- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-21
- Bylos Nr.
- e2A-301-883/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-03707-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- A. P.
- Ieškovas
- L. P.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl paskolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė L. P. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. P. 14481,00 Eur negrąžintos paskolos, 289,62 Eur delspinigių, 1786,00 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-05-17 atsakovas A. P. pasiskolino iš ieškovės sutuoktinio Č. P., kuris mirė (duomenys neskelbtini), 50000 Lt (14481,00 €). Šios paskolos ar jos dalies atsakovas negrąžino nei Č. P., nei ieškovei L. P., kuri paveldėjo sutuoktinio turtą ir reikalavimo teises.
Atsakovas A. P. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jokių pinigų nei ieškovė, nei jos sutuoktinis pagal 2005-05-17 raštelį atsakovui neperdavė ir jokie paskoliniai santykiai nei su ieškove, nei su jos sutuoktiniu atsakovo nesieja. Pažymėjo, kad ieškovė, nesulaukusi jos 2015-04-14 pareikalavime grąžinti paskolą su delspinigiais ir palūkanomis dienos (2015-05-13), nesąžiningai ir nepagrįstai kreipėsi dėl šių sumų priteisimo. Be to, nebuvo jokio rašytinio susitarimo dėl delspinigių, todėl netesybų bei 4 procentų palūkanų ieškovė prašo nepagrįstai.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškovės L. P. ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei L. P. iš atsakovo A. P. 14 481,00 Eur paskolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 14 481,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-05-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 676,07 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės L. P. atsakovui A. P. 91,04 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad byloje pateiktas 2005 m. gegužės 17 d. paskolos raštelio originalas, kuriame atsakovas A. P. nurodė: „pasiskolinu iš P. Č. 50000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų)“. Atsakovas A. P. ginčija pinigų gavimo faktą, neigia gavęs pinigus, neigia dalimis grąžinėjęs paskolą ar mokėjęs palūkanas už paskolą pinigais ar paslaugomis (montuojant baldus), ar nuolaidomis paskolos davėjui, ar jo sūnui; nurodo, kad Č. P. 2005 m. jam pinigus ketino duoti prabangesnio automobilio pirkimui, o paskolos raštelį jis parašė Č. P. prašymu, pastarajam siekiant apsidrausti, kad duoti pinigai nedings, tačiau automobilis nupirktas nebuvo; atsakovas negalėjo paaiškinti, kodėl pats savo ranka surašė, jog pasiskolino iš Č. P. 50 000 Lt, kodėl būtent tokią sumą ir kodėl tą dieną, taip pat negalėjo nurodyti, kodėl iki šiol šis raštelis dėl pasiskolintų pinigų buvo pas Č. P., o po jo mirties – pas jo sutuoktinę (ieškovę) L. P..
Teismas nustatė, kad atsakovas A. P. pats surašė paskolos raštelį, nurodydamas datą ir pasirašydamas, sprendė, jog atsakovas neįrodė savo teiginių, kad jis sudarė tarpininkavimo sutartį dėl automobilio pirkimo ar kitokią sutartį, kad raštelyje įvardinti pinigai buvo skirti konkrečiam tikslui, o ne gauti kaip paskola. Remdamasis teismų praktika teismas konstatavo, jog tai, kad paskolos raštelyje neįrašyta, jog paskolos gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui grąžinti pinigus, kad nenurodo konkretaus termino iki kada turi būti grąžinti paskolinti pinigai, nepaneigia paskolos davėjo ar jo teisių ir pareigų perėmėjų įstatymo nustatytos teisės reikalauti susigrąžinti sumokėtų pinigų, nes paskolos davėjas šios vienašalės sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą ar be jo.
Teismas pažymėjo, kad paskolos raštelis visada buvo pas paskolos davėją, po jo mirties – pas jo sutuoktinę, kuri paveldėjo Č. P. turtą ir jo kreditorinius reikalavimus atsakovui. Teismas nesutiko su atsakovo atstovo teiginiais, kad negalima remtis liudytojo A. P. parodymais vien dėl to, kad jis yra paskolos davėjo ir ieškovės sūnus ir kad perduodant pinigus jis buvo nepilnametis, kadangi liudytojas, prisiekęs teismo posėdžio metu, teikė nuoseklius parodymus, kuriais patvirtino aplinkybes, kad 2005-05-17 pas Č. P. į namus atvykęs atsakovas grynais pasiskolino minėtą sumą, surašydamas raštelį, pats perskaičiuodamas pinigus. Teismas atkreipė dėmesį, kad paskolos suteikimo metu liudytojas faktiškai buvo pilnametis ir galėjo suprasti tuometinių įvykių esmę. Remdamasis bylos medžiaga, teismas sprendė, kad Č. P. tuo laikotarpiu galėjo turėti grynais pinigais tokią sumą, atsakovas A. P. ir Č. P. buvo susiję verslo reikalais ir tai galėjo būti priežastis, dėl kurių teismine tvarka paskolos davėjas anksčiau neišsiieškojo paskolos.
Teismas konstatavo, kad šalys buvo sudariusios paskolos sutartį, savo turiniu ir forma atitinkančią CK 6.870-6.871 straipsnių reikalavimus. Įvertinęs atsakovo nenuoseklią poziciją dėl paskolos raštelio pasirašymo aplinkybių ir tikslo, kuriam jis pats šį raštelį surašė, įvertinęs šalių atstovų paaiškinimus, liudytojo parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas pripažino, kad ieškovė įrodė, jog atsakovas A. P. paskolos raštelio surašymo dieną (2005-05-17) pasiskolino iš P. Č. 50 000 Lt (14481,00 Eur), kurių negrąžino nei paskolos davėjui, nei ieškovei L. P. (CPK 185 str.), todėl šią sumą priteisė iš atsakovo ieškovei.
Reikalavimą dėl 1786,00 Eur palūkanų, skaičiuojamų po 4 proc. nuo 14481,00 Eur sumos už laikotarpį nuo 2012-04-07 iki 2015-05-06, priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes ieškovė nenurodė, kada tiksliai pats paskolos davėjas žodžiu ar kitu būdu pareikalavo iš paskolos gavėjo grąžinti paskolą, rašytinių jo pareikalavimų teismui nepateikta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovas A. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą, panaikinant sprendimo dalį, kuria priteista ieškovei L. P. iš atsakovo A. P. 14 481,00 Eur paskolos, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 14 481,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-05-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 676,07 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir atitinkamai išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo klausimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Ieškovė L. P. neįrodė, kad nurodyti paskolos raštelyje pinigai buvo perduoti atsakovui A. P., o atsakovas būtų įsipareigojęs šiuos pinigus grąžinti. Atsakovo surašytas 2005-05-17 raštelis neatitinka paskolos sutarčiai keliamų reikalavimų, nes jame nėra užfiksuotas pinigų perdavimas apeliantui ir nėra paskolos sutarčiai būtinos sąlygos – apelianto įsipareigojimo grąžinti šiuos pinigus Č. P., todėl ieškinys dėl skolos priteisimo turėjo būti atmestas. Teismas, sprendime nurodydamas „tai, kad paskolos raštelyje neįrašyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui grąžinti pinigus, kad nenurodo konkretaus termino iki kada turi būti grąžinti paskolinti pinigai, nepaneigia paskolos davėjo ar jo teisių ir pareigų perėmėjų įstatymo nustatytos teisės reikalauti susigrąžinti sumokėtų pinigų, nes paskolos davėjas šios vienašalės sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą ar be jo“, iškraipo arba neteisingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011.Paskolos sutartis tarp atsakovo ir Č. P. nebuvo sudaryta, todėl atsakovas prašė teismo pripažinti paskolos sutartį nesudaryta, nes 2005-05-17 raštelyje nėra aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą, tačiau teismas sprendime dėl to nepasisakė ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.2005-05-17 raštelyje atsakovo A. P. įrašytas žodis „pasiskolinau“ gramatiškai reiškia būtąjį laiką, jo pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui atsakovui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Atsakovas teisme nuosekliai aiškino, kad Č. P. buvo išreiškęs pageidavimą pirkti brangų automobilį, ketino perduoti pinigus, todėl atsakovas surašė 2005-05-17 raštelį ir jį atidavė Č. P.; atsakovas nenorėjo saugoti svetimų pinigų, todėl buvo sutarta, kad pinigus Č. P. paduos, kai bus nupirktas automobilis; automobilio nupirkti nepavyko, o raštelis liko pas Č. P..Ieškovė antstoliui A. L. buvo nurodžiusi, kad mokėtinos sumos pagal paskolos raštelį A. P. jai nėra žinoma, nes ji tame sandėryje nedalyvavo, ir ši aplinkybė paneigia ieškovės paaiškinimą, kad apie paskolintus pinigus ji iš Č. P. sužinojo tos pačios dienos vakare. Teismas nepagrįstai rėmėsi nepilnamečio liudytojo A. P. parodymais, kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi ir pagalba savo motinai ieškovei; šio liudytojo parodymai prieštarauja atsakovo parodymams, yra šališki, nenuoseklūs. Teismas neįvertino Č. P., kuris buvo verslininkas, jokių protingumo kriterijų neatitinkančio elgesio, kuomet jis, neva turėdamas reikalavimo teisę į atsakovą dėl 50000 Lt skolos, iš trečiųjų asmenų skolinosi dideles sumas su 5 procentų dydžio mėnesinėmis palūkanomis. Č. P., turėdamas finansinių problemų, niekada nepareikalavo atsakovo grąžinti neva pagal ginčo raštelį paskolintus pinigus, nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo, pirko iš atsakovo individualios įmonės automobilius, baldus, sudarė akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau nereikalavo ir nesudengė įskaitymo būdu neva egzistuojančios atsakovo skolos pagal 2005-05-17 raštelį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė L. P. prašo atmesti apeliacinį skundą, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Atsakovas A. P. su apeliaciniu skundu pateikia rašytinius įrodymus – UAB „Elva“ protokolo Nr. 1 kopiją, UAB „Elva“ steigimo sutarties kopiją, akcijų pirkimo pardavimo sutarties kopiją, PVM sąskaitų faktūrų kopija, pažymų – sąskaitų kopijas, L. P. rašto antstoliui A. L. kopiją, prašymo Vilniaus apygardos prokuratūrai kopiją, kuriuos prašo priimti, nes pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus priimti atsisakė. Apeliantas prašo prijungti civilines bylas Nr. 2-680-267/2012 ir 2A-38-357/2013, nes jose gali būti kitų įrodymų, jog atsakovo skola pagal 2005-05-17 raštelį neegzistuoja. Apeliantas taip pat pateikė Č. P. priešmirtinio raštelio kopiją, nes, anot apelianto, galimybė pateikti šį įrodymą iškilo priėmus skundžiamą sprendimą.
CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir teismo ištirtus bei įvertintus duomenis; tikrinama, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Taigi apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliaciniam teismui pateiktais įrodymais, atsižvelgdama į tai, kad teikiami įrodymai atspindi paskolos davėjo (Č. P.), paskolos gavėjo (A. P.) tarpusavio santykius po paskolos raštelio pasirašymo, kitų asmenų (ieškovės L. P.) žinias apie paskolos suteikimą, sprendžia, kad teikiami įrodymai tik papildo jau į bylą pateiktus ir neturi esminės reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl atsisako šiuos įrodymus priimti ir atmeta prašymą dėl civilinių bylų Nr. 2-680-267/2012 ir 2A-38-357/2013 prijungimo (CPK 314 str.).
Byloje sprendžiamas paskolos santykių fakto ginčijimo ir įrodymų vertinimo klausimai.
Ieškovė L. P. prašė teismo priteisti iš atsakovo A. P. skolą pagal 2005-05-17 atsakovo pasirašytą paskolos raštelį, kuriame jis nurodė, kad pasiskolina iš P. Č. 50 000 Lt. Paskolos raštelyje nenurodyta, kad paskolos gavėjas atsakovas A. P. įsipareigoja grąžinti pinigus ir iki kada.
Atsakovas A. P. neigia gavęs iš Č. P. paskolos rašte nurodytą paskolos sumą. Atsakovas A. P., siekdamas paneigti paskolos faktą, nurodė kelias faktinio pobūdžio aplinkybes: viena vertus, teigė, kad paskolos raštelis buvo surašytas nesiekiant sukurti paskolos teisinių santykių, bet dėl Č. P. pageidavimo įsigyti brangų automobilį ir ketinant perduoti atsakovui pinigus automobilio nupirkimui; kita vertus, atsakovas teigia, kad pinigų pagal paskolos raštelį negavo, todėl sutartis nebuvo sudaryta.
Paskolai, kaip realinei sutarčiai, pinigų arba daiktų perdavimas yra reikšmingas sandorio sudarymo faktui konstatuoti, nes toks sandoris pripažįstamas sudarytu tik nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika bylose, kylančiose iš paskolos teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-375/2012; 2013 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. M. v. A. B., bylos Nr.3K-3-102/2013; kt.) yra koreguota ir toliau plėtojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013. Minėtoje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovo A. P. pasirašytame paskolos rašte nurodyta, kad atsakovas pasiskolina iš Č. P. 50000 Lt. Atsižvelgdama į minėtą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad šis atsakovo pasirašytas skolos dokumentas patvirtina paskolos sumos perdavimo atsakovui A. P. faktą.
Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta. Tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui, t. y. atsakovui, kuris turi nuginčyti paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo prezumpciją. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta.
Apelianto (atsakovo) A. P. argumentus, kad jis paskolos raštelio pasirašymą suprato tik kaip Č. P. įsipareigojimą ateityje perduoti atsakovui pinigus automobilio nupirkimui, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas sutarties sudarymo metu turėjo patirties versle ir savo veikloje neišvengiamai sudarydavo įvairius sandorius, teisėjų kolegija laiko deklaratyviais. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo vadovautis apelianto nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties ir jos sąlygų aiškinimo, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011, nes nagrinėjamu atveju paskolos davėjas ir paskolos gavėjas nebuvo pasirašę bendro dokumento (sutarties), o paskolos raštelio turinys yra aiškus ir nedviprasmiškas, todėl dėl jo esmės ir interpretavimo ginčų negali būti.
Dėl apelianto A. P. argumentų, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nepilnamečio liudytojo A. P. parodymais ir neįvertino Č. P., kuris buvo verslininkas, pasak apelianto, jokių protingumo kriterijų neatitinkančio elgesio, teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, teisės normas ir motyvus, konstatuotina, kad ir net ir nesiremiant liudytojo A. P. parodymais bei taikant vidutiniškai protingo žmogaus kriterijų, nagrinėjamu atveju nėra paneigtas tarp šalių susiklosčiusių paskolinių teisinių santykių egzistavimas, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų plačiau nepasisako.
Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė patyrė 100 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliaciniame teisme apmokėti. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 8.11 punktais, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovei L. P. priteistina iš atsakovo 100 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliaciniame teisme apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei L. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.