Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vidmanto Mylės, Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieniems) metams, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti 70 (septyniasdešimt) valandų per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 72² straipsniu, K. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant 3 (trijų) mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiosios A. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš K. K. 200 Eur (du šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. K..

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti K. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 2 (dvi) kompaktines plokšteles su garso ir vaizdo įrašais, nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje, kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Nuteistojo K. K. apeliacinis skundas tenkinamas.

5. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitoks smurtavimas. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia ir šios veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas minėtoje normoje nurodyti padariniai. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką padarė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui.

6. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).

7. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), ir nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kaip pagrįstai nurodyta nuteistojo apeliaciniame skunde, netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad nagrinėjamoje byloje įrodyta, jog K. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir K. K. priimamas naujas – išteisinamasis – nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

10. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis K. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino, nurodė, kad jis savo dukrai nei į veidą, nei į kitas kūno vietas nesudavė, prieš ją nesmurtavo (1 t., b. l. 106–107; 2 t., b. l. 9–10, 91). Pirmosios instancijos teismas K. K. kaltę iš esmės grindė nukentėjusiosios A. K. (dabartinė pavardė V. (2 t., b. l. 5)), parodymais, kuriuos vertino kaip nuoseklius ir išsamius. Sutikti su tokiu nukentėjusiosios parodymų vertinimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, jog pagal gautą A. K. pranešimą atvykusiems policijos pareigūnams pastaroji nurodė, kad jos tėvas K. K. rankoje laikytu batu sudavė jai vieną kartą į veidą ir sukėlė fizinį skausmą, sužalojimai jai nebuvo padaryti (1 t., b. l . 21–25, 26–30). Iš PRĮR pateiktos informacijos taip pat matyti, kad 2020 m. gruodžio 18 d. 18.32 val. A. K. pranešė, jog tėvas batu trenkė per veidą (1 t., b. l. 13–16), Bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūros protokole nurodyta, kad A. K. pranešė, jog grįžęs iš darbo tėvas jai „iš bato“ trenkė per veidą (1 t., b. l. 75–77). Vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuota, kad pasakodama apie įvykį atvykusiems policijos pareigūnams A. K. pasakė: „Pyst iš bato man į snukį“, policijos pareigūnui paklausus, ar ant jos veido išorinių sužalojimų nesimato, pastaroji atsako, kad ne. Sako, kad reikš civilinį ieškinį, nes patyrė šoką, už tai, kad ją negražiai vadina, neatleis už tokį šmeižtą (1 t., b. l. 63–70). Tai, kad sužalojimai A. K. nebuvo padaryti, patvirtina ir asmens apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad apžiūrint nukentėjusiosios A. K. veidą, sužalojimų nematyti (1 t., b. l. 41, 43–44) ir byloje esantys vaizdo įrašai iš „Body“ kamerų. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėta, kad A. K. į gydymo įstaigą kreipėsi 2020 m. gruodžio 21 d., nurodė, kad 2020 m. gruodžio 18 d. pažįstamas asmuo jai trenkė metalu kaustytu batu į galvą. Specialistas pateikė išvadą, kad A. K. padarytas sužalojimas – poodinė kraujosruva dešiniame momenyje, šis sužalojimas galėjo būti padarytas tiek tiesioginio trauminio poveikio pasekoje kietu buku daiktu, tiek griuviminės traumos metu kontaktuojant su kietu buku paviršiumi, sužalojimas galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasekoje (1 t., b. l. 56). Pastebėtina, kad kaip užfiksuota vaizdo įrašų apžiūros protokole, iš vaizdo įrašų matyti, jog policijos pareigūnui pasakius, kad reikia užfiksuoti jos veidą, A. K. labiau atsuka dešinę veido pusę ir ranka parodo dešinę galvos sritį, labiau – veidą, tačiau ne viršugalvį (momenį), nesako policijos pareigūnui, kad jai batu buvo suduota ne į veidą, o kitą galvos sritį, viršutinę galvos dalį, ir, kad nuotrauka reikia fiksuoti ne veidą, o viršugalvį (momens sritį), tikslios sudavimo vietos ranka neparodo. Apklausiama apylinkės teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu A. K. nurodė, kad tuomet, kai ji „gavo iš bato“ , susiėmė veidą, kad negautų antro smūgio, o į teisėjo klausimą atsakė, kad jai kliuvo į viršugalvį. Atsakydama į kitus jai pateiktus klausimus, A. K. nurodė, kad tėvo kerziniai batai buvo su metaliniu „antgaliu“, nešvarūs, todėl jos veidas iš karto tavo purvinas, ji veidą nusivalė, todėl pareigūnui ją fotografuojant, purvo nesimatė. Patvirtino, kad atvykusiems policijos pareigūnams sakė, jog gavo į snukį (1 t., b. l. 191–194). Liudytojas G. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2020 m. gruodžio 18 d. vakare jam paskambinusi A. K. pasakė, jog grįžęs į namus tėvas ją suspardė, sakė, kad dabar jį „užtampys“ (2 t., b. l. 9).

11. Siekiant objektyviai nustatyti visas reikšmingas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendė atlikti byloje įrodymų tyrimą, papildomai apklausti nukentėjusiąją ir kaip liudytoją apklausti S. N.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakydama į jai pateiktus klausimus A. K. paaiškino, kad sakydama, jog tėvas jai sudavė batu į snukį, ji kalbėjo apie galvą, o policijos pareigūnams nepasakė, kad jai buvo sutrenka galva dėl to, kad buvo ištikta šoko. Teigė, kad gavo smūgį „kerzo“ priekiu, kuris pakaustytas metalu (2 t., b. l. 89–90). Liudytoja S. N. teismo posėdyje nurodė, kad jos brolio duktė A. K. pardavinėdavo iš autobusiuko mandarinus ir yra ne kartą jai pasakojusi, kad sukdamasi autobusiuke susitrenkdavo galvą (2 t., b. l. 90–91).

12. Taigi iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad jie dėl esminių aplinkybių nėra nuoseklūs, priešingai, yra prieštaringi: skambindama skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu A. K. nurodė, kad tėvas batu trenkė jai per veidą, iš policijos registruojamų įvykių registro duomenų matyti, kad buvo gautas A. K. pranešimas, jog tėvas jai batu trenkė per veidą, atvykusiems policijos pareigūnams ji nurodė, kad gavo nuo tėvo batu į snukį, apžiūros metu policijos pareigūnui fotografuojant jos veidą, A. K. nenurodė, kad smūgis jai buvo suduotas ne į veidą, o į kitą galvos sritį, pvz., viršugalvį, o po trijų dienų kreipdamasi į gydymo įstaigą A. K. jau nurodė, kad jai buvo trenkta metalu kaustytu batu į galvą, teisiamajame posėdyje parodė, kad tuomet, kai „gavo iš bato“ , susiėmė veidą, o į teisėjo klausimą atsakė, kad jai kliuvo į viršugalvį, liudytojo G. K. teigimu, jam paskambinusi A. K. pasakė, kad tėvas ją suspardė. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji nurodė, kad jokių jos sužalojimo žymių nesimatė, sakė, kad neatleis už tokį šmeižtą, reikš civilinį ieškinį, nes patyrė šoką, už tai, kad ją negražiai vadina (o ne dėl to, kad patyrė smurtinius veiksmus ir jų pasekmes). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad nukentėjusiosios teigimu, K. K. batų priekis buvo kaustytas metalu, todėl kyla pagrįstų abejonių, jog tuo atveju, jeigu A. K. būtų suduotas smūgis tokiu batu į veidą, t. y. pakankamai jautrią kūno vietą, nebūtų matęsi jokių sužalojimo požymių, kad policijos pareigūnai būtų jų nematę, nors, liudytojo L. N. teigimu, jis bendravo su A. K. dvi valandas. Be to, šis liudytojas patvirtino, jog A. K. pasakojo, kad tėvas rankoje laikytu batu jai vieną kartą sudavė į veidą (2 t., b. l. 7–8). Šios aplinkybės, taip pat tai, kad apklausiama pas ją į namus atvykusio policijos pareigūno A. K. nė karto neužsiminė, jog jai kažkur skauda, nors po trijų dienų jai buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. b. l. 56), verčia abejoti pastarosios parodymų teisingumu. Byloje nėra ir duomenų, kurie patvirtintų A. K. teiginį, kad ji dėl tėvo veiksmų patyrė šoką. Iš vaizdo įrašų matyti, kad su atvykusiais pareigūnais ji kalbėjo visiškai ramiai, bendraudama nė kiek nesijaudino, šypsojosi, juokėsi, 2 valandų laikotarpiu nė karto nepasiskundė dėl blogos savijautos ar skausmo. Liudytojas L. N. teisiamajame posėdyje, be kita ko, nurodė, kad jiems bendraujant A. K. šiepdama kalbėjo apie tėtį, patvirtino, kad ji nebuvo susijaudinusi.

13. Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, kad K. K. padarė nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami pastarojo naudai. Įvertinus byloje surinktus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, daroma išvada, kad jie neginčijamai nepatvirtina K. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – rankoje laikytu batu smogus dukrai A. K. į veido sritį ir tokiais veiksmais nukentėjusiajai sukėlus fizinį skausmą bei padarius poodinę kraujosruvą dešiniame momenyje – nežymų sveikatos sutrikdymą. Įvertinus byloje surinktus duomenis, taip pat ir liudytojos S. N. parodymus, neatmetama tikimybė, kad poodinė kraujosruva dešiniame momenyje A. K. galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, o ne dėl neteisėtų K. K. veiksmų. Be to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į žmogaus anatomines savybes, neturi jokio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad veidas ir viršugalvis yra ta pati vieta, kad sudavus smūgį žmogui į veidą, sužalojimas gali atsirasti viršugalvyje. Kartu pastebėtina ir tai, kad nukentėjusioji yra pilnametė, įgijusi pagrindinį išsilavinimą, duomenų, kad ji turėtų kokių nors mąstymo sutrikimų, byloje nėra, todėl ji turi žinoti, kur yra žmogaus veidas, o kur viršugalvis. Esant visumai nurodytų aplinkybių, K. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

14. Civilinio ieškinio išsprendimo baudžiamojoje byloje, kurioje priimamas nuosprendis, klausimai reglamentuojami BPK 115 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos; šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Kadangi K. K. išteisinamas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, A. K. pareikštas civilinis ieškinys (1 t., b. l. 186–187) paliekamas nenagrinėtas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš K. K. nepriteisiamos (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

15. K. K. paskirta kardomoji priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 110–111) panaikinama.

16. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 2 kompaktiniai diskai su vaizdo ir garso įrašais, esantys prie baudžiamosios bylos tomo Nr. 1 viršelio – paliktini saugoti baudžiamojoje byloje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. liepos 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

K. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Panaikinti K. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 2 kompaktinius diskus su vaizdo ir garso įrašais – palikti saugoti baudžiamojoje byloje.