- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-15
- Bylos Nr.
- 1A-45-449/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Garnelienė, Kęstutis Jucys, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- E. J., I. K.
- Kategorijos
- 1.2.17.1.2Kontrabanda (BK 199 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Kęstučio Jucio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. gynėjo ir nuteistojo I. K. gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo
pagal BK 199 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakciją) laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, E. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Nuteistasis E. J. pagal BK 249 str. 3 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Nuteistasis E. J. taip pat pagal BK 260 str. 3 d. ir 199 str. 2 d. (dėl disponavimo ir gabenimo kontrabandos būdu 10458,86 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino), pagal BK 253 str. 1 d. išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Dėl šios nuosprendžio dalies apeliaciniai skundai nepaduoti.
pagal BK 199 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakciją) laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, I. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Nuteistasis I. K. pagal BK 249 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Nuteistasis I. K. taip pat pagal BK 260 str. 3 d. ir 199 str. 2 d. (dėl disponavimo ir gabenimo kontrabandos būdu 10458,86 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino), pagal BK 253 str. 1 d. išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Dėl šios nuosprendžio dalies apeliaciniai skundai irgi nepaduoti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu E. J. ir I. K. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe kartu su R. A., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, neteisėtai įgijo, gabeno, turint tikslą platinti, labai didelį kiekį narkotinių medžiagų. Taip pat E. J. ir I. K., veikdami bendrininkų grupe kartu su R. A., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, neturėdami leidimo ir nepateikdami muitinės kontrolei, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotines medžiagas. Šias nusikalstamas veikas padarė tokiomis aplinkybėmis:
1.1. E. J., D. P. suradus narkotinių medžiagų pardavėją ir apie tai informavus E. J., pastarasis 2014 m. rugsėjo 15 d., būdamas V., B. mieste, betarpiškai perdavė I. K. informaciją apie narkotinių medžiagų perdavimo vietą, pardavėjo kontaktinius duomenis ir nurodė I. K. vykti kartu su R. A. automobiliu „P“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir taip įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, o I. K., vykdydamas E. J. nurodymą, kartu su R. A., pastarajam nurodydamas važiavimo kryptį ir vietą, 2014 m. rugsėjo 15 d. nuvyko į tiksliai nenustatytą vietą, kur automobilių stovėjimo aikštelėje iš nenustatyto asmens įgijo labai didelį kiekį – 8079,31 g kanapių, ir, vykdydami tolesnius E. J. nurodymus, narkotines medžiagas atgabeno į kitą V. miestą, kur nenustatytame name įrengtame garaže E. J., I. K. ir R. A. narkotines medžiagas, supakuotas į 8 paketus, paslėpė automobilyje „P“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įrengtose slėptuvėse, ir automobilio atsarginiame rate, taip pasiruošdami narkotinių medžiagų gabenimui kontrabandos būdu į Lietuvą. Tęsdami bendrą nusikalstamą sumanymą, 2014 m. rugsėjo 16 d. E. J. ir I. K. E. J. automobiliu „MX“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvyko į Lietuvos Respubliką laukti grįžtančio R. A., o R. A., vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą automobiliu „P“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su slėptuvėse ir atsarginiame rate paslėptu labai dideliu kiekiu – 8079,31 g kanapių, 2014 m. rugsėjo 17 d. atvažiavo iš V. iki Lietuvos valstybės sienos, o apie 03.20 val. pergabeno narkotines medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, K. pasienio kontrolės punktą, ir atgabeno į (duomenys neskelbtini), kur 2014 m. rugsėjo 17 d., apie 04.35 val., buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Tokiu būdu E. J. ir I. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 str. 3 d., 199 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija).
Šalies argumentai
2. Nuteistojo E. J. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 str. 3 d. ir 199 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakciją), panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Kitą nuosprendžio dalį, kurioje E. J. išteisintas, palikti nepakeistą. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde prašoma atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti skunde nurodytus asmenis.
2.1. Apeliaciniame skunde dėstomi baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.
2.1.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Nurodoma, kad skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas neturėjo teisės nurodyti, jog E. J. nusikalstamas veikas padarė, be kitų asmenų, dar ir su D. P., nes dėl šio asmens ikiteisminis tyrimas yra atskirtas ir šis asmuo šioje byloje teisiamas nebuvo.
2.1.2. Skunde nurodoma, kad teismas pažeidė BPK 8 str. 1 d. nuostatas, nes byloje yra keli į lietuvių kalbą neišversti dokumentai (6 tome), kuriais teismas grindė E. J. kaltę. Nuosprendyje nurodyta, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. kratos protokole užfiksuota, jog kratos metu E. J. automobilyje „MX“ paimti UAB X bankas valiutos pardavimo liudijimas ir užsienio šalių kvitai. 2014 m. rugsėjo 13 d. valiutos pardavimo liudijimai patvirtina, jog buvo įsigyta 3 741 Eur, o užsienio šalių kvitai parodo, kad 2014 m. rugsėjo 13 d. buvo sumokėti kelių mokesčiai S. ir V.. Nuteistojo gynėjo nuomone, šie dokumentai reikšmingi ne tik dėl to, kad patvirtina tam tikrus faktus, bet dar ir dėl to, jog jie patvirtina, jog šiuos dokumentus turėję asmenys nepadarė nieko nusikalstamo. Kitu atveju, pasak apelianto, jie būtų šiuos dokumentus išmetę. Tačiau šiais užsienio šalių kvitais negalima remtis, nes, nuteistojo E. J. gynėjo nuomone, nes jie neišversti į lietuvių kalbą.
2.1.3. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį E. J. atžvilgiu, rėmėsi tik prielaidomis, o ne abejonių nekeliančiais įrodymais (BPK 305 str. 1 d. 2 p.).
2.1.4. Teismas, remdamasi tik kaltinančia liudytojo R. A. parodymų dalimi, ir nepasisakydamas apie šio liudytojo teisinančių E. J. parodymų dalimi, pažeidė teisminėje praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles.
2.1.5. Skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminė praktika apie tai, kad BPK nėra numatyti draudimai kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Dėl tos pačios veikos kaip bendrininkai jau nuteisti asmenys į teismo posėdį kviečiami ir posėdyje apklausiami pagal liudytojo apklausos taisykles, bet tokie asmenys neįspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 163 str. už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal BK 235 str. už melagingus parodymus ir neprisiekia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-856/2006). R. A. nebuvo nei nuteistas, nei išteisintas, jis ikiteisminio tyrimo metu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o tai reiškia, jog tas asmuo pats sutiko, kad yra padaręs nusikalstamas veikas. Tokiu atveju jo prisaikdinimas ir įspėjimas dėl baudžiamosios atsakomybės laikytini baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu.
2.1.5.1. Skunde išdėstomi BPK 20 str. 4 d. nuostatos, teisingumo ir konstitucinės teisinės valstybės principas, atkreipiamas dėmesys ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą Nr. KT19 N8/2014, BPK 369 str. 3 d. nuostatas ir nurodoma, kad šioje byloje be R. A. nenuoseklių ir prieštaringų parodymų nėra objektyvių duomenų (įrodymų) patvirtinančių E. J. kaltę. Ir kaltinamasis, ir gynyba dalyvavo R. A. parodymų tyrime, tačiau jo metu paaiškėjo, kad parodymuose esantys nesutapimai nėra fragmentiški, o įvertinus juos su kitais įrodymais loginio integralumo aspektu paaiškėjo, jog jais negalima remtis kaip visuma. Jo parodymų, pradedant pirminiais ir baigiant vėlesniais, kuriuos jis davė kaip liudytojas, chronologinė analizė demonstruoja, kad šio asmens teiginiai ne nuosekliai evoliucionavo nuo lakoniškų paaiškinimų pradiniame tyrimo etape į išsamius parodymus vėlesniame ikiteisminiame tyrime bei teisme, bet kuo toliau, tuo labiau darėsi painūs ir sunkiai paaiškinami.
2.2. Apeliaciniame skunde dėstomi nesutikimo argumentai, kad E. J. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe.
2.2.1. Nuteistojo E. J. gynėjo nuomone, neįrodyta, kad E. J. ne šiaip bendravo su R. A., o buvo susitaręs su asmeniu, sulaikytu 2014 m. rugsėjo 17 d., įgyti ir kontrabandos būdu gabenti į Lietuvą labai didelį kiekį kanapių. Taip pat neįrodyta, kad nuteistasis E. J. susitarė su R. A. daryti nusikalstamas veikas. Atskiri įrodymai parodo tik tiek, kad E. J. ir R. A. pažinojo vienas kitą, tarpusavyje bendravo, bent vieną kartą tuo pačiu metu jie buvo V., taip pat parodo ir tai, jog R. A. buvo sulaikytas netoli E. J. namų. Tačiau, nuteistojo gynėjo nuomone, šie įrodymai nesudaro vientisos visumos, įrodančios, kad šiuos asmenis siejo nusikalstami ryšiai.
2.2.2. Apie tai, kad E. J. ir I. K. kartu su R. A. vykdė nusikalstamą veiką, parodė tik R. A.. Nuteistojo gynėjo nuomone, R. A. parodymus negalima laikyti patikimai ir neabejotinais, šiuos parodymus negalima laikyti tiesioginiais E. J. kaltės įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu R. A. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Apelianto nuomone, R. A., siekdamas, jog prieš jį ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas, savanaudiškai davė ne objektyvius, o tokius, kokių jam ir teisėsaugos institucijoms reikėjo, parodymus. Ta aplinkybė suteikia pagrindo atsargiau žiūrėti į tokio asmens pateiktą informaciją, be to, ir E. J. kaltinančių parodymų atsiradimo, ir to asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės aplinkybės verčia abejoti sunkius ir labai sunkius nusikalstamas veikas padariusio asmens nuoširdumu. Skunde nurodoma ir tai, kad nors negalima teigti, jog nutarimas nutraukti prieš R. A. ikiteisminį tyrimą jo priėmimo metu buvo akivaizdžiai neteisėtas, tačiau vėliau paaiškėjusios aplinkybės ir ypatingai tos, kurias nustatė teismas, pasak nuteistojo gynėjo, leidžia pagrįstai abejoti tiek prokuroro, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimais. R. A. buvo įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 249 str. 1 d., 260 str. 3 d. ir 199 str. 2 d. Pranešime apie įtarimą buvo nurodyta, kad R. A. dalyvavo nusikalstamo susivienijimo, kurį organizavo ir kuriam vadovavo E. J., veikloje. Pirmosios instancijos teismas E. J. pagal BK 249 str. 3 d., o I. K. pagal BK 249 str. 1 d. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuteistojo gynėjo nuomone, tai reiškia, kad nebuvo nusikalstamo susivienijimo. Be to, pasak apelianto, teismo nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad joks nusikalstamas susivienijimas, kuriam priklausė R. A., neegzistavo. Ta aplinkybė, kad sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą tuo pagrindu, kad R. A. dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, apelianto nuomone, verčia abejoti tokiu sprendimu. Skunde nurodoma, kad BPK nenumato galimybės tokius sprendimus skųsti nuteistiesiems. Todėl procesinius sprendimus nutraukti prieš R. A. ikiteisminį tyrimą, pasak nuteistojo E. J. gynėjo, reikia traktuoti ne kaip faktą, jog kaltinamieji sutiko su tuo ir jiems nekėlė abejonių dėl sprendimų pagrįstumo. Be to, šiuos dokumentus reikia vertinti ne tiek jų teisėtumo aspektu, bet kaip sprendimus, leidžiančius pakankamai pagrįstai abejoti asmens, prieš kurį buvo priimti procesiniai sprendimai, parodymų patikimumu. Skunde nurodoma ir tai, kad R. A. buvo sulaikytas su G. V., kuris yra jo draugas, ir su S. A., kuri yra jo sutuoktinė ir vaikų motina, todėl, pasak apelianto, teoriškai R. A. galėjo sakyti, jog jie buvo bendrininkai ir veikė organizuota grupe, tačiau tokiu atveju jam būtų reikėję priimti organizatoriaus vaidmenį. Tokioje situacijoje R. A. pasinaudojo palankiai jam susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Skunde nurodoma dar ir tai, kad R. A. ne vienerius metus draugavo su E. J. broliu R. K., pažinojo jo vaikus, taip pat betarpiškai bendravo ir su E. J.. Praktiškai tuo pačiu metu, kaip ir R. A., E. J. ir I. K. buvo B., o prieš tai E. J. buvo davęs R. A. pinigų. Be to, R. A., S. A. ir G. V. buvo sulaikyti netoli namo, kuriame gyveno E. J.. Visos šios aplinkybės, nuteistojo gynėjo nuomone, R. A. tereikėjo savaip interpretuoti tikrovėje buvusius faktus ir pateikti juos ikiteisminio tyrimo pareigūnams, o šie gavę tokia informaciją galėjo formuluoti teiginius iš pradžių apie organizuotos grupės, o po to ir apie nusikalstamo susivienijimo egzistavimą. Šios aplinkybės, pasak nuteistojo gynėjo, taip pat leidžia pagrįstai manyti, jog sutapo R. A. ir teisėsaugos institucijų interesai. R. A. buvo aktualu tai, kad būtų paleista jo sutuoktinė S. A. ir jo draugas G. V., taip pat jam buvo svarbu surasti ir įvardinti tariamus bendrininkus, o vėliau nurodyti ir apie organizuotos grupės arba nusikalstamo susivienijimo egzistavimą, jam reikėjo surasti vadovą tam, kad pats galėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamų veikų padarymą. Tuo tarpu policijos pareigūnams reikėjo informacijos, pagrindžiančios prieš E. J. vykdytus kriminalinės žvalgybos veiksmus. Be to, tai, kad tarp R. A. ir teisėsaugos pareigūnų vyko derybos, pasak apelianto, patvirtina ir ta aplinkybė, jog S. A. buvo leista bendrauti su suimtu sutuoktiniu R. A.. Tai, kad vyko derybos, nuteistojo E. J. gynėjo nuomone, patvirtina dar ir paties R. A. parodymų nenuoseklumas, jo pateiktos versijos nuo sulaiko, taip pat ir nuo apklausos sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo klausimą iki apklausų teisme. Skunde dėstomi įtariamojo, o po to liudytojo R. A. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Skunde nurodoma ir tai, kad R. A. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, todėl, pasak nuteistojo E. J. gynėjo, tai parodo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnams jau buvo žinoma, kad šioje apklausoje R. A. pakeis parodymus, nes kitu atveju nebuvo tikslo jį apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apelianto nuomone, R. A. parodymais negalima remtis grindžiant E. J. kaltę. Apeliantas nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog R. A. parodymai ne tik nuoseklūs ir objektyvūs, bet ir atitinka kitas bylos aplinkybes, nes prieštarauja kitiems teisme ištirtiems įrodymams. Apelianto nuomone, R. A. parodymai keitėsi priklausomai nuo situacijos, susiklosčiusios ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir nuo aplinkybių, susijusių su juo pačiu. R. A. parodymų negalima laikyti nuosekliais, nes jis iš pradžių tvirtina, jog į V. važiavo savo iniciatyva pas Lietuvoje gyvenusį vengrą, o tas vienas pakrovė kanapes, kad prieš kelionę į V. pasiskolino iš E. J. 10 000 Eur, o šis net nežinojo, kodėl jam reikalingi pinigai, bet po to ima aiškinti, jog E. J. vis dėlto yra tas, kuris organizavo ne tik narkotinių medžiagų gabenimą iš V. į Lietuvą, bet ir psichotropinių medžiagų vežimą iš Lietuvos Respublikos į N. K.. Nuteistojo E. J. gynėjo nuomone, nėra visiškai nesvarbūs minėto liudytojo parodymai apie tai, kad jis su E. J. buvo susipykęs ir net du ar tris mėnesius visiškai nebendravo, ir vėlnesni jo parodymai, kad su E. J. yra vos ne vaikystės draugai, kartu gėrę alų bei rūkę kanapes ir užsiiminėję smulkiais, bet ne kriminalinio pobūdžio, reikalais, todėl anas dėl pasitikėjimo pasitelkė būtent jį, ir taip jie drauge padarė tą vienintelį nusikaltimą, už kurį liudytojas negavo atlygio, nors po kurio laiko tas pats žmogus prabilo apie transporto priemonės ruošimą ir psichotropinių medžiagų vežimą į N.. Apeliantas taip pat nemano, kad dėmesio neverta smulkmena galima laikyti skirtumą liudytojo pasakojime apie tai, kas V. gavo kanapių, kada, kaip, kas, į kurias automobilio vietas V. slėpė kanapes, kada, kas bei kaip paslėptas ir jo atvežtas tiek kokybiškas, tiek ir nekokybiškas kanapes išėmė iš „P“ automobilio bei kur jas padėjo, nes būtent tos detalės yra reikšmingos sprendžiant klausimą, ką bendro su R. A. daromomis nusikalstamomis veikomis turėjo E. J. ir ar apskritai jis buvo su tuo susijęs. R. A. parodymai nenuoseklūs ir apie iš E. J. gautas pinigų sumas, apie sumas, kurios buvo sumokėtos už kanapes. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad liudytojo R. A. parodymai apie tai, kad į V. nuvežė 5 000 Eur, o po to neva E. J. sumokėjo dar 5 000 Eur, susiję su ikiteisminio tyrimo teisėjui R. A. teiginiu, jog jis iš E. J. buvo pasiskolinęs 10 000 Eur. Ne liudytojo naudai byloja ir faktas, jog jis labai skirtingai aiškino apie tai, kiek kartų jis pasinaudojo šeimos pagalba kirsdamas valstybės sieną bei kieno iniciatyva tai padarė. Vienos apklausos metu R. A. parodė, kad paskutinį kartą vežant kanapes būtent E. J. liepė per sieną važiuoti su žmona ir vaikais, tačiau iš kitų liudytojo parodymų apeliantas daro išvadą, kad su žmona ir vaikais valstybės sieną jis kirto net tris kartus. Tokiu atveju nuteistojo E. J. gynėjui kyla klausimas, ką bendro su tokiu maskavimusi turėjo E. J.. Apie painiavą liudytojo parodymuose byloja ir itin aktyviai R. A. peršama nuomonė, kad nusikalstamoje veikloje jis buvo tik vairuotojas, kurį po 2014 m. rugsėjo 17 d. E. J. planavo išmesti iš to verslo, ir jo aiškinimas apie pažintis su V. gyvenančiais žmonėmis, iš kurių buvo imamos narkotinės medžiagos, kuriems priklausančiose patalpose tos medžiagos buvo kraunamos į slėptuves, su kuriais, pasinaudojus suklastotais dokumentais, buvo sudaromi sandoriai, kurių nuotraukos ir „S“ prisijungimo vardai buvo saugomi, nes ir ateityje buvo planų tęsti bendradarbiavimą. R. A. parodymų nenuoseklumą parodo ir tai, kad jis skirtingai parodė apie asmenis, parūpinusius narkotinių medžiagų. Parodymai apie tai, jog kanapių gavo iš kažkokio L., po to iš G., pasak apelianto, suteikia pagrindo manyti, jog taip liudytojas bando kažką nuslėpti.
2.2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šie R. A. parodymų prieštaringumai, nors ir nemenki, nelabai susiję su E. J. pripažinimu kaltu ir nuteisimu, nes R. A. parodė, kad būtent E. J. organizavo didelio narkotinių medžiagų kiekio kontrabandos būdu gabenimą į Lietuvos Respubliką. Tačiau šie parodymai, gretinant su kitais bylos duomenimis, neatitinka tikrųjų aplinkybių.
2.3. Nuteistojo E. J. gynėjo nuomone, kiti liudytojai nepatvirtino E. J. vaidmens R. A. nusikalstamoje veikoje. Neįrodyta, kad E. J. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.
2.3.1. Liudytojai G. V., S. A., ne tik artimai bendravę su minėtu liudytoju, bet ir ne kartą, anot jo, padėję šiam su narkotinių medžiagų kroviniu kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nepasakė nė vieno žodžio, iš kurio būtų galima spręsti apie tai, kad E. J. organizavo, finansavo ar dar kaip nors padėjo R. A. užsiimti nusikalstama veikla. Be to, byloje esantys R. A. pokalbių su G. V. ir S. A. įrašai paneigia liudytojo parodymus, jog tik dėl E. J. nurodymo naktį iš 2014 m. rugsėjo 16 d. į 2014 m. rugsėjo 17 d. G. V. nuvežė S. A. su vaikais į L.. Toks įspūdis susidaro iš 2014 m. rugpjūčio 8 d., t. y. daugiau nei prieš mėnesį iki sulaikymo, įrašyto R. A. ir G. V. pokalbio, iš kurio aiškiai girdisi, kaip pašnekovai svarsto, kad važiuojant per sieną su S. A. ir šeimyna, nekiltų jokių problemų, kaip jų neatsirado ir anksčiau. Tai reiškia, jog toks sienos kirtimas buvo anksčiau patikrintas dalykas, nors R. A. apie tai ilgą laiką nieko nekalbėjo. Gynėjo nuomone, akivaizdu, kad šeima kiekvieną kartą jam buvo reikalinga kaip priedanga, jog niekam nekiltų įtarimų dėl to, kas gali būti gabenama transporto priemonėje. Sprendžiant iš paskutinių telefoninių pokalbių, nei G. V., nei S. A. nekilo klausimų, kodėl jiems naktį būtina važiuoti į L.. Apelianto nuomone, versija apie tai, kad jie važiavo, jog galėtų nusipirkti pigesnių prekių nereali, nes naktį kaimyninės šalies parduotuvės nedirba, o iš tų pačių pokalbių tampa aišku, kad produktus R. A. jau buvo nupirkęs. Todėl labai panašu, jog ir šį kartą visiems buvo žinoma vykimo į L. Respubliką priežastis.
2.3.2. Skunde nurodoma ir tai, kad, nors R. A. parodė apie D. P. vaidmenį nusikalstamoje veikoje, tačiau tokius jo parodymus nepatvirtina kiti bylos duomenys. Nors byloje yra sekimo protokolas ir vaizdo įrašas, kuriame neva užfiksuotas E. J. susitikimas su D. P., tačiau, pasak apelianto, šie duomenys yra neinformatyvūs ir nepatikimi, nes tai, jog susitikimo būtent E. J. ir D. P. nusprendė tik pareigūnai, atlikę šį procesinį veiksmą. Iš vaizdo įrašo nesimato nei to asmens, kuris įvardijamas D. P.. Nors nurodoma, kad tas asmuo yra 50-55 metų amžiaus vyras, tačiau tuo metu D. P., gimęs (duomenys neskelbtini), galėjo būti ne vyresnis nei 41 metų amžiaus. Be to, nors 2014 m. rugsėjo 17 d. sekimo protokole nurodoma, kad R. A. nuėjo į butą, esantį (duomenys neskelbtini), nors iš tikrųjų įtariamas asmuo jokiame bute prieš sulaikymą nebuvo.
2.3.3. Nuteistojo gynėjo nuomone užfiksuoti telefoniniai pokalbiai nepatvirtina E. J. dalyvavimo R. A. nusikalstamoje veikoje. Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu tariamai jų pokalbių fonoskopinis tyrimas nebuvo daromas, klausantis pokalbių įrašų teisme buvo sudėtinga vienareikšmiai spręsti, kurių asmenų pokalbiai įrašyti. Kita vertus, pokalbių įrašai ir telefonų sujungimai gali tik patvirtinti, kad asmenys bendravo, tačiau iš tų pokalbių nesigirdi, jog bendravimas buvo susijęs su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Be to, pats E. J. neneigė to, kad jis prašė R. A. padėti įsteigti arba įsigyti įmonę V., pripažino, jog bendravo su vengru, nurodytu R. A.. Tačiau, pasak apelianto, nuteistojo versija nereiškia, jog liudytojas davė teisingus E. J. kaltinančius parodymus, juolab, kad E. J. paaiškino apie ką kalbėjo su R. A. būdamas V., kokį vengrą turėjo omenyje.
2.3.4. Nors kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš E. J. buvo atliekami nuo 2014 m. balandžio mėn., tačiau šių priemonių pagalba nebuvo nustatyta, kad E. J. būtų buvęs V. būtent R. A. nurodytu laiku, taip pat ir tai, jog R. A. E. J. būtų atvežęs narkotinių medžiagų ir pan. Be to, nei ant nei ant narkotinių medžiagų, nei ant transporto priemonės, kuria buvo neteisėtai atgabentos kanapės, nebuvo aptikti jokie E. J. pėdsakai. Nors liudytojas R. A. parodė, kad slepiant kanapes visi mūvėjo pirštines, tačiau tokius parodymus jis davė tik paskutiniu metu, o prieš tai buvo nurodęs, jog pirštinės, kurias paliko V. esančiame garaže, turėjo tik I. K..
2.3.5.Skunde nurodoma ir tai, kad byloje nėra jokių faktinių duomenų, patvirtinančių liudytojo R. A. parodymus apie jo keliones V., važiavimą į N. M., gyvenimą su E. J. viename viešbutyje ir pan. Ikiteisminio tyrimo metu R. A. parodė, kad būdamas B. apsistodavo viešbutyje „GJ“. Tyrėjai nustatė, kad iš tikrųjų šis viešbutis vadinasi „G“. Interpolo V. nacionalinis biuras nustatė, kad R. A., S. A., E. J. ir I. K. viešbutyje „G“ apsistoję nebuvo. R. A. internetiniame tinklalapyje „X Maps“ parodė kai kurias vietas, tačiau garažo, kuriame būdavo kraunamos narkotinės medžiagos, nerado, nes jis neva jame buvo tik vieną kartą ir tą kartą buvo tamsu. Tokie R. A. parodymai prieštarauja jo paties parodymams. Skunde nurodoma ir tai, kad jokie duomenys nepatvirtina ir R. A. parodymų apie namelyje augintas arba laikytas kanapes, taip pat ir jo parodymų apie kanapių išėmimą iš transporto priemonėje įrengtų slėptuvių E. J. namo kieme, jų slėpimą sandėliukuose ar namelyje. Nuteistojo gynėjo nuomone, sandėliukai tapo aktualūs tik dėl to, kad viename iš jų buvo rasti šaudmenys, kurių neteisėtas laikymas buvo inkriminuotas E. J..
2.3.6. Skunde nurodoma, kad byloje nėra duomenų, kad E. J. padarė nusikalstamas veikas, nėra duomenų, jog jis atliko veiksmus, apie kuriuos parodė R. A.. Tuo tarpu, pasak nuteistojo E. J. gynėjo, byloje yra duomenų, kad pats R. A. ne tik vartojo, o dar ir platino narkotines medžiagas. Šie duomenys siejasi su paties liudytojo R. A. parodymais apie kanapių vežimą iš V., apie tai, jog būtent jis užsiėmė nelegaliu verslu, įtraukęs netgi E. J. brolį R. K., su tuo, kad R. K. namelyje buvo slepiamos kanapės, be to, jis 2014 m. rugsėjo 17 d. ir buvo sulaikytas netoli šio namelio, kuriuo galimai naudojo kaip slėptuve. Ši aplinkybė, pasak apelianto, ir paaiškino tai, dėl ko E. J. nepasitiko R. A., net ir nesidomėjo jo kelione. Nurodoma dar ir tai, kad liudytojas R. A. tam tikrais atvejais kalbėjo netiesą. Liudytojas Ž. M. teisme kategoriškai paneigė R. A. parodymus apie tai, kad jis automobilyje „P“ padarė slėptuvę. Todėl, apelianto nuomone, byloje taip ir nebuvo nustatyta, kada, kaip, kur kieno pastangomis toje transporto priemonėje buvo paruoštos ertmės slaptam narkotinių medžiagų gabenimui. Liudytoja K. J. teisme paneigė R. A. parodymus apie tai, kad ji su nuteistuoju buvo V.. Šių E. J. teisinančių liudytojų parodymų teismas neaptarė.
2.3.7. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas patikėjo tik dalimi R. A. parodymų, nes pagal dalį E. J. inkriminuotų kaltinimų, kurie buvo grindžiami R. A. parodymais, E. J. išteisino. Ši aplinkybė, nuteistojo E. J. gynėjo nuomone, suteikia pagrindo išvadai, kad teismas nepripažino tų aplinkybių, apie kurias davė parodymus R. A., vadinasi tokių aplinkybių ir nebuvo, todėl ir E. J. neatliko veiksmų, apie kuriuos davė parodymus R. A.. Skunde nurodoma ir tai, kad sudėtinga kategoriškai nuspręsti kiek kartų ir kokius narkotinių medžiagų kiekius iš V. į Lietuvą atgabeno R. A., tačiau, apelianto nuomone, nesunku nustatyti jog E. J. toje veikloje nedalyvavo. Nesutapimai ir prieštaravimai liudytojo parodymuose suteikia pagrindo manyti, jog jis davė parodymus ne apie tikruosius įvykius, o bandė suderinti tariamą norą atskleisti neva buvusio susivienijimo veiklą ir taip iš teisėsaugos pareigūnų gauti lengvatų.
Šalies argumentai
2.4. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. J. gynėjas nurodo, kad teisiamajame posėdyje R. A. neneigė Baudžiamajame kodekse skaitęs apie 39¹ str. numatytas sąlygas, todėl akivaizdu, jog to baudžiamojo įstatymo nuostatos jam suteikė viltį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Gynėjo nuomone, ne atsitiktinai 2014 m. rugsėjo 29 d. jis kreipėsi į tyrėją prašydamas susitikti ir norėdamas papildyti savo parodymus. Tą pačią dieną R. A. pareiškė, kad nori bendradarbiauti BK 39¹ str. nurodytomis sąlygomis. Įtariamojo bendradarbiavimas su tyrimo įstaiga nedavė siekiamo rezultato, todėl 2014 m. spalio 9 d. R. A. kreipėsi į tyrimą kontroliuojantį prokurorą, kuriam pasiguodė, kad yra penkiasdešimtmetis, kurį labai slegia areštinės aplinka, priminė ankstesnį susitarimą dėl paleidimo į laivę ir pažadėjo papasakoti apie tai, kas duos neįkainojamų vaisių prokuroro darbe bei paprašė suteikti jam malonę. Ir tai nepadėjo, todėl 2014 m. lapkričio 13 d. R. A. nurodė, kad E. J. sugyventinė S. R. bando paveikti jo šeimą. Iš bylos matosi, kad nuo 2014 m. spalio 2 d. buvo leista sekti S. A., tačiau sekimas vykdomas nebuvo, todėl jokie poveikio faktai neatsispindi dokumentuose. Apeliantas pripažįsta, kad tarp S. R. ir R. A. aplinkos iš tiesų buvo kilusi įtampa, tik ne dėl tų priežasčių, apie kurias rašė ir sakė R. A., bet dėl to, jog E. J. sugyventinė nesutarė su R. A. sūnumi ir įtarė, jog jis vėliau netgi padegė jos automobilį. Teisme S. A. nurodė, kad jai niekas jokio poveikio nedarė. Tuo tarpu R. A. ir toliau stengėsi, kad būtų paleistas iš areštinės, todėl 2014 m. lapkričio 21 d. pakartotinai kreipėsi į prokurorą bei nurodė, jog deda visas pastangas, jog išsipildytų prokuroro pažadas paleisti įtariamąjį į laisvę. Dar kartą malonės ir pasigailėjimo R. A. paprašė 2014 m. gruodžio 8 d. Šį kartą jo maldavimas buvo išgirstas ir 2014 m. gruodžio 9 d. R. A. buvo išleistas į laisvę, tą pačią dieną prokuroras priėmė nutarimą ikiteisminį tyrimą prieš R. A. nutraukti ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ str., o ikiteisminio tyrimo teisėjas tos pačios dienos nutartimi patvirtino prokuroro nutarimą. Atsižvelgiant į tai, ir į R. A. parodymų keitimą, apelianto nuomone, R. A. iš pradžių siekė išeiti į laisvę, o po to galbūt ir išvengti baudžiamosios atsakomybės.
2.5. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. J. gynėjas išdėstė Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminėje praktikoje susiformulavusius principus, pagal kuriuos turėtų būti vertinami su teisėsaugos institucijomis bendradarbiaujančių proceso dalyvių parodymai bei nurodo, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas šių suformuluotų asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ str. pagrindu, (šiuo atveju R. A.) parodymų vertinimo taisyklių nesilaikė. Skunde nurodoma ir tai, kad palyginus R. A. parodymus ir jo rašytinius pareiškimus, pasak nuteistojo E. J. gynėjo, išryškėja nepaneigiamas jo suinteresuotumas perkelti atsakomybės naštą nuo savęs ant E. J.. 2014 m. spalio 9 d. R. A. kreipėsi į prokurorą ir už paleidimą į laisvę pažadėjo papasakoti apie tai, kas duos neįkainojamą naudą prokuroro darbe. Tikriausiai dėl šios priežasties 2014 m. spalio 10 d. R. A. buvo paklaustas papildomai. Šioje apklausoje pirmą kartą R. A. papasakojo apie įvykius, susijusius su N., akcentuodamas E. J. vaidmenį. Apelianto nuomone, bylos faktiniai duomenys suteikia pagrindą teigti, kad R. A. buvo gerai informuotas, kad 2013 m. spalio 17 d. N. K. muitinės posto pareigūnai sulaikė D. K., kontrabandos būdu gabenusį labai didelį psichotropinės medžiagos (metamfetamino) kiekį į N. K.. Iš liudytojo D. K. teisme duotų parodymų matosi, kad į šią šalį važiuoti jį įkalbėjo ne E. J., bet tėvas R. K. bei pastarojo draugas R. A., taip pat tai, jog automobilį „O. V.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame įrengtose slėptuvėse buvo sukrauta ne mažiau kaip 10 458,865 g metamfetamino, jis privalėjo perduoti ne kam nors kitam, bet R. A. sūnui K. A.. N. K. teisėsaugos pareigūnų surinkta ir prie baudžiamosios bylos pridėta medžiaga parodo, kad K. A., iš pradžių įtartas kaip D. K. bendrininkas, baudžiamojon atsakomybėn nebuvo patrauktas tik dėl to, jog neigė savo sąsajas su D. K. vežtomis medžiagomis, o pastarasis nedavė tiesiogiai K. A. kaltinančių parodymų. Apie K. A. ryšį su automobilyje „O. V.“ buvusiu metamfetaminu byloja ir tai, jog R. A. žinojo, kad norvegų pareigūnai iš pradžių rado tik maždaug pusę gabento psichotropinės medžiagos kiekio, nors tokį faktą jis pateikė kaip iš E. J. gautą informaciją, tačiau tokius duomenis jis galėjo sužinoti tik iš laisvėje buvusio sūnaus. Šios aplinkybės, nuteistojo gynėjo nuomone, neleido R. A. parodyti apie tai, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. veikė organizuota grupė ar nusikalstamas susivienijimas, nes D. K. tuo laiku jau buvo kalinamas N. K., R. K. buvo miręs, o K. A. yra R. A. sūnus, todėl jis niekaip negalėjo jo apkaltinti dalyvavus darant labai sunkų nusikaltimą. Tačiau tuo metu, pasak apelianto, atsirado labai gera proga apkalbėti E. J. bei I. K., kurie praktiškai tuo pačiu metu, kaip ir R. A., buvo V., kurie prieš kelias valandas buvo grįžę iš V. į Lietuvą, su kuriais teko bendrauti mobilaus ryšio telefonais, o E. J. dar ir gyveno šalia tos vietos, kurioje su labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu buvo sulaikytas R. A.. Be to, V., pasak E. J., tarp jo bei R. A. buvo kilęs ir muštynėmis pasibaigęs konfliktas, kuris buvo viena iš priežasčių, paskatinusių duoti kaltinančius parodymus. Aplinkybę apie E. J. ir R. A. nesutarimą teisme praktiškai patvirtino liudytojos S. R. bei K. J.. Taip pat R. A. pasinaudojo ir tuo, kad E. J. įmonės V. pirkimui, ką patvirtino liudytoja S. R., R. A. buvo davęs didelę sumą pinigų. Nuteisojo E. J. gynėjo nuomone, tą faktą liudytojas interpretavo savaip bei pateikė kaip įrodymą, jog E. J. finansavo narkotinių medžiagų įgijimą ir tai neva buvo vienas iš vadovavimo nusikalstamam susivienijimui požymių, tačiau tokių aplinkybių be akivaizdžiai bylos baigtimi suinteresuoto R. A. niekas daugiau nepatvirtino. Netgi atvirkščiai, byloje yra duomenų, liudijančių, kad būtent R. A. rodė didžiausią iniciatyvą. Iš liudytojo M. G. teisme duotų parodymų matosi, kad visus klausimus, susijusius su slėptuvių automobilyje „O. V.“ padarymu, jis sprendė su R. A.. Ši aplinkybė siejasi su liudytojo D. K. teisme duotais parodymais apie tai, kas inicijavo jo kelionę į N., kam jis turėjo perduoti automobilį ir iš ko privalėjo paimti 20 000 Eur bei kam atiduoti. D. K. parodymų teisingumą patvirtina bylos medžiaga, susijusi su įvykiais N. K.. N. K. X apylinkės teismo 2015 m. birželio 24 d. nuosprendžiu D. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Iš to nuosprendžio bei byloje esančios D. K. padarytos nusikalstamos veikos ikiteisminio tyrimo medžiagos matosi, kad būtent tas asmuo, kuris draugavo su jo tėvu ir kurį vadino T., pasiūlė jam važiuoti į N., susirasti ten K. A., kuris irgi iš pradžių buvo įtariamas, bet pritrūkus įrodymų įtarimai buvo atmesti, kuris net ir į teismą neatvyko, bei atvežti iš ten 20 000 Eur. Kauno apygardos teisme buvo nustatyta, jog ne kas kitas, tačiau būtent R. A. buvo vadinamas T.. Iš to kas išdėstyta, nuteistojo E. J. gynėjas, daro išvadą, kad pateikęs būtent tokią su juo susijusių įvykių versiją R. A. pasiekė kelis tikslus: jis neva atskleidė nusikalstamo susivienijimo egzistavimą ir įvardijo to susivienijimo vadovą bei organizatorių, o tuo pačiu nusimetė nuo savęs organizatoriaus bei vadovo naštą, be to, nuo baudžiamosios atsakomybės apsaugojo sau artimus žmones, kadangi pasakodamas apie psichotropinių medžiagų vežimą į N. jis nutylėjo tikrąjį savo sūnaus vaidmenį, nors tik iš jo galėjo gauti informaciją apie rastųjų ir nerastųjų medžiagų kiekį, apie tai, kokius parodymus duoda D. K. ir pan., antra vertus, kalbėdamas apie metamfetamino gabenimą jis puikiai suprato, jog sūnui baudžiamoji atsakomybė jau negresia. Skunde nurodoma ir tai, kad nors pirmosios instancijos teismas neinkriminavo E. J. kaltinamajame akte aprašytų veikų, susijusių su psichotropinių medžiagų gabenimu į N. K., su R. A. kelionėmis ir, kaip jis teigė, narkotinių medžiagų gabenimu iš V. į Lietuvą iki 2014 m. rugsėjo 17 d., tačiau tai, apelianto nuomone, nereiškia, kad R. A. parodymai apie jo su E. J. bendravimo pobūdį ir paskutinio epizodo priešistorę yra visiškai nereikšmingi. Jie svarbūs vien dėlto, jog tik parodymų keitime atsiskleidžia tikrosios R. A. paskatos bei tikrieji tikslai, kurių jis siekė apkalbėdamas E. J.. Iš pradžių noras padėti artimiems žmonėms, po to atsiradusi viltis pačiam išsigelbėti nuo itin griežtos laisvės atėmimo bausmės, galų gale V. buvusios muštynės ir nenoras grąžinti paimtuosius pinigus greičiausiai palengvino R. A. apsisprendimą duoti E. J. kaltinančius parodymus bei pagelbėti policijos pareigūnams. R. A. savo pozicijos dėl E. J. nepakeitė ir po to, kada buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau tokią jo poziciją galima suprasti, nes BPK 217 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu įtariamasis, dėl kurio padarytos veikos ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 212 str. 7 p. numatytu atveju, tolesnio proceso metu vengia duoti parodymus, prokuroras gali priimti nutarimą atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Maža to, apelianto nuomone, asmeniui, neišmanančiam baudžiamojo proceso subtilybių, galėjo pasirodyti, jog jis yra įspraustas ir į procesinius rėmus. R. A. buvo sulaikytas nusikaltimo vietoje, jis visą laiką, net ir duodamas parodymus apie E. J., kalbėjo apie savo paties padarytus nusikaltimus. Iš pradžių R. A. parodymus davė kaip įtariamasis, o po to kaip liudytojas, tačiau toks jo procesinis statusas nelabai derinasi su baudžiamojo proceso normomis.
2.6. Pagal BPK 78 str. kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. R. A. ne tik žinojo, kaip buvo padaryti sunkūs bei labai sunkūs nusikaltimai, tačiau jis pats juos padarė, o nebuvo teisiamas tik todėl, jog ikiteisminio tyrimo metu sugebėjo įtikinti atitinkamus proceso dalyvius, kad prisipažino, nuoširdžiai papasakojo apie realiai neegzistavusio nusikalstamo susivienijimo veiklą, o tie atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Ikiteisminio tyrimo teisėjas R. A. apklausė du kartus: pirmą kartą 2014 m. rugsėjo 25 d. įtariamuoju, o antrą kartą 2014 m. gruodžio 12 d. liudytoju. Abu kartus jis buvo klausinėjamas apie jo paties padarytas nusikalstamas veikas, bet jei pirmą kartą R. A. dėl nieko nebuvo įspėtas, tai antrą kartą prieš apklausą liudytojas buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, už melagingų parodymų davimą, buvo prisaikdintas sakyti tiesą. Lygiai taip pat su juo buvo pasielgta pirmosios instancijos teisme. Dėl šių priežasčių, nuteistojo E. J. gynėjo nuomone, prisaikdinus sakyti tiesą ir įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą asmenį, kuris kalbėjo apie savo padarytas nusikalstamas veikas, buvo pažeistas vienas iš konstitucinių principų. Skunde išdėstomos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 str., 31 str. 3 d. nuostatos, nemo tenetur se ipsum accusare principas, BPK 80 str. 1 p. nuostatos. Situacijos, susijusios su R. A., nekeičia nuostata, pagal kurią asmuo, dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ str. nurodytu pagrindu, teisiamajame posėdyje apklausiamas pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles. Tokiu atveju BPK 80 str. 1 p. nustatyti reikalavimai formaliai nėra pažeidžiami, nes tokio asmens veika teisiškai jau yra įvertinta. R. A. atveju buvo neginčytinai nustatyta, kad jis įvykdė tas nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo prieš jį ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau siūlymas jam duoti apie tai parodymus, grasinant galimu baudžiamuoju persekiojimu už melavimą, apelianto nuomone, faktiškai prilygsta vertimui liudyti prieš save. Teisme liudytojas R. A. buvo įspėtas ir prisaikdintas ne tik dėl parodymų, kuriuos jis davė prieš E. J., tačiau ir dėl tų, kuriuose jis kalbėjo apie savo veiksmus, o tai, pasak apelianto, suteikia pagrindo išvadai, kad R. A. buvo priverstas duoti parodymus ne tik prieš E. J., tačiau tuo pačiu metu ir prieš save.
2.7. Skunde atkreipiamas dėmesys į liudytojo R. A. parodymuose logikos trūkumus.
2.7.1. R. A. ne kartą parodė, kad narkotines medžiagas E. J. vežė be jokio atlygio, tačiau iš R. A. ir jo sutuoktinės pokalbio matosi, kad jie kalbėjo apie pinigų stygių, tačiau nė vienas neužsimena apie galimybę pinigų paimti iš E. J.. Be to, iš pokalbio matosi ir tai, kad R. A. jau buvo gavęs kažkokį avansą iš E. J. ir tikėjosi gauti dar. Apeliantas kelia klausimą, kas liudytojui R. A. mokėjo už narkotinių medžiagų gabenimą, vienintelis atsakymas gali būti – tas, kas iš tikrųjų bendrininkavo su R. A.. Pasak R. A. E. J. jam pinigų duodavo tiek, kad vos užtekdavo būtiniausioms išlaidoms. R. A. yra parodęs ir tai, kad dalį gautų pinigų pasilikdavo savoms išlaidoms.
2.7.2. R. A., duodamas parodymus, aiškino, kad galvojo, kur galima būtų paslėpti narkotines medžiagas, nors pasak paties R. A. parodymus automobilyje jau buvo įrengtos slėptuvės.
2.7.3. Gynėjo nuomone, R. A. davė nelogiškus parodymus ir apie E. J. veiksmus. R. A. parodė, kad jo važiavimu į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną turėjo rūpintis E. J., tačiau to jis nedarė. Pats R. A. organizavo S. A. ir vaikų atvežimą į L. tam, kad kartu su jais būtų paprasčiau kirsti sieną, nes tai nesukeltų įtarimo. Be to, ir G. V. neklausinėdamas ir nesiaiškindamas vykdė R. A. pavedimus. Toks jo vaidmuo irgi kelia abejonių.
2.7.4. Nuteisojo E. J. gynėjo nuomone, iš R. A. ir S. A. 2014 m. rugsėjo 16 d. pokalbio apie tai, kad gavo avansą, jog ketina dar gauti pinigų, tai, jog ketvirtadienį jam vėl reikės išvykti, nes yra darbo, yra pagrindo išvadai, kad jis ir toliau planavo vystyti savo veiklą, nors tikint R. A. parodymais, jis buvo visiškai priklausomas nuo su juo neatsiskaitančio E. J., bet apie tai, kad su pinigais ir būsimomis kelionėmis kažką bendro turėjo E. J. liudytojas nekalbėjo. Apelianto nuomone, tai reiškia, kad iš tiesų buvo asmenys, su kuriais šis liudytojas vystė nusikalstamą veiklą. Be to, tai, jog E. J. nebuvo susijęs su R. A. atvežtomis narkotinėmis medžiagomis, matosi ir iš paskutinio R. A. ir G. V. telefoninio pokalbio, vykusio 2014 m. rugsėjo 17 d. Šio pokalbio metu R. A. pareiškia, kad automobilį pastatytų kieme, bet nenori, jog sušaltų vaikai, todėl laukia gatvėje prie automobilių detalių parduotuvės. Turint galvoje, kad atvykus G. V. jis su šeimos nariais turėjo važiuoti namo, tampa visiškai aišku, jog jis net neketino niekam pranešti apie tai, kad sėkmingai atvažiavo į Lietuvą. Be to, ir ta aplinkybė, kad E. J. nei 2014 m. rugsėjo 16 d., nei 2014 m. rugsėjo 17 d. nekalbėjo su R. A. mobilaus ryšio telefonu, visiškai nesidomėjo, kaip R. A. kirto Lietuvos Respublikos sieną, ar sėkmingai atvažiavo į K., parodo, kad iš tiesų jis nieko nežinojo apie R. A. vežamas narkotines medžiagas. Šios aplinkybės labai aiškiai paneigia pažymoje apie sekimą esančią informaciją, jog R. A. atvažiavo prie (duomenys neskelbtini) esančio namo, kad pats atėjo į (duomenys neskelbtini) esantį butą, t. y. į E. J. būstą. Skunde nurodoma, kad su logika nesiderina nei tai, jog E. J. nesidomėjo, kaip R. A. sekasi važiuoti į Lietuvą, nei kur jis yra, nei kaip pavyko pervažiuoti valstybės sieną. Iš bylos medžiagos matosi, kad E. J. tuose procesuose nedalyvavo, nors tikint R. A., jis privalėjo pasirūpinti, jog neteisėtas krovinys saugiai pasiektų paskirties vietą. Dar daugiau iš R. A. parodymų matosi, kad kanapes jis atvežė būtent E. J., tačiau bylos aplinkybės parodo, jog R. A. net nepranešė, jog jau atvyko prie E. J. namų, o E. J. net neišėjo jo pasitikti. Taip pat su logika nesiderina ir R. A. teiginys apie tai, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. buvo jo paskutinis važiavimas, nes E. J. ketino pašalinti jį iš narkotikų verslo, su ikiteisminio tyrimo metu jo parodymais, jog jis vienas turėjo atvažiuoti į V. pas tą asmenį, kurio nuotrauka buvojo piniginėje. Lygiai taip pat atrodo ir R. A. negalėjimas parodyti garažo buvimo vietos su jo pasakojimu apie tai, kur V. būdavo kraunamos narkotinės medžiagos. Nurodyti loginiai nesuderinamumai, apelianto nuomone, suteikia pagrindo išvadai, kad R. A. nusikalstamas veikas darė ne su E. J., bet su jo neįvardytais asmenimis.
2.8. Skunde nurodoma, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. ir BPK 44 str. 6 d. nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 str. 3 d. nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Skunde išdėstoma teisminė praktika apie tai, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Barber, Messeguė and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013). Nuteistojo E. J. gynėjo nuomone, šioje byloje E. J. kaltę patvirtinančių įrodymų nėra, priešingai, teisme E. J. pateikė versiją, kuri ne tik paneigta nebuvo, bet buvo patvirtinta nepaneigiamas faktiniais duomenimis. E. J. teisme parodė, kad planavo prekiauti termoizoliaciniais dažais, kuriuos buvo sukūręs R. gyvenantis jo pažįstamas. Tik dėl šio verslo reikalų jis bendravo su R. A., kuris buvo minėjęs, jog turi draugų V., S.V.. Kadangi R. A. jam pranešė, kad žino žmogų, kalbantį rusiškai, kuris gali parduoti įmonę V., pasak E. J., internetinėje programoje „S“ pasikalbėjo su galimu įmonės pardavėju, o tolesnius įmonės steigimo ar pirkimo, sandėlių nuomos klausimus pavedė spręsti R. A.. Be to, E. J. paaiškino, jog pasitikėdamas R. A. perdavė pastarajam S. R. duotus pinigus. E. J. parodė dar ir tai, kad gavęs žinią iš R. A., su I. K. išvažiavo į V., o ten suprato, jog R. A. jį apgavo, todėl tą žmogų primušė, pareikalavo grąžinti pinigus ir grįžo į Lietuvą. Tokius nuteistojo E. J. parodymus patvirtino liudytojos S. R. ir K. J.. Teismui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys planuoto priešgaisrinių dažų verslo realumą. Be to, teismui buvo pateikti ir dokumentai, iš kurių matosi, kad R. A., panaudojęs suklastotą asmens tapatybės kortelę, V. nupirko įmonę, kurios pirkimui išleido ženkliai mažesnę pinigų sumą nei ta, kurią jam davė E. J.. Skunde apeliantas pažymi, kad versiją apie planuotą dažų verslą patvirtina ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti R. A. parodymai, kad E. J. buvo liepęs jam kalbėti apie prekybą dažais. Apeliantas abejoja, ar R. A. būtų užsiminęs apie tokią aplinkybę, jeigu ji realiai nebūtų egzistavusi.
2.9. Skunde nurodoma, kad bylos duomenys (įrodymai) patvirtina, kad E. J., nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną labai didelio kiekio narkotinės medžiagos (kanapių) negabeno. Be to, nei pas E. J., kaip fizinį asmenį, nei jo transporto priemonėje ar būste jokių narkotinių medžiagų nerasta, taip pat nerasta ir jokių pėdsakų, galėjusių patvirtinti bent menkiausias jo sąsajas su nuosprendyje minimomis kanapėmis. Specialistams ištyrus kanapes bei paketus taip pat nebuvo rasti jokie objektyvūs duomenys, galėję patvirtinti E. J. turėjus ką nors bendro su tomis medžiagomis. Nuteistojo E. J. pėdsakai neužfiksuoti ir ant automobilio „P“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kas būtų leidę bent netiesiogiai susieti E. J. su transporto priemonėje buvusiu kroviniu. Taigi patikimai tebuvo konstatuota, kad automobilio „P“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo R. A. su sutuoktine ir vaikais pasienio kontrolės punkte kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir kuriuo atvažiavo į K. esantį (duomenys neskelbtini) plentą, slėptuvėse ir atsarginiame rate buvo rasta 8079,31 g kanapių. Apelianto nuomone, E. J. galėjo būti pripažintas kitų asmenų bendrininku, jeigu kaltinimas būtų pateikęs nepaneigiamus įrodymus, jog E. J. ne šiaip bendravo su R. A., bet buvo susitaręs su 2014 m. rugsėjo 17 d. sulaikytu asmeniu įgyti bei kontrabanda į Lietuvą atgabenti labai didelį kanapių kiekį. Tačiau kaltinimui nepavyko to padaryti. Iš nuosprendžio nesimato ir to, kada ir kaip E. J. susitarė su R. A. kartu padaryti tuos nusikaltimus, už kuriuos jis buvo nuteistas. Apie tai, jog E. J. ir I. K. kartu su R. A. vykdė nuosprendyje aprašytą nusikalstamą veiklą, parodymus davė tik R. A.. Apeliantas abejoja, ar iš šio vienintelio liudytojo gautų duomenų užtenka kaltinančioms išvadoms padaryti. Nors ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje patikrinti faktiniai duomenys parodo, kad 2014 m. rugsėjo 15-16 dienomis E. J. buvo V., B., kur buvo susitikęs su R. A., taip pat tai, jog 2014 m. rugsėjo 16 d. E. J. ir I. K. automobiliu „MX“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvyko į Lietuvos Respubliką. Dar daugiau, pokalbių mobilaus ryšio telefonais įrašai bei jų išklotinės, telefonų sujungimai patvirtina, jog nuteistasis bendravo su R. A.. Beje, tą aplinkybę patvirtino liudytoja S. R., apie tai galima manyti ir iš liudytojos K. J. parodymų. Be to, teisme ištirti įrodymai patvirtina, kad tarp E. J. ir R. A. buvo reikalai, susiję su pinigais. Tačiau, vis dėlto šių duomenų (įrodymų), nuteistojo E. J. gynėjo nuomone, negalima laikyti tiesioginiais įrodymais, patvirtinančiais E. J. kaltę padarius būtent BK 260 str. 3 d. ir 199 str. 2 d. numatytus nusikaltimus.
2.10. Nuteistojo E. J. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kurių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, o tiesos nustatymo procese neišnaudojo visų galimybių, byloje esantys prieštaravimai nebuvo pašalinti, todėl apeliantas prašo apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti atitinkamus asmenis.
2.10.1. Skunde nurodoma, kad skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra minimas D. P. kaip asmuo, dalyvavęs nusikalstamoje veikloje, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme jis apklaustas nebuvo. Teismas nepasinaudojo galimybėmis apklausti D. P.. Teisiamajame posėdyje buvo prašoma apklausti asmenis, galėjusius patvirtinti, jog R. A. parodymai apie D. P. vaidmenį ar indėlį į R. A. nusikalstamą veiklą yra nerealūs, tačiau tokį prašymą teismas atmetė.
2.10.2. Teisiamajame posėdyje buvo prašoma apklausti ir G. B., apie kurį parodymus davė R. A., kurio duomenys minimi teismui pateiktuose dokumentuose, tačiau ir šis prašymas buvo atmestas. Be to, teismas iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų net nepareikalavo G. B. nuotraukos ar „S“ vartotojo prisijungimo vardo, nors R. A. pripažino, kad tiek nuotrauka, tiek vartotojo vardas iš jo buvo paimti.
2.10.3. Iš teismui pateiktų dokumentų matosi, jog sandoriai, kuriuose, pateikęs suklastotą asmens tapatybės kortelę, dalyvavo R. A., buvo patvirtinami atitinkamo asmens, bet ir tas asmuo apklaustas nebuvo.
3. Nuteistojo I. K. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje I. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 str. 3 d. ir BK 199 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakciją), panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad I. K. dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
3.1.1. Apeliaciniame skunde dėstomi baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Nurodoma, kad teismas neobjektyviai ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, išvados padarytos remiantis nevisapusiška duomenų analize, netiriant ir nesiaiškinant visos įrodomosios informacijos teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas netinkamai taikė tiek materialias, tiek procesines teisės normas. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis dalyje, kurioje I. K. pripažintas kaltu ir nuteistas, neteisėtas, nepagrįstas ir neteisingas.
3.1.2. Skunde išdėstoma teisminė praktika apie tai, kad visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, taip pat ir apie tai, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Barber, Messegue and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1986, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K- 532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014).
3.1.3. Apeliantas skunde nurodo ir apie tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, jog baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Tik tokie duomenys, kurie atitinka paminėtuose BPK straipsniuose numatytus reikalavimus, gali būti įrodymais priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į nekaltumo prezumpcijos principą, kaltinantiems ir teisinantiems įrodymams yra keliami skirtingi reikalavimai. Kaltinantys įrodymai yra tokie, kurie neginčytinai nustato faktus, patvirtinančius nusikalstamos veikos buvimą, žalingas pasekmes ir kaltinamojo kaltę. Teisinantys įrodymai yra tokie, kurie visiškai ar iš dalies paneigia kaltinimą, griauna jį ar daro abejotiną. Taigi teisinančių įrodymų turiniui pakanka to, kad jie įneštų abejonę kaltinančių įrodymų pagrįstumu. Ši aplinkybė daro negalimą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-563/2010).
3.1.4. Skunde nurodoma, kad teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas. Teismas, pripažindamas I. K. kaltu, rėmėsi išimtinai tik nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto R. A. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai. Apelianto nuomone, teismas turėjo įvertinti paties R. A. duotų parodymų nuoseklumą viso proceso metu, šiuos jo parodymus palyginti su kitais parodymais. Atsižvelgiant į tai, pasak apelianto, išaiškėja minėto liudytojo duotų parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas, o vertinant visą situaciją ir su R. A. nusikalstamą veiką vykdžiusių ir kartu sulaikytų asmenų, t. y. sugyventinės S. A. ir draugo G. V., nuolatinius ryšius ir tarpusavio santykius, paaiškėja ir aplinkybės galimai lėmusios R. A. parodymų pakeitimą. Skunde dėstoma Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl asmenų, kurie bendradarbiauja su teisėsauga ir dėl to gauna tam tikrų neprocesinių ir Konvencijos 6 str. 1 d. normos požiūriu nesąžiningų lengvatų, parodymų vertinimo, taip pat ir apie Konvencijos 6 str. normas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2013, 2K-214/2013, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas, peticijos Nr. 26772/95, 1997 m. sausio 14 d. sprendimas, peticijos Nr. 27143/95, 2008 m. liepos 24 d. sprendimas, peticijos Nr. 41461/02).
3.2. Nuteistojo I. K. gynėjas apeliaciniame skunde išdėsto R. A. parodymus ir nurodo apie šio liudytojo parodymų nenuoseklumą viso proceso metu, taip pat ir tai, jog jo parodymus paneigia kiti bylos įrodymai.
3.2.1. Išdėstomi R. A. 2014 m. rugsėjo 18 d. teisme sprendžiant klausimą dėl jam kardomosios priemonės skyrimo duoti parodymai ir nurodoma, kad iš karto po sulaikymo R. A. teisme vienareikšmiškai parodė, jog apgavęs E. J. pasiskolino iš jo pinigų, už kuriuos savo iniciatyva įgijo narkotines medžiagas ir jas paslėpęs gabeno į Lietuvą. Jokių kitų asmenų, išskyrus lietuvio pažįstamo, gyvenusio V., liudytojas nenurodė. Skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui R. A. nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, jog I. K. susijęs su R. A. vykdyta narkotinių medžiagų kontrabanda.
3.2.2. Skunde nurodoma ir tai, kad 2014 m. rugsėjo 25 d. ikiteisminio tyrimo teisėjai R. A. parodė visiškai priešingas aplinkybes, įvardino, jog būtent I. K. ir E. J. tariamai organizavo ar kartu su juo darė nusikalstamas veikas, nors 2014 m. rugsėjo 18 d. ikiteisminio tyrimo teisėjai R. A. parodė, kad jis vienas vykdė nusikalstamą veiką. Skunde pažymima, kad šios apklausos metu R. A. nurodė ir apie kitus tariamus važiavimus kartu su I. K. ir E. J. įgyti narkotines medžiagas. R. A. parodė, kad 2014 m. gegužės mėn. vyko narkotinių medžiagų, o į šią kelionę buvo pasiėmęs sutuoktinę su vaikais. Be to, būnant V. jis buvo susitikęs su E. J., asmeniu, kalbančiu lietuviškai, ir su asmeniu vardu L.. Šiuo jo parodymus paneigia S. A.. Liudytoja S. A. teisme parodė, kad su R. A. į V. vyko atostogauti tik vieną kartą, t. y. 2014 m. liepos mėn. Tuo metu R. A. nei su I. K., nei su E. J. susitikęs nebuvo. R. A. 2014 m. rugsėjo 25 d. ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė ir tai, kad narkotinių medžiagų įgyti su I. K. vyko ir 2014 m. rugpjūčio mėn. Šiuos jo parodymus paneigia liudytojų J. S. ir P. D. parodymai apie tai, kad tuo metu I. K. dirbo, taip pat ir telefoninis pokalbis tarp R. A. ir G. V.. Skunde pažymima, kad iš telefoninių pokalbių matosi, jog 2016 m. rugpjūčio 8 d. R. A. prašo G. V. atvežti jo šeimą iki sienos, kad būtų saugiau pervažiuoti pasienio postą. Nuteistojo I. K. gynėjo nuomone, šis pokalbis ir atskleidžia, kad R. A. su S. A. ir G. V. vykdė narkotinių medžiagų kontrabandą ir tai darė ne kartą. Be to, iš šio telefoninių pokalbio, kurio metu R. A. pasako, kad A. (I. K.) atsivežti „ant sienos“ tas pats kas nieko, apeliantas daro išvadą, kad I. K. nieko nesupranta ir iš jo jokios naudos nebus. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, patvirtina, kad I. K. su R. A. vykdyta narkotinių medžiagų kontrabanda nieko bendro neturėjo. Iš minėto telefoninio pokalbio apeliantas nurodo, kad buvo tokia schema – G. V. iki L. atveža R. A. sutuoktinę su vaikais, jie persėda į R. A. vairuojamą automobilį, kuriame paslėptos narkotinės medžiagos, ir R. A. su sutuoktine ir vaikais kerta L. – Lietuvos pasienio postą, taip siekdami sudaryti mažesnį įtarimą pareigūnams. Tuo tarpu G. V. važiuoja pirmas ir stebi kelią pakelėje, ar nėra policijos pareigūnų. Pagal tokį bendrą jų susitarimą narkotines medžiagas pargabenamos į Lietuvą. Apelianto nuomone, pagal tokį planą R. A., S. A. ir G. V. veikė ir 2014 m. rugsėjo 17 d., kai buvo sulaikyti policijos pareigūnų.
3.2.3. Skunde nurodoma, kad 2014 m. spalio 3 d. R. A. laiškas ikiteisminį tyrimą kontroliavusiam prokurorui. Šiame laiške R. A. rašė: „prašau jūsų malonės, kaip minėjote tada prie teismo rūmų G. gatvėje, mašinų aikštelėje, dėl paleidimo į laisvę, aišku dar nesuėjo jūsų minėtas terminas. Bet aš bandau jo sulaukti“, taip pat ir tai, jog „norėčiau ir savo žmonai patarti, kad reiks su jumis bendradarbiauti. Rašiau jai laiške, jai mes kartu su ja būsime kartu, tai reiškia abu bendradarbiautume su prokuroru, tada gal ir prokuroras mums padės“. Teisme R. A. kategoriškai neigė, jog po sulaikymo jam buvo sudaryta galimybė susitikti su sutuoktine, tačiau, pasak apelianto, iš S. A. parodymų matosi, kad pareigūnų iniciatyva ji buvo susitikusi su R. A.. Skunde cituojamas ir 2014 m. lapkričio 21 d. R. A. laiškas ikiteisminį tyrimą kontroliavusiam prokurorui. Šiame laiške nurodoma, kad „aš dedu visas pastangas, kad galėčiau sulaukti jūsų žodžių – maždaug po dviejų mėnesių bus galima pagalvoti apie tavo paleidimą į laisvę“. Iš šių laiškų turinio nuteistojo I. K. gynėjas daro išvadą, kad R. A. suvokė, jog nurodydamas jo paties, jo sutuoktinės ir G. V. vykdytos nusikalstamos veikos tariamus organizatorius ir bendravykdytojus gali ne tik padėti išvengti atsakomybės savo sutuoktinei ir savo draugui G. V., tačiau ir pats būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 1 str. pagrindu. Taip pat iš R. A. rašytų laiškų, apeliantui akivaizdu, kad dar iki 2014 m. rugsėjo 25 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. A. buvo pažadėta, kad už pažadą duoti parodymus jis bus paleistas į laisvę. Iš byloje esančių R. A. rašytų eilės laiškų ikiteisminį tyrimą kontroliavusiam prokurorui apeliantui akivaizdu ir tai, kad R. A. suvokė, jog kuo daugiau tariamų bendravykdytojų ar padėjėjų į procesą įtrauks, tuo greičiau bus paleistas į laisvę. Kiekviename iš laiškų R. A. prašydavo jį vis papildomai apklausti, o kiekvienos iš apklausų metu pastarasis nurodydavo vis naujas aplinkybes, apie kurias nieko nebuvo minėjęs apklausiamas du kartus pas ikiteisminio tyrimo teisėją.
3.2.4. 2014 m. rugsėjo 30 d. ikiteisminio tyrimo teisėjai R. A. parodė dar apie naujus asmenis, kurie prisidėjo prie jo daromos nusikalstamos veikos. R. A. nurodė Ž. M., kaip asmenį, kuris tariamai įrengė narkotinėms medžiagoms slėptuves automobilyje „P“. Pats Ž. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kategoriškai paneigė R. A. nurodomas aplinkybes ir parodė, kad jokių slėptuvių niekada neįrenginėjo, o jam priklausančiame garaže leisdavo pačiam R. A. susitvarkyti automobilį. Skunde pažymima, kad praėjus 5 dienoms po paskutinės apklausos (2014 m. rugsėjo 25 d.) pas ikiteisminio tyrimo teisėją R. A. 2014 m. rugsėjo 30 d. papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė daug naujų aplinkybių, kurių anksčiau nebuvo minėjęs, įvardino asmenis, kurių prieš penkias dienas negalėjo įvardinti. Pavyzdžiui, 2014 m. rugsėjo 25 d. apklausos metu R. A. parodė, kad V. buvo susitikęs su lietuviškai kalbančiu asmeniu, kurio įvardinti negali, o apklausiamas 2014 m. rugsėjo 30 d. jau nurodė, kad tas asmuo yra vardu D., pravardė „B“, taip pat, nurodė, kur gyvena šio asmens tėvai, su kuo jis bendrauja ir pan. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo I. K. gynėjas daro išvadą, kad R. A., siekdamas apšnekėti kiek galima daugiau asmenų, nurodydamas juos, kaip jo vykdytų nusikaltimų bendravykdytojais, siekė būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.
3.2.5. 2014 m. spalio 17 d. ikiteisminio tyrimo teisėjai R. A. parodė dar apie vieną I. K. ir E. J. vykdytą nusikalstamą veiką – psichotropinės medžiagos (metamfetamino) kontrabandą į N.. Šios apklausos metu R. A. parodė, kad slėptuves automobilyje „O. V.“ įrenginėjo M. G., o automobilį meistrui vežė trise, t. y. jis, I. K. ir E. J.. R. A. taip pat nurodė, jog psichotropines medžiagas vežė D. K., o su šių medžiagų gabenimu susijęs tiek I. K., tiek ir E. J.. Apie tokias aplinkybes R. A. parodė ir teisme. Tačiau šiuos jo parodymus paneigia M. G. ir D. K. parodymai, duoti teisme. Skunde nurodoma ir tai, kad D. K. teisme duoti parodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad būtent R. A. organizavo psichotropinės medžiagos (metamfetamino) kontrabandą į N., o į šią šalį nugabenta psichotropinė medžiaga turėjo būti perduota R. A. sūnui K..
3.3. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad jau aptartų nenuoseklių ir prieštaringų R. A. parodymų pagrindu I. K. buvo pareikštas naujas įtarimas pagal BK 249 str. 1 d., 199 str. 2 d., 260 str. 3 d. inkriminuojant keturias narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrabandos atvejus (psichotropinės medžiagos (metamfetamino) kontrabanda į N. ir trys narkotinės medžiagos (kanapių) kontrabandos iš V.). Tuo tarpu R. A., sąmoningai apkalbėjęs I. K. ir kitus asmenis bei dėl savo paties padarytų nusikaltimų kaltę vertęs kitiems asmenims, kurie buvo visiškai nesusiję su jo daromais nusikaltimais, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ str. pagrindu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į R. A. parodymų nenuoseklumą, apeliantui akivaizdu, kad R. A. siekė ne atskleisti tikrąsias paties vykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tačiau išgalvodamas nebūtas aplinkybes ir tariamais bendravykdytojais įvardindamas niekuo dėtus asmenis siekė išpildyti BK 39¹ str. įtvirtintas sąlygas tam, kad jam būtų galimybė taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Skunde pažymima ir tai, kad R. A., jo sutuoktinei S. A. ir jo geram draugui G. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti įtarimai pagal BK 199 str. 2 d., 260 str. 3 d., visi jie buvo sulaikyti su narkotinėmis medžiagomis, tačiau po R. A. parodymų pakeitimo šie asmenys buvo paleisti. Nuteistojo I. K. gynėjo nuomone, šios aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad tarp R. A. ir kaltinančiosios pusės buvo sudaryti neprocesiniai susitarimai bei R. A. buvo suinteresuotas duoti šališkus parodymus, siekdamas palengvinti savo procesinę padėtį ir perkeldamas savo asmeninę atsakomybę I. K. ir E. J.. Pasak apelianto, tai patvirtina ir tokios aplinkybės kaip kaltinimų dėl labai sunkaus nusikaltimo panaikinimas, kardomųjų priemonių panaikinimas, taip pat ir suėmimo metu sąlygų sudarymas neoficialiai susitikti su sutuoktine. Įvertinus tai, kad R. A. grėsė ilgalaikė laisvė atėmimo bausmė, R. A., sutikdamas bendradarbiauti ir apšnekėti kitus asmenis, sąmoningai išgalvojo aplinkybes apie kitų asmenų tariamą dalyvavimą jų vykdytame nusikaltime.
3.4. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo gynėjas daro išvadą, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį I. K. atžvilgiu, nepagrįstai išimtinai rėmėsi nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto R. A. parodymais. Teismas visiškai neanalizavo R. A. parodymų, neįvertino šių parodymų nuoseklumo ir jų nelygino su kitais bylos įrodymais. Skunde nurodoma, kad teismas nors ir pažymėjo, kad pagrindas tikėti R. A. parodymų teisingumu yra tai, jog jis nurodė faktus ir apie ankstesnius (iki sulaikymo) vykimus į V., kurių metu narkotinių medžiagų pirkimas dėl vienokių ar kitokių priežasčių neįvyko, tačiau tuo pačiu teismas dėl dalies kaltinimų kaltinamuosius išteisino ir konstatavo, kad nebuvo surinkta I. K. ir E. J. kaltę patvirtinančių įrodymų. Šiuo atveju, apelianto nuomone, teismas padarė prieštaringą išvadą.
3.5. Skunde pažymima, kad bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą tirti ir vertinti ne tik kaltinančius įrodymus, tačiau ir kaltinamuosius teisinančius, tame tarpe ir kaltinamųjų parodymus, jų nurodomas versijas. I. K. teisme parodė, kad 2014 m. rugsėjo mėn. dirbo pas E. J., remontavo laiptinę, ir, kai šis pasiūlė kartu važiuoti į V., sutiko, tai darė tik siekdamas palaikyti kompaniją. Kelionės metu važiuojant su E. J. jokios kalbos apie susitikimą su R. A. nebuvo. E. J. pasakojo apie būsimą verslą, klausė, ar jis sutiktų kartu dirbti. Nuvykus į V. (B.), jie apsistojo viešbutyje, E. J. pasakė, kad žmogus, su kuriuo reikia susitikti, išvykęs ir jie susitiks tik kitą dieną. Tik kitą dieną iš E. J. jis sužinojo, kad pastarasis buvo susitikęs su R. A., šis jį apgavo ir dėl to jį suspardė. Po to jie abu kartu sugrįžo į Lietuvą ir kitos dienos rytą jį sulaikė policija. Tuo tarpu E. J. teisme parodė, kad jis pats tuo metu vertėsi automobilių verslu, dažnai važinėdavo į V.K., kur susipažino su rusų tautybės asmeniu, vardu F., kuris dirbo institute, siūlė verslą – gaminti, prekiauti termoizoliaciniais dažais, kuriuos pats buvo sukūręs. Pradėjus domėtis tokio verslo galimybėmis, pasitarus su tuo pačiu asmeniu, šis pasiūlė dažų gamybai pasirinkti ne R., bet kitas šalis, galimai B.L., V.. Prisiminęs R. A., jog šis turi draugų, važinėja į V., S., jis papasakojo jam esamą situaciją, pasiteiravo apie galimybę nupirkti ar atidaryti įmonę tokiose šalyse. Maždaug po keleto savaičių jam R. A. pranešė, kad žino žmogų, kalbantį rusiškai, kuris gali parduoti įmonę V.. Per pokalbių programą „S“ pasikalbėjo su galimu įmonės pardavėju, o toliau visus įmonės, sandėlių nuomos klausimus jis tvarkė per R. A., kuris, grįžęs iš V., pasakė apie reikalingą pinigų sumą ir surastas patalpas. Perdavus pinigus R. A. išvyko į V. ir po keleto dienų pranešė, jog ir jis gali atvykti tvarkytis visus dokumentus. Pakalbinus kartu vykti jis su I, K. automobiliu nuvažiavo į V., apsistojo viešbutyje ir laukė susitikimo su R. A.. Tik po daugelio telefoninių skambučių jam pavyko susisiekti ir susitikti su R. A., kuris atvežė nupirktos įmonės dokumentus. Apžiūrėjus dokumentus jis pastebėjo, kad jie išrašyti visai kito asmens vardu, nurodyta žymiai mažesnė pirkinio kaina, pridėta asmens kortelė su R. A. fotonuotrauka, bet kito asmens pavarde. Pareikalavus nuvežti į patalpas R. A. nesusiskambino su patalpų savininku, todėl, supratęs, jog jį apgavo, su R. A. susipyko, jį sumušė, pareikalavo grąžinti pinigus ir išvažiavo atgal į Lietuvą, kur kitą dieną jį sulaikė policijos pareigūnai. Skunde nurodoma, kad E. J. gynėjas teismui pateikė ir prie baudžiamosios bylos medžiagos paprašė prijungti rašytinius įrodymus – įmonės pirkimo – pardavimo sutartį ir kitus su tuo susijusius dokumentus, tarp jų ir R. A. galimai suklastotą asmens tapatybės kortelę, kurie patvirtino tiek I. K., tiek ir E. J. parodymus, kad E. J. į V. vyko verslo reikalais ir buvo R. A. apgautas, o I. K. važiavo dėl kompanijos, tačiau su jokia narkotinių medžiagų kontrabanda jų vykimas susijęs nebuvo. Pirmosios instancijos teismas pateiktus dokumentus prijungė prie bylos, juos ištyrė, tačiau dėl jų priimtame nuosprendyje visiškai nepasisakė. Apeliantas pažymi ir tai, teismas visiškai nemotyvavo, kodėl nesivadovauja kaltinamųjų parodymais, ar kodėl juos laiko nepatikimais. Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matosi, kad teismas dėl jų iš vis nepasisakė, o tai, nuteistojo I. K. gynėjo nuomone, suteikia pagrindo išvadai, jog kaltinamuosius teisinantys įrodymai ir kaltinamųjų nurodoma įvykio versija nebuvo tirta.
3.6. Skunde pažymima ir tai, kad nuosprendyje teismas nenurodė kokie konkretūs įrodymai patvirtina I. K. kaltę. Apelianto nuomone, teismas visiškai nepagrįstai nurodo, kad aplinkybę, jog būnant V. buvo susitikęs su R. A. patvirtino ir I. K.. Iš I. K. parodymų, kurie išdėstyti ir pačiame skundžiamame nuosprendyje, I. K. kategoriškai neigė, kad V. buvo sutikęs R. A.. Todėl teismo išvada yra prieštaraujanti byloje surinktiems įrodymams. Nuteistojo gynėjas nurodo dar ir tai, kad priešingai, nei nurodė teismas, aplinkybė, kad R. A. su automobilyje „P“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabentomis narkotinėmis medžiagomis, buvo sulaikytas netoli E. J. namų, visiškai nepatvirtina aplinkybės, kad narkotines medžiagas gabeno pagal bendrą susitarimą su E. J. ir I. K.. Liudytojas D. K. ir jo ginamasis I. K. nurodė, kad jų mirusiam tėvui priklausiusiu namuku naudojosi R. A. tiek jam būnant gyvam, tiek ir po jo mirties. R. K. priklausantis sandėliukas yra netoliese E. J. namų, o tuo pačiu ir vietos kur buvo sulaikytas R. A.. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, akivaizdu, kad R. A., darydamas nusikalstamą veiką kartu su sutuoktine S. A. ir draugu G. V., kontrabandos būdu įvežtas narkotines medžiagas atvežė ne kur kitur, o į R. K. priklausiusį namuką, kuriuo pats naudojosi po jo mirties.
3.7. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo I. K. gynėjo nuomone, nuosprendyje teismas nenurodė įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų I. K. kaltę. Tuo tarpu remtis nenuosekliais, prieštaringais R. A. parodymais, pasak apelianto, teismas negalėjo, nes R. A. parodymų nepatvirtina kiti įrodymai, todėl teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis.
4. Teismo posėdyje nuteistasis E. J. ir jo gynėjas prašo patenkinti nuteistojo E. J. gynėjo apeliacinį skundą. Nuteistasis I. K. ir jo gynėjas prašo patenkinti nuteistojo I. K. gynėjo apeliacinį skundą. Prokuroras prašo abiejų nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo E. J. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo I. K. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas, nes dalis nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.).
Žemesnės instancijos teismas
6. Kad E. J. ir I. K., veikdami bendrininkų grupe su R. A., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis neteisėtai disponavo (įgijo ir gabeno) labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu ir padarė narkotinių medžiagų kontrabandą, patvirtina liudytojų parodymai, kratų ir objektų apžiūrų protokolai, specialisto išvada Nr. 140-(4843)-IS1-5096 ir kiti rašytiniai įrodymai. Visi šie įrodymai skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti.
7. Nuteistasis E. J. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad vertėsi automobilių verslu, dažnai važinėdavo į V.K., kurioje būdamas susipažino su F.. Jam F. pasiūlė verslą – gaminti ir pardavinėti jo (F.) išrastus termoizoliacinius dažus B.L., V.. Jis R. A. paklausė apie galimybes nusipirkti ar įsteigti įmonę V. ar B.L.. Po kelių savaičių R. A. pranešė, kad yra asmuo, kalbantis rusiškai, kuris parduos įmonę V.. Su tuo asmeniu jis, E. J., pasikalbėjo per pokalbių programą „S“, o kitus reikalus, susijusius su įmone ir sandėliu, tvarkė R. A.. Jam R. A. pasakė, kad reikia pinigų, nes jis išvažiuoja, o jis, E. J., po kelių dienų irgi galės atvažiuoti ir tvarkytis dokumentus, susijusius su įmone, nes patalpos jau paruoštos. Jis R. A. padavė 12 000 Eur. Galbūt davė ir 600 Lt kelionei. Po kelių dienų, kai paskambino R. A. ir pranešė, kad gali atvykti tvarkytis dokumentus, todėl jis su I. K. išvažiavo į V.. Nuvykus į V. ir susitikus su R. A., šis jam padavė įmonės dokumentus. Pamatė, kad už įmonę sumokėta tik apie 300 Eur, taip pat ir atšviestą R. A. tapatybės kortelę, kurioje buvo kitas vardas ir pavardė – E. O.. R. A. paaiškino, kad tam, jog jo nereiktų laukti, jis įmonę užrašė ant savęs (R. A.). Jis jam pasakė, kad ne jo pavardė, dokumentai padirbti. R. A. pasakė nesinervinti, viskas legalu, o įmonė bet kada galės persirašyti. Jis R. A. pasakė, kad kažkas ne taip, paprašė nuvežti į patalpas. R. A. skambino savininkui G. B., gyvenančiam V., tačiau neprisiskambino. Dėl to jis su R. A. sukonfliktavo, jam kelis kartus sudavė, reikalavo atiduoti pinigus už įmonę ir kelionę. R. A. pasakė, kad viską sutvarkys ir išvažiavo. Visa tai jis papasakojo I. K.. Vakare susisiekė su R. A., kuris pasakė, kad neranda savininko, jam liepė važiuoti į Lietuvą, o grįžęs ir jis atsiskaitys už viską. Kitą rytą jis su I. K. išvažiavo į Lietuvą. I. K. parvežė į namus ir pats nuvažiavo į namus, o ryte jį sulaikė policijos pareigūnai. Nuteistasis E. J. paaiškino, kad jį R. A. apkalba dėl konflikto, galbūt jo išsigando. Apeliacinės instancijos teisme E. J. kaltu neprisipažino ir iš esmės davė tokius pačius parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis papildomai parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis atsisakė duoti parodymus, nenurodė aplinkybių, susijusiu su dažų įmone, nes pasitaręs su advokatu nutarė, kad jis parodymus duos tik teisme.
Nuteistasis I. K. teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2014 m. rusėjo mėn. dirbo pas E. J., kuris jam pasiūlė važiuoti į V.. Jis buvo baigęs darbus, todėl sutiko važiuoti ir jam palaikyti kompaniją. Jam E. J. sakė, kad važiuoja į V. dėl įmonės reikalų, dėl dažų. Važiuojant su E. J. kalbėjo tik apie įmonę. V. jie apsistojo viešbutyje. E. J. buvo išėjęs iš viešbučio ir sugrįžęs papasakojo, kad R. A. suspardė, nes šis jį apgavo. Nuteistojo I. K. nuomone, R. A. jį apkalba dėl galbūt kažkokios senos jo tėvo skolos. Nuteistasis parodė ir tai, kad jis matė, jog E. J. padavė pinigus R. A.. Apeliacinės instancijos teisme I. K. irgi iš esmės davė tokius pačius parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme. Nuteistasis parodė, kad jokių pykčių su R. A. neturėjo, nežino dėl kokių priežasčių jis jį apkalba. Nors buvo tokia situacija, kai R. A. užpuolė jo šeimą, dėl to galbūt jis jį ir apkalba.
Liudytojas R. A. teisme parodė, kad E. J., žinodamas jo blogą finansinę padėtį, pasiūlė į Lietuvą pervežti narkotines medžiagas (kanapes) ir už tai sutarė atlygį. Todėl jis su meistru Ž. M. įrengė jo automobilyje „P“ slėptuves narkotinėms medžiagoms sudėti. Už slėptuvių įrengimą pinigus davė E. J.. Jis narkotinių medžiagų į V. važiavo kelis kartus, kada reikės važiuoti į V. nustatydavo E. J., kuris duodavo pinigus degalams ir kelionei. Tik pirmą kartą, kai jis vyko į V., pinigus padavė I. K., nes pats E. J. jau buvo išvažiavęs į V.. Jis, R. A., E. J. nurodymu, buvo nusipirkęs lenkišką SIM kortelę. Prieš tai, kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų, R. A. narkotines medžiagas vežė du kartus, o trečią kartą buvo sulaikytas. Pirmą kartą jis narkotinių medžiagų neparvežė. Pirmą kartą nuvažiavus į V. jis sutartų kanapių negavo, todėl grįžo tuščiomis, nuvažiavus antrą kartą kanapes gavo, jas į automobilio slėptuves supakavo kartu su I. K. ir parvežė į Lietuvą pas E. J.. Po kelių dienų paaiškėjo, kad parvežtos kanapės yra netinkamos, todėl jis, E. J. nurodymu, šias kanapes vežė atgal į B.. Visus kartus E. J. jau būdavo B.. Paskutinį kartą, kai vyko į V. 2014 m. rugsėjo 9 d. jam E. J. padavė pinigus, kuriuos turėjo iškeisti į eurus ir perduoti asmeniui „B“ (D. P.) B.. E. J. padavė ir voką, kurį liepė paslėpti automobilyje. Į B. jis važiavo perduoti šiuos pinigus (5 000 Eur) ir pasikrauti kanapes, kurias turėjo atvežti į Lietuvą. Žinojo, kad E. J. ir I. K. jau bus B.. Nuvykęs į B. pinigus (5 000 Eur) perdavė „B“ (D. P.). „B“ (D. P.) jam buvo išnuomavęs kambarį viešbutyje, ten apsigyveno ir laukė, kol atvažiuos E. J. ir I. K.. Kai jie atvažiavo, tai su jais dar keletą dienų (vieną ar dvi paras) laukė, nes dar nebuvo pristatytų kanapių. Po to E. J. liepė jam ir I. K. važiuoti į kitą miestą paimti kanapių. Sutartą vietą, kur važiuoti, žinojo I. K.. Sutartoje vietoje, požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, jiems buvo perduotos dvi dėžės. Kanapės buvo supakuotos į kelis permatomus maišus ir sudėtos į cigarečių dėžes. Tas dvi dėžes susidėjo į savo automobilį „P“. Pasikrovęs kanapes jis vyko į B., o I. K. vyko su tuo žmogumi, kuris atvežė kanapes. Nuvažiavo į kažkokį namą, ten kanapes sudėjo į jo automobilio slėptuvę, kuri buvo padaryta automobilio slenkstyje. Į slėptuves kanapes krovė jis ir I. K., o E. J. atnešinėjo ir padavinėjo. Tada grįžo į viešbutį. E. J. iš viešbučio išvažiavo 9 val. ryte, o jis nuvažiavo į plovyklą, išsiplovė automobilį, kad neliktų kvapų, antspaudų, dulkių ir apie 12 val. išvažiavo į Lietuvą. Narkotines medžiagas (7 kg kanapių) turėjo nuvežti į E. J. namus K.. Draugo G. V. paprašė jo šeimą atvežti iki XB. Tada jis su šeima kirto Lietuvos sieną. Nuvažiavęs prie E. J. namų jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Liudytojas R. A. parodė dar ir tai, kad šiuo metu su kaltinamaisiais (nuteistaisiais) jų santykiai blogi, nes jis davė teisingus parodymus. Jo duoti parodymus niekas neskatino, jam spaudimo niekas nedarė. Jis pats suprato, taip pat ir perskaitęs BK 39¹ str., kad turi duoti teisingus parodymus. Tuo metu nežinojo, kad jo žmona irgi sulaikyta. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti R. A. parodymai, duoti 2014 m. gruodžio 12 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui. Liudytoju apklaustas R. A. parodė, kad 2014 m. gegužės mėnesį E. J. pasakė, kad reikia nuvažiuoti paimti kanapių. Dėl to jam E. J. padavė pinigus, už kuriuos automobilyje įrengė slėptuves. Be kitų kartų, maždaug rugsėjo 9 d., jis dar kartą išvažiavo parvežti kanapių. Jam E. J. padavė 12 600 Lt tam, kad šiuos pinigus pakeistų į eurus. Jam buvo pasakyta nuvažiuoti į B., pinigus perduoti D. P. ir laukti pasikrovimo. Tada išvažiavo į V., bet buvo užmiršęs navigaciją, kurioje E. J. buvo suvedęs duomenis, todėl dar grįžo pasiimti navigacijos. Nuvažiavęs paskambino D. P., kuris gyvena B., ir jam padavė pinigus. Po 3 dienų atvažiavo E. J. ir I. K., kurie susitiko su D. P.. Jis su I. K. išvažiavo į vietą, kurioje žmogus turėjo atvežti kanapes. Naudojo žemėlapį ir navigaciją. Jam skambino D. P., su juo viską derino I. K.. Atėjo tas žmogus, su kuriuo viską derino I. K.. Po to nuvažiavo į požeminę aikštelę, atvažiavo automobilis „F“ ir padavė cigarečių dėžes, kurioje buvo kanapės. Tas dėžes sukrovė ir jis, R. A., išvažiavo, o I. K. važiavo su tuo kitu žmogumi. Po to susitarė susitikti degalinėje, esančioje prie kažkokio Š. miestelio. Ten jis laukė E. J. su D. P., atvažiavo ir I. K.. Nuvažiavo iki daugiaaukščių namų ir persėdo į automobilį „MX“. Prieš išvažiuojant E. J. už kanapes perdavė 9 500 Eur, prieš tai šiuos pinigus automobilyje susiskaičiavo. Nuvažiavo krautis, jis padėjo atsukti, taip pat ir I. K. suko, taip pat ir į galinį ratą įdėjo. Viską užsuko. Po to nuvažiavo į viešbutį, permiegojo. Nuvežė E. J. pasiimti automobilio „MX“, nes jį buvo palikęs. Jį D. P. nuvežė į plovyklą. Tada sėdo į automobilį ir išvažiavo į Lietuvą. Nuvažiavo iki sienos, jo draugas atvežė žmoną su vaikais. Su šeima pravažiavo sieną ir nuvažiavo į E. J. namus. Kai išėjo iš E. J. namų kiemo, jį sulaikė policijos pareigūnai. Liudytojas parodė ir tai, kad D. P. yra tas asmuo, kurį pirmą kartą duodant parodymus įvardino kaip asmenį, kalbantį lietuviškai. Jis gyvena V.. Jis galbūt reguliuodavo kas kanapes atveš iki B.. Su D. P. buvo susitikęs B. ir N. M. mieste, prieš tai degalinėje. Pas D. P. nuvykti nurodydavo E. J. arba I. K.. Sakydavo, kad pas jį jis, R. A., turi pasikrauti kanapes. Paskutinį kartą, kai pasikrovė 8 kg kanapių, buvo D. P.. Pats D. P. neskambino, tačiau jis jam skambino, kai paskutinė kartą važiavo, domėjosi kaip sekasi. Nurodymus jam duodavo E. J.. Kai E. J. nebūdavo, tai nurodymus duodavo I. K.. Narkotikus slėpdavo užsidėję pirštines, kad neliktų atspaudų. Visus kartus narkotikus vežė savo automobiliu „P“ (5 t., 183-189 b.l.).
Nuteistųjų E. J. ir I. K. gynėjų apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama R. A. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, todėl siekiant pašalinti bet kokias abejones apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir dar kartą apklaustas liudytojas R. A..
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme liudytojas R. A. parodė, kad pirmosios instancijos teisme davė teisingus parodymus. Nusikalstamas veikas padarė kartu su E. J. ir I. K.. Tai, kad G. V. jam turėjo atvežti žmoną ir vaikus į L., buvo E. J. mintis. Tai buvo daroma dėl to, kad važiuojant pro sieną nebūtų įtarimo dėl ko jis važiuoja dideliu automobiliu vienas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo perskaityti R. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. 2014 m. rugsėjo 17 d. pirmosios apklausos metu apklaustas įtariamuoju R. A. atsisakė duoti parodymus (5 t., 125 b.l.). Po šio perskaityto protokolo apeliacinės instancijos teisme R. A. parodė, kad po sulaikymo jis atsisakė duoti parodymus. Kitoje ikiteisminio tyrimo apklausoje (2014 m. rugsėjo 25 d.) ikiteisminio tyrimo teisėjai įtariamasis R. A. parodė, kad 2014 m. rugpjūčio mėn. E. J. jam pasiūlė darbą – su šeima važiuoti į V., o važiuojant atgal bus įdėtos kanapės. Jam paskambino I. K., kuris pasakė, jog gali važiuoti, taip pat I. K. padavė ir pinigus. E. J. liepė L. nusipirkti SIM kortelę ir su juo susisiekti, kai jis bus B.. Jis parašė SMS žinutę ir jam E. J. atsiuntė tikslų adresą, į kurį jis turėjo suvykti ir susitikti su E. J.. Šį adresą sudaro navigacijos, kurią jam buvo davęs E. J., pagalba. Susitikime su E. J. buvo ir asmuo vardu L.. Po to jam paskambino E. J. ir pranešė, kad jis turi važiuoti į namus, nes yra problemų. Pas jį atvažiavo vengras L. ir asmuo, kalbantis lietuviškai, padavė pinigus ir pasakė, kad narkotikai neatvyko dėl griežtos sienos kontrolės. Vykdydamas E. J. nurodymą, jis mobilųjį telefoną išmetė į vandenį, o pasiliko tik bateriją. Kitą kartą važiavo rugpjūčio mėnesį. Kelionei pinigus davė E. J.. Jam paskambino I. K. ir pranešė, kad gali važiuoti, nes E. J. jau buvo V.. Tada važiavo su I. K.. Į viešbutį, kuriame buvo jis, I. K. ir E. J., atvažiavo L. ir asmuo, kalbantis lietuviškai. E. J. jam liepė važiuoti paskui L. automobilį. Nuvyko į gyvenamųjų namų kvartalą, į garažą, kuriame L. padavė lagaminą, jame buvo daug paketų. Šiuos paketus sudėjo atsarginio rato vietą. Išvažiavęs iš to garažo nuvažiavo į Lietuvą, į E. J. namus. E. J. ir I. K. jau buvo Lietuvoje. Kitą dieną nuvažiavo pas E. J., atsuko automobilio atsarginį ratą ir į maišą sudėjo tuos paketus bei tą maišą perdavė I. K.. Rugsėjo mėnesį E. J. nurodė vėl vykti į V.. Jam E. J. padavė 400 zlotų ir 300 Lt bei įpylė degalų. Be to, E. J. perdavė ir 12 000 Lt, kuriuos liepė iškeisti į eurus, ir šiuos pinigus turėjo perduoti V.. Jis dar nuvažiavo pas E. J., pasiėmė navigaciją ir išvažiavo į V.. E. J. nurodė, kad vieta, į kurią turėjo nuvažiuoti, įvesta navigacijoje. Jau važiuojant jis turėjo vengrišką telefono kortelę, o šio telefono numerį E. J. buvo nusiuntęs asmeniui, kalbančiam lietuviškai, su kuriuo ir turėjo susitikti. Jis nuvyko į tą vietą ir susitiko su asmeniu, kalbančiu lietuviškai. Su juo nuvyko į viešbutį, už viešbutį sumokėjo tas asmuo. Po kelių parų į viešbutį atvyko E. J. ir I. K.. Asmuo, kalbantis lietuviškai, E. J. ir I. K. kažkur išvažiavo, o kai grįžo, I. K. nešėsi žemėlapį. Kitą rytą E. J. nurodymu jis su I. K. išvažiavo į N. M., o E. J. pasiliko viešbutyje. Jis su I. K. nuvažiavo į N. M. prie parduotuvės „O“. I. K., pasiėmęs jo telefoną, išėjo į barą ir laukė kažkokio žmogaus. I. K. grįžo su jam nepažįstamu asmeniu. Visi trys nuvažiavo į parduotuvės požeminį garažą, kuriame įvyko perdavimas. Tas nepažįstamas asmuo atnešė dvi dėžes, kurias jis, R. A., įdėjo į automobilio bagažinę. Jis su I. K. išvažiavo. Jam paskambino asmuo, kalbantis lietuviškai iš B., ir nurodė sustoti degalinėje. Degalinėje buvo E. J. ir asmuo, kalbantis lietuviškai. Jie atvyko E. J. automobiliu „MX“. Asmuo, kalbantis lietuviškai, nurodė važiuoti jiems iš paskos. Jie nuvažiavo į kitą didelį miestą. Jam liepė sustoti prie daugiabučių, užrakinti automobilį ir atsisėsti į automobilį „MX“. Jie nuvažiavo ir susitiko su dar vienu žmogumi. Jie kažką apsitarė. Jis pokalbyje nedalyvavo. Vėliau jis vėl važiavo paskui E. J. automobilį. E. J. atėjo į jo automobilį ir atsinešė didelę pinigų sumą eurais. R. A. nuomone, E. J. susiskaičiavo pinigus, kur su kažkuo atsiskaitė už narkotikus. Po to vėl visi važiavo jo automobiliu. Nuvažiavo į didelio namo garažą. Jis su I. K. atsuko automobilio apsaugas ir paslėpė narkotikus. Į automobilį narkotikus dėjo I. K., kuris naudojo gumines pirštines, kurios liko tame garaže. Jis su I. K. sudėjo narkotikus ir užsuko apsaugas. Narkotikus, kurie netilpo po apsaugomis, jis su E. J. paslėpė atsarginiame rate. Išvažiavę iš to namo jis su I. K. nuvažiavo į viešbutį B., o E. J. su tuo asmeniu nuvažiavo į kitą pusę. Jis su I. K. ir E. J. pernakvojo tame viešbutyje. Kitą dieną E. J. ir I. K. išvažiavo į Lietuvą. Jis, R. A., pasiliko kartu su asmeniu, kalbančiu lietuviškai. Asmens, kalbančio lietuviškai, iniciatyva jo automobilis buvo išplautas ir išvalytas. Tas asmuo jam davė pinigų degalams ir jis išvyko į Lietuvą. Važiuojant į Lietuvą jam skambino tas asmuo, kalbantis lietuviškai, domėjosi jo kelione. E. J. jam patarė pro Lietuvos sieną važiuoti su šeima. Važiuodamas į Lietuvą paskambino G. V. ir paprašė jo žmoną atvežti iki Byliastoko. Į jo automobilį įsėdo jo žmona ir šeši vaikai, o G. V. liepė važiuoti paskui juos. Važiavo į (duomenys neskelbtini), sustojo šalia E. J. namų, prieš tai dar G. V. paskambino ir paprašė atvažiuoti jo pasiimti. Po to buvo suimtas (5 t., 130-133 b.l.). Po šių perskaitytų parodymų apeliacinės instancijos teisme liudytojas R. A. parodė, kad būdamas sulaikytas perskaitė Baudžiamojo kodekso 39 straipsnį, kuriame buvo nurodyta, jog tuo atveju, jeigu jis duos parodymus ir šie parodymai bus nuoširdūs ir teisingi, tai jis bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Jis, R. A., savo iniciatyva sutiko duoti parodymus. Niekas neprašė, nei kriminalinės policijos pareigūnai, nei prokuroras, duoti parodymus, jam niekas spaudimo nedarė, nenurodinėjo kokius parodymus jis turi duoti. Neturėjo jokio pagrindo E. J. apkalbėti, prieš šį įvykį su juo susipykęs nebuvo. Šiuo metu jo santykiai su nuteistaisiais yra blogi, nes prieš juos davė parodymus. Atsakydamas į nuteistųjų gynėjų klausimus liudytojas R. A. parodė, kad jo parodymai teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo, apie tai, jog prieš išvažiuodamas į V. iš E. J. pasiskolino pinigų ir jis vienas išvyko, kartu su šeima grįžo ir jis vienas vežė narkotines medžiagas, o E. J. apgavo dėl to, kam tie pinigai buvo reikalingi, yra neteisingi, nes E. J. jam davė pinigus, kuriuos iškeitė į eurus, ir nuvažiavo pas E. J.. Prieš išvažiuojant jam E. J. įteikė voką, apvyniotą izoliacijomis, ir liepė jį paslėpti. Nuvažiavęs į V. šiuos pinigus ir voką atidavė „B“. V. jis įmonės pirkimo – pardavimo dokumentų nepasirašinėjo, atsimena, kad rašėsi ant tuščių popieriaus lapų.
Liudytojas Ž. M. teisme parodė, kad 2013 – 2014 m. remontuodavo automobilius. R. A. automobilius taip pat remontavo, tačiau jokių slėptuvių neįrenginėjo. Ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė aplinkybes. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti liudytojo Ž. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad remontavo R. A. automobilį „P“, tačiau šiame automobilyje jokių slėptuvių neįrenginėjo. Pats R. A. tvarkė šį automobilį, o jam jis duodavo tik įrankius (4 t., 170-171 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas patvirtino, kad šie jo parodymai yra teisingi.
Liudytoja S. A. teisme parodė, kad iki sulaikymo, vasaros metu, ji kartu su buvusiu vyru ir vaikais važiavo atostogauti į V.. Nežino, ar R. A. V. buvo su kuo nors susitikęs, ar vežė kokį nors krovinį. Rugsėjo mėnesį jai paskambino R. A. ir pasakė paskambinti G. V., kurio paprašyti ją su vaikais atvežti į L. apsipirkti. Juos G. V. vežė vakare, nes dieną jis dirbo. Kai jie susitiko L. nuėjo apsipirkti ir važiavo į namus. Išvažiavus iš L. automobilis „P“ pradėjo gesti ir automobilis sustojo (duomenys neskelbtini). Tada prie jų priėjo policijos pareigūnai ir juos sulaikė. Tuo metu, kai R. A. buvo sulaikytas, jai rašė laiškus. Po jos apklausos ji nuėjo pas tyrėją, nes jai grąžino daiktus, tai tuo metu atvedė ir R. A., tačiau su juo ji nebendravo, jai R. A. nieko nesakė. Apie gabentas narkotines medžiagas ji nieko nežinojo.
Liudytojas G. V. teisme parodė, kad jam paskambino S. A., kuri paprašė ją su vaikais nuvežti į L., nes R. A. grįžta iš užsienio ir jam baigėsi pinigai, todėl reikėjo jam nuvežti pinigus. Jis ją su vaikais nuvežė į aikštelę, esančią už XB. Jie persėdo į R. A. automobilį, o jis savo automobiliu išvažiavo. Jam važiuojant (duomenys neskelbtini) paskambino R. A., kuris paprašė jį su vaikais parvežti iki namų, nes jis automobilį norėjo palikti (duomenys neskelbtini). Kai jis nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), jį sulaikė.
Iš suvestinių Nr. 20-7/2-TS-302(RN), 20-7/2-TS-273(RN) matosi, kad laikotarpiu 2014 m. balandžio 24 d. – 2014 m. birželio 20 d. E. J. telefonu bendravo su D. P. ir R. A.. 2014 m. balandžio 24 d. E. J. ir D. P. susitaria susitikti, o pažymoje dėl sekimo nurodyta, jog tą pačią dieną E. J. susitiko su vyru (50-55 metų amžiaus). 2014 m. birželio 10 ir 20 dienomis E. J. telefonu bendravo su R. A.. Birželio 10 d. R. A. E. J. informuoja apie tai, kad viskas paruošta, tik jam reikia pasiimti navigaciją, nes užmiršo. Birželio 20 d. R. A. E. J. informuoja apie tai, kad jam liepė išeiti iš viešbučio, o E. J. nurodo, kad pas jį, R. A., tuoj atvažiuos vengras, taip pat E. J. pataria mažiau skambinti jam. Po to A. A. E. J. pasako, kad draugas jam patarė važiuoti link jo (E. J.) ir po to abiem atvažiuoti (1 t., 30, 31-33, 79-80 b.l.).
Iš suvestinės 20-7/2-TS-272(RN) matosi, kad 2014 m. birželio 16, 18, 19 dienomis I. K. bendrauja su R. A., kuris prašo atsiųsti adresą, kuriuo jis turi važiuoti. I. K. R. A. nurodo išmesti telefono kortelę. R. A. I. K. pasakoja, kaip jam pavyko kelionė. R. A. I. K. prašo, kai atvažiuos vienas ar kartu su E. J., atvežti navigaciją, taip pat informavo, kad kitą dieną jis turi palikti viešbutį. I. K. nurodo parašyti „Seniui“ ir jis viską sutvarkys (1 t., 49-51 b.l.).
Iš suvestinės Nr. 20-7/2-TS-278(RN) matosi, kad laikotarpiu 2014 m. birželio 15-16 dienomis ir rugpjūčio 8 d. R. A. bendravo su I. K. ir G. V.. Birželio 15 d. I. K. ir R. A. susitaria susitikti. Po to R. A. I. K. informuoja, kad pasiruošė kelionei, į automobilį įsipylė degalų. Birželio 16 d. R. A. I. K. informuoja, kad jau išvažiuoja. Rugpjūčio 8 d. R. A. G. V. pasako, kad jis jau L., tariasi, kas ir kaip galėtų jam atvežti šeimą į L., kad galėtų pravažiuoti pro sieną, jog pareigūnams nekiltų įtarimų (1 t., 58-61 b.l.).
Iš suvestinės Nr. 20-7/2-TS-277(RN) matosi, kad R. A. ir S. A., nenustatytas asmuo, taip pat ir G. V. telefonais bendravo laikotarpiu 2014 m. rugsėjo 16 ir 17 dienomis. Rugsėjo 16 d. su nenustatytu asmeniu S. A. kalbėjosi apie tai, kad ji (S. A.) važiuos pasiimti, pasitikti R. A.. Tą pačią dieną S. A. ir R. A. kalbasi apie jos (S. A.) ir vaikų kelionę į L., kurioje susitiks. R. A. informuoja S. A., kad G. V. ją su vaikais paims apie 22 val. Rugsėjo 17 d., 4 val. 08 min., S. A. ir G. V. pokalbio metu S. A. telefoną perduoda A. A., kurie susitaria netrukus susitikti (1 t. 71-76 b.l.).
Iš pažymos dėl sekimo matosi, kad 2014 m. rugsėjo 16 d. S. A. susitiko su G. V. ir jie bei S. A. vaikai išvyko link pasienio posto, pravažiavo pasienio postą ir nuvažiavo link L.. 2014 m. rugsėjo 17 d. automobiliu „P“ A. A., S. A. ir vaikai, o kitu automobiliu „X“ G. V. pravažiavo pasienio postą ir 4 val. 20 min. A. A., S. A. bei vaikai nuvažiavo link namo, esančio (duomenys neskelbtini), po to 4 val. 40 min. atvažiavo ir G. V.. Visi jie buvo sulaikyti policijos pareigūnų (1 t., 79-80 b.l.).
Iš kratos protokolo matosi, kad automobilio „P“, kuriuo naudojosi R. A., slėptuvėse rasti ir paimti: du paketai po slenksčiu vairuotojo pusėje, keturi paketai keleivio pusėje ir du paketai automobilio gale tarp atsarginio rato (1 t., 127-128, 129-131 b.l.). Iš apžiūros ir objektų apžiūros protokolų matosi, kad automobilyje „P“ buvo nustatytos įrengtos slėptuvės, kuriose buvo paslėpti 8 paketai su augalinės kilmės medžiaga. Apžiūros metu iš automobilio paimta navigacija „X“, žemėlapis „Europa“, žemėlapis „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., 1-4, 6-8 b.l.).
Specialisto išvadoje Nr. 140-(4843)-IS1-5096 nurodyta, kad paketuose, paimtuose automobilio „P“ kratos metu, rasta augalinės kilmės medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kurių bendroji masė yra 8079,31 g (1 t., 139-142 b.l.).
Iš kratos ir objektų apžiūros protokolų matosi, kad kratos metu I. K. gyvenamojoje vietoje rasti ir paimti bei apžiūrėti mobilieji telefonai ir jų kortelės. I. K. gyvenamojoje vietoje rastame telefone „S“ įvestas vardas „E“ yra E. J. telefono numeris, o prie vardo „R“ įvestas R. A. telefono numeris (2 t., 28-29, 31, 32-36 b.l.).
Iš kratos ir objektų apžiūros protokolų matosi, kad kratos metu E. J. gyvenamojoje vietoje rastas, paimtas ir apžiūrėtas mobilusis telefonas. E. J. gyvenamojoje vietoje rastame telefone „N“ įvestas vardas „E“ yra E. J. telefono numeris (2 t., 144-145, 147, 148-149 b.l.).
Iš kratos ir objektų apžiūros protokolų matosi, kad E. J. automobilyje „MX“ rasti ir apimti bei apžiūrėti daiktai – kompaktinis diskas, UAB „X bankas“ valiutos pardavimo liudijimai Nr. 154419, Nr. 945894 ir užsienio šalių kvitai. Kompaktiniame diske įrašytas navigacinio įrenginio žemėlapis. Iš UAB „X bankas“ valiutos pardavimo liudijimų matosi, kad 2014 m. rugsėjo 13 d. įsigyta 3 741 Eur. Iš užsienio šalių kvitų matosi, kad 2014 m. rugsėjo 13 d. sumokėti mokesčiai už kelius S. ir V. (2 t., 155-156, 157-160 b.l., 10 t., 175-179 b.l.).
Iš kratos ir objektų apžiūros protokolų matosi, kad kratos metu E. J. gyvenamojoje vietoje rasta, paimta ir apžiūrėta metalinė dėžė (seifas). Šioje dėžėje rasti AB Y banko valiutos pardavimo kvitai Nr. 711558, Nr. 711529 ir UAB „X banko“ valiutos pardavimo kvitai Nr. 935788, Nr. 935789. Objektų apžiūros protokole nurodyta, kad AB Y banko valiutos pardavimo kvituose nurodyta, jog 2014 m. birželio 11 d. klientui išmokėta 4 905 Eur, o iš UAB „X banko“ 2014 m. rugpjūčio 5 d. iš viso priimta 9 800,03 Lt (2 t., 173-174, 181, 182-184 b.l.).
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka taip pat buvo nutarta liudytoju apklausti D. P., tačiau atvykęs į teismo posėdį D. P. pasinaudojo savo teise neduoti parodymų, nes išskirtoje byloje pats šiuo metu įtariamas tų pačių nusikalstamų veikų padarymu.
Apeliacinės instancijos teisme liudytojas D. P. atsisakė duoti parodymus, pateikė pranešimą dėl atsisakymo duoti parodymus (10 t., 180 b.l.) ir paaiškino, kad dėl tos pačios bylos, kurioje nuteisti E. J. ir I. K., jam yra pareikšti įtarimai ir atliekamas ikiteisminis tyrimas. Nurodė, kad jis davė parodymus ikiteisminiame tyrime Nr. 03-2-00908-15, kuris yra išskirtas iš šios baudžiamosios bylos. Gavus prokuroro sutikimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo perskaityti D. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00908-15 metu. Pirmos apklausos metu D. P. atsisakė duoti parodymus (10 t., 187-188 b.l.), kitoje apklausoje D. P. kaltu neprisipažino ir parodė, kad su E. J. yra pažįstamas nuo vaikystes, pagal vardus ir pavardes I. K. ir R. A. nepažįsta. Nėra susijęs su narkotikais, nežino kuo E. J. vertėsi. 2013 m. nebuvo susitikęs su E. J., o 2014 m. jį E. J. galėjo aplankyti ligoninėje. Nuo 2010 m. kovo mėn. iki 2013 m. gruodžio 29 d. jis gyveno K.. Po to gyveno V., B.. 2014 m. balandžio 16 d. jis atvyko į Lietuvą, nes jam ketino atlikti operaciją. Jį iš ligoninės išrašė 2014 m. balandžio 25 d. Po to apie savaitę laiko gyveno pas savo tėvus adresu (duomenys neskelbtini). Tada buvo YYY iki 2014 m. birželio mėnesio pabaigos, nes jam buvo paskirta reabilitacija. Po reabilitacijos jis išvyko į K. ir ten gyveno iki 2014 m. Naujųjų metų ir grįžo į V.. Nuo 2015 m. vasario iki balandžio mėnesio jis buvo laisvės atėmimo vietoje V.K. Iki 2015 m. spalio 21 ar 22 d. jis buvo suimtas. Po to po savaitės automobiliu grįžo į V.. Kai grįžo į V., jis kelis kartus buvo išvykęs į užsienį. Gyvendamas V. jis vertėsi automobilių detalių prekyba, todėl darbo reikalais jam dažnai teko lankytis užsienio šalyse. Taip jis gyveno iki 2017 m. balandžio mėn., kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir pargabentas į Lietuvą bei patalpintas X tardymo izoliatoriuje. D. P. parodė ir tai, kad būdamas V. ir naudodamas programą „S.P.“ buvo sukūręs žemėlapį, kurį pardavė internetu. Nežino viešbučio „G“, esančio B., o XXX mieste nėra buvęs, šiame mieste neturėjo jokių verslo reikalų. Nesinaudojo ir nėra matęs automobilių „P“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „MX“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) V. naudojosi vengriška SIM kortele. Gyvendamas V., jis palaikė ryšį tik su savo motina, kuri gyvena Lietuvoje (10 t., 189-192 b.l.).
8. Dar kartą išdėstytų, o pirmosios instancijos teisme išnagrinėtų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina E. J. ir I. K. kaltę, kad jie, veikdami bendrininkų grupe su R. A., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įgijo ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų (kanapių), taip pat jie, bendrininkų grupe su R. A., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, neturėdami leidimo ir nepateikdami muitinės kontrolei, šias narkotines medžiagas gabeno per Lietuvos Respublikos sieną.
9. Apeliaciniuose skunduose itin plačiai dėstomi argumentai apie liudytojo R. A. parodymų prieštaringumą ir nepatikimumą. Nurodoma, kad R. A. parodymai keitėsi pagal ikiteisminio tyrimo situaciją. Skunduose dėstomos versijos apie tai, kad R. A., siekdamas, jog prieš jį ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas, davė ne objektyvius parodymus, o tokius, kokių reikėjo teisėsaugos institucijoms. Nurodoma, kad R. A., interpretuodamas, ar net išgalvodamas tam tikrus faktus ir aplinkybes, apkalbėjo E. J. ir I. K.. Nurodoma ir tai, kad R. A., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, parodymų nepatvirtina kiti įrodymai. Visi šie apeliacinių skundų argumentai atmetami.
10. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu, be E. J. ir I. K., R. A. irgi buvo įtariamasis. R. A. buvo pareikšti įtariamai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 249 str. 1 d., 260 str. 3 d., 199 str. 2 d., tačiau 2014 m. gruodžio 9 d. prokuroro nutarimu, kurį tą pačią dieną nutartimi patvirtino Kauno apylinkės miesto teismas, ikiteisminis tyrimas R. A. atžvilgiu buvo nutrauktas (5 t., 169-172, 174-176 b.l.). Iš šios nutarties matosi, kad įvertinęs tai, jog R. A. visiškai prisipažino dalyvavęs nusikalstamo susivienijimo daromose nusikalstamose veikose, dėl padarytų veikų nuoširdžiai gailisi, išsamiai nurodė jam žinomas aplinkybes apie nusikalstamo susivienijimo įvykdytas nusikalstamas veikas, kas padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams atskleisti nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas, duomenų, kad R. A. būtų subūręs ar vadovavęs nusikalstamam susivienijimui, negauta, taip pat ikiteisminio tyrimo metu negauta duomenų, jog R. A. atžvilgiu būtų buvęs taikytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 39¹ str., ar R. A. būtų dalyvavęs tyčia nužudant, teismas padarė išvadą, kad visi BK 39¹ str. numatyti pagrindai yra, todėl ikiteisminis tyrimas R. A. atžvilgiu buvo nutrauktas, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaip asmenį, aktyviai padėjusį atskleisti nusikalstamo susivienijimo padarytas veikas. Po to, kai R. A. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 39¹ straipsnyje numatytais pagrindais, jis buvo apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisminio nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo E. J. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, kad tai, jog šioje byloje apklaustas R. A. pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles, prilygsta vertimui liudyti prieš save. Pagal galiojančią teisminę praktiką baudžiamojo proceso įstatymas nenumato atskirų reikalavimų apklausiant kaip liudytoją asmenį, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 39¹ straipsnyje numatytais pagrindais. Šiuo pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti liudytojai apklausiami įprastine tvarka, o jų parodymai vertinami taip pat kaip ir kitų liudytojų, remiantis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Tokių asmenų parodymams nesuteikiama jokios išankstinės ar didesnės galios, palyginus su kitais bylos įrodymais; gauti baudžiamojo proceso nustatyta tvarka ir patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, jie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą įrodymų leistinumo sąlygą. Savaime suprantama, kad teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikalstamas veikas, skirti didesnį dėmesį jų objektyvumui ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008, 2K-7-2-699/2016, 2K-291-489/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į galiojančią teisminę praktiką ir į konkrečias šios bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, po to, kai R. A. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ str. pagrindu, jis pagrįstai buvo apklausiamas liudytoju, o jo parodymai pagrįstai pripažinti įrodymais. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, E. J. ir I. K. kaltė grindžiama ne tik R. A., bet ir kitais įrodymais.
11. Apeliaciniuose skunduose nurodoma dar ir apie tai, kad iš R. A. nepalankių E. J. ir I. K. parodymų ir iš jo prašymų (laiškų) ikiteisminio tyrimo pareigūnams akivaizdu, kad R. A. siekė išpildyti BK 39¹ str. sąlygas tam, jog būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir tam, kad apsaugotų savo sutuoktinę S. A. ir draugą G. V.. Nurodoma, kad R. A., norėdamas apsaugoti sutuoktinę S. A. ir draugą G. V., kurie buvo kartu su juo sulaikyti, o tuo pačiu ir save, susiklosčiusias aplinkybes – jis, R. A., su sutuoktine ir draugu sulaikyti netoli E. J. namo, tai, kad bendravo su E. J. ir jo broliu, pažinojo jo vaikus, tuo pat metu, kaip ir R. A., E. J. ir I. K. buvo B., prieš tai E. J. R. A. buvo davęs pinigų, be to, E. J. ir R. A. buvo sukonfliktavę ir susimušę – interpretavo sau palankia linkme ir tokiu būdu buvo jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ str. pagrindu. Visi šie argumentai irgi atmetami.
12. Iš bylos matosi, kad R. A. buvo sulaikytas 2017 m. rugsėjo 17 d. (6 t., 1-2 b.l.). Ikiteisminio tyrimo 2014 m. rugsėjo 17 d. pirmosios apklausos metu R. A. atsisakė duoti parodymus. Nurodė, kad parodymus duos teisme (5 t., 125 b.l.). Sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo 2014 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdžio metu, kaip teisingai nurodoma apeliaciniuose skunduose, R. A. parodė, kad savo iniciatyva važiavo į V., ten kanapes nusipirko už pinigus (10 000 Eur), paskolintus E. J., kuris nelabai žinojo kam tie pinigai, ir taip jį apgavo. Šiame teismo posėdyje R. A. irgi nurodė, kad jis yra linkęs duoti parodymus (6 t., 23-25 b.l.). Atsižvelgiant į tai, prokuroras kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu apklausti R. A.. Apklausos metu 2014 m. rugsėjo 25 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui R. A. davė parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes (5 t., 130-133 b.l.). Nuo šios apklausos kitų apklausų metu R. A. jau davė parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes, o apeliacinės instancijos teisme paneigė savo parodymus, duotus teismo posėdyje sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės paskyrimo. Iš tikrųjų R. A. eilę kartų rašė ir prašymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams apie tai, kad nori papildyti savo duotus parodymus, pranešimus apie tam tikras aplinkybes, kurių apklausų metu neparodė (6 t., 30, 32, 33, 34, 36, 37, 40, 41 b.l.). Teisėjų kolegijos nuomone, šių prašymų ir pranešimų turinys parodo, kad R. A. sutiko bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, o apklausos protokolai patvirtina, jog R. A. davė išsamius parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes. Nors apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad R. A. prie ikiteisminio tyrimo metu buvusios situacijos derino savo parodymus, siekdamas išpildyti BK 39¹ str. sąlygas tam, jog būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir tam, kad apsaugotų savo sutuoktinę S. A. ir G. V., tačiau iš apklausų protokolų matosi, kad R. A. apie esmines bylos aplinkybes parodė jau 2014 m. rugsėjo 25 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui (5 t., 130-133 b.l.). Kitų apklausų metu R. A. papildė savo parodymus, apie tam tikras aplinkybes parodė išsamiau (5 t., 134-137, 138-139, 147-148, 163-164 b.l.). R. A. parodė apie svarbias aplinkybes – kada, su kuo ir kokiomis aplinkybėmis padarė nusikalstamas veikas, įvardijo kiekvieno bendrininko vaidmenį, taip pat parodė ir apie kitas svarbias aplinkybes. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, R. A. parodymai dėl esminių aplinkybių buvo nuoseklūs viso proceso metu, t. y. tiek iki ikiteisminio tyrimo nutraukimo, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ str., tiek ir po to, apklausus jį kaip liudytoją. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad R. A. apklausų metu savo parodymus vis papildė tam tikromis aplinkybės, apie tam tikras aplinkybes paaiškino išsamiau, tačiau tai paaiškinama tuo, kad R. A. davė parodymus ne tik apie paskutinį narkotinių medžiagų įgijimą bei jų gabenimą, tačiau ir apie ankstesnius kartus, kai jis vykdavo įgyti narkotinių medžiagų. Todėl atmetami apeliacinių skundų argumentai apie tai, kad tik siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės R. A. tikslingai kiekvienos apklausos metu nurodė naujas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad R. A. laisva valia sutiko bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir davė išsamius bei nuoseklius parodymus apie nusikalstamas veikas. Tai, kad R. A. savo noru bendradarbiavo su pareigūnais ir davė nuoširdžius parodymus, patvirtino ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės instancijos teisme. R. A. parodė dar ir tai, kad neturėjo jokio pagrindo E. J. apkalbėti, prieš šį įvykį su juo susipykęs nebuvo. Apeliaciniuose skunduose nurodoma dar ir apie tai, kad R. A., duodamas nepalankius parodymus E. J. ir I. K., ne tik siekė būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, bet ir apsaugoti savo sutuoktinę S. A. ir draugą G. V.. Nurodoma apie tai, kad tarp teisėsaugos pareigūnų ir R. A. buvo sudaryti „neprocesiniai“ susitarimai, buvo vedamos derybos. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad tiek S. A., tiek ir G. V. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 str. 3 d., 199 str. 2 d. (5 t., 81-82, 116-117 b.l.). Tai, kad visus kartus, kai buvo apklausiamas R. A., buvo rašomi protokolai, patvirtino liudytojas pareigūnas T. D.. Šis pareigūnas ir pati S. A. parodė ir tai, kad nebuvo sudarytų sąlygų R. A. ir S. A. susitikti ir pabendrauti. Nors S. A. parodė, kad tuo metu, kai buvo sulaikytas R. A., šis jai rašė laiškus, o po jos apklausos pas tyrėją buvo atvestas ir R. A., tačiau ji su juo nebendravo. Jokių kitų „neprocesinių“ susitarimų nenurodoma ir apeliaciniuose skunduose, tokių duomenų nėra ir byloje.
13. Apeliaciniuose skunduose nurodoma dar ir apie tai, kad R. A., duodamas nepalankius E. J. ir I. K. parodymus, siekė apsaugoti dar ir savo sūnų. Nurodoma, kad R. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė apie įvykius, susijusius su N., o tokias aplinkybes (apie tai, kad N. pareigūnai sulaikė D. K., kuris kontrabandos būdu gabeno labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį, apie tai, jog N. pareigūnai rado tik pusę psichotropinės medžiagos kiekį ir pan.) jis galėjo sužinoti tik iš savo sūnaus. Apeliaciniuose skunduose nurodoma dar ir apie tai, kad būtent R. A., kartu su jau mirusiu R. K., įkalbėjo D. K. kontrabandos būdu į N. gabenti psichotropinę medžiagą ir tai turėjo perduoti R. A. sūnui. Atsižvelgiant į tai, pasak nuteistojo E. J. gynėjo, R. A. negalėjo duoti parodymų, kad veikė organizuota grupė ar nusikalstamas susivienijimas, nes D. K. buvo sulaikytas N., R. K. buvo miręs, o savo sūnaus negalėjo apkaltinti, todėl apkalbėjo E. J. ir I. K.. Ir šie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad iš tikrųjų ikiteisminio tyrimo metu R. A. parodė apie tai, kad N. sulaikytas I. K. brolis D. K. dėl narkotinių medžiagų, kurios rastos automobilyje „O. V.“ įrengtose slėptuvėse. Apie tai jam pasakė I. K., o po to ir E. J.. Be to, E. J. pasakė dar ir tai, kad N. pareigūnai surado tik dalį narkotinių medžiagų, o kita dalis – nerasta, todėl jam pasiūlė nuvažiuoti ir iš automobilio pavogti likusias narkotines medžiagas. Apie tokias aplinkybes R. A. parodė ir teisiamojo posėdžio metu. Bylos duomenys (N. K. X teismo 2015 m. spalio 9 d. nuosprendis, Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis (9 t., 137-138, 141-144 b.l.)) būtent ir patvirtina R. A. parodymus apie tai, kad D. K. buvo sulaikytas N. dėl narkotinių medžiagų gabenimo ir tai, jog iš pradžių N. pareigūnai D. K. vairuotame automobilyje surado tik dalį paslėptų paslėptų narkotinių medžiagų, o tai patvirtina būtent R. A. parodymų patikimumą. Jokių kitų duomenų, pagrindžiančių apeliaciniuose skunduose nurodomas aplinkybes ir keliamas versijas, byloje nėra. Todėl teisėjų kolegija šią versiją vertina tik kaip apeliantų subjektyvius, nieko nepagrįstus teiginius, bandant sumenkinti R. A. parodymų patikimumą.
14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmetus apeliaciniuose skunduose keliamas nepagrįstas versijas, teisėjų kolegijos nuomone, R. A. laisva valia bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais, duodamas išsamius parodymus prisipažino dalyvavęs nusikalstamo susivienijimo daromose nusikalstamose veikose ir aktyviai padėjo atskleisti nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu R. A. buvo apklaustas įtariamuoju, vėliau dėl jo ikiteisminis tyrimas, vadovaujantis BK 39¹ straipsniu, buvo nutrauktas, ir ta aplinkybė, kad E. J. pagal BK 249 str. 3 d., o I. K. pagal BK 249 str. 1 d., taip pat ir pagal kitus jiems inkriminuotus kaltinimus, pirmosios instancijos teismo buvo išteisinti, nesuteikia pagrindo liudytojo R. A. parodymų vertinti kaip nepatikimų. Atsižvelgiant į tai, kad R. A. parodymus patvirtina kiti įrodymai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. J. ir I. K. kaltę, be kitų įrodymų, pagrindė ir šio liudytojo parodymais.
15. Liudytojas R. A. parodė, kad kartu su E. J. ir I. K. kontrabandos būdu vežė narkotines medžiagas. Jam E. J. padavė pinigus, kuriuos jis turėjo nuvežti į B. ir perduoti asmeniui „B“ (D. P.) bei pasikrauti kanapes. Nuvykęs į B. perdavė (5 000 Eur) „B“. Į B. atvažiavo ir E. J. su I. K., kurie buvo susitikę su „B“ (D. P.). Po susitikimo, kitą rytą, E. J. nurodė jam ir I. K. važiuoti į kitą miestą įgyti kanapes. Sutartą vietą, kurioje bus kanapės, žinojo I. K.. Sutartoje vietoje – požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje – jiems buvo perduotos dvi dėžės, kurias įsidėjo į automobilį „P“. Išvažiavę iš šios aikštelės susitiko su E. J., kuris į jo automobilį atsinešė didelę pinigų sumą, kurią, liudytojo nuomone, už narkotines medžiagas. Po to važiavo į B. esantį namą, kurio garaže kanapes sudėjo į automobilio „P“ slėptuves ir atsarginį ratą. Kanapes krovė jis ir I. K., o E. J. padavinėjo. Kitą dieną išvažiavo į Lietuvą, nes narkotines medžiagas turėjo nuvežti į E. J. namus. Kelyje draugo G. V. paprašė į L. atvežti sutuoktinę su vaikais. Jis su sutuoktine ir vaikais pervažiavo sieną ir nuvažiavo prie E. J. namų, kur jį ir sulaikė. Į Lietuvą E. J. ir I. K. išvažiavo kitu automobiliu. Tai, kad tuo metu, kai buvo įgytos ir gabentos narkotinės medžiagos, V. buvo ir E. J., ir I. K., neneigia ir patys nuteistieji. Kratos ir apžiūros protokolai patvirtina, kad R. A. vairuotame automobilyje „P“ įrengtose slėptuvėse ir atsarginiame rate rasti paketai, kuriuose rasta narkotinė medžiaga – kanapės. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad R. A. nurodytą įvykių ir aplinkybių seką patvirtina ir nustatyti duomenys apie tiek E. J., tiek R. A. vykdytą eurų pirkimą, duomenys apie jų tarpusavio palaikomą ryšį telekomunikacijų priemonėmis ir taikytas atsargumo priemones naudojant įvairius telefonų abonentinius numerius, naudojant atskiras transporto priemones. Nurodyta ir tai, kad net ir ta aplinkybė, kad R. A. su automobilyje „P“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabentomis narkotinėmis medžiagomis, buvo sulaikytas prie E. J. namų (duomenys neskelbtini), patvirtina R. A. aiškinimą, kad šias medžiagas jis gabeno pagal sutartą planą pas E. J., o ne į kurią nors kitą pasirinktą vietą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, dar kartą įvertinusi R. A. parodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai ir apie tai, kad R. A. nuosekliai nurodė aplinkybes kaip ir kokiu tikslu bei kiek kartų vyko į V., nurodė kokį vaidmenį šioje veikloje atliko E. J. ir I. K., tai yra, kad pirmasis apmokėjo kelionės išlaidas, surado narkotinių medžiagų pardavėjus (kurie ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nebuvo nustatyti), aprūpino piniginėmis lėšomis, reikalingomis apmokėti už perkamas medžiagas, antrasis, kartu su R. A. tiesiogiai vyko pas narkotinių medžiagų pardavėją, nupirktas medžiagas kartu slėpė automobilyje įrengtose slėptuvėse ir po to pagal visų bendrai aptartą planą, atskiromis transporto priemonėmis, R. A. vežant automobilyje paslėptą labai didelį narkotinių medžiagų kiekį, važiavo į Lietuvą, tame tarpe ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, kur turėjo susitikti prie E. J. namų.
16. Nors teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nuteistojo E. J. apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad apie tam tikras aplinkybes (apie iš E. J. gautas pinigų sumas, skirtas sumokėti už narkotines medžiagas, apie asmens vardus, pas kurį krovėsi ir kuris parūpino kanapių, apie tai, ar R. A. po šio karto toliau planavo dalyvauti darant nusikalstamas veikas ir kt.) R. A. parodė kiek skirtingai, tačiau šios aplinkybės nesuteikia pagrindo kitaip kvalifikuoti nuteistojo E. J., taip pat ir I. K., nusikalstamus veiksmus, nesuteikia pagrindo ir išvadai apie R. A. parodymų nepatikimumą. Net ir ta aplinkybė, nurodoma nuteistojo E. J. gynėjo apeliaciniame skunde, kad K. J. parodė apie tai, jog su E. J. į V. niekada nevažiavo, nors R. A. teigė, kad vienos kelionės metu V. buvo ir E. J., irgi nepaneigia R. A. parodymų patikimumo ir E. J. kaltės. Nuteistojo E. J. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomas argumentas apie tai, kad R. A. parodymų apie D. P. vaidmenį nusikalstamoje veikoje nepatvirtina sekimo protokolas, kuris yra neinformatyvus ir nepatikimas, irgi nesumenkina liudytojo R. A. parodymų reikšmės, tuo labiau nepaneigia E. J. kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir šios aplinkybės – R. A. negalėjo parodyti garažo, kuriame krovė narkotines medžiagas (5 t., 163 b.l.), viešbučio „G“ duomenų bazėje nėra duomenų apie tai, kad E. J., I. K., R. A., būtų užregistravę aktualiu laikotarpiu (1 t., 122, 123 b.l.) – irgi nepaneigia nuteistųjų kaltės. Priešingai, nei nurodo nuteistojo E. J. gynėjas apeliaciniame skunde, iš R. A. parodymų matosi, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis parodė, jog E. J. ne tik pasiūlė vežti narkotines medžiagas, bet ir už tai susitarė atlygį, be to, iš R. A. parodymų matosi, kad tam tikras sumas R. A. ir gavo. Nors R. A. parodė ir tai, kad jam žadėdavo sumokėti pinigus ateityje, tačiau jis iš tų pinigų, kurie jam buvo duodami nusikalstamai veikai daryti, pasiimdavo tam tikras pinigų sumas. Priešingai, nei nurodoma nuteistojo E. J. gynėjo apeliaciniame skunde, 2014 m. rugsėjo 16 d. R. A. ir S. A. pokalbis apie tai, kad R. A. gavo avansą ir dar gaus atlyginimą, patvirtina, kad R. A. už nusikalstamų veikų darymą gavo pinigų būtent iš E. J.. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu R. A. parodė, kad pinigus, reikalingus nusikalstamai veikai daryti, ir nurodymus (kada išvykti ir į kurią vietą bei pas kokį asmenį važiuoti įgyti narkotinių medžiagų bei kur nugabenti šias medžiagas) duodavo E. J., parodė ir apie tai, kad jis su I. K. tiesiogiai važiavo pas narkotinių medžiagų pardavėją, slėpė narkotines medžiagas. Telefoniniai pokalbiai tarp nuteistųjų ir R. A. patvirtina ne tik tai, kad jie tarpusavyje bendravo, kaip nurodoma nuteistojo E. J. gynėjo apeliaciniame skunde, tačiau patvirtina, jog jie bendravo būtent apie keliones į V., buvimą V.. Vienos kelionės metu ir buvo įgytos, o po to pergabentos narkotinės medžiagos iš V. į Lietuvą. Aplinkybės, kad nuteistieji su R. A. telefonu tiesiogiai nekalbėjo apie narkotinės medžiagas, jų įgijimą ir gabenimą, tai, jog E. J., I. K. ar R. A. vardu nėra registracijos viešbutyje „G“, patvirtina, kad jie savo veiksmus maskavo. Ta aplinkybė, kiek kartų R. A. pasinaudojo savo šeima kaip priedanga sklandžiai pervažiuoti pro sieną, irgi neturi esminės reikšmės. Pats R. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė apie kelis kartus, kai jo sutuoktinė su vaikais buvo atvežti iki sienos, o po to kartu su jais kirto Lietuvos sieną. Kaip nurodoma nuteistojo E. J. gynėjo apeliaciniame skunde, tiek 2014 m. rugpjūčio 8 d. R. A. pokalbio metu su G. V. (1 t., 59-61 b.l.), tiek ir 2014 m. rugsėjo 16 d. R. A. pokalbio metu su S. A. (1 t., 71-76 b.l.), niekam nekyla klausimas dėl kokių priežasčių G. V. reikia nuvežti R. A. sutuoktinę ir vaikus iki L., tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai nekeičia esmės, kad tokį nurodymą R. A. gavo iš E. J.. Tokį E. J. nurodymą R. A. ir įgyvendino. Be to, E. J. jam nurodė ir L. nusipirkti SIM kortelę, o po to ją išmesti. Vieno pokalbio metu ir I. K. R. A. primena išmesti SIM kortelę. Nuteistojo I. K. gynėjo nurodomas 2014 m. rugpjūčio 8 d. pokalbis tarp R. A. ir G. V. apie tai, kad iš I. K. jokios naudos važiuojant per sieną nėra (1 t., 60 b.l.) ir tai, kad E. J. kaimynai liudytojai J. S. ir P. D. parodė, kad I. K. 2014 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais darė laiptinės remontą, irgi nepaneigia I. K., taip pat ir E. J., kaltės. Tai, kad E. J. ir I. K. telefonu nekontaktavo su R. A., kai šis automobiliu, kuriame buvo paslėptos įgytos narkotinės medžiagos, išvažiavo iš V. į Lietuvą, priešingai, nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, kaip tik patvirtina, kad nuteistieji kartu su R. A. veikė pagal iš anksto sugalvotą planą – narkotines medžiagas nugabenti į E. J. namus. Be to, tuo metu, kai buvo įgytos narkotinės medžiagos, jos paslėptos ir iš vieno miesto pergabentos į kitą miestą V. visi nuteistieji ir R. A. buvo kartu, o po to skirtingais automobiliais (vienu automobiliu E. J. ir I. K., o R. A. kitu automobiliu, kuriame ir buvo paslėptos narkotinės medžiagos) išvažiavo į Lietuvą. Pažyma dėl E. J., S. A. ir automobilio „P“ sekimo patvirtina, kad iš V. į Lietuvą automobiliu, kuriame V. įgytos ir paslėptos narkotinės medžiagos, R. A. pirmiausia nuvažiavo į E. J. namus adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., 79-80 b .l.). Nuteistojo I. K. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad po R. K. mirties jam priklausiančiu namuku, kuris yra netoli E. J. namų, naudojosi R. A., todėl narkotines medžiagas R. A. vežė būtent ten. Kito nuteistojo E. J. gynėjas irgi nurodo apie tai, kad R. A. galimai naudojosi R. K. nameliu kaip narkotinių medžiagų slėptuve. Tokie apeliacinių skundų argumentai irgi atmetami. Tokių duomenų byloje nėra. Teisėjų kolegija šią versiją vertina kaip I. K. ir E. J. bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, ši versija visiškai neįtikinanti, nes, teisėjų kolegijos nuomone, su logika nesiderina, kad R. A. naudotųsi svetimo asmens, nors ir draugo, nuosavybe po šio mirties. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ta aplinkybė, jog R. A. su automobilyje „P“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabentomis narkotinėmis medžiagomis, buvo sulaikytas prie E. J. namų ((duomenys neskelbtini)), patvirtina R. A. aiškinimą, kad šias medžiagas jis gabeno pagal sutartą planą pas E. J., o ne į kurią nors kitą pasirinktą vietą. Nuteistojo E. J. gynėjas nurodo dar ir tai, kad nei ant narkotinių medžiagų, nei ant automobilio, kuriame buvo gabentos narkotinės medžiagos, nebuvo aptikti E. J. pėdsakai. Iš tikrųjų specialistų išvados Nr. 140-(4844)IS1-2955, 140-(4845)IS1-3196 ir Nr. 140-(5236)-IS1-2957 patvirtina, kad ant pakavimo medžiagų, paimtų iš automobilio „P“, dėmių, tinkamų biologinių pėdsakų tyrimui, nerasta, o ant maišų dalių, plėvelės gniužulų, plastikinių pakuočių, paimtų irgi automobilio „P“ kratos metu, nors ir yra rankų pėdsakai, tačiau netinkami asmeniui identifikuoti. Ši aplinkybė paaiškinama tuo, jog, kaip R. A. parodė, tuo tikslu, kad nebūtų rasti nuteistųjų pėdsakai, narkotines medžiagas jie slėpė mūvėdami pirštines, o kitą dieną automobilis buvo išvalytas, nuplautas. Todėl natūralu, kad nebuvo rasti būtent nuteistųjų pėdsakai. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nepaneigia nuteistųjų E. J. ir I. K. kaltės, o dar kartą patvirtina liudytojo R. A. parodymų patikimumą. Nuteistojo E. J. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma dar ir tai, kad nenustatyta kokiomis aplinkybėmis ir kas automobilyje „P“ įrengė slėptuves narkotinėms medžiagoms gabenti. Nurodoma, kad liudytojas Ž. M. paneigė R. A. parodymus apie tai, kad jis automobilyje „P“ įrengė slėptuves. Liudytojas Ž. M. iš tikrųjų parodė, kad automobilyje „P“ jokių slėptuvių neįrenginėjo, tačiau šis liudytojas parodė dar ir tai, jog šį automobilį tvarkėsi pats R. A., o jis jam duodavo įrankius. Pats R. A. parodė, kad sutikęs su E. J. pasiūlymu pervežti narkotines medžiagas į Lietuvą ir sutarę atlygį, jis su meistru Ž. M. automobilyje „P“ įrengė slėptuves narkotinėms medžiagoms paslėpti. Jis nupirko skardas, kurias meistras pritvirtino, o jis pats tas skardas nutepė smala. Už medžiagas ir meistro darbą sumokėjo E. J.. Šiuos jo parodymus patvirtina asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriame nurodyta, kad R. A. atpažino Ž. M. kaip asmenį, remontavusį automobilį „P“ (5 t., 157-158, 159 b.l.). Liudytojas kategoriškai nepaneigė, kad įrenginėjo slėptuves narkotinėms medžiagoms slėpti R. A. automobilyje. Šis liudytojas neatmetė galimybės, kad pats R. A., su jo duotais įrankiais, įsirengė slėptuves. Teisėjų kolegijos nuomone, pats meistras galėjo ir nežinoti, kad įrenginėja būtent slėptuves narkotinėms medžiagoms gabenti. Nepaisant to, ši aplinkybė svarbi tuo, kad E. J. iniciatyva slėptuvės automobilyje „P“ buvo įrengtos tikslu gabenti įgytoms narkotinėms medžiagoms. Tai, kad slėptuvės narkotinėms medžiagoms gabenti buvo įrengtos, patvirtina automobilio „P“ apžiūros protokolas (2 t., 1-4 b.l.).
17. Apeliaciniuose skunduose nurodoma apie tai, kad į V. E. J. vyko verslo reikalais, o I. K. važiavo jam palaikyti kompanijos. Nurodoma, kad E. J. R. A. padėti prašė įsteigti ar nupirkti įmonę V., todėl R. A. davė didelę pinigų sumą įmonės pirkimui. Nurodoma dar ir tai, kad šią aplinkybę patvirtina nuteistojo E. J. gynėjo teisme pateikti dokumentai.
18. Ikiteisminio tyrimo metu atsisakęs duoti parodymus, E. J. teisiamojo posėdžio metu pateikė būtent tokią versiją apie tai kokiu tikslu davė R. A. pinigus ir kokiu tikslu vyko į V.. Jis parodė, kad 12 000 Lt ir galbūt 600 Lt padavė R. A., kuris turėjo V. nupirkti įmonę ir išnuomoti patalpas. Po kelių dienų jam paskambino R. A. ir pasakė, kad jis, E. J., gali važiuoti į V., todėl jis su I. K. išvažiavo į V.. Nuvažiavęs jam R. A. padavė vengrų kalba dokumentus, kuriuose pamatė, kad už įmonę R. A. sumokėjo mažesnę pinigų sumą, pamatė ir R. A. asmens tapatybės kortelės kopiją, kurioje buvo nurodytas kitas vardas ir pavardė (E. O.). Be to, jam R. A. paaiškino, kad įmonę nupirko savo vardu tam, jog nereikėtų laukti. Dėl to tarp jų kilo konfliktas, kurio metu jis kelis kartus sudavė R. A.. Po to paskambino R. A., kuris pasakė, kad nesusisiekė su savininku ir liepė važiuoti į Lietuvą. Todėl kitą rytą jis su I. K. išvažiavo į Lietuvą. Dokumentai, kuriuos V. jam padavė R. A., buvo jo automobilyje. Kitas nuteistasis I. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dėl kompanijos jam E. J. pasiūlė važiuoti į V.. E. J. pasakojo, kad reikia vykti į V. dėl įmonės reikalų. E. J. rūpinosi sugyventinės logistikos įmone. Jie į Lietuvą grįžo po kelių dienų. V. jis su E. J. visą laiką kartu nebuvo, nematė, kad E. J. būtų su kuo nors susitikęs. Teisiamojo posėdžio metu I. K. jau parodė, kad su E. J. vyko dėl įmonės reikalų, susijusiais su dažais. Parodė ir tai, kad sugrįžęs E. J. pasakė, jog R. A. jį apgavo, todėl jis jį suspardė. Kaip teisingai nurodyta nuteistojo E. J. gynėjo apeliaciniame skunde, liudytojos S. R. ir K. J. irgi parodė apie tai, kad E. J. planavo įsteigti įmonę, susijusią su dažais, todėl S. R. E. J. davė 12 000 Lt. Liudytojos parodė ir tai, kad E. J. dėl įmonės važiavo į V., o grįžęs pasakė, kad R. A. jį apgavo. Apeliaciniuose skunduose teisingai nurodyta ir apie tai, kad teisiamojo posėdžio metu nuteistojo E. J. gynėjas pateikė dokumentus, išverstus iš vengrų kalbos, tai – šilumą izoliuojančios medžiagos atitikties sertifikatą, liudijimą apie šilumą išsaugančios dangos įtraukimą į naujų technologijų, įrengimų ir medžiagų, naudojimą ZhKKh sferoje bei statybose, registrą, liudijimą apie šilumą izoliuojančios medžiagos atitikimą reikalavimams, steigėjo sprendimus, pareiškimą dėl Įstatymo dėl ūkinių bendrovių, įgaliojimą korespondencijos įteikimui, parašo pavyzdį, nuosavybės dalies pirkimo – pardavimo sutartį, pareiškimą dėl teisėto juridinio adreso naudojimo, pareigų atisakymo pareiškimą, pareiškimus, įstatus, pareiškimą dėl pradėjimo eiti pareigas, priėmimo – perdavimo aktus, taip pat ir asmens tapatybės kortelės kopiją (9 t., 153-201 b.l.). Nuteistojo I. K. gynėjo apeliaciniame skunde teisingai pažymėta ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje teismas dėl šių dokumentų nepasisakė. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolų matosi, kad apie šiuos dokumentus buvo apklaustas nuteistasis E. J. ir liudytojas R. A.. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad gynėjas, pateikdamas šiuos dokumentus, dėl advokato etikos negalėjo atsakyti iš kur šie dokumentai paimti (9 t., 150 b.l.). Dėl šių dokumentų nuteistasis E. J. paaiškino, kad vengrų kalba dokumentus jam padavė R. A. V.. Šiuos dokumentus pasidėjo į savo automobilį, su kuriuo ir grįžo į Lietuvą. Apie šiuos dokumentus buvo apklaustas ir liudytojas R. A., kuris paaiškino, kad 2014 m. rugpjūčio mėn. jam E. J. liepė surasti kažkokio asmens duomenis, todėl jis jam padavė iš Š. O. gimimo liudijimo kopijos iškirptą dalį, po kelių dienų E. J. paprašė ir jo nuotrauką. Dokumento, kuriame yra jo nuotrauka, tačiau išduotas E. O. vardu, nedarė, tokio dokumento nėra matęs. Liudytojas parodė ir tai, kad 2014 m. rugsėjo 9 d., kai išvažinėjo į V., jam E. J. padavė ne tik pinigus, kuriuos pakeitė į eurus, tačiau ir voką, šiuos pinigus ir voką turėjo perduoti „B“ V.. Jis pinigus ir voką padavė „B“, po to jie susitiko ir su armėnu, kuris atnešė jam pasirašyti ant popieriaus lapų. Jis pasirašė maždaug ant 15 tuščių lapų. Pasirašė ne tik savo parašu, tačiau pasirašė dar ir pagal rusišką pavardę. Jam pasakius, kad nepasirašinės, buvo pasakyta, kad tokiu atveju jis namo nevažiuos, o plauks per D.. Pas advokatą ar į oficialią įstaigą nėjo. Armėno vardo ir pavardės nežino, galbūt tai G. B..
19. Teisėjų kolegija atmeta šią apeliaciniuose skunduose keliamą versiją. Iš tikrųjų iš nuteistojo E. J. gynėjo teisme pateiktų dokumentų matosi, kad šilumą izoliuojanti medžiaga atitinka tam tikrus reikalavimus ir yra įtraukta į naujų technologijų, įrengimų ir medžiagų, naudojimą ZhKKh sferoje bei statybose, registrą, matosi ir tai, jog 2014 m. rugsėjo 1 d. kompanijos „XXX“ nuosavybės dalį G. B. pardavė E. O., apie tai, kompanijos naują vykdomąjį direktorių, naujų įstatų patvirtinimą, apie tai, jog advokatas patvirtino E. O. parašą ir pan. Tačiau šių dokumentų sudarymo aplinkybės bei atsiradimo aplinkybės kelia pagrįstų abejonių. Pirmiausia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad E. J. tokią versiją pateikė tik teisminio nagrinėjimo metu, be to, nurodė, kad šiuos dokumentus V. jam padavė R. A., o jis dokumentus pasidėjo į automobilį, kuriuo kartu su I. K. ir grįžo į Lietuvą. 2014 m. rugsėjo 17 d. buvo atlikta E. J. automobilio krata, tačiau kratos metu nebuvo paimti jokie dokumentai, susiję su apeliaciniuose skunduose keliama versija. Pažymėtina, kad iš automobilio kratos protokolo matosi, kad pats nuteistasis E. J. pareiškė, kad nutarime daryti kratą, su kuriuo E. J. buvo supažindintas, nurodytų daiktų (tame tarpe ir dokumentų, galinčių turėti įtakos nusikalstamos veikos tyrimui) nėra (2 t., 151, 155-156 b.l.). Atsižvelgiant į tai, atmetami nuteistojo E. J. parodymai apie tai, kad šie teisminio nagrinėjimo metu pateikti dokumentai buvo jo automobilyje kratos metu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš nuteistojo E. J. parodymų ir kitų bylos duomenų matosi, kad šiuos dokumentus R. A. V. neva turėjo paduoti 2014 m. rugsėjo 15-16 d., tačiau tarp tų dokumentų yra netgi 2016 m. kovo 23 d. G. B. pareiškimas, kuriame nurodomos aplinkybės apie jo susipažinimą su E. O., apie jam parduotą kompaniją. Be to, iš šių pateiktų dokumentų matosi, kad šie dokumentai, susiję su kompanijos pardavimu – pirkimu, pasirašyti 2014 m. rugsėjo 1 d. Byloje nėra duomenų apie tai, kad būtent 2014 m. rugsėjo 1 d. R. A. buvo V. ir galėjo šiuos dokumentus pasirašyti. Iš bylos duomenų matosi, kad prieš paskutinę kelionę į V. R. A. 2014 m. rugsėjo 8 d. banke keitė pinigus, kuriuos turėjo paduoti „B“ (D. P.) V.. Atsižvelgiant į tai, atmetami nuteistųjų E. J. ir I. K. parodymai ir apeliaciniuose skunduose keliama versija apie tai, kad E. J. ir I. K. į V. važiavo dėl įmonės reikalų. Teisėjų kolegijos nuomone, ši versija yra tik bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes dar ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju R. A. parodė, kad jam E. J. nurodė niekam nesakyti kelionės tikslo, o liepė sakyti, jog važiuoja dažų. Ikiteisminio tyrimo metu I. K. parodė, kad į V. važiavo dėl E. J. sugyventinės logistikos įmonės reikalų, o teisminio nagrinėjimo metu jau parodė, kad dėl įmonės, susijusios su dažais. Nors tarp pateiktų dokumentų yra E. O. asmens tapatybės kortelės, kurioje nuotrauka yra R. A., kopija, taip pat ir yra dokumentų, kuriuose neva pasirašė E. O., tačiau apie šias aplinkybes R. A. paaiškino. R. A. nurodė, kad šios asmens tapatybės kortelės nedarė ir nėra matęs, o anksčiau E. J. prašymu jis padavė iš Š. O. gimimo liudijimo kopijos iškirptą dalį, po kelių dienų E. J. paprašė ir jo nuotraukos. Paaiškino ir tai, kad V. jis pasirašė ant maždaug 15 tuščių lapų ir ne tik savo parašu, o ir kažkokiu kitu parašu. Peržiūrėjus pateiktus dokumentus maždaug ant tokio skaičiaus dokumentų ir yra neva E. O. parašai. Be to, R. A. patvirtino, kad pas jokį advokatą nėra buvęs. Atsižvelgiant į tai, taip pat ir į minėtų dokumentų atsiradimo ir pateikimo aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo nuteistojo E. J. gynėjo teisminio nagrinėjimo metu pateiktus dokumentus vertinti kaip patikimus duomenis, kurie patvirtina būtent nuteistųjų keliamą versiją, kad į V. jie važiavo dėl įmonės, susijusios su dažais, reikalų, o ne tikslu įgyti ir pargabenti narkotines medžiagas.
20. Pagal BK 260 str. 3 d. atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. jis laikomas baigtu nuo bet kurio iš minėtų alternatyvių veiksmų padarymo. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. kai asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, jų rūšis, kaina, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės (dydis, svoris), duomenys apie tai, kad kaltininkas tai žinojo, ir pan. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 199 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakciją) buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes, nuodingąsias, stipriai veikiančias, narkotines, psichotropines medžiagas arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius). Galiojančioje teisminėje praktikoje nurodyta, kad kontrabandos objektyvieji požymiai pasireiškia aktyviais veiksmais: gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomų pateikti muitinei daiktų, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikiant jų muitinės kontrolei ar kitaip išvengiant šios procedūros. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl kontrabanda laikoma baigta nuo privalomų pateikti daiktų muitinės kontrolei ar kitokio jos išvengimo momento (nereikalaujant padarinių atsiradimo). Kontrabandos subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai per valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus, ir nori taip veikti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, kai asmuo narkotines ar psichotropines medžiagas neteisėtai gamina, įgyja, laiko, gabena ir pan., taip pat šias medžiagas neteisėtai gabena per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tokia veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 199 str. 2 d. ir 259 str. ar 260 str.
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. J., I. K., kartu su R. A., kuris nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, neteisėtai įgijo, gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, turint tikslą jas platinti bei taip pat šias medžiagas neteisėtai – neturint leidimo, paslėpus ir nepateikiant muitinės kontrolei, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną – K. pasienio kontrolės punktą į Lietuvos Respubliką ir atgabeno į (duomenys neskelbtini), namo kiemą. Nors tik skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje dėl bausmių teismas nurodė, kad nuteistieji E. J. ir I. K. nusikalstamas veikas padarė veikdami tiesiogine tyčia, tačiau su tokia išvada teisėjų kolegija irgi sutinka. Teisėjų kolegija pritaria ir teismo išvadai, kad įvertinus nuteistųjų E. J., I. K. ir R. A., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, nusikalstamų veikų padarymo mechanizmą, jų visų sutartinius bendrus veiksmus, tai yra, kad jie visi bendrai išvyko į V., kartu rūpinosi narkotinių medžiagų įgijimu, jų paslėpimu įrengtose slėptuvėse, saugiu pargabenimu į Lietuvą, rodo, kad jie veikė kaip bendrininkų grupė, siekdami vieningo tikslo – atgabenti narkotines medžiagas į Lietuvą. Nuteistojo E. J. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma apie tai, kad neįrodyta, jog E. J. su R. A. buvo susitarę daryti nusikalstamas veikas. Pagal galiojančią teisminę praktiką įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Be to, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus jie atliko įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Tokios aplinkybės šioje baudžiamojoje byloje ir nustatytos. Iš R. A. parodymų matosi, kad dar 2014 m. gegužės mėn. R. A. E. J. pasiūlė į Lietuvą vežti narkotines medžiagas – kanapes. Tai, kad R. A. sutiko su E. J. pasiūlymu, ir E. J., I. K., bendrininku grupe su R. A., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, padarė nusikalstamas veikas, patvirtina įrodymų visuma. Byloje įrodyta, kad tuo pačiu metu jie visi buvo V., I. K. ir R. A., vykdydami E. J. nurodymą, įgijo narkotines medžiagas, jas nugabeno į kitą V. miestą, E. J., I. K. ir R. A. narkotines medžiagas paslėpė automobilyje „P“ įrengtose slėptuvėse ir atsarginiame rate, po to skirtingais automobiliais išvyko į Lietuvą. E. J. ir I. K. išvyko E. J. automobiliu į Lietuvą laukti grįžtančio R. A., o vėliau R. A. automobiliu „P“, kuriame buvo paslėptos įgytos narkotinės medžiagos, irgi išvyko į Lietuvą ir šiuo automobiliu pergabeno narkotines medžiagas per Lietuvos Respublikos sieną ir nugabeno prie E. J. namų. Kaip teisingai nurodyta E. J. gynėjo apeliaciniame skunde, iš tikrųjų nėra duomenų apie tai, kad E. J. pats fiziškai gabeno narkotines medžiagas per Lietuvos Respublikos sieną, tačiau kitais veiksmais, kaip jau buvo minėta, su I. K. ir R. A., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, bendrais veiksmais įgijo ir paslėpė automobilyje narkotines medžiagas, pagal bendrą susitarimą vienas R. A. automobiliu, kuriame ir buvo paslėptos narkotinės medžiagos, pergabeno per Lietuvos Respublikos sieną, įvykdė kontrabandą. Jie visi veikė pagal bendrą susitarimą ir visus skundžiamame nuosprendyje nurodytus veiksmus apėmė jų tyčia – ne tik įgyti narkotines medžiagas, bet ir jas pergabenti iš V. į Lietuvą. Todėl jie visi buvo nusikaltimo bendrininkai, veikė bendrininkų grupe ir turi atsakyti ne tik už savo pačių, bet ir už bendrininko R. A., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, padarytą kontrabandą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir išanalizavęs byloje esančius tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji E. J. ir I. K., bendrininkų grupe su R. A., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 str. 3 d. ir BK 199 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija).
22. Didžioji dalis apeliacinių skundų argumentų, susijusių su baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, atmetami.
23. BPK 305 str. 1 d. nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Iš skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio matosi, kad teismas kaip tik ir laikėsi BPK 305 str. 1 d. numatytų reikalavimų. Nuosprendžio aprašomojoje (nustatomojoje) dalyje teismas nurodė dar ir apie D. P. atliktus veiksmus. Dėl šios aplinkybės nuteistojo E. J. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis surašytas nesilaikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Ikiteisminio tyrimo metu, be kitų įtariamųjų, įtarimai buvo pareikšti ir D. P., tačiau prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas D. P. atžvilgiu buvo atkirtas (1 t., 15-17 b.l.). Iš bylos matosi, kad D. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme apklaustas nebuvo, nes buvo paskelbta jo paieška. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka D. P., nors ir atsisakė duoti parodymus, tačiau paaiškino, kad dėl tų pačių veikų, dėl kurių nuteisti E. J. ir I. K., ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo atskirtas ir jis yra įtariamasis kitame ikiteisminiame tyrime. Atsižvelgiant į tai, iš dalies tenkindama nuteistojo E. J. gynėjo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios (nustatomosios) dalies pašalina aplinkybę, kad D. P. sudaro narkotinių medžiagų pardavėją ir apie tai informavo E. J., nurodant, jog šiuos veiksmus atliko asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą (BPK 328 str. 3 p.). Kiti apeliacinių skundų argumentai, susiję su baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, atmetami. Pagal BPK 301 str. 1 d. teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš bylos matosi, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Apie R. A., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, parodymų patikimumą teisėjų kolegija šioje nutartyje jau pasisakė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. A. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ str. pagrindu, todėl nuteistojo E. J. gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad R. A. teisiamojo posėdžio metu prisaikdinimas ir įspėjimas dėl baudžiamosios atsakomybės laikytini baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Kaip minėta, baudžiamojo proceso įstatymas nenumato atskirų reikalavimų apklausiant kaip liudytoją asmenį, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 39¹ straipsnyje numatytais pagrindais. Šiuo pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti liudytojai apklausiami įprastine tvarka, o jų parodymai vertinami taip pat kaip ir kitų liudytojų, remiantis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Šioje byloje tai ir padaryta. Be to, nuteistojo E. J. gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma teisminė praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-856/2006), kurioje suformuota taisyklė, kad dėl tos pačios veikos kaip bendrininkai jau nuteisti asmenys į teismo posėdį kviečiami ir apklausiami pagal liudytojo apklausos taisykles, bet tokie asmenys neįspėjami dėl atsakomybės pagal BK 163 str. už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal BK 235 str. už melagingus parodymus ir neprisiekia, nes šiuo atveju tokia taisyklė R. A. atžvilgiu netaikoma. R. A. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 39¹ str.) ir kaip liudytojas jis pagrįstai ir teisingai apklaustas įprastine tvarka, o jo parodymai įvertinti taip pat kaip ir kitų liudytojų, remiantis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Apie tai jau buvo pasisakyta šioje nutartyje. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas įrodymus įvertino tiek ir atskirai, tiek ir jų visumą. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistųjų E. J. ir I. K. naudai. Be to, siekiant pašalinti bet kokias abejones, apeliacinės instancijos teisme iš dalies tenkinant nuteistojo E. J. gynėjo ir jo prašymus palaikiusio kito nuteistojo gynėjo irgi buvo atliktas įrodymų tyrimas. Apeliacinės instancijos teisme dar kartą buvo apklaustas R. A., taip pat ir patys nuteistieji. Nors apeliacinės instancijos teisme D. P. atsisakė duoti parodymus, tačiau jo parodymai, duoti atskirtame ikiteisminiame tyrime, teismo posėdyje buvo perskaityti, taip pat perskaityti ir kiti pateikti dokumentai. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas nei Europos Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d., nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str., nei BPK 44 str. 6 d. įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos nepažeidė, todėl atmetami ir nuteistojo E. J. gynėjo argumentai, susiję su nekaltumo principo pažeidimu. Nuteistojo E. J. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismas pažeidė BPK 8 str. 1 d. nuostatas, nes byloje yra keli dokumentai (kvitai) neišversti į lietuvių kalbą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras pateikė šių kvitų vertimus į lietuvių kalbą ir šie dokumentai buvo ištirti, perskaityti teismo posėdyje.
24. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas E. J. ir I. K.bausmes teismas nepažeidė BK 41 str. 2 d. ir BK 54 str. 1 d., 2 d. reikalavimų. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstyti bausmių nuteistiesiems paskyrimo motyvai. Teismas nenustatė nuteistųjų E. J. ir I. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu pagrįstai nustatė jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Skirdamas bausmes nuteistiesiems teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Teismas įvertino tai, kad E. J. ir I. K.padarė sunkų ir labai sunkų nusikaltimus (BK 11 str. 5 d., 6 d.). Teismas pažymėjo, kad tokio pobūdžio nusikaltimai sudaro itin didelį pavojų visuomenei, jos saugumui, nusikaltimas, susijęs su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, kelia didelį pavojų žmonių sveikatai, gyvybei, padeda plisti narkomanijai. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, į kiekvieno nuteistojo veiksmus, teismas pagal BK 260 str. 3 d. ir BK 199 str. 2 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakciją) nuteistiesiems E. J. ir I. K. paskyrė už sankcijų vidurkius mažesnes laisvės atėmimo bausmes. Teisėjų kolegijos nuomone, E. J. ir I. K. paskirtos bausmės, taip pat ir galutinės subendrintos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra. Pažymėtina, kad švelninti paskirtas bausmes nuteistųjų E. J. ir I. K. gynėjų apeliaciniuose skunduose neprašoma.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 25 d. nuosprendį pakeisti.
Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad D. P. surado narkotinių medžiagų pardavėją ir apie tai informavo E. J., ir nurodyti, kad šiuos veiksmus atliko asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistojo I. K. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.