- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-19
- Bylos Nr.
- I-9423-811/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03965-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. R. padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 8 550 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).
Paaiškino, kad 2011-11-20 iki 2016 m. pradžios atskirais laikotarpiais jis buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą konvojavimo automobiliais, neatitinkančiais teisės aktų reikalavimų: automobiliuose buvo per mažai vietos; nebuvo saugos diržų; nebuvo įrengtos šildymo, ventiliacijos sistemos (žiemą temperatūra būdavo + 8-16° C, vasarą +33° C); buvo konvojuojamas su antrankiais, kurie po konvojavimo nebuvo nuimami. Teigia, kad konvojuojamas tokiomis nežmoniškomis sąlygomis patyrė garbės ir orumo pažeminimą, nepatogumus, diskomfortą ir dvasines kančias. Taip pat nurodė, kad konvojavimo metu jam trūkdavo oro ir jis vos neprarado sąmonės. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų. Paaiškino, kad skundo reikalavimams ieškinio senatis netaikytina, kadangi buvo pažeistos absoliučios Europos Žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintos pareiškėjo teisės – teisė į gyvybę (2 str.) ir teisė nepatirti nežmoniško elgesio (3 str.), kurių gynimui senaties terminai netaikomi, bet to, Tarnybos padaryti pareiškėjo teisių pažeidimai buvo sisteminiai.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 4-9) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Tarnybos turimais duomenimis, pareiškėjas buvo konvojuojamas tinkamomis konvojavimui transporto priemonėmis, kuriose kameros įrengtos pagal higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai ir greito atrakinimo užraktai. Visas specialusis transportas turi registracijos liudijimus ir kasmetines techninės apžiūros ataskaitas, jų eksploatacija grindžiama šiais dokumentais. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, patikrinusi specialiąsias transporto priemones, nenustatė, kad kamerų aplinka būtų netinkama vykdyti konvojavimui. Tarnyba užtikrina, kad specialiuoju transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Maksimalus leidžiamas konvojuojamųjų asmenų skaičius pareiškėjo konvojavimo metu nubuvo viršijamas. Dėl saugos diržų paaiškino, kad Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), 146 p. nėra įtvirtinto reikalavimo įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Be to, pagal galiojančius teisės aktus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, jeigu jie yra įrengti. Dėl antrankių naudojimo konvojavimo metu paaiškino, kad Tarnybos pareigūnai, vykdantys konvojavimo funkciją, vadovaujantis Viešojo saugumo tarnybos įstatymo 6 str. 2 d., 7 str. 4 d., l0 str. 2 d. ir Konvojavimo taisyklių 221 p. ir 223 p., turi teisę naudoti specialiąsias priemones – antrankius, apie kurių naudojimą daromi įrašai konvojaus dokumentuose. Konvojaus dokumentacijoje nėra įrašų apie pareiškėjo atžvilgiu naudotas spec. priemones jį konvojuojant. Tarnyba neturi duomenų, kad konvojuojant pareiškėją būtų pažeisti teisės aktų reikalavimai. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu konvojaus viršininkui turėjo teisę žodžiu ar raštu teikti skundus dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. Konvojaus viršininkas apie gautus skundus daro įrašus konvojaus kelionės ar postų žiniaraščiuose. Tarnyba neturi duomenų dėl pareiškėjo nusiskundimų apie netinkamas konvojavimo sąlygas. Tarnyba sprendimų dėl suimtųjų / nuteistųjų asmenų konvojavimo nepriima ir asmens duomenų pagrindu nekaupia bei nesistemina informacijos apie asmenų konvojavimo įvykius. Dokumentus, susijusius su sprendimais dėl asmens konvojavimo, pagal kompetenciją rengia ir įformina Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos, policijos teritorinės įstaigos ar teismai. Informacija apie suimtųjų, nuteistųjų asmenų išvykimą / atvykimą (konvojavimą) fiksuojama ir kaupiama asmens byloje, kuri yra minėtų įstaigų žinioje. Pareiškėjas skunde neindividualizavo skundžiamų konvojavimo aplinkybių ir savo teiginiams pagrįsti nepateikė konkrečių duomenų. Pareiškėjui nepakanka tik abstrakčiai nurodyti, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, bet būtina konkrečiai apibrėžti neteisėtus veiksmus ir jų konkrečią išraišką. Pareiškėjas buvo konvojuojamas tinkamai, be to, byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad konvojavimo metu būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata ar kilo kitokios neigiamos pasekmės. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra CK 6.271 str. nustatytų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės pažeidžiamos, galėjo operatyviai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, todėl atsakovės atstovė, vadovaudamasi CK 1.125 str. 8 d. ir 1.126 str. 2 d., prašo taikyti ieškinio senatį skundo reikalavimams dėl Tarnybos veiksmų iki 2013-10-03.
Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, civilinės atsakomybės, vykdant jo konvojavimą atskirais laikotarpiais nuo 2011-11-20 iki 2016 m. pradžios. Pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad atskirais laikotarpiais nuo 2011-11-20 iki 2016 m. jis buvo konvojuojamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, nes konvojavimo automobiliuose buvo per mažai vietos, nebuvo saugos diržų, nebuvo įrengtos šildymo, ventiliacijos sistemos ir kt.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str., nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė tokiu atveju kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 str. 8 d. yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovės atstovė Tarnyba atsiliepime į skundą prašo taikyti CK 1.125 str. 8 d. nustatytą ieškinio senaties terminą taikyti ieškinio senatį skundo reikalavimams dėl Tarnybos veiksmų iki 2013-10-03 (b. l. 4-9). Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią atskirais laikotarpiais nuo 2011-11-20 iki 2016 m. pradžios, o skundą teismui pateikė tik 2016-10-04 (pagal spaudą ant voko) (b. l. 1, 2), t. y. praleidęs CK 1.125 str. 8 d. nustatytą ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio nuo 2011-11-20 iki 2013-10-03.
Byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams svarbus CK reglamentavimas, kurio 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 str. 1 d.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.
Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties termino ir teigia, kad skundo reikalavimams ieškinio senatis netaikytina, nes neteisėtais Tarnybos veiksmais buvo pažeistos absoliučios Europos Žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintos pareiškėjo teisės – teisė į gyvybę (2 str.) ir teisė nepatirti nežmoniško elgesio (3 str.), kurių gynimui senaties terminai netaikomi, bet to, Tarnybos padaryti pareiškėjo teisių pažeidimai buvo sisteminiai.
Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos uždelsto kreipimosi į teismą aplinkybės yra subjektyvios ir nepagrįstos objektyviais duomenimis, todėl jos nelaikytinos svarbia priežastimi, sutrukdžiusia pareiškėjui laiku kreiptis į teismą ir negali būti objektyviu pagrindu atnaujinti praleistą 3 metų senaties terminą dėl, pareiškėjo teigimu, neteisėtų Tarnybos veiksmų vykdant jo konvojavimą atskirais laikotarpiais nuo 2011-11-20 iki 2013-10-03. Teismas pažymi, kad CK 1.125 str. nuostatos yra imperatyvios ir nenumato ieškinio senaties termino netaikymo išimčių. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 3 p., konvojavimas yra lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą, konvojavimo įvykis yra baigtinis ir apibrėžtas laike, t. y. jis neturi tęstinumo požymio, todėl dėl kiekvieno konvojavimo įvykio skundo padavimo terminas skaičiuotinas atskirai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 išaiškinta, jog bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ji pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas sirgo ar kokios nors kitos objektyvios aplinkybės atėmė jam galimybę anksčiau kreiptis į teismą, tame tarpe - skundą teismui išsiųsti paštu. Atsižvelgiant į šioje byloje keliamo teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visais jo skunde nurodytais laikotarpiais žinojo arba turėjo žinoti aplinkybes, kuriomis grindžia skundo reikalavimą, todėl skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo dėl, pareiškėjo teigimu, neteisėtų Tarnybos veiksmų vykdant jo konvojavimą atskirais laikotarpiais nuo 2011-11-20, jis turėjo teisę pateikti teismui vėliausiai iki 2014-11-20, tačiau pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2016-10-04, t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl atskirais laikotarpiais nuo 2011-11-20 iki 2013-10-03 patirtos neturtinės žalos atlyginimo, pateikti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).
Vertinant šioje byloje pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinę, jog įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl tarp jų praeityje susiklosčiusių teisinių santykių nebus inicijuojamas teisminis ginčas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008; 2008-07-25 nutartis adm. b. Nr. A146-335-08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-23 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-344/2011 ir kt.). Taip pat akcentuota, kad asmuo privalo tinkamai rūpintis savo teisių gynyba, sąžiningai naudotis įstatymo nustatytomis procesinėmis teisėmis, tame tarpe ir skundo teismui padavimo teise, tuo tarpu esant neapdairiam, nerūpestingam ir pasyviam paties suinteresuoto asmens elgesiui, jo galimai pažeistos teisės negali būti ginamos ir jis turi prisiimti visą su tuo susijusią riziką. Pabrėžiama, jog tais atvejais, kai teisės pažeidimas egzistavo ir asmuo tai suvokė, tačiau nesiėmė priemonių pažeistai teisei ginti, galima konstatuoti, kad civilinių teisinių santykių stabilumas, kaip didesnė vertybė, turi būti išsaugota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-31 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-27/2011 ir kt.).
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl atskirais laikotarpiais nuo 2011-11-20 iki 2013-10-03 patirtos neturtinės žalos atlyginimo, pateikti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimams dėl aukščiau nurodyto laikotarpio taikomas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ir skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė teismui tikslaus laikotarpio, dėl kurio reiškia skundo reikalavimus, pabaigos termino (2016 m. pradžia) ir pateikė teismui prašymą tikslius su jo konvojavimu susijusius duomenis išreikalauti iš Tarnybos (b. l. 1). Tarnyba pateikė teismui duomenis, kurių turinys patvirtina, kad Tarnybos pareigūnai pareiškėją laikotarpiu nuo 2013-10-04 iki 2016 m. pradžios konvojavo iš viso 4 kartus, o pareiškėjo konvojavimas vyko šiomis dienomis: 2014-05-23, 2014-06-04, 2015-09-02, 2015-10-09 (b. l. 58-69). Taigi, atsakovės atstovės pateikta medžiaga, kurios pareiškėjas neginčija ir kuria teismas neturi pagrindo abejoti, patvirtina, kad laikotarpis, iš kurio šioje byloje kildinamas pareiškėjo reikalavimas atlyginti atsakovės atstovės veiksmais jam padarytą neturtinę žalą, baigėsi 2015-10-09.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, toliau šioje byloje nagrinėtinas pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti neturtinę žalą atskirais laikotarpiais nuo 2013-10-04 iki 2015-10-09 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Pažymėtina, kad sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytu atveju. Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Konvojavimo taisyklių 3 p. įtvirtinta, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą; konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad konvojaus automobiliuose jam trūkdavo vietos. Šiam klausimui svarbus Konvojavimo taisyklių 109 p., kuriame nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Byloje pateikti kelionės žiniaraščių išrašai, iš kurių matyti, su kiek asmenų, kokiais maršrutais ir kokiais automobiliais pareiškėjas šioje byloje nagrinėjamu laikotarpiu buvo konvojuojamas (b. l. 58-69). Taip pat pateiktos konvojavimui naudojamų automobilių schemos (b. l. 86-108), kuriose nurodytas sėdimų vietų kiekis. Iš minėtų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais, kuriuose įrengtose kamerose yra 1, 2, 4, 5 sėdimos vietos arba įrengti suolai (b. l. 86, 89, 100, 106). Įvertinus minėtus rašytinius įrodymus, nenustatyta, kad pareiškėjas buvo vežamas automobilyje, kuriame būtų daugiau asmenų, nei yra įrengta sėdimų vietų, be to, iš pateiktų dokumentų matyti, kad vežant didesnį asmenų kiekį, nei telpa viename automobilyje, būdavo skiriami papildomi automobiliai (b. l. 86-108), todėl negalima konstatuoti pažeidimo, susijusio su vietos trūkumu konvojavimo metu, galinčio būti pagrindu neturtinei žalai priteisti.
Kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai priteisti, pareiškėjas nurodo saugos diržų nebuvimą konvojavimui skirtose transporto priemonėse. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 146 p., numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT 2015-12-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A2817-502/2015. Reikalavimas prisegti konvojuojamą asmenį saugos diržais yra įtvirtintas tik Konvojavimo taisyklių 163 p., reglamentuojančiame asmens konvojavimą kitomis transporto priemonėmis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiomis konvojavimui skirtomis transporto priemonėmis - Mercedes Benz (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Mercedes Benz (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Volkswagen Crafter 50 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Volkswagen Crafter 50 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 86-108), todėl konstatuotina, kad Tarnyba, konvojuodama pareiškėją transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų saugos diržų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad konvojavimo automobiliuose nebuvo įrengtos šildymo ir ventiliacijos sistemos (konvojavimo kamerose, pareiškėjo teigimu, žiemos metu temperatūra siekdavo tik + 8-16° C, o vasarą +33° C). Konvojavimo taisyklių 146.4 p. nustatyta, kad specialiajame automobilyje turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, (...) įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui. Iš Tarnybos teismui pateiktų pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių schemų matyti, kad visuose asmenų konvojavimui skirtuose automobiliuose buvo įrengta ventiliacija ir šildymo įrenginys (b. l. 86-108), todėl pareiškėjo argumentai, susiję su konvojavimui naudojamų automobilių būkle vertintini kaip nepagrįsti.
Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 195 p. nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais (Konvojavimo taisyklių 221 p.). Pagal Konvojavimo taisyklių 223.1-223.1 p., viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones taip pat naudoja: ypatingojo konvojaus metu; konvojuodami konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą; konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Taigi, Tarnybos pareigūnai, vykdantys konvojavimo funkciją, atsižvelgiant į konvojaus apsaugos tikslus bei konvojavimo aplinkybes, turi teisę naudoti specialiąsias priemones, tarp jų – antrankius.
Teismas pažymi, kad apie spec. priemonių (tarp jų – ir antrankių) panaudojimą konvojavimo metu kelionės žiniaraščiuose turi būti daromi įrašai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kada ir kokiu būtent maršrutu konvojuojant jam buvo uždėti antrankiai, o byloje esančioje pareiškėjo konvojavimo dokumentacijoje nėra įrašų apie jo atžvilgiu naudotas spec. priemones, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl jo atžvilgiu galimai panaudotų specialiųjų priemonių Tarnybos konvojaus pareigūnams žodžiu ar raštu teikė nusiskundimus. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta aukščiau, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai, susiję su neteisėtu specialiųjų priemonių naudojimu jo konvojavimo metu vertintini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad konvojavimo metu jam trūkdavo oro ir jis vos neprarado sąmonės. Kaip jau buvo minėta, viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų yra reali žala. Pažymėtina, kad konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 p. apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Byloje nėra duomenų apie tokius įrašus, o pareiškėjas nenurodė, kad teikė nusiskundimus dėl konvojavimo sąlygų iškart patyręs nurodomus teisių pažeidimus. Taip pat, nenustatyta, kad jam nebūtų buvusi sudaryta galimybė tokius skundus pateikti. Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą, o šiuo atveju jokie nusiskundimai nebuvo užfiksuoti.
Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2217-13 ir kt.). Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, kad konvojuojant pareiškėją Tarnybos pareigūnai laikėsi teisės aktuose nustatytų konvojavimo reikalavimų ir nustatytos konvojavimo tvarkos, todėl pareiškėjas dėl Tarnybos vykdytų jo konvojavimų neturtinės žalos CK 6.250 str. prasme nepatyrė.
Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju dėl netinkamų konvojavimo sąlygų pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė, todėl skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjo R. R. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.