Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-651-634/2015

Teisėja Vaidutė Stangvilienė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00988-2013-3

2015 m. spalio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Evaldo Gražio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Jaunučiui Vailioniui, nuteistajam D. C., jo gynėjui advokatui Česlovui Žukauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo gynėjo advokato Česlovo Žukausko apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. C. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

- pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 7 mėnesiams;

- pagal BK 146 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

- pagal BK 181 str. 1 d. – laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. bausmės, paskirtos pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir 146 str. 1 d., subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d. ši bausmė subendrinta su bausme paskirta pagal BK 181 str. 1 d. jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta – 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Taikant BK 64¹ str. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 str. 3 d. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2012-11-23 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė – 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2015-05-05.

Į laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014-07-24 iki 2015-05-05.

Iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta palikti galioti kardomąją priemonę – suėmimą.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 351,89 Eur/1215 Lt suma gydymo išlaidoms atlyginti iš D. C. solidariai su D. D., A. V., R. C., S. M. ir E. D., iš kurių gydymo išlaidų atlyginimas priteistas 2014-04-16 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-224/2014.

Kaltinamojo ekstradicijos išlaidas nuspręsta pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš D. C. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai 1479,43 Eur (atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. C. nuteistas už tai, kad 2013-04-27 laikotarpiu nuo 19 val. iki 21 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo esančiame miške, veikdamas bendrai su teismo jau nuteistais A. V., R. C., D. D., S. M., E. D., išgertuvių metu, įžūliu elgesiu, grasinimais ir patyčiomis, iš chuliganiškų paskatų demonstravo nepagarbą aplinkiniams: be jokios priežasties S. M. sudavė smūgį T. G. rankos delnu į galvą, po to E. D. taip pat sudavė T. G. smūgį rankos delnu į veidą, bei prie jų prisijungęs A. V. sudavė smūgį ranka į veidą T. G.; pamatęs mušamą T. G., D. C. taip pat be jokios priežasties spyrė jam dešine koja į galvą, po ko T. G. nugriuvo ant žemės. Jam atsistojus ir bandant pabėgti, nukentėjusįjį nusivijo palaidas D. C. šuo. Tęsdamas nusikalstamą veiką D. C. kartu su A. V. ir R. C. nuėjo prie T. G., kuris bijodamas šuns, sustojo ir jį prievarta atsivedė atgal į išgertuvių vietą ir liepė būti kartu, dėl ko nukentėjusysis negalėjo išeiti namo. S. M. ir E. D. išėjus, D. C., D. D., A. V. ir R. C. toliau tyčiojosi iš nukentėjusiojo. D. D. vėl be jokios priežasties ne mažiau du kartus ranka sudavė T. G. į smakrą, o A. V. ne mažiau kaip keturis kartus sudavė T. G. ranka į pilvo sritį. Toliau visiems išgėrinėjant alkoholinius gėrimus vėl tyčiojosi iš T. G., jį žemino, neleido pasišalinti. Tęsdami nusikalstamą veiką D. C. su A. V., R. C. ir D. D. nusivedė T. G. toliau į mišką, siekiant jį pažeminti. A. V. liepė T. G. rankomis išsikasti duobę, o T. G. kasant rankomis duobę, nukentėjusysis buvo mušamas per nugarą, D. D. spyrė T. G. į nugarą, po to A. V. ir R. C., prikišę mobiliojo ryšio telefonus prie nukentėjusiojo galvos, nukentėjusiajam grasino. Tokiais veiksmais nukentėjusiajam T. G. padarė kūno sužalojimus - apatinio žandikaulio dešinės pusės lūžimą, paviršutinius odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, nosies nugarėlės viršutinėje dalyje, kairės akies apatiniame voke, viršutinės lūpos dešinėje pusėje, dešinio skuosto srityje, kaktos dešinėje pusėje, dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, poodines kraujosruvas pakaušio vidurinėje dalyje, dešinio smilkinio srityje ir sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl apatinio žandikaulio dešinės pusės lūžimo, dėl ko nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui iš chuliganiškų paskatų. Tokiais bendrais veiksmais D. C. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nesunkiai dėl chuliganiškų paskatų sužalojo nukentėjusįjį, neteisėtai atėmė žmogui laisvę, nesant pagrobimo požymių. Veikos kvalifikuotos pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir 146 str. 1 d.

Be to, D. C. nuteistas už tai, kad tą patį vakarą, 2013-04-27 apie 21 val. (duomenys neskelbtini) mieste (duomenys neskelbtini) gatvėje, veikdamas kartu su teismo jau nuteistais A. V., R. C. ir D. D., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų kartu buvusiųjų naudai reikalavo iš T. G. perduoti turtą - 500 Lt pinigų, grasindami prieš jį panaudoti fizinį smurtą – mušti, neišleisti į namus. T. G. pasakius, kad namuose turi 300 Lt ir juos atiduos, D. C. kartu su A. V., R. C. ir D. D. lydėjo T. G. iki jo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) mieste (duomenys neskelbtini), kad nukentėjusysis perduotų pinigus, tačiau turto neužvaldė, nes nukentėjusysis pasislėpė bute. Veika kvalifikuota pagal BK 181 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. C. gynėjo advokato Česlovo Žukausko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio jame nesutinkama su ekstradicijos išlaidų priteisimu, veikų kvalifikacija pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., 146 str. 1 d., taip pat prašoma pakeisti bausmės rūšį, skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl D. C. kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 str. 2 d. 8 p., 181 str. 1 d., 146 str. 1 d., teisinio vertinimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas D. C. veiksmus kvalifikavęs pagal BK 284 str. 1 d. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pagal BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis materiali. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 str. 1 d. atsiranda tada, kai kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, realiai sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką.

Apylinkės teismas, iš esmės remdamasis tik tuo, kad prieš kitą asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, konstatavo, kad D. C. demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė viešosios tvarkos sutrikdymas. Teismas privalo ne tik teoriškai, bet ir argumentuodamas konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis padaryti išvadas dėl viešosios tvarkos pažeidimo padarinių. Skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad „nusikalstami veiksmai padaryti viešoje vietoje, prie daugiabučių gyvenamųjų namų“. Tačiau vien to nepakanka faktui konstatuoti, kad viešoji tvarka ar rimtis buvo sutrikdyta. Jokių konkrečių duomenų, kad viešoji tvarka ar rimtis buvo realiai sutrikdyta, byloje nėra, o teismo konstatuotos aplinkybės, kad įvykis buvo prie daugiabučių gyvenamųjų namų yra tik iš dalies teisingos, kadangi kaip matyti ir iš kaltinimo, ir iš bylos duomenų, veika buvo padaryta atokioje vietoje, (duomenys neskelbtini) mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo esančiame miške. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje neretai pripažįstamas pakankamu pagrindu visuomenės rimties sutrikdymui konstatuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-318/2012, 2K-719/2013 ir kt.), tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio vietoje pašalinių asmenų nebuvo.

Kolegija daro išvadą, kad nepagrįstai pripažinta, jog D. C. veiksmuose buvo BK 284 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis, nes šioje byloje nenustatytas būtinasis BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymis – pavojingos veikos padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-696/2015). Dėl to skundžiamas nuosprendis dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, ir šioje dalyje priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

Tuo tarpu aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti D. C. veiksmų kvalifikacija pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiajam konstatuoti tokie sužalojimai: apatinio žandikaulio dešinės pusės lūžimas, paviršiniai odos nubrozdijimai kaktos kairėje pusėje, nosies nugarėlės viršutinėje dalyje, kairės akies apatiniame voke, viršutinės lūpos dešinėje pusėje, dešinio skruosto srityje, kaktos dešinėje pusėje, dešinio kelienio sąnario priekiniame paviršiuje, poodinės kraujosruvos pakaušio vidurinėje dalyje, dešinio smilkinio srityje. Sužalojimas kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl apatinio žandikaulio dešinės pusės lūžimo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 1, b. l. 20-25). Kaip matyti iš D. C. parodymų pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiojo T. G. iki įvykio pastarasis beveik nepažinojo, o atliekamus veiksmus sąlygojo jaunas amžius bei išgerto alkoholio kiekis (t. 2, b. l. 38-39). Nukentėjusysis T. G. parodė, kad jis bandė klausti už ką yra mušamas, tačiau niekas jam neatsakė (t. 1, b. l. 38). D. D. dar ikiteisminio tyrimo metu aiškindamas faktines įvykio aplinkybės nurodė, kad smūgiai T. G. buvo suduoti be jokios priežasties, tai yra iš „durnumo“ (t. 1, b. l. 46). Anot R. C., D. kirto T. be priežasties rankos kumščiu į galvą (t. 1, b. l. 56), analogiškas aplinkybes nurodė ir S. M. (t. 1, b. l. 60). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad smurtauti prieš nukentėjusįjį buvo pradėta be jokios priežasties, dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo ir tokie jo elgesio motyvai atitinka chuliganiškų paskatų turinį. Neabejotina, kad atlikti veiksmai buvo itin įžūlūs ir agresyvūs, iš asmens buvo tyčiojamasi, jam grasinama, liepiama rankomis išsikasti sau duobę, jis buvo pjudomas šunimi, neleidžiama pasišalinti, tokiu būdu nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Apeliaciniame skunde nėra nurodytos jokios asmeninės paskatos sąlygojusios fizinio smurto proveržį, o pirmosios instancijos teisme iškelta versija dėl pasipiktinimo nukentėjusiojo elgesiu bendro pasibuvimo metu laikytina tik mažareikšme dingstimi neteisėtiems veiksmams. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes D. C. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 138 str. 2 d. 8 p. – taikytas tinkamai, nustačius visus būtinus šio nusikaltimo sudėties požymius.

Kaip teisingai nurodyta nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, ši baudžiamoji byla yra išskirta iš kitos baudžiamosios bylos Nr. 1-71-224/2014, kurioje Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendžiu dėl to paties įvykio yra nuteisti kiti asmenys. Tai, kad minėtu Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendžiu D. D., S. M. ir E. D. išteisinti dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 146 str. 1 d., nesudaro pagrindo analogiško sprendimo priimti ir D. C. atžvilgiu. Šiuo atveju bylos medžiaga patvirtina, kad būtent D. C. bei kartu su juo veikę bendrininkai A. V. ir R. C. savo aktyviais veiksmais neteisėtai atėmė nukentėjusiajam T. G. laisvę. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio metu teiktų D. C. paaiškinimų iš esmės to, kad jis vijosi T. G. kartu su šunimi, nes nenorėjo, kad pastarasis eitų namo, jis neginčijo (t. 2, b. l. 38). Nukentėjusysis T. G. taip pat patvirtino, kad jis bandė pabėgti, tačiau D. C. jį su šunimi sulaikė, prie jo atbėgę A. V., D. C. ir R. C. parsivedė jį atgal (t. 1, b. l. 162). A. V. teigimu, T. bandė bėgti link gatvės, link namų, tačiau D. pradėjo rėkti paleisiu šunį ir jį paleido, šuo pasivijo T., ir D. atsivedė C. atgal (t. 1, b. l. 51). R. C. taip pat patvirtino, kad T. pradėjus bėgti link gatvės T. paleido savo šunį, sakydamas „paimk“, T. sustojus D. priėjo prie jo ir atsivedė atgal (t. 1, b. l. 56). S. M. nurodė, kad T. pradėjus bėgti, D. paleido šunį, T. sustojus D. jį atsivedė atgal (t. 1, b. l. 60). Analogiškas aplinkybes patvirtino ir D. D., jog T. mėgino bėgti, tačiau D. su šuniu jį pagavo ir parsivedė atgal (t. 1, b. l. 46). Išdėstytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui neduoda pagrindo abejoti, kad D. C. atlikti veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 146 str. 1 d., kaip neteisėtas žmogaus laisvės atėmimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis D. C. taip pat nurodė, jog jam nepagrįstai buvo inkriminuotas turto prievartavimas, kadangi nukentėjusiojo jis nieko neprašė, tiesiog buvo šalia tuo momentu.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad nuteistasis D. C. nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 str. 1 d. padarė veikdamas bendrininkų grupėje su nuteistaisiais A. V., R. C. ir D. D.. Bendrininkavimo padarant nusikaltimą esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas atsako ne tik už savo asmeniškai padarytus veiksmus, bet ir už visus baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, kuriuos sukėlė veikdamas pagal susitarimą. Atkreiptinas dėmesys, jog susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį. Šiuo atveju darytina pagrįsta išvada, kad D. C. ir kitų nuteistųjų A. V., R. C., D. D. veiksmai buvo nukreipti jų bendrų nusikalstamų sumanymų įgyvendinimui – turtinės naudos gavimui. Nukentėjusysis T. G. paaiškino, jog iš jo buvo pareikalauta duoti 500 Lt sumą, sutikus duoti 300 Lt D. D., A. V., R. C. ir D. C. jį tempė namo grasindami nesikreipti į policiją. Prie buto durų jį atlydėjo A. V. (t. 1, b. l. 38, 162). D. C. taip pat pripažino, kad vaikinai liepė T. G. duoti pinigų, kad jo nepalaidotų, tuomet visi kartu patraukė į T. G. namus. Jis liko stovėti lauke su šuniu, o su T. G. į namus paimti pinigų nuėjo A. V., R. C., D. D. (t. 2, b. l. 39). A. V. patvirtino, kad jis apkabino T. per petį ir vedė link namų, kad pastarasis duotų žadėtus 300 Lt, D. su šuniu ėjo šone, o R. su D. iš paskos (t. 1, b. l. 51). R. C. nurodė, kad A. reikalavo iš T. G. pinigų, tuomet T. pasakė, kad namuose turi 300 Lt, link namų T. vedė A. apsikabinęs per kaklą, kad šis nepabėgtų, D., D. ir jis ėjo greta (t. 1, b. l. 56). D. D. iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes, jog iš T. abu D. draugai pradėjo reikalauti pinigų, pastarasis atsakė, kad turi 300 Lt, tuomet jie paėmė T. už parankių ir vedė namo, jis su D. ėjo kartu, einant T. garsino nesikreipti į policiją (t. 1, b. l. 46).

Tai, kad D. C. nukentėjusiojo neprašė duoti pinigų, jo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nepaneigia, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog pastarasis daromai nusikalstamai veikai iš esmės pritarė ir savo veiksmais dalyvavo ją darant, neteisėtų veiksmų nestabdė. Priešingai, kartu su kitais nuteistaisiais lydėjo nukentėjusįjį namo, kad pastarasis galėtų perduoti pinigus, grasino nesikreipti į policiją, laukė kol šis grįš su pinigais, o teismo posėdžio metu patvirtino, kad gautus pinigus būtų pragėrę (t. 2, b. l. 39). Atsižvelgiant į tai, kad visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, D. C. pagrįstai pripažintas kaltu dėl svetimo turto prievartavimo (BK 181 str. 1 d.).

Tuo tarpu bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas skirdamas apeliantui bausmę atsižvelgė, kad D. C. veikdamas bendrininkų grupėje padarė keletą nusikalstamų veikų, kurios priskiriamos nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai. Įvertino jo asmenybę – anksčiau teistas tris kartus, naujas nusikalstamas veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Išdėstytos aplinkybės, kolegijos nuomone, byloja, kad apelianto padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinis poelgis, bet dėsningas jo elgesio padarinys dėl susiformavusios neigiamos orientacijos visuomenėje, visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Kaip matyti iš ankstesnių teistumų D. C. jau du kartus buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau paskutinį kartą dėl netinkamo elgesio bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas, kas leidžia spręsti, kad D. C. nesistengia keistis ir išvadų iš jam skiriamų bausmių nedaro. Atsižvelgiant į tai, D. C. ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikų pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo ateityje, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad neskiriant apeliantui realios laisvės atėmimo bausmės, bausmės tikslų (BK 41 str. 2 d.) pasiekti nepavyktų. Kartu pastebėtina, kad skunde nurodyti argumentai, jog Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendžiu kitiems nagrinėjamo įvykio bendrininkams skirtos švelnesnės, t. y. su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, atmestini kaip nepagrįsti. Priešingai, bylos medžiagoje esanti nuosprendžio kopija (t. 1, b. l. 159-167) patvirtina, kad visiems bendrininkams buvo paskirta ta pati bausmės rūšis, t. y. laisvės atėmimas, tačiau kai kuriems (D. D., A. V., R. C., E. D.) jos vykdymas buvo atidėtas, įvertinus tai, kad dalis asmenų praeityje nebuvo teisti, yra dirbantys, todėl padaryta išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kiekvienu atveju bylos aplinkybės yra vertinamos individualiai. Šiuo atveju nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik kad bausmės paskirties bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Nagrinėjamu atveju tinkamai įvertintos ir tos aplinkybės, kad D. C. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, ką teismas pagrįstai laikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.); atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje ir apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). Taigi nustatydamas bausmės dydį – paskirdamas žymiai mažesnę negu straipsnio sankcijose už padarytus nusikaltimus (BK 138 str. 2 d. 8 p., 146 str. 1 d., 181 str. 1 d.) numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę, apylinkės teismas nepažeidė BK 61 str. reikalavimų. Kadangi šiuo nuosprendžiu D. C. išteisinamas pagal BK 284 str. 1 d., o bausmė, paskirta pagal BK 284 str. 1 d., apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 146 str. 1 d., iš naujo spręstinas galutinės subendrintos bausmės skyrimo klausimas. Kaip jau minėta bausmės buvo bendrintos apėmimo būdu, jas apimant griežčiausia bausme, paskirta už veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p. (7 mėn. laisvės atėmimo), bausmės už kitas nusikalstamas veikas paskirtos teisingai, todėl išteisinus D. C. pagal BK 284 str. 1 d. nėra pagrindo švelninti tiek subendrintos bausmės, tiek galutinės subendrintos bausmės. Byla buvo nagrinėjama atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, D. C. kaltu prisipažino, todėl teismas teisingai taikė BK 64¹ str. nuostatas ir pagrįstai paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu, todėl paskirtosios 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 64 str. 3 d. ir šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su 2012-11-23 Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme jas iš dalies sudedant, todėl galutinė subendrinta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė laikytina proporcinga nuteistojo asmenybei, jo pavojingumui, bei padarytų veikų skaičiui. Subendrintą galutinę bausmę vertinti, kaip aiškiai per griežtą ar neteisingą nėra pagrindo. Tai, jog apeliantas vis dėlto mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės rūšies ir dydžio.

Teismų praktikoje valstybės patirtos išlaidos, susijusios su įtariamojo atgabenimu iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką baudžiamajam persekiojimui vykdyti, paprastai pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo tais atvejais, kai pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes galima konstatuoti, kad po nusikaltimo padarymo įtariamasis ėmė slapstytis, siekdamas išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (kasacinės nutartys 2K-366/2010, 2K-210/2011, 2K-342/2013). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjos 2013-05-13 nutarimu D. C. paskirta kardomoji priemonė – periodiškai registruotis policijos įstaigoje, apie kardomosios priemonės paskyrimą D. C. paskelbta pasirašytinai (t.1, b. l. 86-87). Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus 2013-06-07 raštas patvirtina, kad jau nuo 2013-05-24 D. C. registruotis neatvyko (t. 1, b. l. 88). 2013-10-28 priimtas nutarimas pripažinti D. C. įtariamuoju, paskelbta jo paieška (1, b. l. 89-92). Vykdant tarptautinę D. C. paiešką, buvo išduotas Europos arešto orderis (t. 1, b. l. 104-110), jis buvo surastas užsienyje ir pagal Europos arešto orderį perduotas Lietuvai (t. 2, b. l. 16-21). Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. C. žinodamas, apie jam paskirtą kardomąją priemonę ir jo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, savo sąmoningais veiksmais pažeidė kardomosios priemonės sąlygas, kas leidžia daryti išvadą, jog D. C. išvyko iš Lietuvos siekdamas pasislėpti nuo baudžiamojo persekiojimo. Taigi pripažįstama, kad ekstradicijos išlaidas nulėmė paties D. C. veiksmai, todėl šios išlaidos pagrįstai pripažintos proceso išlaidomis (BK 103 str. 6 p.) ir, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, priteistos iš nuteistojo (BPK 105 str. 1 d.). Visos ekstradicijos metu patirtos išlaidos yra pagrįstos, patvirtintos byloje esančiomis sąskaitomis-faktūromis ir kitais dokumentais (t. 2, b. l. 23-28). Teisėjų kolegija nesutikti su teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančiais duomenimis, neturi teisinio pagrindo, todėl konstatuoja, kad sprendimas priteisti iš nuteistojo D. C. valstybei atlyginti turėtas ekstradicijos išlaidas yra teisingas. Skunde nurodyti deklaratyvaus pobūdžio argumentai apie tai, kad kardomosios priemonės sąlygos buvo pažeistos tik formaliai, nuteistasis kreipėsi su prašymu panaikinti išduotą Europos arešto orderį, nesudaro pagrindo keisti priimto sprendimo.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo D. C. gynėjo advokato Česlovo Žukausko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.:

D. C. dėl kaltinimų pagal BK 284 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nuosprendžio dalį, kuria bausmė, paskirta pagal BK 284 str. 1 d., apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 146 str. 1 d., panaikinti.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. bausmes, paskirtas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 146 str. 1 d., subendrinti bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti subendrintą 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.