- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-17
- Bylos Nr.
- 2S-1560-390/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-19-3-00047-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- UAB „Vailida“
- Atsakovas
- E. Š.
- Kategorijos
- 119.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vailida“ atskirąjį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-163-714/2014 pagal ieškovės UAB „Vailida“ ieškinį atsakovui E. Š. dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Jurbarko rajono apylinkės teisme 2014-01-15 buvo priimtas ieškovės UAB „Vailida“ ieškinys atsakovui E. Š. dėl žalos atlyginimo. 2014 m. sausio 15 d. buvo priimta nutartis ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovui E. Š. priklausantis nekilnojamasis turtas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi ieškovės UAB „Vailida“ ieškinį atsakovui E. Š. paliko nenagrinėtu (b. l. 83–85). Teismas išaiškino ieškovei, kad dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą ji turi teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kurio teritorijoje buvo atsakovo darbovietė. Ieškinio palikimas nenagrinėtu nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu ieškiniu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti ieškinį. Teismas grąžino ieškovei UAB „Vailida“ 1054 Lt žyminio mokesčio. Teismas taip pat nutarė, nutarčiai įsiteisėjus panaikinti 2014 m. sausio 15 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones - areštą atsakovo E. Š. nekilnojamajam turtui. Teismas nustatė, kad ieškovės reikalavimas dėl materialinės atsakomybės atsakovo atžvilgiu taikymo darbo ginčų komisijai nebuvo pateiktas, su šiuo reikalavimu ieškovė kreipėsi tiesiogiai į teismą, nesilaikydama privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Teismas aplinkybės, jog ieškovės su atsakovu nebesieja darbo santykiai, 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojus DK normų, reglamentuojančių individualių darbo ginčų nagrinėjimą, pakeitimams, nelaikė pagrindu pripažinti, jog ieškovė su ieškiniu turi teisę kreiptis tiesiogiai į teismą. Teismas ieškovei išaiškino, jog su nurodytu reikalavimu ji pirmiausia turi kreiptis į darbo ginčų komisiją prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kurio teritorijoje buvo atsakovo darbovietė. Taip pat išaiškino, kad ieškovė turi teisę prašyti Darbo ginčo komisijos atnaujinti praleistą trijų mėnesių terminą prašymui paduoti. Teismas reikalavimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje nelaikė savarankišku reikalavimu, kadangi laikinosios apsaugos priemonės taikomos kaip procesinė priemonė teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.
III. Atskirojo skundo argumentai.
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Vailida“ prašo panaikinti 2014 m. gegužės 2 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nutartį ir priimti naują nutartį, kuria perduoti ieškinį nagrinėti pirmosios instancijos teisme (b. l. 88–89). Nurodomi šie atskirojo skundo svarbiausi argumentai:
Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė Lietuvos Respublikos CPK 144 str., 145 str., 24 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos DK 299 str. 2 d. 4 p. normas.
Pagal Lietuvos Respublikos DK 299 str. 2 d. 4 p. UAB „Vailida“ pateiktas ieškinys turėjo būti nagrinėjamas teisme. Atsakovas E. S., būdamas susijęs su UAB „Vailida“ savo veiksmais (neveikimu) padarė bendrovei pakankamai didelę materialinę žalą, ją pripažino ir ilgą laiką žadėjo bendrovei šią žalą atlyginti. Todėl teismui pateikiant ieškinį, ieškovė UAB „Vailida“ formulavo du atskirus savarankiškus ieškininius reikalavimus, o būtent prašė iš atsakovo priteisti padarytą materialinę žalą ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones bei areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą. Jurbarko rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, areštavo atsakovui priklausantį turtą ir ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir galiojanti. Pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių - atsakovo turto areštui panaikinimui neatsirado ir šiuo metu, nes atsakovas E. S. materialinės žalos UAB „Vailida“ nėra atlyginęs.
Teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė ir Lietuvos Respublikos CPK 24 str. 2 d. Kadangi vienas iš reikalavimų priskirtinas tik teismui, todėl ir antrą reikalavimą turi nagrinėti teismas, neatsižvelgiant į tai, kad ginčas nebuvo išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje. Šiuo atveju teismas turėtų vadovautis Lietuvos Respublikos DK 299 str. 2 d. 4 p. ir priimti nagrinėti ieškinį pagal abu ieškininius reikalavimus, nes tai numato Lietuvos Respublikos CPK 24 str. 1 d.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas E. S., atstovaujamas advokatės V. N. prašo atmesti atskirąjį skundą, Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą (b. l. 92–94). Atsiliepime nurodo, kad ieškovas pagrindinį ieškinio reikalavimą kildina iš materialinės teisės, todėl visiškai nepagrįsti ieškovės argumentai dėl LR CPK 24 str. 1 d. taikymo. Reikalavimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių savo esme yra procesinės teisės institutas ir jos yra taikomos kaip procesinė priemonė būsimo teismo sprendimui užtikrinimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (C PK 329 str., 338 str.).
Apeliantas teigia, UAB „Vailida“ pateiktas ieškinys turėjo būti nagrinėjamas teisme DK 299 str. 2 d. 4 p. pagrindu, kadangi ieškovas formulavo du reikalavimus: priteisti iš atsakovo padarytą materialinę žalą ir atsakovo turtui pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas tvirtina, kad Darbo ginčų komisija laikinųjų apsaugos priemonių negali išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kadangi to nenumato įstatymas. Apelianto manymu, teismas privalėjo priimti nagrinėti ieškinį pagal abu pareikštus reikalavimus, kadangi CPK 24 str. 1 d. nustatyta, kad, jeigu byloje sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtas teismui, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto argumentacija nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
DK 299 straipsnyje numatyta, kad nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami individualūs darbo ginčai: dėl darbuotojo nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva; dėl darbuotojo nušalinimo nuo darbo pareigūnų ar organų, kuriems įstatymai suteikia nušalinimo nuo darbo teisę, iniciatyva; dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo; kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kadangi aptarto DK 299 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato ir kitus įstatymo numatytus atvejus, galima manyti, jog toks sąrašas nėra baigtinis. Pavyzdžiui, pagal DK 96 straipsnį ginčai dėl įdarbinimo pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį ir pagal CK 6.250 straipsnį, ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal LR Lygių galimybių įstatymo nuostatas, klausimai dėl diskriminacijos darbo teisiniuose santykiuose – nagrinėjami tiesiogiai teismuose. Tačiau materialinės atsakomybės klausimas, nagrinėjamu atveju yra individualus darbo ginčas (DK 286 straipsnis), todėl nagrinėtinas darbo ginčų komisijoje.
Apeliantas, aiškindamas DK 299 straipsnį ir CPK 24 str. 1 dalį nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju, esant dvejiems ieškinio reikalavimams, iš kurių vienas teismingas teismui, įmonės ieškinys dėl žalos atlyginimo buvusiam darbuotojui turi būti nagrinėjamas tiesiogiai teisme. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo turto areštas yra procesinio pobūdžio poveikio priemonė, kurią pritaikius, siekiama užtikrinti būsimo teismo priimto sprendimo įvykdymą. Todėl Kauno apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad reikalavimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje nelaikytinas savarankišku reikalavimu, kurį teismas galėtų įvertinti atsižvelgiant į CPK 24 straipsnyje numatytus tikslus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. Nr. A1-556 patvirtintų Darbo ginčų komisijos nuostatų 2 p. numatyta, kad Darbo ginčų komisija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu. Pagal C P K 587 straipsnio 4 punktą darbo ginčų komisijos nutarimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra vykdomasis dokumentas, todėl nepagrįstas apelianto atskirojo skundo argumentas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą gali nagrinėti tik teismai.
LR CPK 296 str. 1 d. 1 p. nurodyta, kad teismas ieškinį palieka nenagrinėtu, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka. Nors ieškovas yra praleidęs LR DK 289 str. 1 d. nustatytą trijų mėnesių terminą pateikti rašytinį prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijai, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka dar galima pasinaudoti, pateikiant Darbo ginčų komisijai prašymą atnaujinti praleistą prašymo pateikimo terminą (LR DK 289 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ieškinį palikus nenagrinėtu, pripažįstama, kad ieškinys yra priimtas atsakovo naudai, o tai yra pagrindas pagal analogiją taikyti LR CPK 150 str. 2 d. nuostatas. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nurodė, kad nutarčiai įsiteisėjus, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią ieškovo atskirojo skundo motyvais keisti ar panaikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirojo skundo netenkinti.
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.