Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1935-343/2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-10-07
Bylos Nr.: 2A-1935-343/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-21-3-03008-2012-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Algimantas Kukalis (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Rūta Palubinskaitė (pran.)
Ieškovas: UAB „BI5“
Atsakovas: R. V. V.

Civilinė byla Nr. 2A-1935-343/2013(Proceso Nr. 2-21-3-03008-2012-4)Procesinio sprendimo kategorijos: 27.7; 37; 44.2.4.1; 44.5.2.17; 110.4; 110.6; 114.4; 121.21 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „BI5“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2655-638/2013 pagal ieškovės UAB „BI5“ ieškinį atsakovui R. V. V. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškiniu (t. 1, b.l. 2-6) ieškovė prašė priteisti jai iš R. V. V. 76 104 Lt žalos atlyginimui, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas nurodydama, kad atsakovas nuo 2002 m. gruodžio 31 d. buvo UAB „Vaveksa“ vieninteliu akcininku ir vadovu. 2009 m. spalio 13 d. Kauno apygardos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „Vaveksa“, kurioje buvo patvirtintas UAB „LLG transportas“ (buvęs pavadinimas UAB „Logipolijos transportas“) 78 886,73 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas. 2011 m. rugpjūčio 31 d. Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „Vaveksa“ veikla pripažinta pasibaigusia likvidavus įmonę dėl bankroto. Kadangi bankroto bylos metu buvo patenkinta iš viso 2 782,73 Lt UAB „LLG transportas“ kreditorinio reikalavimo, likvidavus UAB „Vaveksa“ UAB „LLG transportas“ patyrė 76 104 Lt dydžio žalą. 2012 m. kovo 29 d. susitarimu UAB „LLG transportas“ reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo perleido ieškovei. Ieškovės manymu, būtent atsakovas kaltas dėl atsiradusios žalos, kadangi jis, būdamas UAB „Vaveksa“ vadovu ir vieninteliu akcininku, pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. UAB „Vaveksa“ buvo nemoki jau 2008 metais, kadangi nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams, dirbo nuostolingai, jos pradelsti trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, tačiau atsakovas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė tik 2009 m. rugsėjo 25 d. . Be to, atsakovas pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo teisme metu perleido didžiąją dalį UAB „Vaveksa“ turto. 2009 m. rugsėjo 27 d. duomenimis UAB „Vaveksa“ atsargos sudarė 754 169,05 Lt, tačiau tą pačią dieną UAB „Vaveksa“ atsargos buvo perleistos UAB „Dilguva“ už 257 993,10 Lt . Atsakovas 2009 m. rugsėjo 27 d. perleido visas UAB „Vaveksa“ atsargas UAB „Dilguva“, nors 2008 m. gruodžio 10 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, patenkinus UAB „Logipolijos transportas“ prašymą, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas visas UAB „Vaveksa“ turtas. Minėta nutartis buvo įregistruota turto arešto registre ir galiojo iki bankroto bylos iškėlimo. Be to, UAB „Vaveksa“ turtas buvo areštuotas ir 2009 m. gegužės 11 d. Kauno apygardos teismo nutartimi pagal „Swedbank“, AB ieškinį. Atsakovas dėl UAB „Vaveksa“ nemokumo, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno kreditoriaus reikalavimą. Atsakovas visas UAB „Vaveksa“ atsargas perleido už 257 993,10 Lt, kai UAB „Vaveksa“ akivaizdžiai grėsė bankrotas, kadangi teisme jau buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, o gauti pinigai buvo pervesti vieninteliam kreditoriui - „Swedbank“, AB. Atsakovas atliko veiksmus, dėl kurių UAB „Vaveksa“ negalėjo įvykdyti prievolės UAB „LLG transportas“. Kadangi atsakovas buvo laidavęs už tinkamą UAB „Vaveksa“ prievolių kreditoriui „Swedbank“, AB įvykdymą ir buvo įkeitęs kreditoriui jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), atsakovas turėjo asmeninį suinteresuotumą atsiskaityti su „Swedbank“, AB iki bankroto bylos UAB „Vaveksa“ iškėlimo, kadangi prieš minėtą kreditorių jam būtų tekę atsakyti savo asmeniniu turtu, o prieš kitus kreditorius atsakovas nebuvo įsipareigojęs atsakyti asmeniškai. Iškėlus bankroto bylą UAB „Vaveksa“, „Swedbank“, AB kreditorinio reikalavimo nepareiškė, o taip pat atsiėmė ir pareikštą ieškinį atsakovo atžvilgiu. Atsakovas, būdamas vieninteliu akcininku ir įmonės vadovu, žinojo ir turėjo žinoti, kad jo atliekami veiksmai neigiamai veikia įmonės sugebėjimus vykdyti savo prievoles, kad UAB „Vaveksa“, atsiskaičiusi su „Swedbank“, AB, liko neatsiskaičiusi su kitais kreditoriais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu (t. 2, b.l. 43-46) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų bei valstybei 20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas, nustatęs, kad 2011 m. gruodžio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ieškovė perėmė UAB „LLG transportas“ reikalavimą į UAB „Vaveksa“ 55700Lt vertės, kad 2011 m. birželio 17 d. bankrutuojančios UAB „LLG transportas“ kreditorių susirinkimas pritarė tam, jog administratorius parduotų būtent 55 700 Lt reikalavimą į UAB „Vaveksa“, sprendė, kad ieškovė pagal reikalavimo perleidimo sutartį yra priėmusi ne visą reikalavimą į UAB „Vaveksa“, o tik dalį – 55 700 Lt, todėl sprendė, kad ieškovė likusioje dalyje neturi reikalavimo teisės, dėl ko šioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė ir neįrodė teiginio, jog 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „Vaveksa“ buvo nemoki, dėl ko nepripažino, kad atsakovo neveikimas nuo minėtos datos nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo galėjo būti ieškovės žalos atsiradimo priežastimi. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kokius pradelstus įsipareigojimus UAB „Vaveksa“ turėjo 2008 m. gruodžio 31 d. Teismas, remdamasis UAB „Vaveksa“ bankroto byloje esančio kreditorių sąrašo duomenimis, pagal kuriuos įmonės įsipareigojimai, kurie buvo pradelsti vykdyti 2008 m. gruodžio 31 d., sudarė 524496,9 Lt, atsižvelgęs į tai, kad įmonė 2008 m. gruodžio 31 d. turto turėjo už 1 839 518 Lt, sprendė, kad pradelsti įsipareigojimai 2008 m. gruodžio 31 d. nesudarė didesnės kaip pusė į balansą įrašyto turto vertės. Be to, teismas nurodė, kad 2009 m. spalio 13 d. Kauno apygardos teismo nutartyje yra konstatuota, kad UAB „Vaveksa“ nuostolingai veikė laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1d. iki 2009 m. rugsėjo 20 d., o pagal 2008 metų pelno/nuostolio ataskaitą UAB „Vaveksa“ 2008 metais turėjo 19 641 Lt pelno. Teismas nustatė, kad UAB „Vaveksa“ su „Swedbank“, AB buvo sudariusios keletą paskolos/overdrafto sutarčių, kurių įvykdymo užtikrinimas buvo garantuotas medienos atsargų, kurių vertė 2009 m. rugsėjo 27 d. balanso duomenimis buvo 754 169,05 Lt, o taip pat atsakovui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), įkeitimu. 2009 m. rugsėjo 27 d. atsakovas kreipėsi į kreditorę, prašydamas leidimo parduoti medienos atsargas už 250 000 Lt, motyvuodamas, kad tokia yra reali medienos atsargų vertė, ir 2009 m. spalio 5 d. kreditorė sutikimą davė. 2009 m. rugsėjo 27 d. UAB „Vaveksa“ pardavė UAB ‚Dilguva“ medienos atsargas už bendrą 257 993,10 Lt sumą, kuri buvo pervesta kreditorei. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad 2009 m. rugsėjo 27 d. rinkoje tokį kiekį ir tokios kokybės medienos atsargas buvo galima parduoti už didesnę kainą, o vien tos aplinkybės, kad į balansą įrašyta atsargų vertė buvo didesnė, teismas nelaikė patvirtinančia, kad rinkoje medienos atsargas buvo galima parduoti už didesnę kainą. Kadangi tinkamam įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti buvo parduotas atsakovui nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), teismas sprendė, kad atsakovui nebūtų buvę naudinga pardavinėti medienos atsargas akivaizdžiai už per mažą kainą. Teismas aplinkybės, kad atsakovas turėjo galimybę medieną sandėliuoti, nelaikė leidžiančia spręsti, kad sandėliuojant medienos atsargas jų vertė būtų išaugusi ir jas būtų buvę galima realizuoti už didesnę kainą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal 2008 m. gruodžio 10 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartį UAB „Logipolijos transportas“ prašymu buvo areštuota UAB „Vaveksa“ turto už 72 370,11 Lt sumą, o 2009 m. gegužės 11 d. Kauno apygardos teismo nutartimi „Swedbank“, AB prašymu buvo areštuota turto ir lėšų už 70 698,64 Lt sumą, į tai, kad medienos atsargos buvo įkeistos „Swedbank“, AB ir kad jos buvo parduotos turint kreditorės, kuri turėjo pirmumo teisę į lėšas, gautas pardavus medienos atsargas, sutikimą, sprendė, kad nutartys dėl turto arešto nesudaro pagrindo pripažinti, jog atsakovo veiksmai parduodant medienos atsargas buvo neteisėti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 52-58) ieškovė UAB „BI5“ prašo 2013 m. birželio 3 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai. Savo poziciją apeliantė grindžia šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai nurodė, kad UAB „LLG transportas“ ieškovei perdavė tik dalį bankroto byloje patvirtino kreditorinio reikalavimo, t. y. tik 55 700 Lt sumai, nes tokia reikalavimo suma buvo nurodyta 2011 m. gruodžio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartyje. Nors reikalavimo teisių perleidimo sutartyje buvo nurodytas pagrindinės skolos dydis, tačiau be pagrindinės skolos UAB „LLG transportas“ turėjo ir papildomas reikalavimo teises į UAB „Vaveksa“, kurios su pagrindine prievole pereina įgijėjui. 2011 m. gruodžio 1 d. reikalavimo perleidimo sutarties turinys turėtų būtų aiškinamas atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus, o ne tik į sutarties turinį. Tikruosius šalių ketinimus atspindi 2012 m. kovo 29 d. susitarimas, kuriame nurodyta, kad UAB „LLG transportas“ pagal reikalavimo perleidimo sutartį visa apimtimi perleido ieškovei reikalavimo teisę į UAB „Vaveksa“, kurios dydis yra 78 886,73 Lt, o be to, minėtame susitarime yra nurodyta, kad ieškovei perleista reikalavimo teisė į žalos atlyginimą iš atsakingų asmenų, kuri atsiranda likvidavus UAB „Vaveksa“ esant nepatenkintiems kreditorių reikalavimams. UAB „LLG transportas“ kreditorių susirinkimas pritarė visų UAB „LLG transportas“ reikalavimo teisių pardavimui, t. y. reikalavimo teisė nebuvo skaidoma į dalis, todėl laikytina, kad kreditorių susirinkimo pritarimas parduoti pagrindinę skolą reiškia tik tai, kad buvo pritarta ir papildomų reikalavimo teisių pardavimui. Tačiau net ir kreditorių susirinkimo pritarimo nebuvimas negalėtų turėti įtakos reikalavimo perleidimo teisėtumui.Apeliantės manymu, aplinkybė, kad areštuoto turto vertė yra didesnė už turto arešto mastą, o taip pat aplinkybė, kad areštuotas turtas yra įkeistas, negali būti laikoma teisėta priežastimi parduoti areštuotą turtą. Remiantis 2009 m. rugsėjo 27 d. UAB „Vaveksa“ ir UAB „Dilguva“ sudarytos sutarties nuostatomis, prekės pirkėjui turėjo pereiti nuosavybėn tik pilnai už jas sumokėjus. Kadangi kreditorė „Swedbank“, AB leidimą parduoti medienos atsargas davė 2009 m. spalio 5 d., tai UAB „Vaveksa“ medienos atsargų negalėjo perleisti anksčiau nei kad 2009 m. spalio 5 d. . 2009 m. rugsėjo 25 d. atsakovas kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl bankroto bylos UAB „Vaveksa“ iškėlimo, 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartimi pareiškimas buvo priimtas, taip pat sustabdytas UAB „Vaveksa“ turto realizavimas bei areštuotas visas UAB „Vaveksa“ kilnojamasis turtas. 2009 m. spalio 13 d. nutartimi UAB „Vaveksa“ iškelta bankroto byla. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad medienos atsargų perleidimo metu jos buvo areštuotos ir Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, o taip pat kad sutarties sudarymo metu UAB „Vaveksa“ buvo nemoki, t. y. dėl bankroto bylos iškėlimo jau buvo kreiptasi į teismą, dėl ko atsakovas neturėjo teisės sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties.Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad medienos atsargų vertė buvo didesnė nei kad 257 993,10 Lt. Ieškovė rėmėsi UAB „Vaveksa“ apskaitos duomenimis, pagal kuriuos 2009 m. rugsėjo 27 d. medienos atsargų likutis sudarė 75469,05 Lt bei 2009 m. rugsėjo 20 d. balanso duomenimis, pagal kurį atsargų vertė siekė 761678Lt. Finansinėse ataskaitose bei buhalterinėje apskaitoje įrašyta turto vertė turi atitikti jos rinkos vertę, o kadangi atsakovas buvo atsakingas už UAB „Vaveksa“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, jis pats pripažino, kad 2009 m. rugsėjo 27 d. medienos atsargų rinkos vertė sudarė 754169,05 Lt . Be to, atsakovas, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jokių duomenų apie tai, kad nurodyta medienos atsargų vertė yra netinkama, nenurodė, nors dėl kitų duomenų neatitikimų rinkos vertei pažymėjo. Todėl būtent atsakovas, teigdamas, kad medienos atsargų rinkos vertė neatitiko jų buhalterinės (balansinės) vertės, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus.Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovui nebūtų buvę naudinga parduoti medienos atsargas mažesne kaina, kadangi jam būtų reikėję parduoti dar ir žemės sklypą. Atsakovui nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas, kuris buvo įkeistas siekiant užtikrinti tinkamą įsipareigojimų vykdymą kreditorei „Swedbank“, AB, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo parduotas dar 2009 m. birželio 22 d. sutartimi, todėl žemės sklypo pardavimas negalėjo turėti jokios įtakos medienos atsargų pardavimo kainai, o atsakovas, parduodamas medienos atsargas, buvo suinteresuotas tik padengti įsiskolinimą „Swedbank“, AB, kuri, pasak atsakovo, siekė atgauti skolą iki bankroto bylos iškėlimo.Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad medienos atsargas buvo būtina parduoti iki bankroto bylos iškėlimo, kadangi UAB „Vaveksa“ neturėjo sandėliavimo patalpų. UAB „Vaveksa“ nuosavybės teise priklausė sandėlis, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo parduotas bankroto proceso metu tikėtina atsakovo sūnui J. V..Teismas netinkamai nustatė UAB „Vaveksa“ pradelstų įsipareigojimų sumą 2008 m. gruodžio 31 d., kadangi 2009 m. rugsėjo 20 d. kreditorių sąraše nurodyti įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminas suėjo 2009 metais, galėjo atsirasti po 2008 m. gruodžio 31 d., t. y. tokie įsipareigojimai negali būti naudojami apskaičiuojant 2008 m. gruodžio 31 d. pradelstų įsipareigojimų sumą. Remiantis 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „Vaveksa“ balanso duomenimis, įmonės įsipareigojimai sudarė 1 318 667 Lt, iš jų – 1 270 728 Lt trumpalaikiai įsipareigojimai, o turtas 1 839 518 Lt, dėl ko tikėtina, kad 2008 m. gruodžio 31 d. duomenimis įmonė buvo nemoki, nes jos trumpalaikių įsipareigojimų suma viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Atsakovas taip pat pripažino, kad sudarius 2009 m. vasario 12 d. susitarimą su „Swedbank“, AB dėl overdrafto sutarties nutraukimo UAB „Vaveksa“ tapo nemokia. Atsakovas delsė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Vaveksa“ iškėlimo siekdamas atsiskaityti tik su vienu kreditoriumi, t. y. „Swedbank“, AB, tačiau nurodyta priežastis negali būti laikoma svarbia delsiant kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Priešingai, bandymas atsiskaityti tik su vienu kreditoriumi vertintinas kaip neteisėtas ir nesąžiningas elgesys. Laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Vaveksa“ finansinė padėtis pablogėjo 770 837,95 Lt, todėl atsakovui nedelsus kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir/ar nepardavus medienos atsargų, įmonė būtų turėjusi galimybę visiškai atsiskaityti su visais savo kreditoriais, kadangi likusi nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma yra 267 350,36 Lt.Byloje yra pakankamai duomenų, jog atsakovo elgesys buvo nesąžiningas. Atsakovo veiksmai negali būti laikomi apdairiais ir rūpestingais įvertinus tą aplinkybę, kad atsakovui, kaip verslininkui, yra keliami didesni apdairumo ir rūpestingumo reikalavimai. Atsakovas sąmoningai atliko minėtus veiksmus, kadangi siekė atsiskaityti tik su vieninteliu kreditoriumi „Swedbank“, AB, kuriai asmeniškai buvo laidavęs už UAB „Vaveksa“ prievolių tinkamą įvykdymą. Asmuo, būdamas nemokios įmonės vadovu, turi būti ypatingai atidus ir rūpestingas, veikti išimtinai įmonės interesais, vengti žalos padarymo įmonės kreditoriams, tinkamai ir sąžiningai atlikti kitas bendrovės vadovui priskirtas pareigas. Net jei atsakovas ir nesiekė padaryti žalos kreditoriams, jo veiksmai įmonės nemokumo metu negali būti laikomi ypatingai atidūs bei rūpestingi, kadangi manytina, jog jie turėjo įtakos UAB „Vaveksa“ negalėjimui atsiskaityti su savo kreditoriais.Teismas nepagrįstai priteisė atsakovo naudai 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, kadangi Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytas maksimalus už atstovavimą teisme vienos valandos atlygio dydis – 150 Lt. Atsakovo atstovas dalyvavo teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė neviršijo trijų valandų, todėl už dalyvavimą teismo posėdžiuose priteistina suma negali viršyti 450 Lt. Už procesinio dokumento – atsiliepimo – surašymą atsakovas sumokėjo 1 200 Lt, todėl iš viso priteistina suma negali viršyti 1 650 Lt.

Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Nagrinėjamoje byloje keliamas civilinės atsakomybės juridinio asmens vadovui taikymo klausimas teigiant, jog dėl įmonės vadovo neteisėtų veiksmų, t. y. dėl nesikreipimo laiku į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, dėl įmonės turto, kurio atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, perleidimo pareiškimo dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nagrinėjimo metu, dėl atsiskaitymo su vienu iš įmonės kreditorių, įmonei esant nemokiai ir negalint atsiskaityti su kitais įmonės kreditoriais, buvo pažeisti įmonės apeliantės teisės ir teisėti interesai įmonei neatsiskaitant su ja. Dėl nurodyto klausimo apeliacinės instancijos teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų ir pasisako.

Faktinės bylos aplinkybės

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas R. V. V. laikotarpiu nuo 2002 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. spalio 29 d. buvo UAB „Vaveksa“, juridinio asmens kodas 235019610, direktorius. Laikotarpiu nuo 2002 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. spalio 14 d. ir vienintelis minėtos įmonės akcininkas (t. 1, b.l. 10-14). 2009 m. rugsėjo 25 d. įmonės vadovas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos UAB „Vaveksa“ iškėlimo. 2009 m. spalio 13 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3031-485/2009 UAB „Vaveksa“ iškelta bankroto byla (t. 1, b.l. 15-16). 2010 m. balandžio 14 d. Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „Vaveksa“ bankroto byloje buvo patvirtintas UAB „Logipolijos transportas“ 78 886,73 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas (t. 1, b.l. 17-18). 2011 m. rugpjūčio 31 d. Kauno apygardos teismo sprendimu UAB „Vaveksa“ veikla pripažinta pasibaigusia likvidavus įmonę dėl bankroto (t. 1, b.l. 19). UAB „Vaveksa“ bankroto proceso metu buvo patenkinta dalis UAB „Logipolijos transportas“ kreditorinio reikalavimo, t. y. 2 782,73 Lt, todėl likusi nepatenkinta reikalavimų dalis yra 76 104 Lt (t. 1, b.l. 20). Iš viso likvidavus UAB „Vaveksa“ liko nepatenkinta kreditorinių reikalavimų 267350,36 Lt sumai (t. 1, b.l. 21-22).

Dėl kreditorinio reikalavimo dydžio

Pirmosios instancijos teismas remdamasis reikalavimo perleidimo sutartimi, sudaryta tarp apeliantės ir UAB „Logipolijos transportas“ (vėlesnis pavadinimas UAB „LLG transportas“), UAB „LLG transportas“ kreditorių susirinkimo nutarimu, kuriuo pritarta dėl 55 700 Lt kreditorinio reikalavimo perleidimo apeliantei, sprendė, kad apeliantė pagal reikalavimo perleidimo sutartį yra priėmusi ne visą reikalavimą į UAB „Vaveksa“, o tik dalį – 55 700 Lt, todėl konstatavo, kad likusioje dalyje apeliantė neturi reikalavimo teisės, dėl ko likusioje dalyje ieškinį atmetė. Pažymėtina, kad apeliantė pareiškė reikalavimą dėl 76 104 Lt, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl 2012 m. kovo 29 d. susitarimo, sudaryto tarp apeliantės ir UAB „LLG transportas“ administratoriaus, kuriame nurodyta, kad naujajam kreditoriui, t. y. apeliantei yra visa apimtimi perleista reikalavimo teisė į žalos atlyginimą, kuris atsirado likvidavus skolininkę UAB „Vaveksa“, dėl ko tapo neįmanoma atgauti skolą, nurodė, kad tokio pobūdžio susitarimas negali būti laikomas nauja, papildoma reikalavimo perleidimo sutartimi, kadangi minėtame susitarime nėra konkrečiai pasisakyta apie papildomos reikalavimo sumos perleidimą, o taip pat nėra kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo būtų pritarta papildomos reikalavimo sumos perleidimui.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su civilinėje byloje esančios 2011 m. gruodžio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties (t. 2, b.l. 18-20) nuostatomis, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad UAB „LLG transportas“ apeliantei perdavė tik dalį bankroto byloje patvirtino kreditorinio reikalavimo, t. y. tik 55 700 Lt sumai, nes tokia reikalavimo suma buvo nurodyta 2011 m. gruodžio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodytos reikalavimo teisių perleidimo sutarties 1 punkte nurodyta, kad pradinė kreditorė UAB „LLG transportas“, atstovaujama administratoriaus, perleido, o naujoji kreditorė UAB „BI5“ priėmė reikalavimus bei su jais susijusias papildomas teises pagal žemiau sutartyje nurodytą sąrašą. Teisėjų kolegija sutinka, kad minėtame sąraše UAB „Vaveksa“ skolos dydis nurodytas 55 700 Lt, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pagal pirmiau nurodytas sutarties 1 punkto nuostatas buvo perleistos ir papildomos teisės, sprendžia, kad minėta sutartimi buvo perlesta ne tik pagrindinė skola, bet ir su ja susijusios papildomos teisės. Nors remiantis CK 6.101 straipsnio 1 dalimi kreditorius turi teisę kitam asmeniui be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį, tačiau remiantis CK nuostatomis reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės (CK 6.101 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog šalių 2012 m. kovo 29 d. susitarimas (t. 1, b.l. 23) negali būti laikomas nauja reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, kadangi minėtame susitarime nėra kalbama apie naujos reikalavimo teisės ar dalies reikalavimo teisės perleidimą apeliantei, tačiau, sutikdama su apeliacinio skundo argumentais šioje dalyje, pažymi, jog minėtas susitarimas tik patvirtina faktą, kad 2011 m. gruodžio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi apeliantei buvo perleista ne tik pagrindinė skola, bet ir visos kitos papildomos reikalavimo teisės, dėl ko apeliantė turėjo teisę reikšti reikalavimą atsakovui visoje nepatenkinto reikalavimo apimtyje. Kitoks reikalavimo teisių perleidimo sutarties ir 2012 m. kovo 29 d. susitarimo aiškinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo nuostatų, prieštarautų pirmiau nurodytoms CK nuostatoms, kadangi reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo sudaryta 2011 m. gruodžio 1 d., t. y. jau po 2011 m. rugpjūčio 31 d. Kauno apygardos teismo sprendimo, kuriuo UAB „Vaveksa“ veikla pripažinta pasibaigusia likvidavus įmonę dėl bankroto (t. 1, b.l. 19) priėmimo. Nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo manyti, jog UAB „LLG transportas“ turėjo tikslą dalį reikalavimo teisės pasilikti sau, tikėdamasi, kad reikalavimas bus patenkintas, kadangi UAB „Vaveksa“ veikla jau buvo pripažinta pasibaigusia likvidavus įmonę dėl bankroto. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytų argumentų visuma leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 2011 m. gruodžio 1d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi apeliantei buvo perleista tik reikalavimo teisė į pagrindinę 55 700 Lt skolą, dėl ko teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantė neturi reikalavimo teisės likusioje reikalavimo dalyje.

Dėl civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyviui ir vadovui taikymo sąlygų

Juridinio asmens dalyvio atsakomybė pagal juridinio asmens prievoles yra numatyta CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį taikyti yra reikalinga nustatyti šias teisiškai reikšmingas sąlygas: nesąžiningus, neteisėtus ir kaltus juridinio asmens dalyvio veiksmus; juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirtą žalą; priežastinį ryšį tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009, 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012 ir kt.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad įmonės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Įmonė ir jos valdymo organai privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams. Vadovo atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įmonės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, o tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės – komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog bendrovės dalyvio (vadovo) veiksmai, kuriais bendrovė privedama prie bankroto, kurie yra pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą tyčiniu, yra visiškai tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantės nurodyti atsakovo veiksmai šiam nesikreipiant dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. rugsėjo 20 d. bei atsakovo veiksmai sudarant medienos atsargų perleidimo sandorį nelaikytini neteisėtais, sukėlusiais žalą, dėl ko apeliantės pareikštus reikalavimus laikė nepagrįstais ir neįrodytais, o pareikštą ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmiau nurodytais atsakovo veiksmais ar neveikimu.

Dėl turto, kurio atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pardavimo

Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nutartys dėl arešto turtui nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovo veiksmai parduodant medienos atsargas buvo neteisėti. Apeliantės manymu, aplinkybė, kad areštuoto turto vertė yra didesnė už turto arešto mastą, o taip pat aplinkybė, kad areštuotas turtas yra įkeistas, negali būti laikoma teisėta priežastimi parduoti areštuotą turtą. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovo veiksmai parduodant turtą, kurio atžvilgiu buvo taikytas areštas, nelaikytini neteisėtais, neatsižvelgė į tai, kad medienos atsargų perleidimo metu jos buvo areštuotos ir Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, o taip pat kad sutarties sudarymo metu UAB „Vaveksa“ buvo nemoki, t. y. dėl bankroto bylos iškėlimo jau buvo kreiptasi į teismą, dėl ko atsakovas neturėjo teisės sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties.

Nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 10 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-23704-475/2008 ieškovės UAB „Logipolijos transportas“ pareikšto ieškinio užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas UAB „Vaveksa“ turtas bei piniginės lėšos 72 370,11 Lt sumai (t. 1, b.l. 31). Taip pat nustatyta, kad 2009 m. gegužės 11 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1828-510/2009, patenkinus ieškovės „Swedbank“, AB prašymą, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas atsakovei UAB „Vaveksa“ priklausantis nekilnojamasis, kilnojamasis turtas ir turtinės teisės, o šio turto nesant ar esant nepakankamai, trūkstamai sumai areštuotos piniginės lėšos 70 698,64 Lt sumai (t. 1, b.l. 32-34). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad 2009m. gegužės 11 d. Kauno apygardos teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos „Swedbank“, AB pareikšto reikalavimo įvykdymo užtikrinimui, todėl medienos perleidimo sandorį sudarius su kreditorės „Swedbank“, AB sutikimu, gautas lėšas panaudojus atsiskaitymui su šia kreditore, negalima laikyti, jog 2009 m. rugsėjo 27 d. medienos perleidimo sandoriu buvo pažeistos minėtos kreditorės teisės ar teisėti interesai. Pažymėtina, kad Swedbank“, AB, net ir pateikusi sutikimą dėl medienos gaminių perleidimo tik 2009 m. spalio 5 d., jokių pretenzijų dėl, apeliantės teigimu, per anksti sudaryto medienos atsargų perleidimo sandorio nereiškė, sandorio neginčijo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, sudarydamas minėtą sandorį galiojant nutartims dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažeidė minėtomis nutartimis taikytus apribojimus, tačiau atkreipia dėmesį, kad už tokių pažeidimų padarymą yra numatyta atsakomybė CPK ir BK, o preziumuoti, kad minėti atsakovo veiksmai yra pažeidžiantys apeliantės teises ir teisėtus interesus, negalima, kadangi byloje nenustatyta, kad būtent šio sandorio sudarymas pažeidžiant taikytus apribojimus sumažino UAB „Vaveksa“ galimybes atsiskaityti su kreditore UAB „Logipolijos transportas“ ir kad būtent dėl minėto sandorio sudarymo apeliantė patyrė nuostolius. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2009 m. rugsėjo 9 d. turto arešto aktu (t. 1, b.l. 86-87), siekiant užtikrinti 2009 m. balandžio 20 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-989-475/2009 (t. 1, b.l. 52-53), kuriuo buvo priteista skola UAB „Logipolijos transportas“ iš UAB „Vaveksa“ įvykdymą, buvo areštuotas ne UAB „Vaveksa“ kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas, bet piniginės lėšos 67 054,23 Lt sumai. Esant nurodytoms aplinkybėms bei nesant įrodymų, kad minėtas sandoris sąlygojo UAB „Vaveksa“ galimybės atsiskaityti su kreditore UAB „Logipolijos transportas“ sumažėjimą, negalima teigti, jog atsakovo veiksmai nagrinėjamos bylos kontekste gali būti pripažinti neteisėtais ir lėmusiais žalos apeliantei atsiradimą.

Be to, 2009 m. rugsėjo 29 d. Kauno apygardos teismo nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdytas atsakovės UAB „Vaveksa“ turto realizavimas ir išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus, taip pat iki nutarties iškelti atsakovei UAB „Vaveksa“ bankroto bylą arba atsisakyti ją iškelti įsiteisėjimo areštuotas atsakovės kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas bei piniginės lėšos, leidžiant areštuotu turtu naudotis pagal tiesioginę jo paskirtį ir uždraudžiant visu areštuotu turtu disponuoti (t. 1, b.l. 82). Pažymėtina, jog minėta nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimta jau po medienos perleidimo sandorio sudarymo, t. y. jau po 2009 m. rugsėjo 27 d., todėl negalima laikyti, jog atsakovas, sudarydamas medienos atsargų perleidimo sutartį, pažeidė minėta nutartimi taikytus apribojimus. Vien tas faktas, kad atsakovas sandorio sudarymo metu buvo pateikęs teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nesudaro pagrindo jo veiksmus pripažinti neteisėtais. Kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo faktas nepanaikina įmonės teisės disponuoti jai priklausančiu turtu, todėl nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog atsakovas neturėjo teisės sudaryti minėto sandorio.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su medienos atsargų pardavimo sandoriu, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad medienos atsargų vertė buvo didesnė nei kad 257 993,10 Lt. Nors apeliantė nurodė rėmusis UAB „Vaveksa“ apskaitos duomenimis, pagal kuriuos 2009 m. rugsėjo 27 d. medienos atsargų likutis sudarė 754 69,05 Lt bei 2009 m. rugsėjo 20 d. balanso duomenimis, pagal kuriuos atsargų vertė siekė 761 678 Lt, tačiau nurodyti duomenys negali patvirtinti, kad būtent tokia medienos atsargų vertė buvo rinkoje. Negalima sutikti, kad finansinėse ataskaitose bei buhalterinėje apskaitoje įrašyta turto vertė atitinka ir turi atitikti turto rinkos vertę, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, tik sudarant turto pardavimo sandorį galima nustatyti tikrąją turto rinkos vertę, kadangi tikėtina, kad sandorio šalys, sudarydamos sandorį, yra suinteresuotos abipuse sandorio teikiama nauda, o tai labiausiai atsispindi nustatant sandorio objektu esančio turto vertę, kuri ir laikytina tikrąja to turto rinkos verte. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad būtent atsakovas buvo atsakingas už UAB „Vaveksa“ buhalterinės apskaitos tvarkymą ir teisingų duomenų pateikimą, tačiau nesant įrodymų, patvirtinančių, kad medienos atsargų rinkos vertė buvo didesnė, nei kad kaina, už kurią atsargas pardavė atsakovas, negalima laikyti, jog buhalteriniuose dokumentuose nurodyti duomenys apie medienos vertę yra neteisingi. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta, buhalteriniuose dokumentuose nurodyti duomenys apie turto vertę nepatvirtina tikrosios turto rinkos vertės jo pardavimo momentu. Negalima pripažinti, kad buhalteriniuose dokumentuose nurodyta medienos atsargų vertė atitiko tikrąją medienos atsargų rinkos vertę vien dėl to, kad atsakovas, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nepažymėjo, jog nurodyta medienos atsargų vertė yra netinkama, nors dėl kitų duomenų neatitikimų rinkos vertei pažymėjo. Šių aplinkybių nurodymas ar nenurodymas pareiškime dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nepatvirtina tikrosios turto rinkos vertės, todėl remiantis CPK 178 straipsniu, reglamentuojančiu įrodinėjimo pareigą procese ir numatančiu, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti, pagrįstai nurodė, kad būtent apeliantė turėjo įrodyti, kad 2009 m. rugsėjo 27 d. sandoriu perleistų medienos atsargų vertė buvo didesnė nei 257 993,10 Lt suma.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ta aplinkybė, jog atsakovas turėjo galimybę sandėliuoti medienos atsargas pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), neduoda pagrindo daryti išvadą, kad sandėliuojant medienos atsargas jų vertė būtų išaugusi ir jas būtų buvę galima realizuoti už didesnę kainą. Teismas skundžiamame sprendime nekonstatavo atsakovo nurodytos aplinkybės, kad medienos atsargas buvo būtina parduoti iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau pagrįstai sprendė, kad sandėliavimo galimybių buvimas neleidžia spręsti, kad sandėliuojant medienos atsargas jos vėliau būtų parduotos už didesnę kainą. Pažymėtina, kad tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų apeliantė taip pat nepateikė.

Sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nei vienas skolininkas nebūtų suinteresuotas įkeistą turtą parduoti už mažesnę kainą, nei kad turtas vertas, jei žinotų, kad pardavus turtą gauta pinigų suma nepadengtų viso skolininko įsipareigojimo. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovui nebūtų buvę naudinga parduoti medienos atsargas mažesne kaina, kadangi jam būtų reikėję parduoti dar ir žemės sklypą, kadangi atsakovui nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas, kuris buvo įkeistas siekiant užtikrinti tinkamą įsipareigojimų vykdymą kreditorei „Swedbank“, AB, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo parduotas dar 2009m. birželio 22 d. sutartimi, todėl žemės sklypo pardavimas negalėjo turėti jokios įtakos medienos atsargų pardavimo kainai, o atsakovas, parduodamas medienos atsargas, buvo suinteresuotas tik padengti įsiskolinimą „Swedbank“, AB, kuri, pasak atsakovo, siekė atgauti skolą iki bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas laidavimo sutartimis buvo įsipareigojęs „Swedbank“, AB atsakyti visu savo turtu, jeigu UAB „Vaveksa“ netinkamai įvykdys visas ar dalį savo prievolių. Nors pirmiau nurodytas žemės sklypas buvo parduotas dar iki medienos atsargų sandorio sudarymo, tačiau tas faktas nepaneigia aplinkybės, kad atsakovas buvo suinteresuotas medienos atsargas parduoti už kuo didesnę kainą, kadangi, jei medienos atsargos būtų parduotos už per mažą kainą, atsakovui būtų išlikusi pareiga atsakyti „Swedbank“, AB už tinkamą UAB „Vaveksa“ priimtų prievolių įvykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2010 m. spalio 7 d. Kauno apygardos teismo nutartimi buvo išspręstas UAB „Vaveksa“ kreditoriaus UAB „LLG transportas“ pareiškimas dėl UAB „Vaveksa“ bankroto pripažinimo tyčiniu, pareiškėjai grindžiant savo pareiškimą tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip kad ir apeliantei pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo. Pareiškimas dėl UAB Vaveksa“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmestas. Teismas, įvertinęs įmonės finansinius duomenis 2006 – 2009 metais, konstatavo, kad esminis UAB „Vaveksa“ finansinės padėties pablogėjimas įvyko būtent 2009 metais, kai įmonė, patirdama 385 402 Lt nuostolius, sumažino savo turimo turto iki 359 871 Lt, tačiau tuo pačiu metu sumažino ir kreditorinius įsipareigojimus 639455Lt . Teismas pažymėjo, kad 2009 m. spalio 26 d. UAB „Vaveksa“ dar turėjo 247 673 Lt debitorinių įsiskolinimų. Teismas, įvertinęs tiek 2009 m. rugsėjo 27 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. MED 09/09-27, kuria UAB „Vaveksa“ medžiagų likučiai buvo parduoti UAB ‚Dilguva“ už 257993,10 Lt, įskaitant ir PVM, tiek ir 2009 m. gegužės 29 d. sandorį, kurio metu pardavus atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), buvo grąžinta kredito dalis pagal 2007 m. birželio 20 d. Overdrafto sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad dėl pirmiau nurodytų sandorių UAB „Vaveksa“ galimybė atsiskaityti su kreditore UAB „Logipolijos transportas“ nebuvo sumažėjusi, taip pat nenustatė kitų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatų pažeidimų. Teismas taip pat konstatavo, jog sudarant pirmiau nurodytą sandorį UAB „Vaveksa“ direktoriaus veiksmai nelaikytini atitinkančiais tyčinio bankroto požymius. Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartimi nenustatęs UAB „Vaveksa“ bankroto byloje UAB „Vaveksa“ vadovo veiksmuose sąmoningo siekio privesti įmonę prie bankroto bei kreditoriui neįrodžius, jog prie nemokumo būsenos įmonė buvo privesta tyčia, atmetė pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu (t. 1, b.l. 27-30). Minėta nutartis teisės aktų nustatyta tvarka apskųsta nebuvo, joje nustatytos aplinkybės nenuginčytos, todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau nurodyta praktika, pagal kurią bendrovės dalyvio (vadovo) veiksmai, kuriais bendrovė privedama prie bankroto, kurie yra pagrindas konstatuoti bendrovės bankrotą tyčiniu, yra laikomi visiškai tapatūs tiems, kokie galėtų būti pripažįstami lėmusiais juridinio asmens nemokumą ir nesąžiningais bendrovės kreditorių atžvilgiu CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme, sprendžia, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi yra konstatuota, jog atsakovo veiksmai sudarant pirmiau nurodytus sandorius nėra laikytini nesąžiningais ir neteisėtais CK 2.50 straipsnio 3 dalies prasme sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio (vadovo) atsakomybės kreditorių atžvilgiu, dėl ko pirmosios instancijos teismas pakartotinai įvertinęs šiuos atsakovo veiksmus jų pagrįstai nepripažino neteisėtais, lėmusiais apeliantės patirtų nuostolių atsiradimą, kadangi teismas yra konstatavęs, kad dėl pirmiau nurodytų atsakovo veiksmų UAB „Vaveksa“ galimybės atsiskaityti su kreditoriais nesumažėjo. Nesutiktina, kad byloje yra pakankamai duomenų, jog atsakovo elgesys buvo nesąžiningas.

Dėl įmonės nemokumo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įmonės nemokumo, netinkamai nustatė UAB „Vaveksa“ pradelstų įsipareigojimų sumą 2008 m. gruodžio 31 d., kadangi nepagrįstai rėmėsi 2009 m. rugsėjo 20 d. kreditorių sąrašo duomenimis, nes, apeliantės teigimu, 2009 m. rugsėjo 20 d. kreditorių sąraše nurodyti įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminas suėjo 2009 metais, galėjo atsirasti po 2008 m. gruodžio 31 d., t. y. tokie įsipareigojimai negali būti naudojami apskaičiuojant 2008 m. gruodžio 31 d. pradelstų įsipareigojimų sumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė netinkamai vertina pirmosios instancijos teismo taikytą UAB „Vaveksa“ pradelstų įsipareigojimų sumos nustatymo tvarką, kadangi pirmosios instancijos teismas, nors ir remdamasis 2009 m. rugsėjo 20 d. kreditorių sąrašo duomenimis, spręsdamas dėl apeliantės pradelstų įsipareigojimų 2008 m. gruodžio 31 d., iš bendros pradelstų įsipareigojimų sumos, buvusios 2009 m. rugsėjo 20 d., atėmė tuos įsipareigojimus, kurių mokėjimo terminas suėjo tik 2009 metais. Taigi, apeliacinio skundo argumentas dėl galimos netikslios pradelstų įsipareigojimų sumos nustatymo nepagrįstas, kadangi teismas, įvertinęs aplinkybę, kad įsipareigojimai galėjo atsirasti ir 2009 metais, iš 2009 m. rugsėjo 20 d. kreditorių sąraše nurodytų įsipareigojimų atėmė tuos, kurie atsirado laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. rugsėjo 20 d. . Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pradelstų įsipareigojimų sumos 2008 m. gruodžio 31 d. nustatymo tvarka, remiantis 2009 m. rugsėjo 20 d. kreditorių sąrašo duomenimis, yra tinkama, dėl ko pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB „Vaveksa“ turėto turto ir pradelstų įsipareigojimų sumą 2008 m. gruodžio 31 d., pagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė fakto, kad UAB „Vaveksa“ buvo nemoki jau 2008 m. gruodžio 31 d., dėl ko atsakovo neveikimo nuo 2008 m. gruodžio 31 d. nesikreipiant dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pagrįstai nelaikė apeliantės žalos atsiradimo priežastimi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes ir esančius įrodymus, tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą procese, ir nors netinkamai sprendė dėl reikalavimo perleidimo ir jo dydžio, tačiau tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens vadovo ir dalyvio subsidiarią atsakomybę dėl juridinio asmens negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais, pagrįstai atmetė apeliantės pareikštą ieškinį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai priteisė atsakovo naudai 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, kadangi Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytas maksimalus už atstovavimą teisme vienos valandos atlygio dydis – 150 Lt. Atsakovo atstovas dalyvavo teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė neviršijo trijų valandų, todėl už dalyvavimą teismo posėdžiuose priteistina suma negali viršyti 450 Lt. Už procesinio dokumento – atsiliepimo – surašymą atsakovas sumokėjo 1 200 Lt, todėl iš viso priteistina suma negali viršyti 1 650 Lt.

Remiantis byloje esančiu atsakovo atstovės advokatės V. N. prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (t. 2, b.l. 21) ir 2013 m. kovo 18 d. pinigų priėmimo kvitu (t. 2, b.l. 22) nustatyta, kad atsakovas už atstovavimą nagrinėjant bylą savo atstovei yra sumokėjęs 3 000 Lt. Detalizuojant išlaidas advokato pagalbai apmokėti prašyme nurodyta, kad jas sudaro išlaidos konsultacijoms, atsiliepimo į ieškinį parengimas - 1 200 Lt, susipažinimas su UAB „Vaveksa“ bankroto byla, kopijų darymas - 200 Lt, susipažinimas su UAB „LLG transportas“ bankroto byla - 300 Lt, pasirengimas bylai – 200 Lt, ir dalyvavimas teismo posėdžiuose 1 100 Lt . Apeliaciniame skunde yra ginčijamos tik išlaidos už dalyvavimą teismo posėdžiuose, teigiant, jog posėdžių trukmei nesant ilgesnei kaip 3 valandoms, iš apeliantės galėjo būti priteista tik 450 Lt už dalyvavimą teismo posėdžiuose ir iš viso tik 1 650 Lt. Su nurodyta galutine priteistina suma teisėjų kolegija nesutinka. Bylos duomenimis nustatyta, kad parengiamasis teismo posėdis, vykęs 2013 m. balandžio 18 d., prasidėjo 9 val. 30 min. ir baigėsi 10 val. 35 min. (t. 2, b.l. 9-12), todėl jo trukmė 1 val. 5 min. Tuo tarpu teismo posėdis, vykęs 2013 m. gegužės 14 d. – birželio 3 d., prasidėjo 13 val. 30 min. ir tęsėsi iki 15 val. 18 min. (t. 2, b.l. 35-42), t.y. jo trukmė 1 val. 48 min. Iš viso byloje vykusių teismo posėdžių trukmė yra 2 val. 53 min., t. y. neviršija 3 valandų. Remiantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.18 punktu, už vieną atstovavimo valandą teisme rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis yra 150 Lt, todėl pagrįstai apeliaciniame skunde nurodyta, kad maksimali suma, kurią teismas galėjo priteisti už dalyvavimą teismo posėdžiuose, yra 450 Lt. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nenurodęs priežasčių, dėl kurių priteistina už atstovės dalyvavimą teismo posėdyje suma turėtų būti didesnė, nei nustatyta maksimali suma, nepagrįstai priteisė iš apeliantės atsakovui visą jo prašomą bylinėjimosi išlaidų sumą. Tačiau nesutiktina, kad atsakovui priteistina tik 1 650 Lt bylinėjimosi išlaidų suma. Kaip jau buvo nurodyta, išlaidas sudaro ne tik išlaidos už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje, bet ir kitos išlaidos, kurių apeliantė neginčija, todėl mažintina tik už atstovės dalyvavimą teismo posėdyje priteista suma nuo 1 100 Lt iki 450 Lt, ir iš viso atsakovui iš apeliantės priteista bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 2 350 Lt .

Teisėjų kolegijai nenustačius pagrindų apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo iš esmės teisėto ir pagrįsto sprendimo, apeliantės apeliacinis skundas atmestinas ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Sumažinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimu iš ieškovės UAB „BI5“ atsakovui V. R. V. priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 3 000 Lt iki 2350 Lt.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algimantas KukalisVirginija LozoraitytėRūta Palubinskaitė