- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-22
- Bylos Nr.
- 2A-38-357/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Birutė Simonaitienė, Rasa Bartašienė (pran.)
- Ieškovas
- R. P.
- Atsakovas
- L. P.
- Kategorijos
- 34.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja L. Karmazaitė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-08172-2011-4
NUTARTIS
2013 m. vasario 22 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Bartašienės, teisėjų Birutės Simonaitienės, Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovei L. P. dėl paveldimo turto bei skolos priteisimo, trečiasis asmuo antstolis R. K., ir atsakovės priešieškinį dėl skolos pripažinimo asmenine Č. P. prievole ir jos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. R. P. ieškiniu, kurį vėliau tikslino, kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą prašydama priteisti iš atsakovės L. P. 34 500,00 Lt skolos, 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, panaikinti antstolio R. K. 2012-05-15 dienos turto apyrašą dalyje dėl paskolos vekselio 2011-05-02 R. P. 10 000,00 Eurų įtraukimo į 2011-12-04 mirusio Č. P. paveldimo turto apyrašą, pripažinti atsakovės atsakomybę kaip įpėdinės už palikėjo Č. P. skolą visu jos turtu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., 1-3,17-22, 110-115, 2 t., 22-28 b. l.). Atsakovės priešieškinį prašė atmesti (2 t., 9-14 b. l.).
A. L. P. yra nurodžiusi, kad su ieškiniu nesutinka, tačiau vėliau sutiko iš dalies (1 t., 119-122, 2 t., 37-38 b. l.).Pateiktu priešieškiniu atsakovė L. P. prašė teismo Č. P. skolą R. P., atsiradusią iš 2011-05-02 paskolos vekselio dėl 10 000 EUR pripažinti Č. P. asmenine prievole 8000 EUR sumai, R. P. priteisti iš L. P. asmeninę Č. P. skolą paveldėto turto ribose (1t., 133-135 b. l .).
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo antstolis R. K. nurodė, kad jis jokio intereso dėl šalių ginčo neturi ir prašo ieškinį spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, tenkino priešieškinį.
Č. P. skolą R. P. atsiradusią iš 2011-05-02 paskolos vekselio dėl 10 000 Eurų pripažino Č. P. asmenine prievole 8000 Eurų sumai.
R. P. priteisė iš L. P. asmeninę Č. P. 8000 Eurų skolą paveldėto turto ribose.
Panaikino Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-01-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-115-901/2012 L. P. ir Č. P. nekilnojamam ir kilnojamam turtui ir piniginėms lėšoms 34 500 Lt sumai taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Priteisė iš ieškovės R. P. 200,00 Lt žyminio mokesčio atsakovės L. P. naudai.
Priteisė iš ieškovės R. P. 974,84 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (2 t., 72-77 b. l.).
Teismas nustatė, kad Č. P., kuris 2011-12-04 mirė, 2011-05-02 pasirašė paprastąjį neprotestuotiną paskolos vekselį, kuriuo įsipareigojo ieškovei R. P. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. grąžinti 10 000 Eurų, taip pat įsipareigojo paskolos davėjai mokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčo dėl šio paskolos vekselio teisėtumo nekyla, ir nenustatyta, kad šis vekselis (paskolos raštelis) būtų nuginčytas teismine tvarka.
Kadangi ieškovė nepasinaudojo ne ginčo tvarka kreiptis į notarą su prašymu dėl vykdomojo rašto atlikimo, todėl teismo pažymėta, kad tai neapriboja ieškovės teisės reikalauti priteisti skolą pagal vekselį ginčo teisenos tvarka. Todėl nurodė, kad tokiu atveju vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi.
Teismas pažymėjo, kad ieškovė pripažino, kad visos sumos paskolos vekselio pasirašymo dieną Č. P. nesuteikė, byloje nėra jokių duomenų, kad tariamai L. P. perduotus 2000 Eurų ši būtų perdavusi savo vyrui. L. P. neginčija, kad ieškovė perdavė pagal minėtą paskolos vekselį jos vyrui Č. P. 8000 Eurų.
Teismas laikė, kad ieškovė savo teiginių, kad ir anksčiau skolindavo atsakovei ir jos vyrui pinigus niekuo neįrodė. Liudytojas R. P. nurodė, kad paskolos suteikimo dieną Č. P. skubėjo į Sovetską. Todėl teismas laikė, kad ši liudytojo nurodyta aplinkybė taip pat patvirtina tai, kad Č. P. viso paskolos vekselyje nurodytos sumos negavo, taip pat tai liudija ir galimą gautų pinigų panaudojimo tikslą - Č. P. verslui Rusijoje, su kuriuo kaip tik atsakovė nurodė, tiek ieškovė paaiškinimuose pripažino, atsakovė neturėjo nieko bendro, nes Č. P. buvo OOO (RAB) „Balt-Avto-Treid“ steigėjas, o L. P. šios bendrovės veikloje nedalyvavo. Teismas pastebėjo, kad byloje nėra nuginčyta, kad atsakovas iš ieškovės skolintus pinigus galėjo panaudoti lošimams ar kitiems asmeniniams poreikiams tenkinti.
Teismo vertinimu ieškovė neįrodė savo teiginių, kad Č. P. paskolą ėmė šeimos poreikių tenkinimui, taip pat tai, kad paskolos sumos prašė abu sutuoktiniai, kad paskolos pinigai buvo panaudoti bendram Č. P. ir L. P. šeimos verslui vystyti ar įmonės UAB „Litexport Plius“ veiklai, turto (automobilių, siūlų įmonei ir kt.), atsakovų bendrų kelionių įsigijimui, remontams, netesybų nutraukiant nuomos sutartį ar dar kokiems bendriems šeimos interesams (CPK 185 str.). Teismas laikė, kad šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad tiek pati atsakovė nurodė, kad apie paskolą jai tapo žinoma tik po vyro Č. P. mirties, tiek pati ieškovė ir jos sutuoktinis pripažino, kad į atsakovę L. P. su pretenzijomis anksčiau nesikreipė. Tai teismui patvirtino ir prašytų išreikalauti telefoninių pokalbių išklotinės. Atsakovės kelionių, remontų ar netesybų mokėjimų įrodymų paskolos suteikimo laikotarpiu byloje nėra. Todėl teismas laikė, kad atsakovė gavo pakankamas pajamas, be to, nenustatyta, kad atsakovės valdoma bendrovė UAB „Litexport Plius“ turėjo finansinių sunkumų, ieškovės ieškinyje minimus automobilius įsigijo iki paskolos Č. P. suteikimo, panaudojant iš kredito įstaigų gautas lėšas. Teismas nurodė, kad tai, jog atsakovė gerai sutarė su šiuo metu jau mirusiu sutuoktiniu, taip pat tai, kad ieškovės ir atsakovės šeimos artimai bendravo dar neįrodo, kad atsakovei buvo žinoma apie ieškovės 2011-05-02 paskolą Č. P..
Teismo nustatyta, kad palūkanas pagal paskolos vekselį Č. P. mokėjo ieškovei kiekvieną mėnesį, dėl jų ieškovė pretenzijų atsakovei neturi. Teismas nenustatė, kad 8000 Eurų sumą Č. P. ieškovei būtų grąžinęs. Iš įrodymų visumos teismas sprendė, kad atsakovė apie vyro skolą sužinojo tik po jo mirties, o ieškovė pripažino, kad pretenzijų jai anksčiau nereiškė.
Teismas paminėjo, kad tai, jog Č. P. skola R. P. pagal jos ieškinyje minimą paskolos vekselį yra asmeninė jo skola netiesiogiai liudija byloje esantis šio asmens priešmirtinis atsisveikinimo raštelis, taip pat tai, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Č. P. privedimo prie savižudybės.
Teismas sprendė, kad Č. P. 2011-05-02 paskolos vekseliu iš ieškovės gauta paskola, yra faktiškai gauti 8000 Eurų, ir tai yra jo asmeninė prievolė, kadangi teismo nenustatyta, kad paskola buvo panaudota šeimos interesams ar šeimos verslui plėtoti, be to, nenustatyta, kad tokios paskolos gavimui pritarė atsakovė, nors tokiems sandoriams būtinas kito sutuoktinio pritarimas, kuri sužinojo apie paskolą tik po vyro mirties. Todėl teismas laikė, kad nėra jokio pagrindo iš atsakovės L. P. priteisti ieškovei 34 500,00 Lt skolos, kadangi tai nėra solidari atsakovės ir jos mirusio vyro skola. Kadangi atsakovė teismui reiškė priešieškinio atitinkamą reikalavimą, teismas pripažino Č. P. skolą R. P., atsiradusią iš 2011-05-02 paskolos vekselio dėl 10 000 Eurų, Č. P. asmenine prievole 8000 Eurų sumai.
Teismas nustatė, kad 2011-12-04 mirus Č. P. jo turtą paveldėjo sutuoktinė L. P. pagal turto apyrašą, testamento Č. P. nebuvo palikęs. Atsakovė po vyro mirties kreipės į notarą su pareiškimu dėl palikimo pagal paveldimo turto apyrašą priėmimo. Apyrašas buvo sudarytas 2012-02-22, o apyrašas 2012-05-15 ir 2012-05-17 buvo patikslinti. Teismas pažymėjo, kad ieškovė 2012-01-23 raštu kreipėsi į antstolį su pareiškimu dėl 35 000 Lt skolos pagal 2011-05-02 skolos raštelį įtraukimo į turto apyrašą. Taigi antstoliui dar prieš sudarant pirmąjį turto apyrašą buvo žinoma apie Č. P. 10 000 Eurų skolą pagal minėtą skolos raštelį R. P.. Antstolis privalėjo leisti susipažinti su turto apyrašu kiekvienam, kas įrodo teisėtą interesą susipažinti su apyrašu. Nenustatyta, kad ieškovė būtų kreipusis į teismą dėl antstolio veiksmų, galimai pažeidžiant teisės normas sudarant Č. P. paveldimo turto apyrašą. Todėl teismas nelaikė, kad atsakovė sudarant apyrašą dėl savo kaltės nurodė ne visą turtą, sudarantį palikimą, nuslėpė palikėjo skolininkus, kad apyrašas nebūtų papildytas ar kad ši įpėdinė būtų neįvykdžiusi kitų įstatymo jai numatytų pareigų, todėl teismas nelaikė, kad buvo sudarytas neteisingas apyrašas, kad įpėdinė dėl to už palikėjo skolas turėtų atsakyti visu savo turto.
Kadangi L. P. priėmė Č. P. palikimą pagal turto apyrašą, todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas tenkinti jos priešieškinio reikalavimą ir priteisti iš jos kaip jau anksčiau teismo pripažinta asmeninę Č. P. 8000 Eurų skolą paveldėto turto ribose. Todėl teismas priešieškinį šioje dalyje tenkino. Tokiu būdu teismas nurodė, kad nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimą pripažinti atsakovės atsakomybę kaip įpėdinės už palikėjo Č. P. skolą visu jos turtu, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą šį ieškovės reikalavimą.
Teismas laikė, kad ieškovė visiškai nepagrįstai reiškia teismui reikalavimą panaikinti antstolio R. K. 2012-05-15 dienos turto apyrašą dalyje dėl paskolos vekselio 2011-05-02 R. P. 10000,00 Eurų įtraukimo į 2011-12-04 mirusio Č. P. paveldimo turto apyrašą, kadangi pirmiausia toks reikalavimas turėjo nustatytu laiku ir tvarka būti reiškiamas ypatingąja teisena (skundas dėl antstolio veiksmų), pasinaudojant išankstine tokio skundo nagrinėjimo tvarka (CPK 510 str., 512 str.), o ne ieškinine teisena. Teismo nenustatyta, kad ieškovė šia savo teise būtų pasinaudojus, kad domėjosi Č. P. paveldimo turto apyrašo sudarymu, reiškė reikalavimus antstoliui dėl apyrašo tikslinimo. Taip pat nesuprantama, kodėl ieškovė reiškia tokį reikalavimą teismui, jei ji pati su 2012-01-23 atitinkamu pareiškimu dėl 35 000 Lt Č. P. skolos R. P. pagal paskolos vekselį įtraukimo į apyrašą kreipėsi į antstolį, pateikdama ieškinyje minimą paskolos vekselį (dėl 10000 Eurų paskolos). Remiantis išdėstytu teismas atmetė šį niekuo nepagrįstą ieškovės reikalavimą.
Atmetus ieškovės reikalavimus dėl skolos priteisimo teismui neliko jokio teisinio pagrindo priteisti iš atsakovės ieškovės reikalaujamas 5 proc. procesines metines palūkanas, todėl atmetė kaip neapgrįstą šį ieškovės reikalavimą.
Ieškinį atmetus, teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir nurodė panaikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemonės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu R. P. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, o priešieškinis tenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti, priėmus naują sprendimą iš naujo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Likusioje dalyje sprendimo nekeisti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje (2 t., 85-91 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apeliantė nurodo, kad teismas padarė materialinės teisės normų pažeidimus, jas netinkamai aiškino ir pritaikė, kas sąlygojo nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismas tarp šalių kilusį ginčą turėjo spręsti vertindamas ar tinkamai šalys įvykdė paskolos sutarties sąlygas - perdavė sutarties dalyką ar ne. Laiko, kad ieškovės R. P. atsakovei L. P. perduotus 2000,00 Eurų negalima laikyti savarankišku paskolos santykiu. Per savo sutuoktinį R. P. perduodama likusius 2000,00 Eurų sutartus paskolos pinigus, ieškovė tik įvykdė susitarimą perduoti paskolos dalyką. Todėl visiškai pagrįstai iš atsakovės L. P. nebuvo reikalaujama pasirašyti paskolos raštelio, nes tokį jau buvo pasirašęs skolininkas Č. P.. Todėl bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Č. P. ieškovė R. P. paskolino 10000,00 Eurų.
2. Apeliantei tiesiog nesuprantamas teismo motyvas, kad 10000,00 Eurų sumą pavertus litais pagal oficialių litų ir eurų santykį (3,4528:1), tai sudarytų 34528,00 Lt. Teismui priteisus sumą užsienio valiuta, ją išmokant Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta, šalys sumą moka/gauna pagal mokėjimo dieną galiojantį valiutų kursą, todėl ieškovė prašydama priteisti konkrečią 34500,00 Lt sumą praranda teisę reikalauti išmokėti jai didesnę sumą jei sumos išmokėjimo dieną euro ir lito santykis būtų didesnis nei 3,4528:1.
3. Atsakovei byloje pareiškus priešieškinį, teismas pagrįstai pripažino, kad byloje kilo ginčas dėl paskolos panaudojimo skolininko šeimos interesų tenkinimui. Tačiau teismas byloje nustatytas aplinkybes įvertino neteisingai, padarė neteisingas išvadas, todėl neteisingai pritaikė materialinės teisės normas. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą nepagrįstai pasisakydamas, jog aplinkybes, kad skolininkas Č. P. paskolą panaudojo savo šeimos poreikių tenkinimui, privalėjo įrodyti ieškovė. Priešmirtinis raštas, kaip tik patvirtina aplinkybę, kad Č. P. su atsakove vedė bendrą ūkį.
4. Teismas nesurinko byloje įrodymų už kokias lėšas atsakovai buvo įsigiję savo asmeninius automobilius, kada ir už kokias lėšas buvo nupirktas automobilis sūnui, už kokias lėšas atsakovės sūnus atliko gamybinių patalpų Žemaitės g. remontą. Be to, byloje nėra duomenų apie skolininko Č. P. gaunamas mėnesio pajamas. Teismas nevertino aplinkybės iš kokių lėšų šeima mokėjo kredito įmokas bankui.
5. Teismas nevertino ir neatsižvelgė į aplinkybes nustatytas Šiaulių apygardos teismo 2012-09-14 priimtame sprendime civilinėje byloje Nr. 2-680-267-2012.
6. Teismo išvadą, kad 8000,00 Eurų paskola pripažintina asmenine skolininko Č. P. skola apeliantė laiko visiškai nepagrįsta. Mano, kad atsakovė teismui neįrodė, kad iš užsienio verslo gaunamas pajamas jos sutuoktinis Č. P. naudojo tik savo interesams ir nenuginčijo prezumpcijos, kad iš 2011-05-02 sandorio gautos lėšos – 10000,00 Eurų nebuvo panaudotos šeimos interesams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą L. P. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t., 99-102 b. l).
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Laiko, kad teismas pagrįstai nustatė, jog Č. P. skola apeliantei, atsiradusi iš 2011-05-02 paskolos vekselio dėl 10 000 Eurų priteistina kaip asmenine Č. P. prievole 8000 Eurų sumai. O apeliantei neįrodžius likusios sumos 2000 Eurų perdavimo fakto - teismas pagrįstai sumažino apeliantės prašomą priteisti sumą. Teismas pagal pateiktus duomenis, tinkamai nustatė, kad atsakovė gavo pakankamas pajamas, jos valdoma bendrovė UAB ,,Litexport Plius" jokių finansinių sunkumų neturėjo, todėl jokios papildomos lėšos nei jai, nei šeimai ar verslui nebuvo reikalingos. Atsakovei visą laiką iki vyro mirties nežinant apie 2011-05-02 paskolos vekselį, bei neturint finansinių sunkumų - teismas pagrįstai kvalifikavo prievoles pobūdį kaip asmeninę Č. P. skolą apeliantei. Sprendimo dalis, kuria Č. P. skola apeliantei, atsiradusi iš 2011-05-02 paskolos vekselio pripažinta asmenine C. P. prievole 8000 Eurų sumai, yra pagrįsta bei atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisėtumo principus. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė neįrodė likusios sumos pagal paskolos vekselį perdavimo fakto bei paskolos panaudojimo tikslo, todėl apeliantės prašymas skolą pripažinti solidariąja sutuoktinių atsakomybe, papildomai priteisiant 2000 Eurų iš atsakovės bei atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, yra nepagrįstas jokiais tinkamais ir neginčijamais įrodymais ar svariais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Apeliantė mano, kad tikslinga apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantė turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).
Dėl paskolos vekselio vertinimo
Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis priimtas, nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu - kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 str.). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Teismas turi vertinti įrodymus, vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, tarp kurių – sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog paminėtų nuostatų nuosekliai nebuvo laikytasi. Todėl apeliantės apeliacinis skundas šioje dalyje tenkintinas.
Pagal CK 6.870 straipsnį paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda pinigus paskolos gavėjui pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti sudaryta rašytine forma, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 str. 1 d.). Paskolos teisiniam santykiam tarp šalių atsirasti nepakanka vien šalių susitarimo dėl pinigų perdavimo. Šiems santykiams konstatuoti yra būtinas sutarties dalyko - pinigų perdavimo faktas (CK 6.870 str. 1, 2 d.); pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė sutarties sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2012). Aiškinant sutartis, pirmiausia, turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 str. 1 d.). Taigi, aiškinant sutartį, pirmiausia yra aiškinami tikrieji sutarties šalių ketinimai, derinant subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jo teksto lingvistine analize, o tais atvejais, kai šalims aiškinant savo tikruosius ketinimus pagal sutartį ir nesant galimybės jų nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teikiamas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip geriausiai atitinkančiam šalių valią dėl priimtų įsipareigojimų turinio. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-37/2012).
Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovė R. P. savo ieškinio reikalavimus grindė 2011-05-02 paskolos vekseliu, kuriuo Č. P. įsipareigojo ieškovei R. P. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. grąžinti 10 000 Eurų, taip pat įsipareigojo paskolos davėjai mokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas (1 t. 5, 1 b. l.). Sutartyje yra žodžiai “pasiskolinu”, terminas iki kada ir procentinės palūkanos. Pažymėtina, kad aplinkybę dėl 2011-05-02 paskolos vekselyje nurodomos 10 000 Eurų sumos perdavimo Č. P. fakto įrodinėja ieškovė R. P., šią aplinkybę patvirtino ir jos sutuoktinis R. P. (b.l.2t.69 b.l.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vien žodžio “pasiskolino”, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame sutarties tekste, bet ne atskirai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2012). Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar žodžiu „pasiskolinu“ užfiksuotas paskolos dalyko Č. P. patvirtinimas, esminę reikšmę turi raštelio - pakvitavimo pasirašymo aplinkybės, šalių tikroji valia.
Pagal formuojamą teismų praktiką tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis, ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010). Nagrinėjamu atvejų atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindinis paskolos gavėjas Č. P. yra miręs, todėl paskolos perdavimo realumo ir egzistavimo aplinkybės spręstinos surinktų įrodymų kontekste. Taigi, nagrinėjamu atveju, ieškovė R. P. įrodė, kad paskolos sutartyje nurodytą sumą perdavė Č. P., nes byloje nustatyta, įrodyta ir abi šalys pripažįsta apie 8000 Eurų perdavimą sutarties pasirašymo metu, o 2000 Eurų perdavimo tą pačią dieną, vėliau, atsakovė iš esmės nepaneigė, pripažindama buvusią sutuoktinio prievolę 10 000 Eurų apimtyje (2t.,69 b.l.).
Byloje ieškovė nuosekliai, nuo pat ieškinio pareiškimo momento nurodė, kad sutarties pasirašymo metu namuose turėjo 8000 Eurų, likusią 2000 Eurų sumą perdavė Č. P. ir sutuoktinei. Byloje esantis 2011-05-02 paskolos vekselis, pasirašytas Č. P., patvirtina 10 000 Eurų skolą su procentais. Paskolos rašte nėra jokių įrašų patvirtinančių, kad Č. P. gavo tik dalį pasiskolintos sumos. Šalys pasirašydamos sutartį, pavadino „paskolos vekselis“, kas reikštų besąlygišką skolininko įsipareigojimą ir sutartyje įrašytos skolos sumos gražinimo prievolę. Todėl ieškovės nurodomų aplinkybių pagrindu vertintina, kad raštelio pasirašymo metu, Č. P. pasitikėjo paskolos davėja ir prisiėmė prievolę visai 10 000 Eurų sumai. Ieškovės R. P. sutuoktinio perduotus 2000 Eurų kitu metu, negalima laikyti savarankiškos paskolos santykiu, nes dėl šios sumos šalys nebuvo pasirašiusios savarankiškos sutarties. Per savo sutuoktinį R. P. perduodama likusius 2000 Eurų, ieškovė tik įvykdė susitarimą perduoti paskolos dalyką. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, atsakovės L. P. paaiškinimai dėl pinigų perdavimo yra prieštaringi ir nėra objektyvūs (b.l. 134, t.1, b.l.11, 37, t.2). Atsakovė pripažįsta, kad sutuoktinis skolindavosi ir iš kitų asmenų panašiu būdu (skolos rašteliai analogiško turinio) ir panaudodavo asmeniniams tikslams. Kolegija vertina, kad atsakovė nebuvo sandorio šalimi, pasirašant paskolos vekselį nedalyvavo, savo kaip sutuoktinės prievolę dėl 10 000 Eurų prievolės absoliučiai neigia, todėl šio sandorio sudarymo, pinigų perdavimo, susitarimo dėl grąžinimo ir kitos esminės aplinkybės jai gali būti ir nežinomos.
Kolegija vertindama atsakovės L. P. teisinę poziciją dėl prievolės ieškovei, kaip asmeninės Č. P. skolos akcentuoja, kad tokiu atveju paskolos sudarymo visos esminės ir būtinos sąlygos galėjo būti žinomos tik sandorio šalims t.y. ieškovei R. P. ir paskolos gavėjui. Be to, atsakovė L. P. priešieškiniu įrodinėdama, kad jos sutuoktinio iš ieškovės gauta 8000 Eurų suma pripažintina asmenine jo skola ieškovei, kartu pripažino tarp Č. P. ir ieškovės R. P. sudarytos paskolos sutarties faktą, neprašė šio sandorio pripažinti negaliojančiu. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2011-05-02 paskolos vekselio sandorį padalijo į du atskirus teisinius santykius, tai yra 8000 Eurų ir 2000 Eurų sumas laikydamas atskiromis paskolos sutartimis. Svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad ieškovė nereiškia papildomo reikalavimo dėl 2000 eurų perduotų jos vyro atsakovei gražinimo, o šią sumą laiko 2011-05-02 paskolos vekselio dalimi. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Č. P. ieškovė R. P. paskolino 10 000 Eurų.
Nurodytų argumentų pagrindu, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, pripažįstant Č. P. 10 000 Eurų skolą ieškovei R. P. pagal 2011-05-02 paskolos vekselį.
Dėl prievolės pobūdžio
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria teismas iš 2011-05-02 paskolos vekselio kylančią skolą pripažino asmenine mirusiojo Č. P. prievole ir skolą nurodė priteisti atsakovės paveldėto turto ribose.
Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai sprendė, kad pagal LR CK 3.109 str. 3 d. solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad be LR CK 6.6 str., kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos LR CK 3.109 str. 2 ir 3 d.
Byloje nėra duomenų apie tai, kad Č. P. paskolą iš ieškovės ėmė šeimos poreikių tenkinimui. Kadangi paskola suteikta vieno iš sutuoktinio Č. P. vardu, nėra pagrindo teigti, kad pinigai buvo skirti šeimos verslui vystyti. Byloje nustatyta, kad atsakovė apie paskolos egzistavimą sužinojo tik po sutuoktinio mirties, iki tol nei jai, nei jos šeimos nariams apie vyro skolą ieškovei nebuvo žinoma, o sutikimo sudaryti paskolą ji taip pat nebuvo davusi. Paskolos nežinojimo faktą netiesiogiai paliudija ir atsakovės sutuoktinio rašytas laiškas, kuriame nurodoma, kad atsakovė nedalyvavo jokiose finansiniuose sandoriuose, išskyrus bankus. Byloje nėra nustatyta, kad 2011-05-02 paskolos vekseliu gautus pinigus Č. P. būtų panaudojęs šeimos poreikių tenkinimui ar bendro verslo vystymui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad atsakovė gavo pakankamas pajamas, jos valdoma bendrovė UAB ,,Litexport Plius" jokių finansinių sunkumų neturėjo, automobilius įsigijo už kredito paskolas, todėl jokios papildomos lėšos nei atsakovei, nei šeimai ar verslui nebuvo reikalingos. Pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinta ir tai, kad vien faktas, jog atsakovė su sutuoktiniu gerai sutarė, nesudaro prielaidos teigti, jog atsakovei būtų buvę žinoma apie vyro įsipareigojimus ieškovei. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovei negalėjo būti žinoma apie vyro skolą apeliantei. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovei iki vyro mirties nežinant apie 2011-05-02 paskolos vekselį, teismas pagrįstai vertino prievoles pobūdį, kaip asmeninę Č. P. skolą ieškovei.
Teismui pripažinus 10 000 Eurų skolą apeliantei Č. P. asmenine skola, nelieka jokio teisinio pagrindo priteisti iš atsakovės ieškovės reikalaujamas 5 proc. procesines metines palūkanas (CK 6.37 str., 6.210 str. 1 d.), kadangi atsakovė atsako už buvusio sutuoktinio prievoles tik paveldėto turto ribose. Pažymėtina, kad atsakovei vengiant vykdyti teismo sprendimą ieškovė turi teisę į nuostolių atlyginimą.
Apeliantės nurodomų aplinkybių dėl pinigų panaudojimo, nustatytų civilinėje byloje Nr. 2-680-627/2012, teisėjų kolegija nevertina, nes Lietuvos Teismų sistemos Liteko duomenimis minimas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, todėl dėl šių įrodymų nepasisako.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai. Kiti apeliacinio skundo ribose nurodomi argumentai laikytini teisiškai nereikšmingais, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė už turtinį reikalavimą sumokėjo 1035 Lt žyminio mokesčio (1 t., 4 b. l.), o atsakovė už priešieškinio neturtinius reikalavimus 200 Lt žyminio mokesčio (1 t., 136 b. l.). Nors atsakovė 2012-05-21 nutartimi buvo atleista nuo 974,84 Lt žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau priešieškiniu atsakovė iš dalies sutikdama su ieškiniu privalėjo mokėti tik 210 Lt žyminį mokestį (1 t., 172 b. l.). Patenkinus iš esmės ieškinio turtinį reikalavimą (skolos priteisimo sumine išraiška), o priešieškinį tenkinus dėl neturtinių reikalavimų, iš atsakovės ieškovei priteistinas 825 Lt žyminio mokesčio skirtumas. Iš atsakovės valstybei nepriteistina 974,84 Lt žyminio mokesčio dalis, vertinant, kad priešieškinio reikalavimai savo pobūdžiu buvo pareikšti neturtiniai, o priešieškinio reikalavimas priteisti mažesnę skolos sumą vertintinas kaip atsakovės atsikirtimas ir dalinis ieškinio pripažinimas (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 93 str. 1 d., 92 str., 96 str.,).
Ieškovė pateikė įrodymus apie turėtas 2500 Lt atstovavimo išlaidas (1 t.,13,55,117, 2 t., 31 b. l.). Teisėjų kolegija už nepagrįsto atskirojo skundo surašymą, apmokėtą 300 Lt suma, šių išlaidų ieškovei nepriteisia ir pripažįsta ieškovės teisę į 2200 Lt atstovavimo išlaidų padengimą.
Atsakovė atstovavimo išlaidų priteisti neprašė ir rašytinių įrodymų, kad yra patyrusi kitų bylinėjimosi išlaidų nepateikė. Atsižvelgiant į bendrą patenkintų ir atmestų abiejų šalių reikalavimų dalį, laikytina, kad teismas tenkino 50 procentų visų ieškovės ieškinio reikalavimų. Todėl iš atsakovės ieškovei priteistinos 1100 Lt atstovavimo išlaidos pirmosios instancijos teisme.
Valstybės biudžetui 1,50 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų suma nepriteistina, nes ji mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 6 d., LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus dėl 207 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą (2 t., 92 b. l.), bei apie turėtas 800 Lt atstovavimo išlaidas apeliacinėje instancijoje (2 t.,93-95 b. l.). Atsakovė nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė turėjo sumokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą: 210 Lt už ginčijamą turtinį reikalavimą ir 134,90 Lt už neturtinį reikalavimą. Todėl atsižvelgiant į apeliacinio skundo patenkintų turtinių reikalavimų dalį iš atsakovės priteistina 210 Lt tokia tvarka - ieškovei priteistina 75,10 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 134, 90 Lt priteistina valstybei žyminio mokesčio. Kadangi apeliacinis skundas tenkintas 50 procentų, todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 400 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti.
Ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.
Č. P., a.k. (duomenys neskelbtini) skolą R. P., a.k. (duomenys neskelbtini) atsiradusią iš 2011-05-02 paskolos vekselio dėl 10 000 EUR, pripažinti Č. P. asmenine prievole.
R. P. priteisti iš L. P., a.k. (duomenys neskelbtini) asmeninę Č. P. 10000 EUR skolą paveldėto turto ribose.
Priteisti iš atsakovės L. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei R. P. ( a.k. (duomenys neskelbtini) 2400 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės L. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 134,90 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą į valstybės biudžetą.
Panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-01-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-115-901/2012 L. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir Č. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) nekilnojamam ir kilnojamam turtui ir piniginėms lėšoms 34 500 Lt sumai taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmesti.