- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-08
- Bylos Nr.
- eA-856-575/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01511-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas, Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija
- Trečiasis asmuo
- Kauno AVMI
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. (04.7.2)FR0682-697, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 68-43 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. S-83(7-74/2016).
2. Pareiškėjas nurodė, kad nei Kauno AVMI, nei VMI, nei Komisija nepateikė ir negalėjo pateikti nenuginčijamų ir teisinės reikšmės turinčių įrodymų, kurie patvirtintų, jog kreditoriai pagal sudarytas paskolų sutartis faktiškai neperdavė pinigų pareiškėjui. Tokios išvados buvo padarytos tik pasitelkiant prielaidas, kadangi rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas faktiškai gavo pinigus iš kreditorių. Pareiškėjas akcentavo, kad motina B. M. M. M. pareiškėjui suteikė paskolas, viso 150 000 Lt sumai, pagal sudarytas paskolų sutartis iš V. S. pareiškėjas pasiskolino 500 000 Lt. Pagal nurodytas paskolų sutartis piniginės lėšos faktiškai buvo perduotos pareiškėjui ir jis šiomis piniginėmis lėšomis disponavo. Pareiškėjui paskaičiuotas nekilnojamojo turto mokestis (toliau – ir NTM) yra netikslus, kadangi jam paskaičiuoti buvo panaudota netinkama mokestinė bazė, nuo kurios buvo skaičiuojamas NTM. Nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, vertė, nuo kurios turėjo būti skaičiuojamas NTM, buvo mažesnė nei 788 001 Lt, šias aplinkybes patvirtina ir pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pareiškėjas įsigijo nekilnojamojo turto objektą.
3. Pareiškėjas pabrėžė, kad mokesčių administratorius net nesistengė surinkti nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti aptartų pajamų gavimo faktą. Jei mokesčių mokėtojas pagrindžia gautas pajamas įstatymų nustatytos formos sandoriais ar juridinę galią turinčiais dokumentais, įrodyti, jog pajamų nebuvo, turi šias aplinkybes neigiantis mokesčių administratorius. Įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė grindžiama tuo, kad pajamas deklaruojantys subjektai yra fiziniai asmenys. Šiems asmenims (išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai šie asmenys vykdo ūkinę veiklą) įstatymai nenustato jokių reikalavimų tvarkyti buhalterinę apskaitą. Pareiškėjas akcentavo tai, jog visos paskolos sutartys – rašytinės formos reikalavimus atitinkantys paskolos gavėjo ir davėjo pasirašyti skolos dokumentai. Visose sutartyse nedviprasmiškai ir neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų perdavimo paskolos gavėjui momentas, kas yra svarbu ir tai neabejotinai patvirtina paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paskolos sutartyse yra aiškiai įvardinta konkreti pinigų perdavimo vieta – G. M. gyvenamoji vieta. Lietuvos Respublikos įstatymai numato, kad paskolos sutartis gali būti tiek atlygintinė, tiek ir neatlygintinė. Todėl šalys paskolos sutartyje turi teisę, bet ne pareigą, nustatyti palūkanų mokėjimą. Pareiškėjo ir V. S. santykiai yra grįsti abipusiu pasitikėjimu, V. S. skolino pareiškėjui pinigus nesiekdamas naudos, kaip artimam draugui, todėl pinigai buvo paskolinti be palūkanų. Pareiškėjas rašytinėse pastabose nurodė, jog iš V. S. gautos paskolos buvo skirtos pareiškėjo verslui, pinigai buvo įnešti į G. M. firmą, taip pat jos buvo skirtos nekilnojamojo turto bei automobilio įsigijimui.
4. Pareiškėjas Kauno AVMI, atlikusiai mokestinį patikrinimą, pateikė paskolų sutartis, pagal kurias jo mama B. M. M. M., suteikė paskolas 150 000 Lt sumai, tačiau mokesčių administratorius vertino tik 50 000 Lt paskolą, gautą 2005 m. liepos 20 d., argumentuodamas, jog minėtos mokesčių mokėtojo pajamos nevertinamos, nes gyventojas nepateikė Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) (toliau – ir Deklaracija) ir nenurodė turėjęs grynųjų pinigų bei lėšų banko sąskaitose. Tačiau faktas, kad nebuvo teikta Deklaracija, nepaneigia pačių paskolų suteikimo fakto ir jų realumo. Šios Deklaracijos nepateikimo faktas taip pat negali būti argumentu dėl B. M. M. M. finansinių galimybių vertinimo netikslingumo.
5. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju buvo netinkamai pasirinkta NTM mokesčio bazė už 2012 m. birželio 8 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsigytą nekilnojamąjį turtą. Patikrinimo akte nurodyta, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune (toliau – ir Pastatas) buvo nupirktas už 300 000 Lt, Pastato vertė – 228 221 Eur. Pareiškėjas manė, kad šiuo atveju, skaičiuojant NTM, negalima vadovautis Nekilnojamojo turto registro nustatyta vidutine Pastato rinkos verte, kadangi Pastatas, nors ir nebuvo apleistas, jame vis dar vyko rekonstrukcijos darbai ir jis nebuvo pilnai įrengtas ir paruoštas naudojimui. Pareiškėjo manymu, jei būtų buvęs atliktas turto vertinimas, pasitelkiant nepriklausomą turto vertintoją, Pastato vertė būtų nustatyta žymiai mažesnė negu nurodyta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše.
Atsiliepimas
6. Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad mokestinis ginčas kilo dėl to, ar mokesčių administratorius surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėjas turėjo 475 775,33 Lt Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Ginčas taip pat kilo ir dėl Pastato NTM bazės nustatymo.
9. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas nuo 1998 m. liepos 21 d. yra G. M. firmos savininkas. Pareiškėjas pateikė paskolos raštus, kuriais grindė iš motinos gautas paskolas. Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos pareiškėjas nepateikė. Todėl mokesčių administratorius neatsižvelgė į 1997 m. liepos 15 d. ir 2002 m. liepos 20 d. paskolos raštus, nepripažino, jog paskolos raštuose nurodytos piniginės lėšos buvo faktiškai turimos 2003 m. gruodžio 31 d.
10. Nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. gavo 39 059,09 Lt pajamų, patyrė 191 759,60 Lt išlaidų. Piniginių lėšų likutis banke 2010 m. sausio 1 d. sudarė 100 237,64 Lt, likutis banke 2010 m. gruodžio 31 d. – 102 653,26 Lt. Pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 155 116,13 Lt. Pareiškėjas 2011 m. gavo 42 565,20 Lt pajamų, patyrė 129 624,83 Lt išlaidų. Piniginių lėšų likutis banke 2011 m. sausio 1 d. sudarė 102 653,26 Lt, likutis banke 2011 m. gruodžio 31 d. – 104 544,43 Lt. Pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 88 950,80 Lt. Pareiškėjas 2012 m. gavo 46 758,77 Lt pajamų, patyrė 344 388 Lt išlaidų. Piniginių lėšų likutis banke 2012 m. sausio 1 d. sudarė 104 544,43 Lt, likutis banke 2012 m. gruodžio 31 d. – 1 181,24 Lt. Pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 194 266,04 Lt. Pareiškėjas pagal 2012 m. birželio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo žemės sklypą ir Pastatą už 300 000 Lt. Nustatyta, kad pareiškėjo 2013 m. pajamos viršijo patirtas išlaidas 23 915,68 Lt. Pareiškėjas 2014 m. gavo 22 450,57 Lt pajamų, patyrė 80 571,55 Lt išlaidų. Piniginių lėšų likutis banke 2014 m. sausio 1 d. sudarė 808,57 Lt, ne banke – 23 107,11 Lt, likutis banke 2014 m. gruodžio 31 d. – 3 237,06 Lt. Pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 37 442,36 Lt. Pareiškėjas 2010–2014 m. laikotarpiu į G. M. firmą įnešė 380 275,92 Lt įnašų, o firma jam grąžino 130 891,63 Lt įnašų. Nustatyta, kad G. M. firma 2010 m. patyrė 69 660 Lt nuostolį, 2011 m. – 25 504 Lt nuostolį, 2012 m. apmokestinamojo pelno nedeklaravo, 2013 m. deklaravo 17 390 Lt apmokestinamojo pelno, 2014 m. – 15 541 Lt apmokestinamojo pelno.
11. Pareiškėjas kartu su rašytinėmis pastabomis pateikė paskolos sutartis, sudarytas su V. S. Mokesčių administratorius vertino, kad paskolos sutartys nepagrįstos jokia ekonomine logika, beprocentinės, nenaudingos paskolos davėjui, paskolos ilgalaikės, notariškai nepatvirtintos, suteiktos be jokių grąžinimo garantijų. Pareiškėjas, teikdamas metinę gyventojo turto deklaraciją, nurodė iš motinos B. M. M. M. pasiskolintų ir 2013 m. gruodžio 31 d. dienai negrąžintų 150 000 Lt lėšų sumą, tačiau nenurodė 2010 m., 2011 m., 2012 m. iš V. S. pasiskolintos 465 000 Lt sumos. Pareiškėjas mokesčių administratoriui teiktuose paaiškinimuose jokių duomenų apie gautas paskolas iš V. S. nenurodė, o šios sutartys pateiktos tik su rašytinėmis pastabomis. Atsižvelgusi į minėtas bylos aplinkybes, Kauno AVMI į pareiškėjo pateiktas paskolos sutartis 500 000 Lt sumai neatsižvelgė.
12. Atsakovas pabrėžė, jog Pastato vidutinė rinkos vertė nustatyta masinio vertinimo būdu, toks vertinimas atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTM įstatymas) nuostatas, reglamentuojančias nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymą. Pareiškėjas, nesutinkantis su nustatyta nekilnojamojo turto mokestine verte, galėjo kreiptis į turto vertintoją dėl mokestinės vertės patikslinimo, atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, tačiau to nepadarė.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo G. M. skundą atmetė.
14. Teismas pažymėjo, kad 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. (04.7.2.)-FR0682-697 Kauno AVMI iš dalies patvirtino 2015 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-617 (toliau – ir Patikrinimo aktas), t. y. vietoje apskaičiuotos 10 269,93 Eur sumos, apskaičiavo 5 591,41 Eur NTM, patvirtino apskaičiuotą 20 664,10 Eur GPM ir 13 032,90 Eur pelno mokesčio (toliau – ir PM), patvirtino apskaičiuotus 4 476,95 Eur PM delspinigių, 6 823,68 Eur GPM delspinigius ir 808,72 Eur NTM delspinigius bei paskyrė G. M. 3 909 Eur PM baudą, 6 199 Eur GPM baudą ir 1 677 Eur NTM baudą. 2016 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. 68-43 VMI patvirtino Kauno AVMI sprendimą. 2017 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. S-83(7-74/2016) Komisija patvirtino VMI sprendimą.
15. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip pareiškėjas pažymėjo skunde teismui ir matyti iš visos bylos medžiagos, iš esmės ginčas byloje kilęs dėl pareiškėjo su fiziniais asmenims (B. M. M. M. ir V. S.) sudarytų paskolų sutarčių vertinimo bei NTM bazės nustatymo.
16. Dėl sandorių su B. M. M. M. teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas, grįsdamas savo pajamas, mokesčių administratoriui pateikė su B. M. M. M. (pareiškėjo motina) pasirašytus 1997 m. liepos 15 d. paskolos raštus, kuriais B. M. M. M. pareiškėjui savo reikmėms, be palūkanų paskolino 50 000 Lt, 2002 m. liepos 20 d. – 50 000 Lt ir 2005 m. liepos 20 d. – 50 000 Lt. Ginčijamais sprendimais mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatomis, nelaikė pareiškėjo gautomis pajamomis pajamų pagal 1997 m. liepos 15 d. paskolos raštą (50 000 Lt sumai) ir pagal 2002 m. liepos 20 d. paskolos raštą (50 000 Lt sumai) ir su tokiu mokesčių administratoriaus sprendimu teismas sutiko.
17. Teismas vadovavosi Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsniu, 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad pareiškėjas Deklaracijos pagal aptariamą įstatymą nepateikė ir, vadovaujantis anksčiau aptartu teisiniu reglamentavimu, tokiu būdu prarado galimybę pajamas grįsti 1997 m. liepos 15 d. ir 2002 m. liepos 10 d. B. M. M. M. pasirašytais paskolos raštais.
18. Pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju turėjo pareigą tirti, ar B. M. M. M. turėjo realią galimybę paskolinti tokią pinigų sumą, t. y. kad pastaroji tokia pinigų suma disponavo, atmesti kaip nereikšmingi. Teismas akcentavo, kad Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymas imperatyviai įpareigojo gyventojus deklaruoti turtą, be kita ko, ir turimas pinigines lėšas bei pasiskolintas ir negrąžintas pinigines lėšas 2013 m. gruodžio 31 dienai, ir įtvirtino šios pareigos neįvykdymo pasekmes, t. y. nustatė, kad turto nedeklaravus šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai, taip pat ir pajamos. To paties įstatymo 2 straipsnyje yra įtvirtinta išlyga, tačiau į bylą nepateikta duomenų apie tokios išlygos taikymo galimybę pareiškėjo atžvilgiu.
19. Vadovaudamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir nurodyta teismų praktika bei MAĮ 10 straipsnio, 69 straipsnio 1 dalies ir Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo nuostatomis, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai nevertino pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu pateiktų B. M. M. M. pasirašytų 1997 m. liepos 15 d. ir 2002 m. liepos 20 d. paskolos raštų.
20. Dėl sandorių su V. S. teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktos pareiškėjo su V. S. pasirašytos paskolos sutartys, kurių mokesčių administratorius taip pat nevertino. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad pareiškėjo pateiktos paskolų sutartys su V. S. įformintos po atlikto mokestinio patikrinimo, siekiant pagrįsti patikrinimo metu paskaičiuotą pajamų ir išlaidų skirtumą, t. y. patirtų išlaidų, viršijančių gautas pajamas, apmokėjimo šaltinius pagrįsti suteiktomis paskolomis, tokiu būdu išvengiant GPM mokėjimo. Mokesčių administratorius, be kita ko, vadovavosi ir MAĮ 42¹ straipsnio nuostatomis, t. y. ginčijamuose sprendimuose konstatuota faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas 2012 metais ir vėliau iš V. S. gautų paskolų nedeklaravo formoje PRC907, pagal šiuos sandorius gautų piniginių lėšų Metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2013 metus (deklaracija pateikta 2014 m. gruodžio 10 d.) taip pat nedeklaravo.
21. Tiek mokesčių administratorius, tiek mokestinį ginčą nagrinėjusi Komisija padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių ginčo piniginių lėšų gavimo iš nurodyto šaltinio (V. S.) faktą ir teismas šioms išvadoms pritarė. Teismas pažymėjo, kad MAĮ 2012 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. XI-2078 nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo papildytas 42¹ straipsniu, nustatančiu nuolatiniams Lietuvos gyventojams pareigą pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka nurodytas sąlygas. Paminėtas teisinis reglamentavimas lėmė išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą deklaruoti 2012 m. sausio 7 d., 2012 m. liepos 15 d. ir 2014 m. sausio 15 d. sandorius, tačiau to nepadarė. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas paskolų ne tik kad nedeklaravo laiku, t. y. iki 2013 m. gegužės 1 d., bet ir vėliau iki pat prasidedant mokestiniam patikrinimui (MAĮ 42¹ str. 3 d.). Kaip minėta, MAĮ 42¹ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikus, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Taigi, vien ši byloje nustatyta faktinė aplinkybė buvo pagrindas mokesčių administratoriui 2012 m. sausio 7 d., 2012 m. liepos 15 d. ir 2014 m. sausio 15 d. sandorių, sudarytų tarp pareiškėjo ir V. S., nevertinti kaip pareiškėjo pajamų šaltinio.
23. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais ir MAĮ 10 straipsnio, 42¹ straipsnio, 67 straipsnio ir 70 straipsnio nuostatomis, teismas darė išvadą, kad tiek mokesčių administratorius, tiek Komisija teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu patirtos išlaidos negali būti grindžiamos iš V. S. gautomis paskolintomis lėšomis, todėl naikinti ginčijamus sprendimus teismas nematė nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismas vadovavosi NTM įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 9 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 9 straipsnio 3 dalimi ir darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtiną NTM ir šio mokesčio baze laikydamas valstybės įmonės Registrų centro centrinėje duomenų bazėje fiksuotą vidutinę apmokestinamo nekilnojamojo turto rinkos vertę, tinkamai taikė NTM įstatymo nuostatas.
26. Teismas atkreipė dėmesį, kad NTM įstatymas nekilnojamojo turto mokestinės vertės niekaip nesieja su sandorio kaina. Pareiškėjo argumentas, kad atlikus turto vertinimą, pasitelkiant nepriklausomą turto vertintoją, Pastato vertė būtų nustatyta žymiai mažesnė negu nurodyta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Be to, teismas pažymėjo, kad skundų ir prašymų dėl nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės padavimo ir nagrinėjimo tvarką reglamentuoja NTM įstatymo 10 straipsnis, tačiau į bylą pareiškėjas nepateikė duomenų, jog būtų pasinaudojęs NTM įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta tvarka ir būtų nuginčijęs masinio vertinimo būdu nustatytą ginčo nekilnojamojo turto vertę. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas savo nesutikimo su NTM bazės dydžiu nepagrindė ne tik faktiniais duomenimis, bet nenurodė jokios teisės akto nuostatos, kuri leistų nekilnojamojo turto mokestinę vertę nustatyti kitaip, nei tai padarė mokesčių administratorius, bei visiškai teisiškai nepagrįstai turto vidutinę rinkos vertę sutapatino su sandorio kaina. Todėl ir ši pareiškėjo skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta.
III.
27. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:
27.1. Mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino pareiškėjo pagal paskolos sutartis su B. M. M. M. gautų pajamų. Minėtos pajamos buvo deklaruotos – Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0001 priede FR0001G deklaruota suteiktų paskolų už 150 000 Lt. Faktas, kad nebuvo teikta Vienkartinė gyventojo (šeimos) 2013 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, nepaneigia pačių paskolų suteikimo fakto ir jų realumo. Šios Deklaracijos nepateikimas taip pat negali būti argumentu dėl B. M. M. M. finansinių galimybių vertinimo netikslingumo. Mokesčių administratorius privalo surinkti visus reikiamus duomenis, pagrindžiančius mokesčių administratoriaus apskaičiuotas mokesčių sumas. Kauno AVMI šios pareigos tinkamai neįvykdė ir nepateikė jokių įrodymų, kurie nuosekliai ir neprieštaringai patvirtintų Patikrinimo akte padarytas išvadas, jog pagal 1997 m. liepos 15 d. ir 1997 m. liepos 20 d. paskolos sutartis pareiškėjas pajamų negavo.
27.2. Dėl sandorių su V. S. pareiškėjas nurodo, jog nagrinėjimo dalyką šiuo atveju sudaro aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Įstatymas nedraudžia šalims remtis ir netiesioginiais įrodymais. Tačiau mokesčių administratorius net nesistengė surinkti nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti šių pajamų gavimo faktą. Nagrinėjamu atveju nebuvo vertinamos V. S. galimybės suteikti nurodyto dydžio paskolas, taip pat nebuvo prašoma jo pateikti paaiškinimą. Jei mokesčių mokėtojas pagrindžia gautas pajamas įstatymų nustatytos formos sandoriais ar juridinę galią turinčiais dokumentais, įrodyti, jog pajamų nebuvo, turi šias aplinkybes neigiantis mokesčių administratorius. Visos paskolos sutartys buvo rašytinės formos paskolos gavėjo ir davėjo pasirašyti skolos dokumentai, kuriuose tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų perdavimo paskolos gavėjui momentas. Paskolos sutartys gali būti tiek atlygintinės, tiek neatlygintinės. Pareiškėjo ir V. S. santykiai grįsti abipusiu pasitikėjimu, todėl minėtas asmuo pareiškėjui skolino pinigus nesiekdamas naudos. Mokesčių administratorius privalėjo surinkti visus reikiamus duomenis, pagrindžiančius mokesčių administratoriaus apskaičiuotas mokesčių sumas, tačiau to nepadarė.
27.3. Patikrinimo akte netinkamai pasirinkta NTM bazė. Pastatas buvo nupirktas už 300 000 Lt, šiuo atveju nebuvo galima vadovautis Nekilnojamojo turto registro nurodyta vidutine Pastato rinkos verte (228 221 Eur), nes Pastate vyko rekonstrukcijos darbai, jis nebuvo pilnai įrengtas ir paruoštas naudojimui. Minėtus teiginius pagrindžia ir šiuo metu Nekilnojamojo turto registre nurodoma Pastato vertė – 112 000 Eur.
Atsiliepimas
28. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
29. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo patikrinimo metu GPM bazę nustatė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.), pritaikęs išlaidų metodą. Nustatant GPM bazę, buvo naudojami tokie informacijos šaltiniai: surinkta informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjo pajamas ir išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenys, patikrinimo metu surinkta informacija. Pareiškėjas kartu su rašytinėmis pastabomis pateikė paskolos sutartis, sudarytas su V. S., tačiau mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, vertino, kad paskolos sutartys nepagrįstos jokia ekonomine logika, beprocentinės, nenaudingos paskolos davėjui, ilgalaikės, notariškai nepatvirtintos, suteiktos be jokių grąžinimo garantijų, todėl sprendė, kad minėtos paskolos sutartys sudarytos formaliai, nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o siekiant pagrįsti pareiškėjo gautas pajamas.
30. Dėl NTM bazės nustatymo atsakovas pažymi, kad Pastato vidutinė rinkos vertė nustatyta masinio vertinimo metu ir toks vertinimo būdas atitinka NTM įstatymo nuostatas, reglamentuojančias nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymą. Pareiškėjas, nesutinkantis su Pastato mokestine verte, vadovaudamasis NTM įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio nuostatomis, galėjo kreiptis į turto vertintoją dėl mokestinės vertės patikslinimo, bet to nepadarė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
31. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog asmens patirtos išlaidos viršijo pajamas ir jis turėjo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Ginčas taip pat kilo ir dėl Pastato nekilnojamojo turto mokesčio bazės nustatymo.
32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
33. Dėl sandorių su B. M. M. M. apeliantas teigia, kad mokesčių administratorius privalėjo nustatyti, ar B. M. M. M. turėjo finansines galimybes paskolinti 1997 m. liepos 15 d. ir 2002 m. liepos 20 d. paskolos rašteliuose nurodytas pinigų sumas, ir tik nustatęs, kad tokių galimybių ji neturėjo, galėjo daryti išvadas apie tai, kad faktiškai šie pinigai pareiškėjui nebuvo paskolinti. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3, 4 straipsniais, gyventojai privalėjo iki 2005 m. gegužės 1 d. deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. dienai turėtas pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose bei ne bankuose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt, taip pat pasiskolintas ir negrąžintas pinigines lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 2 000 Lt. To paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino šias teisės normas – Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymas imperatyviai įpareigojo gyventojus deklaruoti turtą, be kita ko, ir turimas pinigines lėšas bei pasiskolintas ir negrąžintas pinigines lėšas 2013 m. gruodžio 31 dienai, taip pat įtvirtino ir šios pareigos neįvykdymo pasekmes, t. y. nustatė, kad turto nedeklaravus, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai, taip pat ir pajamos.
34. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos nepateikė, t. y. nenurodė, kad 2003 m. gruodžio 31 d. dieną turėjo piniginių lėšų banke ir ne banke daugiau kaip 50 000 Lt, nenurodė, kad iš motinos B. M. M. M. buvo pasiskolinęs ir negrąžinęs daugiau kaip 2 000 Lt. Taigi, vadovaujantis aukščiau paminėtomis teisės normomis, pareiškėjas neturi teisės paminėtomis paskolomis pagrįsti kito turto įsigijimo šaltinių. Iš esmės tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m gruodžio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-852/2010, 2013 m. sausio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012. Taigi, mokesčių administratorius pagrįstai neatsižvelgė į 1997 m. liepos 15 d. ir 2002 m. liepos 20 d. paskolos raštus, pagrįstai nepripažino, jog paskolos raštuose nurodytos piniginės lėšos buvo faktiškai turimos 2003 m. gruodžio 31 d.
35. Iš apeliacinio skundo seka, kad pareiškėjas taip pat nesutinka ir su jo sudarytų sandorių su V. S. vertinimu mokestiniame ginče. Apeliantas teigia, kad paskolos sutartys atitinka Civiliniame kodekse nurodytus reikalavimus.
36. Dėl šių apelianto argumentų teismas primena, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių teisė ir civilinė teisė yra to paties lygio, greta stovinčios teisės sritys, kurios tas pačias faktines aplinkybes vertina iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu. Net jei mokesčių teisės norma apmokestinimą kildina iš civilinių teisinių santykių, ji neprivalo būti interpretuojama nenukrypstamai nuo susiklosčiusių teisinių santykių civilinio teisinio įvertinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija yra konstatavusi, kad situacijoje, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai sureglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta CK, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais CK normos netaikytinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003). Atitinkamai sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas, t. y. sandorių civilinės teisinės pasekmės bei jų įtaka ūkio subjektų apmokestinimui yra skirtingų teisės šakų reguliavimo dalykai ir negali būti tapatinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-587/2005). Nei mokesčių įstatymai, nei CK, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-735/2010 ir kt.). Iš to seka, kad tai, jog paskolos sutartys atitinka Civiliniame kodekse nurodytus reikalavimus, nereiškia, kad mokesčių administratorius jomis privalo vadovautis apskaičiuodamas mokesčius.
37. Be to, apeliantas savo teiginius privalo įrodyti pagal bendras įrodinėjimo taisykles. Pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vadovaujantis paminėtomis taisyklėmis, atlikus pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo patikrinimą dėl to, ar pareiškėjas pagal sudarytas paskolų sutartis iš V. S. pasiskolino 500 000 Lt, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad šiomis paskolų sutartimis pagrįstos pajamos nevertintinos. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų realų piniginių lėšų perdavimą pareiškėjui. Paskolos sutartys negyvenimiškos, nepagrįstos ekonomine logika, beprocentinės, nenaudingos paskolos davėjui, paskolos ilgalaikės, notariškai nepatvirtintos, suteiktos be jokių grąžinimo garantijų. Be to, pareiškėjas teiktuose mokesčių administratoriuje pirminiuose paaiškinimuose jokių duomenų apie gautas paskolas iš V. S. nenurodė, o šios sutartys pateiktos tik su rašytinėmis pastabomis dėl patikrinimo akto. Pareiškėjas neįrodė tarp jo ir V. S. buvusių paskolos teisinių santykių. Teismas, iš esmės pritardamas Vilniaus apygardos administracinio teismo atliktam įrodymų vertinimui, argumentų nekartoja.
38. Dėl nekilnojamojo turto mokesčio apeliantas teigia, kad mokestinė bazė buvo akivaizdžiai per didelė ir neatitiko realios Pastato vertės. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nekilnojamojo turto mokestinė vertė yra nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, kuri nustatyta pagal vėliausius Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintus nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentus. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo nekilnojamojo turto (Pastato) vidutinė rinkos vertė nustatyta masinio vertinimo būdu, o toks vertinimas atitinka minėtas NTM įstatymo nuostatas, reglamentuojančias nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymą. Pareiškėjas, nesutinkantis su nustatyta nekilnojamojo turto mokestine verte, vadovaudamasis NTM įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio nuostatomis, galėjo kreiptis į turto vertintoją dėl mokestinės vertės patikslinimo, atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą. Tačiau, pareiškėjas NTM įstatyme numatytomis procedūromis dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės tikslinimo nepasinaudojo. Pareiškėjas neįrodė, kad mokesčių administratorius būtų pažeidęs kokias nors teisės normas nustatydamas ginčo Pastato nekilnojamojo turto mokestinę vertę. Taip pat apeliantas nepateikė objektyvaus specialisto (turto vertintojo) atliktų nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės paskaičiavimų. Apeliacinio skundo argumentai grindžiami subjektyviais samprotavimais apie galimą Pastato vertę. Todėl apelianto teiginiai, kad patikrinimo metu nustatyta mokestinė bazė buvo akivaizdžiai per didelė ir neatitiko realios Pastato vertės, neįrodyti.
39. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.