Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

I. L. advokatė Rūta Survilienė (toliau – ir advokatė) apeliaciniam skunde nurodo, kad nesutinka su teismo nutartimi ir paaiškina, jog I. L. iš gyvenamosios vietos, esančios Ryto (duomenys neskelbtini), kiekvieną darbo dienos rytą važiuodama į darbą, nuveža savo mažametę dukrą V. L., gim. (duomenys neskelbtini), į vaikų darželį „(duomenys neskelbtini)", esantį (duomenys neskelbtini). Siekdama sumažinti ryte vaikus į darželį ir mokyklą vežančių automobilių skaičių (mažinant transporto priemonių kamščius), veža į ugdymo įstaigas keturių šeimų vaikus, t.y. kartu taip pat važiuoja sūnus ir vyresni kaimynų vaikai, lankantys (duomenys neskelbtini) gimnaziją, esančią (duomenys neskelbtini). 2015-05-13 ryte jai įsukus į kelią (duomenys neskelbtini) dukra S. L. pasakė, kad nori į tualetą, tačiau nurodo, kad ties (duomenys neskelbtini), pateko į susiformavusį transporto priemonių kamštį. Stovint kolonoje ir po truputį judant į priekį pėsčiųjų perėjos į mokyklą ir vaikų darželio link, dukra pradėjo verkti, sakydama, kad jai skauda pilvą ir ji nebegalinti ilgiau kentėti. Pareiškėja tuomet suprato, kad stovint kolonoje ir laukiant, kol priartėsime iki pėsčiųjų perėjos, dukra nebespės nueiti iki darželio, todėl, įsijungus avarinį signalą, kaip atsiprašymą kitų eismo dalyvių, nusprendė įvažiuoti į kelkraštį iš dešinės pusės, ketindama sustoti kelkraštyje prieš įrengtą pėsčiųjų perėją, siekiant kuo greičiau pervesti vaikus per pėsčiųjų perėją į mokymosi įstaigas. Skunde nurodoma kad pareiškėjos dukrai diagnozuotas kalbos sutrikimas - mikčiojimas, kuris yra nervinio pobūdžio sutrikimas, dėl ko bet koks stresas jai sukelia ypač neigiamas pasekmes, kas būtent ginčo situacijoje ir sąlygojo tai, priimti sprendimą įvažiuoti į kelkraštį ir juo pavažiavus kuo greičiau sustoti prie pėsčiųjų perėjos. Advokatė skunde nurodo, kad tokiais veiksmais ji nesiekė demonstruoti ir nedemonstravo savo išskirtinumo ir nepagarbos aplinkiniams ir kaip teismas pripažino nesukėlė pavojaus pėstiesiems. Apeliantės nuomone, teismas neteisingai nustatė, jog apie jos vėlavimą teismo posėdžio metu paliudijo abu pareigūnai. Nurodo, kad teismas visiškai neįvertino ir jos paaiškinimo apie tai, jog jai 2015-05-13 teko bendrauti tik su vienu ekipaže buvusiu policijos pareigūnu, dėl ko byloje tarp jos ir liudytojų V. G. ir G. J. parodymų yra akivaizdūs prieštaravimai, kurie teismo posėdžio metu taip ir liko nepašalinti. Advokatė nurodo, kad tiek I. L. teiktuose paaiškinimuose žodžiu, tiek raštu kategoriškai patvirtino, jog sustabdyta policijos pareigūnų jiems nurodė, kad išvažiavo į kelkraštį skubėdama arba dukrą nuvesti į tualetą. Skunde nurodoma, kad byloje esanti filmuota medžiaga patvirtina aplinkybę, jog siekiant kuo greičiau pasiekti mokymosi įstaigas vėlavimo atveju, I. L. būtų buvę greičiau daryti posūkį į kairę ir nuvažiuoti tiesiai į kelionės tikslą. Apeliantė atkreipia teismo dėmesį į tai, kad jos automobilį sustabdžiusio pareigūno V. G. 2015-05-13 tarnybiniame pranešime nėra nei žodžio apie tai, kokią priežastį ji nurodė policijos pareigūnams sustabdymo metu. Advokatė kelia klausimą, kodėl policijos pareigūnas tarnybiniame pranešime nenurodė paaiškinimo apie aplinkybes, jog mažametė I. L. dukra norėjo į tualetą jai nėra žinoma, tarnybinį pranešimą policijos pareigūnas surašė jai nedalyvaujant. Liudytoju apklaustas V. G. teisingai teismui nurodė, jog sustabdyta ji nurodė, jog skuba kuo greičiau iki vaikų ugdymo įstaigos. Apeliantė teigia, kad teismas neteisingai interpretavo byloje pareigūno V. G. surašytą tarnybinį pranešimą, nes šiame rašytiniame įrodyme, priešingai nei nurodė teismas, nėra jokių duomenų apie tai, dėl ko ji išvažiavo į kelkraštį, padarydama kelio ženklinimo taisyklių pažeidimą. Be to, aukščiau nurodytame dokumente policijos pareigūnas nurodė, jog neva aš pažeidimą I. L. padarė 2015-05-11 dieną, o ne 2015-05-13 dieną kaip nurodyta protokole. Teismas visapusiškai neįsigilino ir į liudytojų (policijos pareigūnų) V. G. ir G. J. parodymus, dėl ko neįvertino jų tarpusavio parodymų neatitikimų, liudytojo G. J. parodymų byloje neatitikimo kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Advokatė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad I. L. padarė ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, nukrypo nuo formuojamos teisminės praktikos. LVAT 2010-09-03 nutartyje byloje Nr. N444-1242/2010 yra išaiškinęs, kad ši teisės norma administracinę atsakomybę užtraukia už chuliganišką vairavimą, tai yra Kelių eismo taisyklių pažeidimą dėl chuliganiškų paskatų, keliantį pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Šio administracinio teisės pažeidimo sudėties būtinasis požymis yra veikos padarymo motyvas - chuliganiškos paskatos. Tai, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmuose 2015-05-13 nebuvo chuliganiškų paskatų ir siekio pademonstruoti žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, įrodo tai, jog 2015-05-13 išvažiuodama į kelkraštį ji kaip atsiprašymą kitų eismo dalyvių, įjungė vairuojamo automobilio avarinį signalą.

Advokatė skunde nurodo, jog I. L. pripažįsta 2015-05-13 pasukdama į kelkraštį, t.y. nesilaikydama kelio ženklinimo ir važiuodama neleistina kelio juosta ji pažeidė KET 125 p. ir padarė ATPK 124¹ straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, tačiau nesutinka, kad tai padarė iš chuliganiškų paskatų, apie kurių egzistavimą šioje byloje nėra jokių įrodymų. Vien pačio pažeidimo nustatytas negali būti automatiškai grėsme eismo saugumui. Advokatė mano, jog teismas nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teisme buvo šališkas, ką įrodo tai, jog teismas nuspręsdamas skundą iš dalies patenkinti, pripažindamas, kad mano atžvilgiu 2015-05-27 priimtas nutarimas yra neteisingas skundžiamoje nutartyje neturėdamas teisinio pagrindo (naujai man surašyto nutarimo) padarė išankstinę kategorišką išvadą, kad I. L. 2015-05-13 vairavo chuliganiškai. Pagal teisminę praktiką, chuliganiškam vairavimui konstatuoti yra būtinos chuliganiškos paskatos bei privaloma aiškiai ir konkrečiai konstatuoti kaip pažeidimas sukėlė realią grėsmę eismo saugumui, kas šį pažeidimą ir atriboja nuo kitų pažeidimų, dėl ko neesant nustatytos realios grėsmės eismo saugumui, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jos veiksmai atitinka būtent LR ATPK 124² straipsnio 2 dalį

Šalies argumentai

Advokatė skunde nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Kadangi bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalinta visa eilė neatitikimų, neaiškumų, teismas turėjo vadovaujantis principu in dubio pro reo ir nagrinėjamu atveju buvo pagrindas administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną I. L. atžvilgiu nutraukti (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).