Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. S., A. R. ir A. K. skundus atsakovams Specialiajai priešgaisrinei gelbėjimo valdybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai V. S., A. R. ir A. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką: V. S. – 445,97 Lt (129,16 Eur); A. R. – 302,72 Lt (87,67 Eur); A. K. – 8 442,22 Lt (2 445,04 Eur) (b. l. 1–4, 25–29, 57–61). Pareiškėjai skunde paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus bei minėto įstatymo 1 straipsniu pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį, sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjams nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Atsakovas Specialioji priešgaisrinė gelbėjimo valdyba atsiliepimuose su skundais nesutiko (b. l. 11–13, 44–45, 77–78).Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus (b. l. 99–101).Teismas nustatė, kad ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėjo, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinamus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatavo, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Atskirai pažymėjo, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

III.

Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą, priteisti iš atsakovo, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, neišmokėtą 445,97 Lt (129,16 Eur) valstybės tarnautojo darbo užmokesčio (pareiginę algą ir priedą už stažą) dalį (b. l. 105–107).Pareiškėjas nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą rėmėsi 2016 m. sprendimais suformuota teismų praktika ir neįvertino, kad analogiškose administracinėse bylose Nr. I-1587-142/2014, I-1581-789/2014, I-1969-789/2014 ir I-1573-142/2014 buvo priimti sprendimai priteisti pareiškėjams iki 2015 m. gruodžio mėnesio neišmokėtas darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjo atveju, 2014 m. kovo 10 d. administracinė byla sustabdyta, o galutinis sprendimas atmesti skundą buvo priimtas 2016 m. gegužės 5 d. Nurodo, kad šiose bylose dar 2014 m. buvo priimami pareiškėjams palankūs sprendimai, todėl teismas nukrypo nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuotų teisės aiškinimo taisyklių. Tvirtina, jog teismui atmetus pareiškėjo skundą, buvo priimtas diskriminuojantis sprendimas pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, atžvilgiu.Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad jo skundas pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas iki Grąžinimo įstatymo įsigaliojimo, o administracinė byla buvo nepagrįstai stabdoma, kai tuo metu analogiškos administracinės bylos Nr. I-1587-142/2014, I-1581-789/2014, I-1969-789/2014, I-1573-142/2014 nebuvo stabdomos, o nagrinėjamos iš esmės, jose priimami pareiškėjams palankūs sprendimai (priteista išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pilnoje apimtyje), nors skundai teismui buvo pateikti vienu metu. Pabrėžia, kad pažeidžiamas lygiateisiškumo principas.Dėl teismo argumentų, jog pareiškėjas teismui neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas, nesutinka ir pabrėžia, kad ginti savo teisių dėl netinkamų kompensavimo dydžių negalėjo tol, kol administracinė byla nebuvo iki galo išnagrinėta ir teismas nepriėmė galutinio sprendimo administracinėje byloje. Nurodo, jog dalyvaujant teismo posėdyje 2016 m. gegužės 5 d. buvo paklaustas tik apie tai, ar žino, kad yra priimtas kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjas tvirtina, kad nežinodamas koks bus teismo sprendimas, jokių argumentų pateikti negalėjo. Mano, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.Atsakovas Specialioji priešgaisrinė gelbėjimo valdyba atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams (statutiniams valstybės tarnautojams) 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.Pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų pažeistos teisės turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą, o būtent toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl jam neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dėl ginčo laikotarpiu sumažintų pareiginių algų koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kurios efektyviai neapgina pažeistų jo teisių ir, šio pareiškėjo manymu, prieštarauja Konstitucijai, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Kitos ginčo šalys apeliacinių skundų neteikė.Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su apelianto (statutinio valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas V. S. reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemoką, padarė klaidą, t. y. kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir tuo buvo pažeistas proporcingumo principas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šiuos argumentus jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime.Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, kuriame buvo išaiškintos minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 7 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Statuto 42 straipsnio 6 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. liepos 31 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime išaiškino, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodyti abstraktūs ir deklaratyvūs argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Taigi apelianto teiginiai, kad jam turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir ši suma sumokama iš karto, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams.Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apelianto patirtų neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Specialiajai priešgaisrinei gelbėjimo valdybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apelianto patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, kelia abejones dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai, teigdama, kad minėtas mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami, jų išmokėjimo terminas yra per ilgas. Atitinkamai apeliaciniame skunde apeliantas inter alia prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 proc. 2009 m. ir 4,5 proc.2010–2013 m.,šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies (2 ir 4,5 procento) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Jis taip pat nepateikė konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad apeliantui pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jo praradimų dalis pažeidžia jo teises ir proporcingumo principą.Atkreiptinas dėmesys, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016; 2017 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1605/520/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių pareiškėjo V. S. apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.