Kauno apygardos teismo nutartis

2014-10-07 · Civilinė byla Nr. 2A-1710-260/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-07
Bylos Nr.
2A-1710-260/2014
Teisminio proceso Nr.
2-28-3-04232-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Žibutė Budžienė (pirm.), Raimondas Buzelis (pran.), Leonas Jachimavičius
Ieškovas
R. K.
Atsakovas
Marijampolės savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
uždarajai akcinei bendrovei „Marijampolės butų ūkis“
Civilinė byla Nr. 2A-1710-260/2014,Proceso Nr. 2-28-3-04232-2013-2,Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 24.2; 30.3; 30.6; 114.11; 121.14;121.21;
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-109-91/2014 pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovei Marijampolės savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Marijampolės butų ūkis“ dėl nuomininko teisės privatizuoti savivaldybei priklausantį butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu (b.l. 2–3) prašė pripažinti jai teisę pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti jos nuomojamą bendro 34,41 kv.m ploto 2 kambarių butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 1987 m. jai buvo skirtas 2 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini) bendrabutyje adresu (duomenys neskelbtini). 1992 m. kovo mėnesį ieškovė (duomenys neskelbtini) administracijai pateikė pareiškimą dėl buto privatizavimo pagal Butų privatizavimo įstatymą, sumokėjo pinigus už dokumentų parengimą ir buto kadastrinių matavimų atlikimą, tačiau lengvatinėmis sąlygomis įsigyti butą iš valstybės ieškovė nepasinaudojo, ieškovės nuomojamas butas iki šiol neprivatizuotas pagal Butų privatizavimo įstatymą dėl priežasčių, nepriklausančių nuo ieškovės valios.Apie galimybę privatizuoti nuomojamą patalpą ieškovės niekas neinformavo, nors pateikus reikiamus dokumentus jai buvo paaiškinta, kad kai bus parengti dokumentai, ją apie tai informuos. Nors ieškovė teiravosi apie galimybę sudaryti buto pirkimo sutartį, tačiau tik 2002 m. spalio 28 d., kai su ieškove buvo sudaryta nuomos sutartis, ji sužinojo, jog nėra galimybės privatizuoti nuomojamą butą pagal Butų privatizavimo įstatymą. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu ieškovė prašo pripažinti, kad ji turi teisę privatizuoti jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Atsiliepimas

Atsakovė Marijampolės savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškinį (b.l. 12–14) su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovė nėra įgijusi subjektinės teisės pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti ginčo patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji atliko kokias nors Butų privatizavimo įstatyme numatytas procedūras ginčo patalpų atžvilgiu. Nors ieškovė nurodė, kad jai 1987 metais buvo paskirtos ginčo patalpos, tačiau nurodytą aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė, o priešingai, esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė ginčo patalpose apsigyveno tik 1993 metų gruodžio mėnesį, gyvenamąją vietą ginčo patalpose deklaravo tik 1994 m. sausio 19 d. Kadangi ieškovė ginčo patalpose pradėjo gyventi tik 1993 metų gruodžio mėnesį, tai ji 1992 metų kovo mėnesį negalėjo kreiptis į (duomenys neskelbtini) administraciją su prašymu privatizuoti ginčo patalpas. Be to, ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų, kurie įrodytų jos suinteresuotumą privatizuoti butą, neskundė privatizavimą vykdžiusių institucijų veiksmų (neveikimo) iki kreipimosi į teismą, t. y. ilgiau nei 21 metus. Ieškovė nėra tinkamas subjektas privatizuoti butą, kadangi ji šiuo metu nėra buto nuomininkė. Kadangi, ieškovės teigimu, ji 2002 m. spalio 28 d. sudarydama nuomos sutartį sužinojo, kad neturi galimybės privatizuoti nuomojamą butą, tai laikytina, kad būtent nuo šio momento ieškovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir nuo šio momento skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Ieškovė į teismą kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl taikytina ieškinio senatis ir ieškovės ieškinys atmestinas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu (b.l. 68–72) ieškinį atmetė, pripažino, kad ieškovė R. K. neturi teisės nuomojamą 2 kambarių butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą ir ieškinį kaip neteisėtą bei nepagrįstą atmetė praleidus ieškinio senaties terminą. Teismas nustatė, kad su ieškove R. K. 2000 m. rugsėjo 16 d. buvo sudaryta gyvenamosios patalpos bendrabutyje ir eksploatacinių išlaidų nuomos sutartis 10a bei 2002 m. spalio 28 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, pagal kurias ieškovei suteikta gyvenamoji patalpa - dviejų kambarių butas 34,41 kv.m ploto, esanti adresu (duomenys neskelbtini). Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) su ieškove sudarytos gyvenamosios patalpos bendrabutyje ir eksploatacinių išlaidų nuomos sutartys nutrauktos, ieškovė su šeimos nariais ir kitais kartu su ja gyvenančiais asmenimis iš nuomojamos gyvenamosios patalpos iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas sprendė, kad ieškovė nėra tinkamas subjektas privatizuoti butą, nes šiuo metu ji nėra ginčo buto nuomininkė. Teismo manymu, ieškovė neįrodė, jog buvo atliktos kokios nors Butų privatizavimo įstatyme numatytos procedūros gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, todėl sprendė, kad ji neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo patalpą. Teismas kritiškai vertino liudytojų A. V., I. B. ir B. S. parodymus, kadangi šios liudytojos nenurodė nei laiko, nei kokius dokumentus pateikėieškovė norėdama privatizuoti gyvenamą patalpą ir kam tuos dokumentus pateikė, kur tie dokumentai galėjo pradingti, t. y. objektyviai nepatvirtinoieškovės ir jos atstovės teiginių. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą įgijimą, o kadangi teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis apie bylos aplinkybes, ieškovės reikalavimus vertino kaip nepagrįstus. Teismas taip pat pažymėjo, kad nei ieškovė, nei jos atstovė nenurodė nei kam, nei kiek pinigų sumokėjo siekiant privatizuoti butą, taip pat ieškovė nenurodė, kodėl nesiėmė aktyvių veiksmų, kurie įrodytų jos suinteresuotumą privatizuoti butą, neskundė privatizavimą vykdžiusių institucijų veiksmų (neveikimo) iki kreipimosi į teismą,laukė, kad kas nors jai pasiūlys privatizuoti butą. Teismas taip pat nurodė, kad Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais ieškovė nesikreipė į savivaldybės sudarytą tarnybą dėl ginčo buto privatizavimo, todėl ieškovė neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą. Nesant susitarimo pirkti nuomojamą butą, kaip vienos iš būtinų buto privatizavimo sutarčiai sudaryti sąlygų, nustatytų Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, ieškovė neįgijo subjektinės teisės galiojant šiam įstatymui privatizuoti ginčo butą, todėl teisinis santykis dėl buto privatizavimo tarp šalių galiojant Butų privatizavimo įstatymui neatsirado. Teismas, esant atsakovės ir trečiojo asmens prašymams, taikė ieškinio senatį. Teismas nurodė, kad ieškovė nuo 1992 metų, kai, pasak jos, ji pateikė prašymą privatizuoti butą, turėjo suvokti esant jos teisių pažeidimą, tačiau ieškovė per 21 metus nei karto nesikreipė su pretenzija nei žodžiu, nei raštu į privatizavimo sudarytas komisijas, statybininkų mokyklos administraciją. Teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė ieškinio senaties terminą praleido be svarbių priežasčių, todėl ieškinio senatį taikė ir ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 73–75) ieškovė prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje yra nustatytos visos būtinos buto privatizavimo sąlygos, egzistavusios Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu.Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantė nėra tinkamas subjektas privatizuoti butą, kadangi ji šiuo metu nėra ginčo buto nuomininke. Apeliantė šiuo metu ir toliau faktiškai nuomoja ginčo patalpas, naudojasi ginčo patalpomis ir moka už jas nuomos bei komunalinius mokesčius, kadangi Marijampolės savivaldybės mero iniciatyva apeliantės iškeldinimas iš ginčo patalpų yra sustabdytas iki įsigalios teismo sprendimas šioje civilinėje byloje. Šiose nuomojamose patalpose apeliantė gyvena nuo 1982 metų, ką patvirtino ir liudytoja A. V., tuo tarpu Lietuvos Respublikos piliečio paso kopija patvirtina, kad apeliantė adresu (duomenys neskelbtini), buvo registruota nuo 1991 m. liepos 11 d. Nors kambarių numeracija keitėsi, tačiau apeliantė visad gyveno tame pačiame kambaryje.Ginčo patalpų buvimo tinkamu privatizavimo objektu byloje niekas neginčijo.Teismas nepagrįstai sprendė, kad liudytojų parodymai nepatvirtina aplinkybių, jog apeliantė atliko veiksmus, būtinus ginčo patalpoms privatizuoti. Liudytojos I. B., B. S. nėra suinteresuotos bylos baigtimi, o jų parodymai apie apeliantės atliktus veiksmus siekiant privatizuoti butą byloje nėra paneigti ar nuginčyti, todėl teismo padaryta išvada apie tai, jog apeliantė neatliko jokių veiksmų siekiant privatizuoti ginčo patalpas, yra nepagrįsta. Nors teismas nurodė, kad liudytojos negalėjo paaiškinti, kur dingo privatizavimo dokumentai, tačiau liudytojoms nežinoma ir negalėjo būti žinoma apie tai, kur dingo apeliantės pateikti dokumentai. Be to, nurodytos aplinkybės nėra susijusios su įrodinėjimo dalyku. Marijampolėje privatizuojant butus yra dingę ne tik apeliantės, bet ir kitų asmenų dokumentai, tačiau net ir nenustačius aplinkybių, susijusių su dokumentų dingimu, teismų sprendimais buvo pripažintos asmenų teisės privatizuoti butus pagal Butų privatizavimo įstatymą.Teismas nenagrinėjo apeliantės pareikšto prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą kaip praleistą dėl svarbios priežasties. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad apeliantė tik 2002 m. spalio 28 d. sužinojo apie tai, jog ji negalės privatizuoti buto pagal Butų privatizavimo įstatymą. Tuo metu apeliantė neturėjo įstatyminės galimybės ginti savo pažeistas teises, nes nebuvo jokio įstatyminio pagrindo kreiptis į teismą, o apie Lietuvos Respublikos gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris suteikė galimybę ieškovei ginti savo pažeistas teises, apeliantėsužinojo tik 2013 m. rugsėjo mėnesį. Nurodytą aplinkybę patvirtino liudytoja I. B., todėl ieškinio senaties terminas atnaujintinas.

Atsiliepimas

Atsakovėatsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 83–85) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas analogiškais argumentais kaip ir atsiliepimas įieškinį papildomai nurodant, kadapeliantė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad būtų buvę atliktos kokios nors Butų privatizavimo įstatyme numatytos procedūros gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo patalpą. Apeliantė nepagrįstai remiasi jos Lietuvos Respublikos piliečio paso kopija, kadangi šis rašytinis įrodymas nėra patvirtintas nustatyta tvarka, o šio dokumento originalas nebuvo pateiktas. Taip pat kaip netinkamas rašytinis įrodymas turi būti vertinama ir 1993 m. kovo 29 d. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis, kadangi yra patvirtinta neoriginalaus dokumento kopija, kai tuo tarpu pagal CPK 114 straipsnio 1 dalį teismui turi būti pateikiamas originalus dokumentas ar jo kopijos. Apeliantė neįrodė, kad ji atliko kokius nors veiksmus siekdama privatizuoti butą, kadangi jos nurodytų aplinkybių apie dokumentų pateikimą ir pinigų dokumentams parengti sumokėjimą nepatvirtino ir byloje apklaustos liudytojos. Apeliantė ginčo patalpose faktiškai negyvena, kadangi jai nurodytu adresu siųsti procesiniai dokumentai grįžo neįteikti. Be to, apeliantė turi daug nekilnojamojo turto, kur faktiškai yra jos gyvenamoji vieta. Apeliantė nurodė, kad sudarant 2002 m. spalio 28 d. nuomos sutartį jai tapo žinoma, jog ji neturi galimybės privatizuoti nuomojamą butą, todėl būtent nuo šio momento apeliantė žinojo apie savo pažeidžiamas teises, tačiau dėl jų gynimo ilgą laiko tarpą nesikreipė.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuobuvo atmestas ieškovės R. K. ieškinys atsakovei Marijampolės savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui UAB „Marijampolės butų ūkis“ dėl nuomininko teisės privatizuoti savivaldybei priklausantį butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar apeliantė tinkamai irlaiku įgyvendino savo subjektinęteisę lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti nuomojamą butą.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (ginčo butas), nuosavybės teise priklauso Marijampolės savivaldybei (b.l. 15–16). 2000 m. rugsėjo 16 d. su apeliante buvo sudaryta minėto buto Gyvenamos patalpos bendrabutyje ir eksploatacinių išlaidų nuomos sutartis 10a, pagal kurią apeliantei ginčo butas buvo išnuomotas nuo 2000 m. rugsėjo 16 d. neterminuotai (civ. byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 4). 2002 m. spalio 28 d. pratęsiant 2000 m. rugsėjo 16 d. nuomos sutartį, apeliantė ir Marijampolės savivaldybės taryba, atstovaujama UAB „Marijampolės butų ūkis“, sudarė ginčo buto Gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (b.l. 4–7). Minėtos sutartys buvo nutrauktos ir apeliantė bei jos šeimos nariai iškeldinti iš nuomojamos gyvenamosios patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos 2012 m. balandžio 23 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimu, kuris paliktas galioti nepakeistas 2012 m. rugsėjo 7 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (civ. byla Nr. (duomenys neskelbtini), b.l. 61–63, 84–88). Apeliantė, teigdama, jog jai nurodyta gyvenamoji patalpa paskirta nuo 1987 metų, kad ji šiose patalpose gyvena visą šį laiką iki pat dabar, kad ji atliko procedūras, būtinas šios gyvenamosios patalpos privatizavimui lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą ir kad gyvenamoji patalpa nebuvo privatizuota ne dėl nuo apeliantės priklausančių priežasčių, kreipėsi į teismą remdamasi Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu irprašė pripažinti jai teisę privatizuoti nurodytą gyvenamąją patalpą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą. Pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu apeliantės ieškinį atmetė taikęs ieškinio senatį, o taip pat pripažinęs, kad apeliantė ne tik kad neįrodė, jog ji atliko kokiasnors procedūras siekiant įgyvendinti teisę privatizuoti ginčo butą, bet kad šiuo metu ji nėra tinkamas subjektas butui pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti. Apeliaciniu skundu ginčijamos šios pirmosios instancijos teismo išvados teigiant, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs liudytojų parodymus, nepagrįstai nepripažino, kad apeliantė tinkamai išreiškė savo valią privatizuoti nuomojamą butą lengvatinėmis sąlygomis, o taip pat nepagrįstai taikė ieškinio senatį neišnagrinėjęs apeliantės prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą, kas lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad bylose dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo visada turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, jog ginčai iš esmės vyksta dėl socialiai aktualios asmenų teisės – teisės į būstą pažeidimo, bet ne dėl privatizavimo normų apskritai aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009). Tačiau tuo pačiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą konstatavo, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Atsakant į klausimą, ar apeliantėturėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, galiojusį iki 1998 m. liepos 1 d., pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, t. y.: 1) ar apeliantė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą; 2) ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa ir gali būti privatizavimo objektas; 3) taip pat ar apeliantė, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp apeliantės ir atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo, t. y. nuomininkai, norėję privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, turėjo įstatymų nustatytais terminai pareikšti norą jas įsigyti nuosavybėn (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2005; 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.CPK 185 str. numatyta, kad teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 str. suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Be to vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias butų privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis, nenukrypo nuo tokiopobūdžio bylose formuojamos kasacinio teismo praktikos, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus pagrįstai pripažino, kad apeliantėneįrodė, jog ji atliko kokius nors veiksmus, numatytus Butų privatizavimo įstatyme, siekdama įgyti nuosavybėn gyvenamąją patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), todėl pagrįstai konstatavo, jog apeliantė neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo patalpą.

Šioje byloje nebuvo ginčijama aplinkybė dėl gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), buvimo tinkamu privatizavimo objektu. Ginčas byloje kilo dėl to, ar apeliantė yra tinkamas subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantėšiuo metu nėra tinkamas subjektas privatizuoti ginčo butą, kadangi ji šiuo metu nėra ginčo buto nuomininkė. Apeliaciniame skunde ši pirmosios instancijos teismo išvada yra ginčijama, tačiau, kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino, jog apeliantė tinkamaiir laiku subjektinės teisės privatizuoti ginčo gyvenamąją patalpą nerealizavo, ir su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka, išsamiau dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su apeliantės buvimu tinkamu subjektu, turinčiu teisę privatizuoti ginčo butą, kaip neturinčio reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui, nepasisakytina.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus ir nepagrįstai sprendė, kad jie nepatvirtina apeliantės atliktų veiksmų siekiant privatizuoti ginčo gyvenamąją patalpą Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo ir tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą bei vertinimą. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino liudytojų A. V., I. B. ir B. S. parodymus nurodęs, kad šios liudytojos nenurodė nei laiko, nei kokius dokumentus pateikė apeliantėnorėdama privatizuoti gyvenamą patalpą ir kam tuos dokumentus pateikė, kur tie dokumentai galėjo pradingti, t. y. sprendė, kad liudytojų parodymai objektyviai nepatvirtino apeliantėsir jos atstovės teiginių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada nurodydama, kad nei viena iš byloje apklaustų liudytojų konkrečiai nepatvirtino mačiusios, kad apeliantė buvo pateikusi prašymą privatizuoti ginčo gyvenamąją patalpą, taip pat kad būtų atlikusi kokius nors kitus veiksmus, susijusius su ginčo buto privatizavimu. Nurodytų aplinkybių tiksliai negalėjo nurodyti ir pati apeliantė. Nors liudytoja A. V., gyvenusi su apeliante tame pačiame name, patvirtino, kad apeliantė dalyvavo susirinkime, kuriame buvo kalbama apie butų privatizavimą, kad daugelis žmonių butus privatizavo, tačiau nepatvirtino, kad būtų mačiusi, jog apeliantė pateikė prašymą privatizuoti ginčo patalpą. Jos teigimu, kadangi daugelis namo gyventojų siekė privatizuoti butus, tai tikėtina, kad ir apeliantė siekė privatizuoti nuomojamą butą. Vien dalyvavimas susirinkimuose ar domėjimasis privatizavimo procesu negali būti laikomi patvirtinančiais aplinkybę, jog apeliantė tinkamai ir laiku pateikė prašymą privatizuoti ginčo butą, t. y. kad apeliantėišreiškė savo valią privatizuoti ginčo butą. Be to, liudytojų parodymai nesudaro pagrindo spręsti, kad ir toliau buvo vykdomos buto privatizavimo procedūros įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog nors apeliantė nurodė, kad ji buvo sumokėjusi pinigus butokadastriniams matavimams atlikti, tačiau apeliantėnenurodė, nei kada ji šiuos pinigus sumokėjo, nei kam, nei kokią sumą. Byloje apeliantė nepateikė įrodymų ir apie ginčo patalposinventorinės bylos parengimą, nors nesant jos nebuvo galima sudaryti ginčo buto įkainojimo akto. Teisėjų kolegija, susipažinusi su liudytojos I. B. parodymais byloje, sprendžia, jog jie taip pat nepatvirtina fakto, kad apeliantė buvo pradėjusi ginčo patalpos privatizavimo procesą. Nors ši liudytoja parodė, kad ji apskaičiavo apeliantės ginčo buto vertę, dėl ko turėjo būti visi reikiami dokumentai ginčo butui privatizuoti, tačiau nenurodė nei apskaičiuotos buto kainos, nei galėjo paaiškinti, kokiu pagrindu ir ar oficialiai skaičiavoapeliantės nuomojamo buto vertę. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad liudytojos I. B. parodymų teisingumas kelia pagrįstų įtarimų, kadangi, nors bylos duomenys patvirtina, kad apeliantei apie galimybę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą jau buvo žinoma 2013 m. balandžio 5 d., tačiau ši liudytoja patvirtino, kad ji apie tai apeliantei papasakojo tik 2013 m. rugsėjo mėnesį. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog aplinkybė, kad liudytojos negalėjo nurodyti, kur galimai dingo apeliantės neva tai pateikti dokumentai, susiję su ginčo patalpos privatizavimu, dar neįrodo, kad apeliantė neatliko jokių veiksmų siekiant privatizuoti butą, tačiau ši aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, todėl aplinkybė, kad liudytojų parodymai nėra paneigti ar nuginčyti, dar nepatvirtina, kad teismas, remdamasis vien tik liudytojų parodymais, galėjo padaryti išvadą, jog apeliantė įstatyme nustatyta tvarka ir terminais išreiškė valią privatizuoti jos nuomojamą gyvenamąją patalpą ir atliko tam būtinus veiksmus.Liudytojų parodymų neišsamumas, nenuoseklumas, abejonės liudytojų parodymų teisingumu, sudaro pagrindą kritiškai vertinti jų parodymus. Byloje nesant jokių rašytinių įrodymų, kurie pavirtintų apeliantės išreikštą valią privatizuoti ginčo patalpą, o liudytojų parodymų negalint vertinti kaip patvirtinančių apeliantės įrodinėjamas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė, jog ji buvo įgijusi subjektinę teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ne tik konstatavęs, kad apeliantė neįrodė įgijusi subjektinę teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo patalpą, bet ir nustatęs, kad apeliantė ieškinį dėl savo teisių gynybos pareiškė praleidusi ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali priverstinai, t. y. valstybės padedamas, apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistas teises, palengvinti įrodinėjimo procesą bei užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, įstatymo leidėjas nustatė tam tikrus terminus, per kuriuos asmuo valstybės padedamas gali realiai apginti savo pažeistą teisę. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę pripažinus, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbios priežasties, praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (CK 1.131 str. 1 d., 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, esant atsakovės ir trečiojo asmens prašymui, taikė ieškinio senatį ir apeliantės pareikštą ieškinį atmetė kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą. Bylos nagrinėjimo teisme metu, 2014 m. kovo 12 d. apeliantė pateikė teismui prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir pripažinti, kad jis praleistas dėl svarbios priežasties (b.l. 43). Apeliantės teigimu, ji ieškinio senaties terminą praleido tik dėl to, jog apie Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris priimtas 2002 m. lapkričio 12 d., ji sužinojo tik 2013 metų rugsėjo mėnesį, t. y. apeliantė savo pažeistų teisių negynė tik dėl to, kad ji nežinojo esant galimybę šias teises ginti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, nurodė, jog, teismo manymu, ieškinio senaties terminą apeliantė praleido be svarbios priežasties. Teismo išvada, kad ieškinio senaties terminą apeliantė praleido be svarbios priežasties, sudaro pagrindą spręsti, jog teismas vertino apeliantės nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis ir sprendė dėl apeliantės pareikšto prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo apeliantės pateikto prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą kaip praleistą dėl svarbios priežasties. Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu pasisakė, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės nurodyta ieškinio senaties termino praleidimo priežastis nėra svarbi. Apeliacinės instancijos teismo manymu, aplinkybė, kad apeliantei galimai nebuvo žinomos teisės aktų nuostatos, sudarančios pagrindą lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butus pagal Butų privatizavimo įstatymą, nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstama svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, turi įvertinti visumą aplinkybių, t. y. ne tik nurodytas termino praleidimo priežastis, bet ir įvertinti asmens, prašančio atnaujinti ieškinio senaties terminą elgesį, jo sąžiningumą ir atidumą, taip pat tai, ar atnaujinus ieškinio senaties terminą nebus neproporcingai pažeistas civilinių teisinių santykių stabilumas, ar tai nesukels neproporcingai neigiamų pasekmių kitiems civilinių teisinių santykių dalyviams. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino apeliantei praleisto ieškinio senaties termino, kadangi pripažintina, jog apeliantė, būdama sąžininga, atidi ir rūpestinga civilinių teisinių santykių dalyvė, apie teisės aktų pakeitimus, suteikiančius teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą, galėjo ir turėjo sužinoti daug anksčiau, nei kad ji kreipėsi į teismą. Be to, teisėjų kolegijos manymu, apeliantės nurodytos aplinkybės, jog ji apie galimybę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą sužinojo tik 2013 metų rugsėjo mėnesį, yra melagingos, o tai kelia pagrįstų abejonių tiek pačios apeliantės, tiek irnurodytą aplinkybę patvirtinusios liudytojos I. B. sąžiningumu. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro remdamasi prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungtos Marijampolės rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, kurie patvirtina, kad Marijampolės rajono apylinkės teisme dar 2013 m. balandžio 5 d. buvo gautas apeliantės ieškinys dėl pažeistų teisių privatizuoti butą pagal privatizavimo įstatymą gynimo, kuriuo apeliantė prašė pripažinti jai teisę privatizuoti jos nuomojamą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, jog apeliantei daug anksčiau nei kad ji nurodo tapo žinoma apie galimybę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą, tačiau apeliantė tinkamai ir laiku šia teise nepasinaudojo.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino apeliantei praleisto ieškinio senaties termino, tačiau tuo pačiu pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžią. Bendroji taisyklė, apibrėžianti ieškinio senaties termino pradžios momentą, yra įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje ir numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, rėmėsi apeliantės nurodyta tariama dokumentų pateikimo data – 1992 metais, tačiau negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog apeliantė, tariamai pateikusi dokumentus, iš karto turėjo suvokti esant jos teisių pažeidimą. Butų privatizavimo procesas nebuvo vienkartinis veiksmas, jis truko ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą, todėl negalima teigti, jog apeliantei iš karto, po prašymo pateikimo turėjo ir galėjo būti žinoma, kad jos teisės bus pažeistos neprivatizavus ginčo buto. Apeliantės teigimu, ji apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2002 m. spalio 28 d., kai buvo sudaryta ginčo buto gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia aplinkybe, kadangi apeliantei sudarius ginčo buto nuomos sutartį ne su (duomenys neskelbtini), o su Marijampolės savivaldybės taryba, apeliantei turėjo tapti žinoma, jog ginčo buto savininke tapo ne ji, o kitas asmuo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį įtai, kad netenkins apeliantės ieškinio nebus pažeista jos teisė į gyvenamąjį būstą, kadangi bylos duomenimis (b.l. 32) nustatyta, jog apeliantė turi net kelis gyvenamuosius namus, o be to, bylos duomenys bei apeliantės nurodytos aplinkybės, kad ginčo bute yra atjungtas elektros energijos tiekimas, leidžia teigti, kad apeliantė ginčo patalpose šiuo metu realiai negyvena ir jomis nesinaudoja.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui, nepasisakytina.

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteistina už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Žibutė BudžienėRaimondas BuzelisLeonas Jachimavičius