-434/2009; 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. antstolis J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2010).
Nagrinėjamoje byloje pagrindinis ieškinio reikalavimas yra atlyginti nuostolius, o reikalavimas pripažinti negaliojančiu varžytynių aktą yra papildomas, pagrindžiantis neteisėtus veiksmus kaip privalomąją civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.246, 6.263 str.). Žalos atlyginimo reikalavimui antstolio veiksmų neteisėtumą ieškovas sieja su varžytynėse parduoto turto kaina, tačiau pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino antstolio veiksmų atitikties CPK 713 straipsnio 4 dalies, 718 straipsnio, 722 straipsnio 1 dalies ir 681 straipsnio reikalavimams bei jų (veiksmų) teisėtumo šiuo aspektu, neanalizavo ir nevertino visų būtinų deliktinei antstolio atsakomybei kilti sąlygų egzistavimo, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad esminės teisinės ir faktinės bylos aplinkybės nebuvo išnagrinėtos ir dėl to neatskleista bylos esmė. Pagal Antstolių įstatymo 17 straipsnio nuostatas, antstolio profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant antstolio funkcijas yra draudžiama privalomuoju draudimu; draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu atlikti antstolio, jo atstovo, padėjėjo ar kitų darbuotojų veiksmai (veikimas, neveikimas), kurie yra pagrindas žalai atsirasti; žalą padarytą atliekant antstolio funkcijas, atlygina draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką; jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, žalą padaręs antstolis atlygina draudimo išmokos ir faktinės žalos dydžio skirtumą, išskyrus šio įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje nustatytą atvejį. Galioja LR Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 957 patvirtintos tokio draudimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, susijusių su antstolio profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ir nenustatė, ar antstolis S. Mulevičius ginčo veiksmų atlikimo metu buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę. Teismui to neišsiaiškinus, bylos nagrinėjime nedalyvavo antstolio profesinės civilinės atsakomybės draudikas, kuriam, nustačius visų antstolio profesinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, gali tekti pareiga vienam ar drauge su anstoliu atlyginti šio neteisėtais veiksmais ieškovui padarytą žalą. Kadangi turi būti sprendžiamas antstolio draudiko dalyvavimo byloje klausimas, kurio apeliacinės instancijos teismas negali išspręsti, aiškinamos ir svarstomos žalos atlyginimo reikalavimo faktinės ir teisinės aplinkybės, o po jų esminio ištyrimo ir įvertinimo užtikrinta apeliacijos teisė, teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 1, 2 p.).
Nagrinėjant bylą iš naujo, būtina išaiškinti ir nustatyti visas būtinas antstolio profesinės civilinės atsakomybės sąlygas bei su jos privalomuoju draudimu susijusius klausimus, įtraukti dalyvauti byloje antstolio draudiką, kuriam pagal nustatytą faktinę situaciją ieškovas, patikslinęs ieškinį, turės teisę reikšti turtinio pobūdžio reikalavimą. Vertinant pirmosios instancijos teismo neįvertintą parduoto turto vertei nustatyti ieškovo pateiktą turto vertinimo ataskaitą, būtina, kaip prašė antstolis, kviesti į teismo posėdį ir apklausti pastogės dalies vertinimą atlikusį turto vertintoją, siekiant nustatyti kokio pobūdžio pastatuose esančių palėpių pirkimo-pardavimo sandorius vertintojas pasirinko kainų palyginimui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti
pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.