Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-05-26 prisijungus prie Migris paskyros, paaiškėjo, kad Pareiškėjos paskyroje yra neperskaitytos dvi žinutės dėl priimtų sprendimų Atidarius sprendimus paaiškėjo, kad tai yra 2025-04-25 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Nr. 25S100543 bei 2025-04-24 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas nepakeisti leidimo nuolat gyventi Nr.25S99911. Sprendimų priėmimo pagrindas - asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimuose nurodyta: „Asmuo neteisėtai okupuotą suverenios Ukrainos valstybės teritorijos dalį – Krymo pusiasalį, priskiria kaip legitimiai priklausančią Rusijos Federacijai tokiu būdu išreikšdamas palaikymą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui“.

Taigi, Pareiškėjos klausimyno atsakymo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, pagrindu buvo padaryta išvada apie Pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, ko rezultate buvo tiek panaikintas Pareiškėjos turėtas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, tiek ir buvo atsisakyta pakeisti jai leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, tiek ir buvo pritaikytas draudimas Pareiškėjai atvykti į Lietuvą 5 metams.

Su sprendimais nesutinka, jie yra neteisėti, nepagrįsti, neproporcingi ir neadekvatūs, formaliai priimti tik vieno Pareiškėjos atsakymo į klausimyno klausimus pagrindu, nevertinant kitų atsakymų, susijusių su Rusijos Federacijos veiksmais Ukrainoje, bei su Pareiškėja susijusių individualių aplinkybių visumos, Pareiškėjos individualios situacijos, fakto, kad ji yra nuolatinė Lietuvos gyventoja, 51 metus gyvenanti Lietuvoje, 69 metų senolė, gyvendama Lietuvoje, dirbo iki senatvės pensijos, Lietuvoje įgijo darbo stažą bei gauna senatvės pensiją, Lietuvoje yra Pareiškėjos namai jau daugelį metų, didžiausią dalį gyvenimo ji gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje.

Taipogi šios bylos kontekste svarbu tai, kad sprendimai iš esmės pažeidžia Pareiškėjos, kaip ilgalaikės Lietuvos gyventojos, pamatines žmogaus teises bei teisėtus interesus, yra prieštaraujantys LVAT bei ESTT formuojamai praktikai analogiško pobūdžio bylose, todėl sprendimai turi būti kuo greičiau panaikinti, o Pareiškėjai – grąžintas teisėto LR ilgalaikio gyventojo statusas, kol neatsirado dar sunkesnių padarinių.

Pareiškėjos ryšiai su Lietuvos valstybe yra labai stiprūs ir glaudūs bei nuoseklūs, ką pripažino ir Atsakovas, skundžiamame sprendime nurodęs: „Atsižvelgus į tai, kad Lietuvos Respublikoje asmuo gyvena ilgą laiką ir nuo 1995 iki 2022 m. čia turėjo darbinius santykius, asmens ryšiai Lietuvos Respublikoje vertintini kaip ilgalaikiai ir stiprūs<..>“. Yra nustatyta, ko neginčija ir Atsakovas, kad Pareiškėja yra ilgalaikė Lietuvos gyventoja – į Lietuvą atvyko 1974 m. mokytis į geležinkeliečių mokyklą, turi nuosavybės teisės valdomą butą (duomenys neskelbtini). Lietuvoje ji sukūrė šeimą, šiai dienai sutuoktinis jau yra miręs, gimė vaikai, užaugo ir išvyko gyventi svetur, Lietuvoje 30 metų ji dirbo dispečere, nuo 2018 metų gauna senatvės pensiją Lietuvoje.

Migracijos departamentas nurodė, kad Pareiškėja savo gyvenamąją vietą nuo 1987 m. deklaruoja Lietuvos Respublikoje adresu: (duomenys neskelbtini). Pirmas leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas 1995 m. Vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas. Paskutinį kartą leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas 2019 m. Yra duomenų apie tai, kad nuo 1995-10-16 iki 1997-08-31, nuo 1997-09-01 iki 1997-11-02, nuo 1997-11-03 iki 2004-04-30, nuo 2004-05-01 iki 2022-12-21 asmuo buvo įdarbintas Lietuvoje ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Taigi, minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Pareiškėjos ryšiai su Lietuvos valstybe yra stiprūs.

Taigi, reziumuojant, net pats Atsakovas neginčija fakto, kad Pareiškėjos ryšiai su Lietuva yra stiprūs bei glaudūs - Lietuvoje gyvendama 50 metų ji čia sukūrė šeimą, dirbo, gauna senatvės pensiją. Nuo 1995 metų Pareiškėja turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kuris būdavo keičiamas, besibaigiant jo galiojimo laikui. Tad Pareiškėjos ilgalaikės LR gyventojos statusas yra akivaizdus ir neginčytinas, jos ryšiai su Lietuva yra stiprūs. Tačiau, nors ir pripažindamas šiuos ryšius, Atsakovas visgi jų tinkamai neįvertino, o tik formaliai pažymėjo, kad Pareiškėjos asmeninis interesas likti ir gyventi Lietuvoje neturi būti prioritetiniu.

Pažymi, kad LVAT savo praktikoje ne kartą akcentavo svarbą atsižvelgti į nuolatiniams gyventojams suteikiamas garantijas bylose, kuriose toks statusas naikinamas. Į šiuos reikalavimus Atsakovas neatsižvelgė.

Ginčijamuose sprendimuose tiek aplinkybių, būtinų nustatyti ir įvertinti sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, viseto nustatymo, tiek motyvavimo prasme, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes Pareiškėjai, yra itin formalūs, pagrįsti tik VSD rašte nurodytais duomenimis ir išvada, iš esmės netgi nebandant šių duomenų vertinti pagal apimtį, svarbą ir reikšmę tiek sprendžiamo klausimo, tiek kitų prieinamų duomenų kontekste.

Sprendimuose niekaip nemotyvuojama kuo pasireiškia ir kuo grindžiamas Pareiškėjai inkriminuotas valstybės saugumui keliamos grėsmės realumas bei pakankamas rimtumas, priimtų sprendimų proporcingumas, atsižvelgiant į Pareiškėjos gyvenimo šalies teritorijoje trukmę (50 metų), jos amžių (69 metai), pasekmes (mokama senatvės pensija, teikiamos medicininės paslaugos), ryšius su Lietuvos Respublika (pažįstami ir draugai, nekilnojamasis turtas ir pan.) ir ryšių su kilmės šalimi buvimą / nebuvimą.

Pažymėtina, kad, atlikus aukščiau nurodytų su Pareiškėja susijusių aplinkybių vertinimą, būtų nustatyta, kad skundžiami sprendimai, priimti, vadovaujantis vieninteliu jos atsakymu: „Kam priklauso Krymas – Rusijos Federacijai“, būtų pripažinti neadekvačiais bei neproporcingais, įvertinus Pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje trukmę, jos ryšius ir kitus kriterijus, susijusius su jos, kaip nuolatinės gyventojos, statusu.

Tačiau šioje vietoje svarbu atsižvelgti į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui.

Teismų praktikoje, kai iš užsieniečio atsakymų į klausimyno klausimus, vertinama jo grėsmė valstybės saugumui, akcentuojama, kad kai sprendžiamas klausimas dėl teisės gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (leidimo laikinai ar nuolat gyventi) yra reikalingas išsamus individualus kompleksinis pareiškėją charakterizuojančių savybių ir faktinių aplinkybių vertinimas, Migracijos departamentas turi atlikti kompleksinį kitų pareiškėją charakterizuojančių savybių (šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, gyvenimo trukmė Lietuvoje, socialiniai ryšiai ir kt.) vertinimą.

Taigi, LVAT pažymėjo, kad klausimas dėl Krymo priklausomumo yra susijęs su bendra prevencija, kai vadovaujantis aukščiau nurodyta teismą praktika, susijusia su nuolatinio gyventojo statuso panaikinimu, yra būtina nustatyti, kad grėsmė valstybės saugumui yra reali ir pakankamai rimta, atsižvelgiant į asmens individualias aplinkybes, ko šiuo atveju padaryta nebuvo - duomenys apie Pareiškėjos gyvenimą Lietuvoje sprendimuose tik išvardinti, jų nevertinant, nepateikta argumentų, kodėl Pareiškėjos valstybės saugumui keliama grėsmė vertintina kaip reali ir pakankamai rimta.

Pareiškėja yra 69 metų senjorė, gaunanti pensiją, dirbusi Lietuvoje visą gyvenimą - 30 metų, sukūrusi čia šeimą, palaidojusi sutuoktinį, tad sunku yra įsivaizduoti, kaip ši senutė galėtų valstybės saugumui kelti realią grėsmę. Atsakovas tokio vertinimo neatliko, išvadų nepagrindė.

Taigi, LVAT pažymėjo, kad tuo atveju, kai asmuo išreiškia savo nuomonę, kad Krymas priklauso Rusijai ir netgi kad jis pritaria RF vykdomai agresijai, nesuteikia pagrindo savaime daryti išvados apie asmens valstybės saugumui keliamos grėsmės pagrįstumą, nenurodžius kitų su pareiškėju susijusių aplinkybių, sudarančių rimtą pagrindą manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Tokių papildomų aplinkybių sprendimuose nenurodyta, o išvada grindžiama išimtinai Pareiškėjos atsakymu į Klausimyno 10 klausimą, kas, vadovaujantis LVAT praktika, nedaro pagrindo pripažinti tokius sprendimus teisėtais, pagrįstais, teisingais bei proporcingais, todėl šie sprendimai naikintini.

Ginčijamas sprendimas 1 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 54 str. 1 d. 1 p.

2025-05-15 sprendimu Nr. 25S114305 (toliau - ginčijamas sprendimas 2, abu kartu - ginčijami sprendimai) Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo panaikinti leidimą nuolat gyventi Nr. 25S100543 įsiteisėjimo dienos (jeigu išvyktų anksčiau, nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos) 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Ginčijamas sprendimas 2 priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 str. 5 d., Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - NAS taisyklės) 4, 6, 15 ir 20 p., Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau - Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37 ir 38.3 p.

Apklausos metu pareiškėja papasakojo, kad gimė ir augo Baltarusijoje. Pirmą kartą į Lietuvą atvyko 1974 m. mokytis į geležinkeliečių mokyklą. Sukūrė šeimą su karininku, tarnavusiu Lietuvoje. Dėl vyro tarnybos porą metų gyveno Estijoje, vėliau grįžo į Lietuvą ir čia pasiliko gyventi. Lietuvoje 30 metų dirbo dispečere. Nors ir galėjo, bet Lietuvos pilietybės neįgijo, nes būnat Lietuvos piliečiu reikėtų vizų keliaujant į tam tikras valstybes. Lietuvoje artimųjų neturi - vyras miręs, vaikai gyvena užsienyje. Apklausos metu asmuo nurodė, kad Krymas teisėtai priklauso Rusijos Federacijai, nes Krymas istoriškai priklausė Rusijai ir dabar jai grįžo: „Krymas nuo senų senovės, istoriškai - Rusijos žemė. Krymas Ukrainai buvo dovana, o dabar Krymas grįžta į savo vietą. Pagal tarptautinę teisę - Krymas Rusijos.“ Apklausos metu pareiškėja išsakė nuomonę, kad Rusija nekalta dėl pradėto karo: „Donecko gyventojai kreipėsi į Rusiją pagalbos, nes labai kentėjo - Rusija atėjo gelbėti Donecko gyventojų, o vėliau Rusija buvo apkaltinta, kad pradėjo karą, nors yra visai ne taip“. Pareiškėjai gaila paprastų žmonių, ji norėtų, kad karas kuo greičiau baigtųsi, bet Rusijos veiksmų nesmerkia, nes Rusija „gelbėja“ žmones.

Migracijos departamento vertinimu, pareiškėja išreiškė aiškią ir vienareikšmę poziciją apie tai, kad Krymas legitimiai priklauso Rusijai, įvykius Ukrainoje pareiškėja vertina remdamasi Rusijos propagandos plėtojamais naratyvais. Pareiškėjos pateikti paaiškinimai dėl Krymo okupacijos ir jos retorika dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja nelinkusi smerkti Rusijos pradėto karo Ukrainoje. Taip pat tai suponuoja prielaidą, kad pareiškėja pritaria naujų teritorijų okupacijai bei patvirtina jos lojalumą Baltarusijos ir Rusijos režimų vykdomai politikai. Pabrėžtina, kad tokia pareiškėjos pozicija prieštarauja Lietuvos Respublikos ir daugumos Vakarų valstybių pozicijai, kad Krymas yra Ukrainos dalis ir kad Rusijos veiksmai šiuo klausimu yra nepateisinami. Taip pat tai rodo, kad pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir kad pareiškėja yra lojali Rusijos režimui todėl gali būti išnaudota Rusijos ar Baltarusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

Be kita ko, VSD išvadoje buvo pažymėta, kad Rusija iki šiol nėra nutraukusi tarptautinę teisę akivaizdžiai pažeidžiančių agresyvių veiksmų ir akivaizdžiai grasina neva prieš Rusiją veikiantiems Vakarams. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja. VSD vertinimu, teisės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. VSD turimais duomenimis, asmuo periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais. Atsižvelgdamas į visą išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė, gimusi Baltarusijoje. Savo gyvenamąją vietą nuo 1987 m. ji deklaruoja Lietuvos Respublikoje, leidimas nuolat gyventi pareiškėjai išduotas 1995 m., vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas. Yra duomenų apie tai, kad nuo 1995-10-16 iki 1997-08-31, nuo 1997-09-01 iki 1997-11- 02, nuo 1997-11-03 iki 2004-04-30, nuo 2004-05-01 iki 2022-12-21 pareiškėja buvo įdarbinta Lietuvoje ir jai buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis V. S., gim. 1956-07-16, (miręs 2012-09-21) buvo Rusijos Federacijos pilietis. Dvi pareiškėjos dukterys V. L., gim. 1992-12-17, bei O. P., gim. 1979-04-17, yra Baltarusijos Respublikos pilietės, kurios Migracijos departamento turimais duomenimis Lietuvos Respublikoje negyvena. Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos (toliau - VSATIS) duomenimis, pareiškėja iš Lietuvos periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką.

2024-12-02 asmuo Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. 2025-04-24 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 25S99911 nepakeisti leidimo nuolat gyventi, nes buvo nustatyta, kad asmens gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui.

Atsižvelgiant į pareiškėjos apklausas, Migracijos departamento atliktą šių apklausų vertinimą ir VSD išvadą, o taip pat įvertinus aukščiau nurodytas su pareiškėja susijusias individualias aplinkybes, leidimo nuolat gyventi panaikinimas pareiškėjai laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui nuolat gyventi. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė itin svarbi Lietuvos Respublikos visuomenei.

Pareiškėja pažymi, kad Lietuvoje dirbo iki senatvės pensijos ir gyvena jau daugelį metų. Teigia, kad ginčijami sprendimai pažeidžia pareiškėjos, kaip ilgalaikės gyventojos, pamatines teises bei teisėtus interesus, yra prieštaraujantys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) bei Europos Sąjungos teisingumo Teismo (toliau - ESTT) formuojamai praktikai.

Pastebėtina, kad šios aplinkybės buvo įvertintos ginčijamuose sprendimuose. Taip pat atkreipia dėmesį, kad ginčijami sprendimai nėra priimti dėl pareiškėjos išsiuntimo, todėl nepagrįstai remiamasi ESTT jurisprudencija dėl 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB Dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau - direktyva 2003/109/EB) tikslų. Be kita ko, ginčijamuose sprendimuose vertinant individualias su pareiškėja susijusias aplinkybes buvo atsižvelgta į direktyvoje 2003/109/EB nurodomus veiksnius - a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę; b) suinteresuoto asmens amžių; c) to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams; d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą. Tačiau, kaip jau minėta, pareiškėjos išsiuntimo klausimas nesprendžiamas ginčijamais sprendimais.

Nesutinka su pareiškėjos vertinimu, kad sprendime niekaip nemotyvuojama, kuo pasireiškia ir kuo grindžiamas Pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui realumas bei pakankamas rimtumas. Pažymi, kad ginčijamuose sprendimuose išsamiai nurodyta, kokios aplinkybės buvo vertinamos, taip pat pateiktas atliktų apklausų, VSD išvados, individualių aplinkybių vertinimas.

Pabrėžtina tai, kad sprendimas išduoti leidimą nuolat gyventi iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant leidimą laikinai gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, o leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo neturi tokių galimybių. Užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturėtų būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai, ypač šiuo Lietuvai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas

Be kita ko, pasisakyta ir dėl sprendimų proporcingumo. Pastebėtina, kad pareiškėja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaruoja nuo 1987 m., taigi, pakankamai seniai, 38 metus, tačiau ne 50 metų, kaip kad nurodoma skunde.

Dėl nurodytų aplinkybių, kad vertinant proporcingumą nebuvo atsižvelgta į gyvenimo trukmę, ryšius su Lietuvos Respublika bei pasekmes, pažymi, kad ginčijamame sprendime buvo įvertinta, jog atsižvelgus į tai, kad Lietuvos Respublikoje asmuo gyvena ilgą laiką ir nuo 1995 iki 2022 m. čia turėjo darbinius santykius, asmens ryšiai Lietuvos Respublikoje vertintini kaip ilgalaikiai ir stiprūs. Nustačius, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, asmens ryšiai Lietuvos Respublikoje šios grėsmės egzistavimo nepaneigia ir nesumažina, todėl jie negali būti vertinami kaip prioritetinis ir svarbesnis aspektas keliamos grėsmės valstybei kontekste.

Tai, kad pareiškėjos skunde keletą kartų yra pakartojami tikrovės neatitinkantys teiginiai dėl neatlikto individualaus vertinimo ar kad remtasi vien tik atsakymu į klausimyno 10 klausimą, šių teiginių tiesa nepaverčia, o deklaratyvus lozungas „sunku yra įsivaizduoti, kaip ši senutė galėtų valstybės saugumui kelti realią grėsmę“ nelaikytinas įrodančiu aplinkybes, kad pareiškėja, ne vieną kartą išsakiusi savo sąmoningą poziciją, pateisinančią Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, negali būti potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

Pažymi, kad pareiškėjos išsakyti teiginiai nesudaro pagrindo vertinimui, kad šiais teiginiais ar pareiškėjos ilgalaikio gyvenimo Lietuvoje aplinkybėmis (ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja dažnai vyksta į kilmės valstybę) pašalinama pareiškėjos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Pastebėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog susiklosčiusių egzistencinių išorinių grėsmių Lietuvos valstybingumui kontekste pareiškėjos, kuri sąmoningai ir nedviprasmiškai pateisina Rusijos įvykdytą ir vykdomą agresiją prieš suverenią valstybę (Ukrainą), t. y. pateisina neteisėtą Krymo aneksiją, gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770- 3 968/2023).

Migracijos departamento vertinimu, vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjos atžvilgiu priimtas sprendimas nėra grindžiamas vien bendrąja prevencija, įvertintos individualios su pareiškėja susiję aplinkybės. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui yra nereikšmingos.

Taip pat pažymime, kad Migracijos departamentas neturi pareigos surinkti faktinių įrodymų dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui.

Pažymi, kad LVAT yra nurodyta, kad užsieniečių teisinės padėties įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006). Todėl mano, kad pareiškėjos argumentai dėl to, kad Migracijos departamentas neįrodė pareiškėjos keliamos grėsmės, yra nepagrįsti.

Todėl Migracijos departamentas vertina, kad ginčijamo sprendimo priėmimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Tai, kad pareiškėja turi nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, juo labiau nesudaro pagrindo vertinti pareiškėjos ekonominius ir turtinius interesus aukščiau viešojo intereso užtikrinti nacionalinį saugumą.

Pabrėžtina, kad pareiškėja daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs. Taigi, pareiškėjos argumentai, kad Migracijos departamentas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai įvertino su pareiškėja susijusias skunde nurodomas aplinkybes atmestini kaip nepagrįsti. Įvertinus sprendimuose išdėstytus argumentus, byloje pateiktus įrodymus, VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Atkreipiamas teismo dėmesys į tai, kad Migracijos departamentas vadovavosi ne tik VSD išvada, bet ir pačios pareiškėjos apklausų metu pateikta informacija, įvertino jos socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius (nustatyti), Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenis.

Migracijos departamento vertinimu priimant ginčijamus sprendimus buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad asmens interesas atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių saugumo interesų.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisės normomis pagrįstus ir motyvuotus sprendimus. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Įstatymo, tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Vadovaudamiesi visu tuo, kas nurodyta, mano, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, todėl prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu.

VSD su Pareiškėjos Skundu nesutinka. VSD nuomone, skundžiami MD Sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie Pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. MD Sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo (žr. Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų, išdėstytų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlyje, II dalies 9 skyriaus antrąją pastraipą).

Pareiškėja, leidimo nuolat gyventi pakeitimo procedūros metu, 2024 m. lapkričio 19 d. ir 2025 m. sausio 16 d. pildydama MD parengtą klausimyną, pažymėjo, jog Krymas legitimiai priklauso Rusijos Federacijai. Tikslindama MD klausimyne pateiktą informaciją, Pareiškėja per 2025 m. sausio 16 d. žodinę MD apklausą dar kartą patvirtino klausimyne nurodytus savo įsitikinimus dėl Krymo priklausymo Rusijai. Nors Pareiškėja itin ilgą laiką gyvena Lietuvos Respublikoje – valstybėje, kuriai Rusija kelia egzistencinę (lietuvių tautos sunaikinimo) grėsmę, tačiau Pareiškėjos įsitikinimu Krymas istoriškai priklausė Rusijai ir dabar grįžo Rusijai, kuriai teisėtai ir priklauso; Donecko gyventojai kreipėsi į Rusiją pagalbos, nes labai kentėjo – Rusija atėjo gelbėti Donecko gyventojų, o vėliau Rusija buvo apkaltinta, kad pradėjo karą, nors yra visai ne taip; Rusijos veiksmų nesmerkia, nes Rusija gelbėja žmones; Lietuvos pilietybės neįgijo, nes būnant Lietuvos piliete jai reikėtų vizų keliaujant į „tam tikras“ valstybes; politika Baltarusijoje nurodė nesidominti.

Nurodyta sąmoninga, nuosekli, aiškiai argumentuota Pareiškėjos pozicija, išsakyta įvairiomis formomis (raštu, žodžiu) ir skirtingais laiko momentais, patvirtina Pareiškėjos akivaizdų palankumą Rusijos režimui. Pareiškėjos nurodyti teiginiai dėl Rusijos įvykdytos karinės agresijos Ukrainoje ir jos teritorijos okupacijos pateisinimo visiškai atitinka Rusijos valdančiojo režimo propagandines nuostatas, pvz.: Rusija teisėtai susigrąžino Krymą, kuris jai anksčiau priklausė; Rytų Ukrainos gyventojai (rusakalbiai) buvo engiami ukrainiečių nacionalistų, todėl Rusija juos išgelbėjo, išlaisvino; Rusijos karo veiksmų Ukrainoje tikslas – Ukrainos denacifikacija, kova su fašistais; Ukraina kelia grėsmę Rusijai, todėl karinės agresijos naudojimas visiškai atitinka Rusijos interesus ir yra pateisinamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2025 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 18-3874 MD pateikė vertinimą, kad Pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

VSD vertinimu, Pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėja yra lojalus Rusijos režimui asmuo ir gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

Rusija iki šiol nėra nutraukusi tarptautinę teisę akivaizdžiai pažeidžiančių agresyvių veiksmų ir akivaizdžiai grasina neva prieš Rusiją veikiantiems Vakarams. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja. VSD vertinimu, teisės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui.

Pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais.

Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 punkte konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką.“

Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama, kad: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.“

2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms. 2022 m. rugsėjo 15 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1416 „Dėl Rusijos Federacijos organizuojamų neteisėtų referendumų Ukrainoje nepripažinimo“ Seimas primena, kad 2014 m. Rusijos Federacija įvykdė Krymo aneksiją, organizuodama neteisėtą referendumą, ir šia rezoliucija Seimas tvirtai remia Ukrainos teritorijos vientisumą ir Ukrainos Konstitucijoje nustatytą ir tarptautiniu mastu pripažintą jos sienų neliečiamybę.

Pažymėtina, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš Europos Sąjungos valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei.

Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad Pareiškėjos Rusijos režimui palankios ir palaikančios pažiūros kelia grėsmę Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti Pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Kadangi Pareiškėja pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Tai, kad anksčiau Pareiškėjai buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, kad šioje situacijoje (Rusijos karinės agresijos Ukrainoje sąlygomis ir esant išreikštam aiškiam Pareiškėjos palankumui Rusijos režimui) leidimas nuolat gyventi Pareiškėjai turėjo būti pratęstas automatiškai.

Pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant ne tik Rusijos (t. y. valstybės, kuri kelia egzistencinę grėsmę Lietuvai) įvykdytą neteisėtą Krymo aneksiją, bet ir neišprovokuotą karinę agresiją prieš Ukrainą, sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėja, reikšdama palankumą Rusijos režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys Rusijos / Baltarusijos režimų jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis režimų jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

Nors Pareiškėja pildytuose MD klausimynuose ir nurodė, kad ji nepalaiko Rusijos pradėto karo Ukrainoje, tačiau iš žodinės MD apklausos rezultatų akivaizdu, jog tokia Pareiškėjos pozicija neatitinka tikrovės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal LVAT praktiką Rusijos / Baltarusijos piliečiai priskiriami asmenų, galinčių pademonstruoti labilius (lot. labilis – paslankus, netvirtas, slidus) įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos, grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (pvz., LVAT 2024 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1254-822/2024 ir kt.).

Akcentuotina ir tai, kad Pareiškėja, itin ilgą laiką gyvendama Lietuvoje, taip ir neišmoko lietuvių kalbos. Valstybinės kalbos mokėjimas yra būtina prielaida užsieniečiui integruotis į visuomenę, suvokti tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą). Kalbinės integracijos nebuvimas lemia ir pilnavertiškos kultūrinės, socialinės, ekonominės ir politinės Pareiškėjos integracijos negalimumą. Vertinant Pareiškėjos išsakytus Rusijos režimui palankius įsitikinimus darytina išvada, kad Pareiškėja, nemokėdama lietuvių kalbos, visą laiką faktiškai gyvena Rusijos informaciniame lauke, formuojamame Rusijos Federacijos valdžios propagandinių naratyvų, nukreiptų prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad Pareiškėjos artimieji giminaičiai (dukros) gyvena Baltarusijoje. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tai Pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui patvirtinimas.

Skunde nurodomas argumentas, kad Pareiškėja yra 69 metų senutė / senolė ir neįmanoma, jog ji galėtų kelti realią grėsmę valstybės saugumui, tėra bandymas emociškai paveikti teismą. Pirmiausia, net ir žymiai vyresnis amžius, nei kad yra sulaukusi Pareiškėja, savaime nėra faktorius, besąlygiškai šalinantis grėsmės valstybės saugumui galimybę. Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismo 2025 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje net 83 metų amžiaus sulaukęs Rusijos Federacijos pilietis buvo nuteistas už šnipinėjimą Rusijos Federacijai. Antra, Pareiškėja yra atlikusi privalomąją karinę tarnybą Sovietų Sąjungos kariniame padalinyje, todėl yra įgijusi pagrindinį karinį parengtumą. Trečia, kaip jau minėta, Pareiškėja reguliariai, kasmet lankosi Baltarusijos Respublikoje ir tai savaime papildomai didina jos keliamą grėsmę valstybės saugumui. Ketvirta, pagal LVAT praktiką nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvai priešiškų valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybas domina tik tam tikri ypatingomis savybėmis pasižymintys asmenys, turintys išskirtinę prieigą prie specifinės informacijos ar pan.; priešiškų valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybas neabejotinai domina ir tokia su Lietuvos Respublika susijusi informacija, kuriai rinkti, fiksuoti, kaupti, apdoroti ir perduoti nėra reikalingi jokie specialūs įgūdžiai, kompetencijos ar prieigos, techninės galimybės. Taigi siekis menkinti Pareiškėjos keliamą grėsmę argumentu dėl jos amžiaus yra niekuo nepagrįstas, o nurodyti faktai rodo priešingai – grėsmė yra pakankamai reali.

VSD įsitikinimu, priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (MD) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos Pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi Pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. MD Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis Pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija,