Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs skolininkės uždarosios akcinės bendrovės „Damansta“ atskirąjį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-2837-336/2016 pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Vakonda“ pareiškimą skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „Damansta“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorė UAB „Vakonda“ pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo prašė priteisti iš skolininkės UAB „Damansta“ 15867,55 Eur skolą, 59,07 Eur delspinigių, 40,00 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, kurio pagrindu priimtas 2016 m. rugsėjo 21 d. teismo įsakymas.Kreditorė pareiškimo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininkės nekilnojamuosius bei kilnojamuosius daiktus, turtines teises ir pinigines lėšas, esančias pas skolininkę ir/ar trečiuosius asmenis, pareiškimo sumai. Nurodė, jog neturi duomenų apie gerą skolininkės turtinę padėtį. Skolininkė nereaguoja į raginimus geruoju įvykdyti finansinius įsipareigojimus, kas leidžia daryti prielaidą, jog skolininkė vengs vykdyti savo prievolę ir teismui patenkinus kreditorės pareiškimą. Todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria skolininkės turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Skolininkė su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus - UAB „Damansta“ 2015 m. balansą, sąskaitos išrašą, bendrą kiekių lentelę. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė šių įrodymų pateikti anksčiau galimybės neturėjo, kadangi klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo išspręstas apeliantei apie tai nepranešus, taip pat į tai, jog kreditorei šie dokumentai žinomi, nes buvo išsiųsti kartu su skolininkės atskiruoju skundu, jie prijungtini prie bylos.Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 str., 144 str. 1 d.). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Taigi, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimas susideda iš dviejų stadijų, t. y. pirma įsitikinama, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, o tuomet vertinama, ar egzistuoja poreikis užtikrinti tokį reikalavimą būtent prašomomis priemonėmis.Iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad apeliantė kategoriškai laikosi pozicijos, jog kreditorės pareiškimas negali būti vertinamas kaip tikėtinai pagrįstas, bei pateikia rašytinius įrodymus neva pagrindžiančius tai, jog apeliantei kyla pareiga atsiskaityti tik už faktiškai atliktus darbus. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bylose dėl teismo įsakymo išdavimo, skirtingai nei bylose, nagrinėjamose ginčo teisenos tvarka, teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 str. 3 d.). Kadangi kreditorės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo atitiko tokiam procesiniam dokumentui CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus leistinumo reikalavimus bei CPK 433 straipsnyje numatytus pareiškimo formai ir turiniui numatytus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas šioje civilinio proceso stadijoje neturėjo pagrindo konstatuoti, jog pateiktas kreditorės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo yra aiškiai nepagrįstas. Kreditorei nurodžius argumentus, kuriais siekiama pagrįsti pareiškimo reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtų teisiškai nepagrįsta daryti išvadą, jog kreditorei palankaus teismo sprendimo galimybė apskritai neegzistuoja, t. y. nėra pagrindo konstatavimui, jog pareiškimas skolininkės UAB „Damansta“ atžvilgiu dėl skolos priteisimo nėra net tikėtinai pagrįstas. Apeliantės argumentai, kuriais ji remiasi įrodinėdama pareiškimo (ieškinio) nepagrįstumą, pagal savo pobūdį yra argumentai, dėl kurių teismas pasisako nagrinėdamas bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą, o tokie argumentai negali būti iš esmės vertinami priimant tarpinius procesinius sprendimus – sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo remiantis apeliantės argumentais teigti, jog kreditorės reikalavimas yra tikėtinai nepagrįstas, o dėl šios priežasties teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas grindžiamas taip pat antrosios būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui – nebuvimu.Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Tiek kreditorė, tiek pirmos instancijos teismas nagrinėjamu atveju grėsmę, kad galimai kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, grindė didele kreditorės pareikšto reikalavimo suma, tačiau motyvų, pagrindžiančių tokią teismo poziciją, t. y. kodėl vien didelės turtinės vertės pareikštas reikalavimas turėtų būti vertinamas kaip savaime sukeliantis grėsmę būsimo teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymui, nei kreditorė, nei pirmosios instancijos teismas, nenurodė.Naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1170-407/2016 ir kt.).Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Nagrinėjamu atveju kreditorė būtent tokiame kontekste apeliantės nesąžiningumo neįrodinėjo ir bent tikėtinų duomenų, kad apeliantė turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdama sukliudyti teismo sprendimo (įsakymo) vykdymui, neteikė (CPK 178 str.). Jokių aplinkybių, patvirtinančių galimą skolininkės nesąžiningumą, nenustatė ir teismas. Šalys civiliniame procese yra lygios, ir vien tai, kad skolininkė vengia sumokėti pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo reikalaujamas sumas, nepateikus įrodymų, jog skolininkė vengs vykdyti prievoles pagal teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nesudaro pagrindo varžyti skolininkės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones. Iš bylos duomenų matyti, kad skolininkė nesutinka su kreditorės pareikštu reikalavimu, prieštaravimuose dėl kreditorės pareiškimo išduoti teismo įsakymą, taip pat priešieškinyje (pirmosios instancijos teismui 2016 m. spalio 12 d. nutartimi priėmus ieškovės UAB „Vakonda“ ieškinį ir panaikinus 2016 m. rugsėjo 21 d. priimtą teismo įsakymą) nurodė nesutikimo argumentus. Pažymėtina ir tai, jog skolininkei pateikus prieštaravimus ir 2016 m. rugsėjo 23 d. mokėjimo pavedimu sumokėjus 5787,48 Eur, kreditorė UAB „Vakonda“ pateikė ieškinį teismui tik dėl 7387,13 Eur skolos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės UAB „Damansta“.Taigi, kreditorei neįrodžius būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 185 str.), apeliacinės instancijos teismas apeliantės finansinės padėties ir jos santykio su pareikštų reikalavimų verte išsamiai neanalizuoja, kaip neturinčių teisinės reikšmės laikinųjų apsaugos priemonių klausimui išspręsti. Bet kuriuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad iš apeliantės su atskiruoju skundu pateiktų rašytinių įrodymų apie jos finansinę padėtį matyti, jog apeliantės turtas 2015 metais sudarė 427801 Eur, t. y. beveik 50 kartų viršija pateiktu ieškiniu prašomą priteisti sumą, kas suponuoja išvadą, jog ieškinio tenkinimo atveju apeliantė turi finansines galimybes atsiskaityti su kreditore (ieškove). Be to, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2016 metais UAB „Damansta“ atžvilgiu, kaip skolininkės, daugiau teismuose iškeltų civilinių bylų nėra, kitų duomenų, kad apeliantė turi ir kitų kreditorių, kurių reikalavimams patenkinti pradėtas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus, taip pat nenustatyta. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų nustatyta, kad UAB „Damansta“, kurioje dirba 31 darbuotojas, neturi ir įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Nurodytų argumentų kontekste darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrįstą prielaidą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų. Nesant šios sąlygos, laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos, todėl atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – kreditorės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p., 338 str.).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pasikeitus apeliantės turtinei padėčiai ir esant duomenims apie jos ketinimą perleisti, paslėpti ar sumažinti turimo turto masę ar kitaip išvengti prievolių pagal būsimą sprendimą vykdymą, ieškovė gali kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Skolininkei iniciavus apeliacinį procesą, byloje turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, sudaro 3,76 Eur (b. l. 33). Skolininkės atskirąjį skundą patenkinus, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kreditorės (CPK 92 str., 96 str. 1 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – uždarosios akcinės bendrovės „Vakonda“ (juridinio asmens kodas 186162285) prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones uždarosios akcinės bendrovės „Damansta“ (juridinio asmens kodas 302758819) turtui atmesti.

Priteisti iš UAB „Vakonda“ (juridinio asmens kodas 186162285) 3,76 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei (šios išlaidos mokamos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti Turto arešto aktų registrui, bylos šalims.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.