- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-19
- Bylos Nr.
- I-1969-789/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04533-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- A. F.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Specialiosios priešgaisrinės
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerija
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, dalyvaujant pareiškėjui A. F., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. F. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, ir Specialiajai priešgaisrinei gelbėjimo valdybai (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. F. 2013-10-02 pateikė teismui skundą (b. l. 1–4), kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Valdyba), laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 5184,52 Lt.
Paaiškino, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl priedo už kvalifikacinę klasę mažinimo. Nurodė, kad Valdyboje dirba nuo 2009-05-22, suteikta trečia kvalifikacinė klasė. Savo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas), nes jis, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad nuo 2009 m. priedas už kvalifikacinę klasę buvo sumažintas nepagrįstai, t. y. šis sumažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).
Atsiliepimas
Atsakovė Valdyba, atstovaujanti ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 18–19) nurodė, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui neišmokėjo dalies darbo užmokesčio (5184,52 Lt) dėl to, kad vykdė teisės aktus, kuriais buvo sumažintas priedas už kvalifikacinę klasę. Prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą, nes Valdyba neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.
2014-06-04 rašte (b. l. 43) Valdyba prašė klausimą dėl Konstitucinio Teismo 2014-05-08 nutarimo įtakos nagrinėjamai bylai spręsti teismo nuožiūra. Mano, kad įstatymų leidėjo veiksmai rengiant / priimant dėl darbo užmokesčio sumažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą nustatančius teisės aktus yra pagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Ginčas kilo dėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė valstybėje ekonominiu sunkmečiu sumažinus valstybės tarnautojų darbo užmokestį, priteisimo.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas Valdybos viršininko 2009-05-21 įsakymu nuo 2009-05-22 paskirtas į Valdybos Specialiųjų priemonių aptarnavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygio 9 kategorijos), palikta turėta trečia kvalifikacinė klasė (b. l. 7); Valdybos viršininko 2012-08-07 įsakymu nuo 2012-08-07 perkeltas į Valdybos Specialiųjų priemonių aptarnavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygio 10 kategorijos), suteikta trečia kvalifikacinė klasė (b. l. 6). 2013-09-19 Valdyboje gautas pareiškėjo prašymas apskaičiuoti ir išmokėti 2009–2013 m. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, taip pat pateikti patvirtintas įsakymų, susijusių su darbo užmokesčio nustatymu, kopijas (b. l. 5). Valdyba 2013-09-30 sprendime Nr. S-321-(3.8.) „Dėl duomenų pateikimo“ nurodė, kad 2009–2013 m. vykdė tuo metu galiojusius teisės aktus, lėšų išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką neturi ir pateikė prašomus dokumentus (b. l. 15).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos ir apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (Valstybės tarnybos įstatymo 24 str. 1–2 d.). Pagal dabar galiojančią Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 3 d. redakciją, kuri galiojo ir iki 2009-08-01, priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 3 d. redakcijoje, galiojusioje nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01, buvo nustatyta, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.
Pagal nuo 2008-01-01 iki dabar galiojantį Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą valstybės tarnautojui, kurio pareigybės kategorija 9, nustatytas 4,6 pareiginės algos koeficientas, o valstybės tarnautojui, kurio pareigybės kategorija 10, nustatytas 4,8 pareiginės algos koeficientas.
Atsižvelgiant į pareiškėjui suteiktą trečią kvalifikacinę klasę, ginčo laikotarpiu pareiškėjas gavo sumažintą pareiginę algą dėl sumažinto priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę. Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede nustatyti pareiginės algos koeficientai, atsižvelgiant į pareiškėjo pareigybę (A lygio 9 kategorija, nuo 2012-08-07 – A lygio 10 kategorija), ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.
Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01, be kita ko, pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 3 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Konstitucijos 107 str. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, o visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 3 d. tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai, nurodytas priedo procentinis dydis negali būti taikomas.
Pažymėtina, kad ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai asmens teisių pažeidimo pasekmių savaime nepašalina. Dėl prieštaraujančia Konstitucijai pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui neišmokėta iki šiol. Įstatymų leidėjas, nustatęs Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – darbo užmokesčio nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Tokia išvada daroma vadovaujantis Konstitucijos 107 str. 1 d., 110 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d., kuriose nustatyta, kad teisėjas (teismas) negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiuo Konstitucijos 110 str. įtvirtintu teisiniu reguliavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės (Konstitucinio Teismo 2003-12-30 nutarimas ir kt.). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada negalės būti taikomas (2006-03-28 nutarimas ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, yra konstatavęs, kad asmens teisės turi būti ginamos (2014-01-09 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2003-06-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad, pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, valstybės tarnautojui atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka negali būti laikoma įvykdytu sprendimu. Pažymėtina, kad šios pozicijos LVAT laikosi ir vėlesnėje praktikoje.
Pagal Konstitucijos 6 str. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas bei kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo projekto parengimo ir paties įstatymo priėmimo. Pareiškėjas neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, iki bus priimtas pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjui, kuri nebūtų tikras, kada jo pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos.
Tokią teismo poziciją patvirtina Konstitucinio Teismo 2014-04-16 priimtas sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame Konstitucinis Teismas išaiškino, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai atitinkamas teisėkūros subjektas vengia, delsia priimti teisės aktus, kuriais būtų atitinkamai pakoreguotas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai teisinis reguliavimas (2008-02-01 sprendimas ir kt.). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teisinio reguliavimo spragas galima užpildyti ad hoc, teismams pagal kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant bei aiškinant teisę, teismai turi konstitucinę teisę užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes (2008-02-01 sprendimas ir kt.).
Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas trims mėnesiams. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo paskelbimo atidėjimas yra taikomas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, tai nėra įprastas reiškinys. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurie galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų (Konstitucinio Teismo 2005-08-23 ir kt. nutarimai). Kaip nurodyta 2013-07-01 nutarime, Konstitucinis Teismas atidėjo nutarimo paskelbimą, atsižvelgdamas į tai, kad jam įgyvendinti, t. y. atitinkamai perskirstyti valstybės finansinius išteklius ir pakeisti teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyti valstybės biudžeto asignavimai asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokesčiui, ir (arba) priimti įstatymų pakeitimus, pagal kuriuos būtų nustatytas toks asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, kuriuo nebūtų iškreiptos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų dydžių proporcijos, įstatymų leidėjui reikalingas tam tikras laikas. Tačiau kartu nurodyta, kad laikas, per kurį įstatymų leidėjas turi priimti reikiamus įstatymų pakeitimus, negali būti ilgas, nes Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas yra susijęs su konstitucinės žmogaus teisės į teisingą apmokėjimą už darbą, kuri yra prielaida įgyvendinti daugelį kitų konstitucinių teisių, inter alia viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti konstitucinę teisę į nuosavybę, apsauga.
Nuo Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo priėmimo praėjo jau beveik metai, tačiau įstatymų leidėjas, turėdamas teisę ir pareigą išspręsti su kompensavimo mechanizmu susijusius klausimus priimdamas tai reglamentuojantį teisės aktą, šios pareigos iki šiol nėra įvykdęs, t. y. iki šiol nėra priimtas kompensavimo mechanizmą nustatantis įstatymas, nėra parengtas net jo projektas, taigi jokie klausimai, susiję su kompensavimo mechanizmo nustatymu, nėra išspręsti. Byloje surinkti įrodymai leidžia teigti, kad jie nėra sprendžiami pakankamai operatyviai, jų sprendimas yra atidėtas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į jo pažeistų teisių gynimą teisme negali priklausyti nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio įstatymo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentas, kad įstatymų leidėjo veiksmai rengiant / priimant dėl darbo užmokesčio sumažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą nustatančius teisės aktus yra pagrįsti, atmestinas kaip nepagrįstas.
Vykdant konstitucinę teismo pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes, pareiškėjo teisės gintinos priteisiant jam neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri apskaičiuojama, taikant priedo procentinį dydį už suteiktą kvalifikacinę klasę, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) procentinio dydžio nustatymo, t. y. 15 procentų pareiginės algos dydį, nes pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (2014-01-09 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Kita vertus, pagal Civilinio kodekso 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Nagrinėjamoje byloje atsakovės neprašo taikyti ieškinio senaties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje (2013-06-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2013) yra pažymėjęs, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Jeigu toks prašymas nepareiškiamas, bylą nagrinėjantis teismas neturi teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą savo iniciatyva. Atsižvelgęs į minėtą reglamentavimą, teismų praktiką ir tai, kad atsakovės neprašo taikyti ieškinio senaties, teismas konstatuoja, kad ieškinio senatis netaikytina.
Darbo kodekso 298 str. (2002-06-04 redakcija), 301 str. (2012-06-26 redakcija) reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal šią teisės normą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką laikotarpio, viršijančio 3 metus. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013-10-02. Konstitucinis Teismas 2014-05-08 nutarime pripažino, kad Darbo kodekso 298 str. (2002-06-04 redakcija) prieštaravo, o 301 str. (2012-06-26 redakcija) prieštarauja Konstitucijos 23 str., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 str. 1 d. Konstitucinis Teismas tame pačiame nutarime (nutarimo IV skyriaus 13 dalyje) konstatavo, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo Darbo kodekso 298 str. (2002-06-04 redakcija) ir 301 str. (2012-06-26 redakcija) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Atsižvelgus į minėtą Konstitucinio Teismo 2014-05-08 nutarimą, pareiškėjo teisė į priteisiamą neišmokėto darbo užmokesčio sumą negali būti ribojama pagal Darbo kodekso 301 str. (2012-06-26 redakcija). Priešingu atveju pareiškėjo teisės gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą gynimas teisme nebūtų veiksmingas, o teismas, spręsdamas ginčą, taikytų įstatymą, prieštaraujantį Konstitucijai.
Pareiškėjas ir atsakovė nurodė, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui buvo neišmokėta 5184,52 Lt dydžio darbo užmokestis, tačiau Valdybos parengtos pažymos (2013-09-30 pažyma Nr. 16-101, 2013-09-24 pažyma Nr. 16-36, 2013-09-24 pažyma Nr. 16-35, 2013-09-24 pažyma Nr. 16-34 ir 2013-09-24 pažyma Nr. 16-33) patvirtina, kad dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 susidarė 5184,92 (975,29 + 1262,46 + 1189,61 + 1240,06 + 517,50 = 5184,92) Lt dydžio darbo užmokesčio nepriemoka (b. l. 8–14). Pareiškėjas prašo priteisti 0,40 Lt mažiau nei apskaičiuota pažymose. Prašydamas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, pareiškėjas vadovaujasi nurodytomis pažymomis. Ginčo dėl darbo užmokesčio nepriemokos dydžio byloje nėra. Teismui taip pat nėra pagrindo abejoti pažymų apie pareiškėjui neišmokėtą valstybės tarnautojo atlyginimo skirtumą, susidariusį tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų buvęs mokamas pagal teisės aktus, reglamentavusius valstybės tarnautojo darbo užmokestį iki 2009-05-01 (apskaičiavimams buvo taikomas ginčo laikotarpiu galiojęs 450 Lt bazinis dydis), teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino darbo užmokestį apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Jau minėta, kad ieškinio senatis šiuo atveju netaikytina, be to, pareiškėjo teisė į priteisiamą neišmokėto darbo užmokesčio sumą neribojama 3 metų terminu. Taigi pareiškėjui priteistinas jo prašomas darbo užmokesčio nepriemokos dydis (5184,52 Lt), kuris neviršija pažymose nurodytos darbo užmokesčio nepriemokos sumos. Priteistina neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą.
Pareiškėjas susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valdybos (b. l. 1–4). Teismas 2013-10-08 ir 2014-05-26 nutartimis nutarė atsakovėmis laikyti Valdybą ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valdybos (b. l. 16, 39–40). Nors pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Valdyba, tačiau jo teisių pažeidimas kyla dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės tarnautojo darbo užmokesčio mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos. Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus; pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovė šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (LVAT 2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Naujausioje LVAT praktikoje atsakovo klausimas yra sprendžiamas panašiai. 2014-05-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 nurodyta, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimus, todėl valstybė yra laikytina atsakinga už tokių garantijų realų įvykdymą. Teismas konstatavo, kad neišmokėta kompensacija už budėjimą poilsio dienomis priteistina iš Lietuvos valstybės, o ne iš institucijos, kurioje asmuo dirba.
Nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad pareiškėjo turtinių teisių pažeidimas atsirado dėl netinkamo darbo užmokesčio mokėjimo klausimų reglamentavimo, kuris nepriklausė nuo Valdybos valios pasirinkti kitokį klausimų sprendimo būdą. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad darbo užmokesčio nepriemoka priteistina iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-07-07 nutarimo Nr. 992 2 p. nustatyta, kad valstybei (Vyriausybei) Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose bylose dėl žalos, darbo užmokesčio dalies, neišmokėtos pagal priimtus teisės aktus, siejamus su sunkia valstybės ekonomine, finansine padėtimi, kai pagal pareikštus ieškinius (skundus, prašymus) kaip atsakovė (trečiasis asmuo, trečiasis suinteresuotas asmuo) įtraukta valstybė (Vyriausybė), atstovauja valstybės institucijos (įstaigos), mokėjusios darbo užmokestį (atlyginimą). Atsižvelgiant į tai, neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valdybos.
Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tačiau nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų. Administracinių bylų teisenos įstatymo 85¹ str. nustatyta, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Pagal Civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d. teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. 2013-10-14 atsiliepime (b. l. 18–19) Valdyba prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą, nes neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų. Atsižvelgęs į atsakovės prašymą, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų lėšų tvarką, teismas konstatuoja, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą iki 2015-12-31.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 str., 88 str. 2 p., 85¹ str., 127 ir 129 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjo A. F. skundą tenkinti.
Priteisti pareiškėjui A. F. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, 5184,52 Lt (penkis tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt keturis litus 52 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30.
Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą.
Sprendimo vykdymą atidėti iki 2015-12-31.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.