Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Mariui Vaškui bei atsakovo atstovui R. M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas G. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti: Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (Kauno AVMI) 2015-11-09 sprendimą Nr. (04.7.2)FR0682-697, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI) 2016-02-22 sprendimą Nr. 68-43 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (MGK) 2017-04-14 sprendimą Nr. S-83(7-74/2016).

Pareiškėjas nurodo, kad MGK išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir 2017-04-14 priėmė sprendimą Nr. S-83(7-74/2016) (toliau – MGK sprendimas), kuriuo nusprendė patvirtinti VMI 2016-02-22 sprendimą Nr. 68-43 (toliau – VMI sprendimas). VMI sprendimu buvo patvirtintas Kauno AVMI sprendimas Nr. (04.7.2)-FR0682-697 (toliau – Kauno AVMI) dėl 2015-09-04 patikrinimo akto Nr.FR0680-617 (toliau - patikrinimo aktas) tvirtinimo, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 20664,10 Eur GPM, 6823,68 Eur GPM delspinigius, 6199 Eur GPM baudą (30 proc. mokesčio dydžio), 13032,90 Eur pelno mokestį (toliau - PM), 4476,95 Eur PM delspinigius, 3909 Eur PM baudą (30 proc. mokesčio dydžio), 5591,41 Eur nekilnojamojo turto mokestį (toliau -NTM), 808,72 Eur NTM delspinigius, 1677 Eur NTM baudą (30 proc. mokesčio dydžio).

MGK sprendimu pareiškėjo skundas buvo netinkamai įvertintas, nes nebuvo iki galo atskleista mokestinio ginčo esmė, pakankamai neįsigilinta į mokestinio ginčo medžiagą bei joje esančių įrodymų visumą. Pareiškėjo nuomone, MGK, nekvestionuodama VMI teisinės logikos ir klaidingo terminų aiškinimo, patvirtino klaidingą VMI sprendimą.

Nei Kauno AVMI, nei VMI, nei MGK nepateikė ir negalėjo pateikti nenuginčijamų ir teisinės reikšmės turinčių įrodymų, kurie patvirtintų, jog kreditoriai pagal sudarytas paskolų sutartis faktiškai neperdavė pinigų pareiškėjui. Tokios išvados buvo priimtos tik pasitelkiant prielaidas, kadangi rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas faktiškai gavo pinigus iš kreditorių. Pareiškėjui paskaičiuotas NTM yra netikslus, kadangi jam paskaičiuoti buvo panaudota netinkama mokestinė bazė, nuo kurios buvo skaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis.

Motina B. M. M. M. pareiškėjui suteikė paskolas, viso 150000 Lt sumai, o konkrečiai: pagal 1997-07-15 paskolos raštą – 50000 Lt, pagal 2002-07-20 paskolos raštą – 50000 Lt, pagal 2005-07-20 paskolos raštą - 50000 Lt; pagal sudarytas paskolų sutartis, iš V. S. pareiškėjas pasiskolino 500 000 Lt, o konkrečiai: pagal 2010-01-15 paskolos sutartį 100 000 Lt, pagal 2010-07-15 paskolos sutartį 75 000 Lt, pagal 2011-07-15 paskolos sutartį 100 000Lt, pagal 2012-01-07 paskolos sutartį 100 000 Lt, pagal 2012-07-15 paskolos sutartį 90 000 Lt, pagal 2014-01-15 paskolos sutartį 35 000 Lt. Pagal nurodytas paskolų sutartis piniginės lėšos faktiškai buvo perduotos pareiškėjui ir jis šiomis piniginėmis lėšomis disponavo. Nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė, nuo kurios turėjo būti skaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis, buvo mažesnė nei 788 001 Lt, šias aplinkybes patvirtina ir pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią pareiškėjas įsigijo nekilnojamojo turto objektą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad mokesčių administratorius net nesistengė surinkti nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti šių pajamų gavimo faktą. MGK savo sprendime tiesiog pritarė VMI argumentams, jog pareiškėjo pateiktos paskolų sutartys, sudarytos su V. S., yra tik pareiškėjo gynybinė versija, tačiau visiškai nebuvo renkami įrodymai ar pareiškėjas gavo pinigines lėšas iš paskolą suteikusio asmens. VMI nesurinko ir negalėjo surinkti įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negavo piniginių lėšų pagal pateiktus paskolų dokumentus. VMI savo sprendimą nevertinti pareiškėjo pajamų pagal pateiktas paskolų sutartis grindė tik prielaidomis, o ne faktais ar kitais įrodymais. Šiuo atveju nebuvo vertinamos V. S. galimybės suteikti nurodyto dydžio paskolas, taip pat nebuvo prašoma jo pateikti paaiškinimą.

Jei mokesčių mokėtojas pagrindžia gautas pajamas įstatymų nustatytos formos sandoriais ar juridinę galią turinčiais dokumentais, įrodyti jog pajamų nebuvo turi šias aplinkybes neigiantis mokesčių administratorius. Įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė grindžiama tuo, kad pajamas deklaruojantys subjektai yra fiziniai asmenys. Šiems asmenims (išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai šie asmenys vykdo ūkinę veiklą) įstatymai nenustato jokių reikalavimų tvarkyti buhalterinę apskaitą. Reikalavimas, kad įrodinėjimo našta apie gautų pajamų realumą priklausytų pajamas deklaruojančiam mokesčių mokėtojui, reikštų probatio diabólica, t. y. neįmanomas įrodyti aplinkybes, kadangi neprivalėdamas vesti buhalterinės apskaitos, kaupti dokumentus, fiksuoti piniginių srautų judėjimo, mokesčių mokėtojas turėtų itin ribotas galimybes įrodyti šias aplinkybes.

Ginčijamuose sprendimuose nurodoma, jog paskolos yra surašytos ant šabloninės paskolos sutarties formos, jose nurodyta tik paskolos sutarties data, paskolos davėjo ir paskolos gavėjo rekvizitai, paskolos suma, paskolos grąžinimo terminas ir paskolos suteikimo vieta. Esą kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų realų piniginių lėšų perdavimą pareiškėjui - nėra, todėl mokesčių administratorius padarė išvadą, jog realiai tokios piniginės lėšos, t. y. 500 000 Lt, nėra gautos. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus išvada, akcentuoja tai, jog visos paskolos sutartys yra rašytinės formos reikalavimus atitinkantys paskolos gavėjo ir davėjo pasirašyti skolos dokumentai. Paskolos sutartis pagal savo pobūdį yra realinė. Visose paskolų sutartyse nedviprasmiškai ir neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko - pinigų perdavimo paskolos gavėjui momentas, kas yra esmingai svarbu ir tai neabejotinai patvirtina paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paskolos sutartyse yra aiškiai įvardinta konkreti pinigų perdavimo vieta - G. M. gyvenamoji vieta.

Ginčijamuose sprendimuose teigiama, jog paskolos sutartys nepagrįstos jokia ekonomine logika, beprocentinės, nenaudingos paskolos davėjui, paskolos ilgalaikės, notariškai nepatvirtintos, suteiktos be jokių grąžinimo garantijų, o tai esą rodo, kad jos buvo sudarytos formaliai, nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o siekiant pagrįsti G. M. gautas pajamas. Lietuvos Respublikos įstatymai numato, kad paskolos sutartis gali būti tiek atlygintinė, tiek ir neatlygintinė. Tai reiškia, jog šalys paskolos sutartyje turi teisę, bet ne pareigą, nustatyti palūkanų mokėjimą. Pareiškėjo ir V. S. santykiai yra grįsti abipusiu pasitikėjimu, V. S. skolino pareiškėjui pinigus nesiekdamas naudos, o tiesiog kaip artimam draugui, todėl pinigai buvo paskolinti be palūkanų.

Pareiškėjas rašytinėse pastabose, teiktose mokesčių administratoriui, buvo nurodęs, jog 2010 metais iš V. S. gautos paskolos buvo skirtos pareiškėjo verslui. Pinigai buvo įnešti dalimis į G. M. firmą bei skirti automobilio Peugeot Partner įsigijimui. 2011 metais (liepos mėn.) iš V. S. gauta paskola taip pat buvo skirta pareiškėjo verslui, pinigai buvo įnešti į G. M. firmą. 2012 metais iš V. S. gautos paskolos buvo skirtos pareiškėjo verslui, pinigai buvo įnešti į G. M. firmą, taip pat jos buvo skirtos Nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui bei automobilio Renault Trafic įsigijimui. 2014-01-15 iš V. S. pareiškėjas pasiskolino dar 35 000 Lt, kurių dalį pareiškėjas įnešė į savo G. M. firmą, kitus pinigus naudojo pragyvenimui.

Pareiškėjas Kauno AVMI, atlikusiai mokestinį patikrinimą, pateikė paskolų sutartis, pagal kurias jo mama B. M. M. M., suteikė paskolas 150 000 Lt sumai, tačiau MGK, VMI ir Kauno AVMI vertino tik 50 000 Lt paskolą, gautą 2005-07-20.

Pareiškėjas akcentuoja tai, kad 2013 metų Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0001 priede FR0001G (gautos paskolos) pareiškėjas deklaravo B. M. M. M. suteiktų paskolų už 150 000 Lt sumą, atitinkančią aukščiau paminėtuose paskolų rašteliuose nurodytą sumą. Tačiau VMI pripažino tik 2005-07-20 suteiktos paskolos realumą, argumentuodami, jog minėtos mokesčių mokėtojo pajamos nevertinamos, nes gyventojas nepateikė Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos (FR0593) ir nenurodė turėjęs grynų pinigų bei lėšų banko sąskaitose. Tačiau faktas, kad nebuvo teikta Vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracija nepaneigia pačių paskolų suteikimo fakto ir jų realumo. Šios deklaracijos nepateikimo faktas taip pat negali būti argumentu dėl B. M. M. M. finansinių galimybių vertinimo netikslingumo. Šiuo konkrečiu atveju mokesčių administratorius bei MGK turėjo pareigą vadovautis turinio viršenybės prieš formą principu bei turėdamas pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas nustatyti, ar B. M. M. M. turėjo finansines galimybes paskolinti 1997-07-15 ir 2002-07-20 paskolos rašteliuose nurodytas pinigų sumas, ir tik nustatęs, kad tokių galimybių ji neturėjo, galėjo daryti išvadas apie tai, kad faktiškai šie pinigai pareiškėjui nebuvo paskolinti.

Anot mokesčių administratoriaus, mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2012-06-08 pagal pirkimo-pardavimo sutartį, iš uždarosios ribotos atsakomybės akcinės bendrovės BROXBURN PROPERTIES LIMITED už 300 000,00 Lt įsigijo pastatą - klubą, paskirtis - kultūros, bendras plotas - 999,02 m2, statybos pabaigos metai 1958, esantį (duomenys neskelbtini). Sutarties sudarymo metu VĮ Registrų centro Kauno filialo įkainavimu nustatyta turto vidutinė rinkos vertė - 228 221 Eur (ekvivalentas 788 001,47 Lt). Mokestinio patikrinimo metu nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), ir apžiūrėjus patalpas, nustatyta, kad negyvenamos patalpos nenaudojamos, t. y. jokia veikla jose nevykdoma. Mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas, pažeisdamas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (NTMĮ) 12 straipsnio 1 dalį, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo NTM už nuosavybės teise priklausančias kultūros paskirties negyvenamąsias patalpas.

Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju buvo netinkamai pasirinkta mokesčio bazė. Patikrinimo akte nurodyta, jog minėtas pastatas buvo nupirktas už 300 000 Lt bei jame nebuvo vykdoma jokia veikla, tačiau nors pastatas nebuvo apleistas, bet nebuvo ir pilnai įrengtas, tačiau mokesčių administratorius skaičiuodamas nekilnojamo turto mokestį nurodo, kad pastato vertė yra 228 221 Eur. Darytina išvada, jog šiuo konkrečiu atveju, skaičiuojant nekilnojamo turto mokestį negalima vadovautis nekilnojamo turto registro nustatyta vidutine pastato rinkos verte, kadangi pastatas nors ir nebuvo apleistas, jame visa dar vyko rekonstrukcijos darbai ir jis nebuvo pilnai įrengtas ir paruoštas naudojimui. Pareiškėjo manymu, jog jei būtų buvęs atliktas turto vertinimas pasitelkiant nepriklausomą turto vertintoją, pastato vertė būtų nustatyta žymiai mažesnė negu nurodyta nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas skundą palaikė iš esmės jame išdėstytų argumentų pagrindu. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovas VMI atsiliepimu pareiškė su skundu nesutinkantis. Nurodo, kad Kauno AVMI 2015-11-09 sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-697 nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 20664,10 Eur GPM, 6823,68 Eur GPM delspinigių, 6199 Eur GPM baudą, 13032,90 Eur pelno mokesčio, 4476,95 Eur pelno mokesčio delspinigius, 3909 Eur pelno mokesčio baudą, 5591,41 Eur NTM, 808,72 Eur NTM delspinigių, 1677 Eur NTM baudą. VMI 2016-02-22 sprendimu Nr. 68-43 patvirtino Kauno AVMI 2015-11-09 sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-697. MGK 2017-04-14 sprendimu Nr. S-83 (7-74/2016) nusprendė patvirtinti VMI 2016-02-22 sprendimą Nr. 68-43.

Mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėjas turėjo 475 775,33 Lt (2010 m. – 155 116,13 Lt, 2011 m. – 88 950,80 Lt, 2012 m. – 194 266,04 Lt, 2014 m. – 37 442,36 Lt) Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Ginčas kilo ir dėl pastato-klubo, esančio (duomenys neskelbtini), NTM bazės nustatymo.

Mokesčių administratorius atlikto patikrinimo metu pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio bazę nustatė pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikiusi išlaidų metodą. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo GPM bazę, naudojosi patikrinimo metu surinkta informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjo gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (gautas pajamas, turimą VĮ Registrų centras informaciją apie pareiškėjo vardu registruotą nekilnojamą turtą, turimą VĮ „Regitra" informaciją apie transporto priemones), bei įvertinusi kitą patikrinimo metu surinktą informaciją, apskaičiavo pareiškėjo 2010 - 2014 metais gautas pajamas bei patirtas išlaidas.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčio bazę, vadovavosi išlaidų metodu, t. y. patikrinimo metu vertinimas buvo atliktas lyginant pareiškėjo patirtas asmenines išlaidas su faktiškai turėtomis (gautomis) pajamomis.

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas nuo 1998-07-21 yra G. M. firmos savininkas. Pareiškėjas tikrinamojo laikotarpio pradžiai 2010-01-01 turėjo nekilnojamojo turto. Pareiškėjas pateikė paskolos raštus, kuriais grindžia iš motinos B. M. M. M. gautas paskolas: pagal 1997-07-15 paskolos raštą - 50000 Lt, 2002-07-20 paskolos raštą - 50000 Lt, 2005-07-20 paskolos raštą - 50000 Lt.

Pareiškėjas Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos nepateikė, t.y. nenurodė, kad 2003-12-31 dienai turėjo piniginių lėšų banke ir ne banke daugiau kaip 50 000 Lt, nenurodė, kad iš motinos B. M. M. M. buvo pasiskolinęs ir negrąžinęs daugiau kaip 2 000 Lt. Todėl mokesčių administratorius neatsižvelgė į 1997-07-15 ir 2002-07-20 paskolos raštus, nepripažino, jog paskolos raštuose nurodytos piniginės lėšos buvo faktiškai turimos 2003-12-31.

Nustatyta, kad pareiškėjo 2004 - 2009 m. pajamos sudarė 108 461,12 Lt, išlaidos -104 550,23 Lt. Piniginių lėšų likutis 2009-12-31 dienai sudarė 3 910,89 Lt. Įvertinusi pareiškėjo 2010-01-01 dienai turėtą 100 237,64 Lt piniginių lėšų likutį banke, Kauno AVMI nustatė, kad G. M. 2010-01-01 dienai negalėjo turėti piniginių lėšų ne banke, o banke turėtos piniginės lėšos sudarė 100 237,64 Lt.

Pareiškėjas 2010 m. gavo 39 059,09 Lt pajamų, iš jų grąžintų savininko įnašų – 31 053,81 Lt, VSDFV pašalpų, pensijų – 6 048,47 Lt, kitų pajamų – 1 956,80 Lt. Patyrė 191 759,60 Lt išlaidų, iš jų savininko įnašų į įmonės kasą – 178 500 Lt, automobilio įsigijimo – 3 200 Lt, vartojimo išlaidų grynais pinigais – 7 369,95 Lt, kitų išlaidų – 2 689,65 Lt. Piniginių lėšų likutis banke 2010-01-01 sudarė 100 237,64 Lt, likutis banke 2010-12-31 – 102 653,26 Lt. Pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 155 116,13 Lt (39059,09 Lt + 100237,64 Lt - 102653,26 Lt - 191759,60 Lt).

Pareiškėjas 2011 m. gavo 42 565,20 Lt pajamų, iš jų VSDFV pašalpų, pensijų - 720 Lt, nekilnojamojo turto pardavimo – 40 000 Lt, kitų pajamų – 1 845,20 Lt. Patyrė 129 624,83 Lt išlaidų, iš jų savininko įnašų į įmonės kasą – 112 665,92 Lt, žemės sklypo įsigijimo – 7 040,63 Lt, vartojimo išlaidų grynais pinigais - 804,78 Lt, kitų išlaidų – 9 113,50 Lt. Piniginių lėšų likutis banke 2011-01-01 sudarė 102 653,26 Lt, likutis banke 2011-12-31 – 104 544,43 Lt. Pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 88 950,80 Lt (42 565,20 Lt + 102 653,26 Lt – 104 544,43 Lt – 129 624,83 Lt).

Pareiškėjas 2012 m. gavo 46 758,77 Lt pajamų, iš jų grąžintų savininko įnašų – 46 250,33 Lt, palūkanų - 508,44 Lt. Patyrė 34 4388 Lt išlaidų, iš jų automobilio įsigijimo – 103 58,40 Lt, nekilnojamojo turto įsigijimo – 300 000 Lt, savininko įnašų į įmonės kasą – 24 100 Lt, vartojimo išlaidų grynais pinigais – 3 257,97 Lt, kitų išlaidų – 6 671,63 Lt. Piniginių lėšų likutis banke 2012-01-01 sudarė 104 544,43 Lt, likutis banke 2012-12-31 – 1 181,24 Lt. Pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 194 266,04 Lt (46758,77 Lt + 104544,43 Lt - 1181,24 Lt - 344388 Lt).

Pareiškėjas pagal 2012-06-08 pirkimo - pardavimo sutartį įsigijo žemės sklypą, pastatą -klubą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), už 300000 Lt. Nekilnojamasis turtas įsigytas iš uždarosios ribotos atsakomybės akcinės bendrovės Broxburn Properties Limited, registruotos Jungtinėje Karalystėje.

Nustatyta, kad pareiškėjo 2013 m. pajamos viršijo patirtas išlaidas 23 915,68 Lt, t.y. 2013-12-31 piniginių lėšų likutis banke sudarė 808,57 Lt, ne banke 23 107,11 Lt.

Pareiškėjas 2014 m. gavo 22 450,57 Lt pajamų, iš jų gražintų savininko įnašų – 20 000 Lt, kitų pajamų – 2 450,57 Lt. Patyrė 80 571,55 Lt išlaidų, iš jų savininko įnašų į įmonės kasą – 65 010 Lt, vartojimo išlaidų grynais pinigais – 10 036,47 Lt, kitų išlaidų – 5 525,08 Lt. Piniginių lėšų likutis banke 2014-01-01 sudarė 808,57 Lt, ne banke – 23 107,11 Lt, likutis banke 2014-12-31 – 3 237,06 Lt. Pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 37 442,36 Lt (22 450,57 Lt + 808,57 Lt + 23 107,11 Lt -3 237,06 Lt - 80 571,55 Lt).

Pareiškėjas 2010 - 2014 m. laikotarpiu į G. M. firmą įnešė 380 275,92 Lt įnašų, o firma jam grąžino 130 891,63 Lt įnašų. Nustatyta, kad G. M. firma 2010 m. patyrė 69 660 Lt nuostolį, 2011 m. – 25 504 Lt nuostolį, 2012 m. apmokestinamojo pelno nedeklaravo, 2013 m. deklaravo 17 390 Lt apmokestinamojo pelno, 2014 m. – 15 541 Lt apmokestinamojo pelno.

Pareiškėjas kartu su rašytinėmis pastabomis pateikė paskolos sutartis sudarytas su V. S., pagal kurias V. S. paskolino pareiškėjui 2010-01-15 – 100 000 Lt, 2010-07-15 – 75 000 Lt, 2011-07-15 – 100 000 Lt, 2012-01-07 – 100 000 Lt, 2012-07-15 – 90 000 Lt ir 2014-01-15 – 35 000 Lt - viso 500 000 Lt. Pareiškėjas 500 000 Lt gavimą iš esmės grindžia tik pačiomis paskolų sutartimis. Pareiškėjo pateiktos 2010-01-15, 2010-07-15, 2011-07-15, 2012-01-01, 2012-07-15 ir 2014-01-15 paskolos sutartys, surašytos ant šabloninės paskolos sutarties formos, o paskolos sutarties data, paskolos davėjo ir paskolos gavėjo rekvizitai, paskolos suma, paskolos grąžinimo terminas ir paskolos suteikimo vieta atlikti rankraštiniais įrašais. Jose nurodoma, kad visa paskolos suma sumokama grynais pinigais šios sutarties pasirašymo dieną. Kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų realų piniginių lėšų perdavimą pareiškėjui, nėra. Paskolos sutartys nepagrįstos jokia ekonomine logika, beprocentinės, nenaudingos paskolos davėjui, paskolos ilgalaikės, notariškai nepatvirtintos, suteiktos be jokių grąžinimo garantijų. Pareiškėjas 2014-12-10 pateiktoje Metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje (forma FR0001) už 2013 m. nurodė iš motinos B. M. M. M. pasiskolintų ir 2013-12-31 dienai negrąžintų 150 000 Lt lėšų sumą, tačiau nenurodė 2010 m., 2011 m., 2012 m. iš V. S. pasiskolintos 465 000 Lt sumos. Pareiškėjas mokesčių administratoriui teiktuose paaiškinimuose jokių duomenų apie gautas paskolas iš V. S. nenurodė, o šios sutartys pateiktos tik su rašytinėmis pastabomis. Atsižvelgusi į minėtas bylos aplinkybes, Kauno AVMI į pareiškėjo pateiktas paskolos sutartis 500 000 Lt sumai neatsižvelgė.

Pareiškėjas pagal 2012-06-08 pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo žemės sklypą, pastatą-klubą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), už 300 000 Lt. VĮ Registrų centras duomenimis pastato - klubo (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos pabaigos metai 1958, baigtumo procentas - 100 proc, nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė (vertės nustatymo data 2012-05-22) – 228 221 Eur (788 001,47 Lt). Vidutinės rinkos vertės nustatymo būdas - masinis vertinimas. Atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) – 558 387 Eur. Taigi, nekilnojamojo turto (pastato - klubo) vidutinė rinkos vertė nustatyta masinio vertinimo būdu, o toks vertinimas atitinka NTM įstatymo nuostatas, reglamentuojančias nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymą.

Pareiškėjas, nesutinkantis su nustatyta nekilnojamojo turto mokestine verte, galėjo kreiptis į turto vertintoją dėl mokestinės vertės patikslinimo, atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, tačiau to nepadarė.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu.

2015-11-09 sprendimu Nr. (04.7.2.)-FR0682-697 Kauno AVMI iš dalies patvirtino 2015-09-04 patikrinimo aktą Nr. FR0680-617, t.y. vietoje apskaičiuotos 10 269,93 Eur sumos, apskaičiavo 5 591,41 Eur NTM, patvirtino apskaičiuotą 20 664,10 Eur GPM ir 13 032,90 Eur PM, patvirtino apskaičiuotus 4 476,95 Eur PM delspinigių, 6 823,68 Eur GPM delspinigius ir 808,72 Eur NTM delspinigius bei paskyrė G. M. 3 909 Eur PM baudą, 6 199 Eur GPM baudą ir 1 677 Eur NTM baudą.

2016-02-22 sprendimu Nr. 68-43 VMI patvirtino Kauno AVMI 2015-11-09 sprendimą Nr. (04.7.2.)-FR0682-697.

2017-04-14 sprendimu Nr. S-83(7-74/2016) MGK patvirtino VMI 2016-02-22 sprendimą Nr. 68-43.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2015-11-09 sprendimo Nr. (04.7.2)FR0682-697, VMI 2016-02-22 sprendimo Nr. 68-43 ir MGK 2017-04-14 sprendimo Nr. S-83(7-74/2016) teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip pareiškėjas pažymi skunde teismui ir matyti iš visos bylos medžiagos iš esmės ginčas byloje kilęs dėl pareiškėjo su fiziniais asmenims (B. M. M. M. ir V. S.) sudarytų paskolų sutarčių vertinimo bei nekilnojamojo turto mokesčio bazės nustatymo. Pareiškėjo vertinimu mokestinio patikrinimo metu nustatytų sandorių pagrindu gautos lėšos vertintinos neapmokestinamomis pajamomis, o nekilnojamojo turto mokestis turėtų būti apskaičiuotas pagal nekilnojamojo turto įsigijimo sandorio kainą. Mokesčių administratorius ir MGK ginčijamuose sprendimuose konstatavo, kad ginčo sandoriai yra formalaus pobūdžio ir sudaryti nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, kad pareiškėjas galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas. Nekilnojamojo turto mokestį mokesčių administratorius apskaičiavo pagal VĮ Registrų centre fiksuotą masinio vertinimo būdu nustatytą vidutinę rinkos vertę.

Dėl sandorių su B. M. M. M.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas (MAĮ), kurio 10 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (MAĮ 69 str. 1 d.).

Tokios kategorijos bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t.y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pavyzdžiui: mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t.y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pavyzdžiui: įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.)(LVAT 2011-04-14 sprendimas Nr. A-442-1111/2011). Išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų lėšų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. LVAT 2011-04-14 nutartyje Nr. A-442-1111/2011, atsižvelgdamas į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliajai išraiškai, konstatavo, kad vien atskirų formalių įrodymų (pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, grįsdamas savo pajamas, mokesčių administratoriui pateikė su B. M. M. M. (pareiškėjo motina) pasirašytus 1997-07-15 paskolos raštą, kuriuo B. M. M. M. pareiškėjui savo reikmėms, be palūkanų paskolino 50 000 Lt, 2002-07-20 – 50 000 Lt ir 2005-07-20 - 50 000 Lt (MGK bylos medžiagos tomas I, b.l. I, b.l. 144-145). Ginčijamais sprendimais mokesčių administratorius, vadovaudamasis Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatomis nevertino pareiškėjo gautomis pajamomis pajamų pagal 1997-07-15 paskolos raštą (50 000 Lt sumai) ir pagal 2002-07-20 paskolos raštą (50 000 Lt sumai) ir su tokiu mokesčių administratoriaus sprendimu teismas sutinka.

Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (įsigaliojo 2004-01-01), kuris nustato vienkartinį gyventojams nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat turimų piniginių lėšų deklaravimą, 3 straipsnyje įtvirtinta nuolatinio Lietuvos gyventojo pareiga deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą turtą, tame tarpe, pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt ir pasiskolintas ir negrąžintas pinigines lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 2000 Lt. To paties įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad turto deklaraciją mokesčio administratoriui nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo pateikti iki 2005 m. gegužės 1 d., o jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (NTMĮ 4 str. 1 ir 2 d.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas deklaracijos pagal aptariamą įstatymą nepateikė ir, vadovaujantis anksčiau aptartu teisiniu reglamentavimu, tokiu būdu prarado galimybę pajamas grįsti 1997-07-15 ir 2002-07-10 B. M. M. M. pasirašytais paskolos raštais.

Pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju turėjo pareigą tirti, ar B. M. M. M. turėjo realią galimybę paskolinti tokią pinigų sumą, t.y. kad pastaroji tokia pinigų suma disponavo, atmestini, kaip nereikšmingi. Kaip anksčiau šiame teismo sprendime jau aptarta, Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymas imperatyviai įpareigojo gyventojus deklaruoti turtą, tame tarpe ir turimas pinigines lėšas bei pasiskolintas ir negrąžintas pinigines lėšas 2013 m. gruodžio 31 dienai, ir taip pat įtvirtino ir šios pareigos neįvykdymo pasekmes, t.y. nustatė, kad turto nedeklaravus šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai, taip pat ir pajamos. To paties įstatymo 2 straipsnyje yra įtvirtinta išlyga, atleidžianti nuolatinius Lietuvos gyventojus nuo pareigos deklaruoti turtą - pagal šį įstatymą pareigos deklaruoti turtą neturi nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kurie Gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaravo 2003 m. gruodžio 31 d. turimą turtą. Į bylą nepateikta duomenų, apie tokios išlygos taikymo galimybę pareiškėjo atžvilgiu.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, remiantis anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais ir nurodyta LVAT praktika bei vadovaujantis MAĮ 10 straipsnio, 69 straipsnio 1 dalies ir Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatomis darytina išvada, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai nevertino pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu pateiktų B. M. M. M. pasirašytų 1997-07-15 ir 2002-07-20 paskolos raštų, viso 100 000 Lt sumai, ir todėl naikinti ginčijamų sprendimų šioje dalyje nėra pagrindo.

Dėl sandorių su V. S.

Į bylą pateiktos pareiškėjo su V. S. pasirašytos 2010-01-15 paskolos sutartis 100 000 Lt sumai , 2010-07-15 – 75 000 Lt sumai, 2011-07-15 – 100 000 Lt sumai, 2012-01-07 – 100 000 Lt sumai, 2012-07-15 – 90 000 Lt sumai, 2014-01-15 – 35 000 Lt sumai (MGK bylos medžiagos tomas I, b.l. 87-89), kurių mokesčių administratorius taip pat nevertino. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad pareiškėjo pateiktos paskolų sutartys su V. S., įforminus po atlikto mokestinio patikrinimo siekiant pagrįsti patikrinimo metu paskaičiuotą pajamų ir išlaidų skirtumą, t.y. patirtų išlaidų viršijančių gautas pajamas apmokėjimo šaltinius pagrįsti suteiktomis paskolomis, tokiu būdu išvengiant GPM mokėjimo. Mokesčių administratorius, be kita, vadovavosi ir Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 42¹ straipsnio nuostatomis, t.y. ginčijamuose sprendimuose konstatuota faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas 2012 metais ir vėliau iš V. S. gautų paskolų nedeklaravo formoje PRC907, pagal šiuos sandorius gautų piniginių lėšų Metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2013 metus (deklaracija pateikta 2014-12-10, (MGK bylos medžiagos tomas I, b.l. 68-70)) taip pat nedeklaravo.

Tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusi MGK, padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių ginčo piniginių lėšų gavimo iš nurodyto šaltinio (V. S.) faktą ir teismas šioms išvadoms pritaria.

Svarbu pažymėti, jog LVAT savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų išrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas, mokesčių mokėtojas prisiima visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėti naštos (pvz. LVAT 2016-02-08 nutartis Nr. A-145-602-2016).

MAĮ 2012-06-19 įstatymu Nr. XI-2078 nuo 2013-01-01 buvo papildytas 42¹ straipsniu, nustatančiu nuolatiniams Lietuvos gyventojams pareigą pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka šias sąlygas: 1 ) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų; 2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija 50 000 Lt; 3) sandoriai nėra notarinės formos; 4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija pateikiama vieną kartą per kalendorinius metus centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais (MAĮ 42¹ str. 2 d.). To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą šio įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą. Gyventojas MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją mokesčių administratoriui privalo pateikti iki kalendorinių metų, einančių po ataskaitinio laikotarpio, gegužės 1 dienos. Ataskaitiniu laikotarpiu yra laikomi kalendoriniai metai. Gyventojas VMI informaciją teikia Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012-10-11 įsakymu Nr. VA-92, nustatyta tvarka. Ši tvarka galioja, teikiant informaciją apie 2012 m. ir vėlesniais metais sudarytus sandorius. Paminėtas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą deklaruoti 2012-01-07, 2012-07-15 ir 2014-01-15 sandorius, tačiau to nepadarė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas paskolų ne tik kad nedeklaravo laiku, t.y. iki 2013-05-01, bet ir vėliau iki pat prasidedant mokestiniam patikrinimui (MAĮ 42¹ str. 3 d.). Šios aplinkybės reikšmingumas yra įtvirtintas imperatyvios įstatymo nuostatos. Kaip sprendime jau minėta, MAĮ 42¹ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikus, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Taigi, vien ši byloje nustatyta faktinė aplinkybė, t.y. sandorio nedeklaravimas, yra pagrindas mokesčių administratoriui 2012-01-07, 2012-07-15 ir 2014-01-15 sandorių, sudarytų tarp pareiškėjo ir V. S., nevertinti kaip pareiškėjo pajamų šaltinio.

Vertinant ginčo sandorius (pareiškėjo sudarytus su V. S.) visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste sutiktina su mokesčių administratoriaus ir MGK išvadomis, jog paskolos sutartys buvo surašytos paskolos davėjui itin ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis: sandoryje numatytos 0 proc. palūkanos, paskolų terminai yra labai dideli, jų grąžinimas neužtikrintas jokiomis papildomomis priemonėmis (įkeitimu, hipoteka), pareiškėjo nurodytos paskolų sumos sudaro ypač didelę jo pajamų dalį (per visą tikrinamą laikotarpį nuo 61 iki 82 proc., MGK bylos medžiagos tomas I, b.l. 49)), o pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tokių sumų tinkamą panaudojimą (investavimą), išskyrus automobilių ir nekilnojamojo turto pirkimą, kas leistų pagrįstai tikėtis tokių investicijų grąžos, ne tik leidžiančios tinkamai ir laiku vykdyti skolinius įsipareigojimus, bet ir uždirbti. Toks finansiškai ypač rizikingas ir nerūpestingas abiejų sandorio šalių (tiek pareiškėjo, tiek V. S.), elgesys tik sustiprina abejones ginčo sandorių realumu. Mokesčių administratorius, pagrįstai atkreipė dėmesį į nenuoseklų ir jokiais logikos dėsniais nepaaiškinamą pareiškėjo elgesį: mokestinio patikrinimo metu teikdamas duomenis ir paaiškinimus pareiškėjas mokesčių administratoriui neteikė su V. S. pasirašytų paskolų sutarčių ir pateikė jas tik 2015-10-08 kartu su pastabomis dėl patikrinimo akto (MGK bylos medžiagos tomas I, b.l. 81-85), be to, teikdamas 2014-12-10 metinę gyventojo turto deklaraciją deklaravo paskolas iš B. M. M. M., tačiau nedeklaravo turintis skolų V. S., o 2015-08-17 (MGK bylos medžiagos tomas I, b.l. 104) paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, kad visus turimus dokumentus už 2010-2014 metus jau pateikė ir papildomų dokumentų mokestiniam patikrinimui nepateiks. Visos šios aplinkybės, t.y. pareiškėjui nesavalaikiai pateikus tik paprastos rašytinės formos paskolos sutartis, ir nepateikus jokių kitų objektyvių jų realumą įrodančių duomenų, mokesčių administratoriui pagrįstai leido spręsti dėl šių sandorių formalaus pobūdžio ir padaryti išvadą, kad šiomis paskolų sutartimis pagrįstos pajamos nevertintinos.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis MAĮ 10 straipsnio, 42¹ straipsnio, 67 straipsnio ir 70 straipsnio nuostatomis, darytina išvada, kad tiek mokesčių administratorius, tiek MGK teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu patirtos išlaidos negali būti grindžiamos iš V. S. gautomis paskolintomis lėšomis, todėl naikinti ginčijamus sprendimus nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Dėl nekilnojamojo mokesčio bazės

Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju netinkamai nustatė šio mokesčio bazę. Pareiškėjas mano, kad šiuo atveju negalima vadovautis nekilnojamojo turto registre nustatyta vidutine pastato rinkos verte, kadangi pastatas nors ir nebuvo apleistas, jame vis dar vyko rekonstrukcijos darbai, jis nebuvo pilnai įrengtas ir paruoštas naudoti. Pareiškėjas nurodo, kad jo įsitikinimu, jei būtų buvęs atliktas turto vertinimas pasitelkiant nepriklausomą turto vertintoją, pastato vertė būtų nustatyta žymiai mažesnė negu nurodyta nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas iš uždarosios riboto atsakomybės akcinės bendrovės Broxburn properties limited 2012-06-08 pirkimo-pardavimo sutartimi už 300 000 Lt įgijo pastatą – klubą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (MGK bylos medžiagos tomas I, b.l. 147-154). Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (2015-06-03) pastato – klubo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė buvo 228 221 Eur (MGK bylos medžiagos tomas II, b.l. 11-14).

Nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarką reglamentuoja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (toliau – NTMĮ, 1 str.).

Atkreiptinas dėmesys, kad tarp proceso šalių nėra ginčo dėl pareiškėjo vertinimo kaip NTM mokėtojo, ginčo nekilnojamojo turto vertinimo kaip NTM objekto bei taikyto mokesčio tarifo (NTMĮ 3, 4 ir 6 str.). Pareiškėjas kelia ginčą tik dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės, t.y. NTM bazės.

Nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymą reglamentuoja NTMĮ 8 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto mokestinė vertė yra nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė: 1) šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyto nekilnojamojo turto – nustatyta pagal vėliausius Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintus nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentus; 2) šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodyto nekilnojamojo turto – nustatyta ne anksčiau kaip prieš 5 metus. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu šis individualus vertinimas buvo atliktas taikant šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus, turto vertintojo nustatyta (patvirtinta) nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 procentų skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą, ir nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus. Mokesčio mokėtojo (šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais – nekilnojamojo turto savininko) prašymas nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, kartu su šio nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita (toliau – prašymas) pateikiamas turto vertintojui ir nagrinėjamas šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu prašymas tenkinamas, nekilnojamojo turto individualaus vertinimo metu nustatyta vertė šio nekilnojamojo turto mokestine verte laikoma nuo to mokestinio laikotarpio, kurį pateiktas prašymas, pradžios tol, kol turto vertintojas šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nustato (patvirtina) naują šio turto mokestinę vertę, o šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodyto turto atvejais – ne ilgiau negu šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį.

NTMĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto vertinimą atlieka turto vertintojas, t.y. turtą vertinanti įmonė, tvarkanti Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą (NTMĮ 2 str. 12 d.). Komercinio naudojimo nekilnojamasis turtas vertinamas lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) arba naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodu atliekant masinį nekilnojamojo turto vertinimą. Nekilnojamojo turto masinio vertinimo metodą, objektyviausiai atspindintį vertinamo nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę, parenka turto vertintojas (NTMĮ 9 str. 2 d. 1 p.). Nekilnojamojo turto vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ne rečiau kaip kas 5 metai (NTMĮ 9 str. 3 d.).

Taigi, vadovaujantis anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu darytina vienareikšmė išvada, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtiną NTM ir šio mokesčio baze laikydamas VĮ Registrų centro centrinėje duomenų bazėje fiksuotą vidutinę apmokestinamo nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertė tinkamai taikė NTMĮ nuostatas.

Atkreiptinas dėmesys, kad NTMĮ nekilnojamojo turto mokestinės vertės niekaip nesieja su sandorio kaina. Pareiškėjo argumentas, kad atliktas turto vertinimas pasitelkiant nepriklausomą turto vertintoją, pastato vertė būtų nustatyta žymiai mažesnė negu nurodyta nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, atmestinas kaip nepagrįstas. Visų pirma, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Antra, svarbu pažymėti, kad skundų ir prašymų dėl nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės padavimo ir nagrinėjimo tvarką reglamentuoja NTMĮ 10 straipsnis, kuriame, be kita ko, įtvirtinta, jog mokesčio mokėtojų skundai dėl turto vertintojo nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės pateikiami turto vertintojui per tris mėnesius nuo nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo. Šiuos skundus turto vertintojas išnagrinėja ir sprendimą priima per du mėnesius nuo skundo gavimo dienos. Turto vertintojo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (1 d.). Mokesčio mokėtojai vieną kartą per mokestinį laikotarpį, per tris mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pradžios, turto vertintojui gali pateikti prašymą nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą. Šiuos prašymus turto vertintojas išnagrinėja ir sprendimą priima per tris mėnesius (tuo mokestiniu laikotarpiu, kai įsigalioja nauji Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtinti nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentai, – per keturis mėnesius) nuo prašymo gavimo dienos. Turto vertintojo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (2 d.). Turto vertintojas apie mokesčio mokėtojo skundo ar prašymo gavimą ir priimtą dėl skundo ar prašymo sprendimą informuoja vietos mokesčių administratorių ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo atitinkamai skundo ar prašymo gavimo dienos arba sprendimo priėmimo dienos (3 d.). Į bylą pareiškėjas nepateikė duomenų, jog būtų pasinaudojęs NTMĮ 10 straipsnyje įtvirtinta tvarka ir būtų nuginčijęs masinio vertinimo būdu nustatytą ginčo nekilnojamojo turto vertę.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas savo nesutikimo su NTM bazės dydžiu nepagrindžia ne tik faktiniais duomenimis, bet nenurodo ir jokios teisės akto nuostatos, kuri leistų nekilnojamojo turto mokestinę vertę nustatyti kitaip, nei tai nagrinėjamu atveju padarė mokesčių administratorius, bei visiškai teisiškai nepagrįstai turto vidutinę rinkos vertę sutapatina su sandorio kaina. Todėl pareiškėjo skundas ir šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo G. M. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.