Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

išnagrinėjusi pareiškėjos N. J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini) skundą, kuriuo ji kaltina J. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantį (duomenys neskelbtini) bei A. I. asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantį Savanorių pr. 184-2 Vilnius pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 d. ir 155 straipsnio 1 d., priėmimo klausimą,-

Aprašomoji dalis

n u s ta t ė:

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas N. J. B. skundas, kuriuo prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn J. Š. bei A. I. pagal BK 154 straipsnio 2 d. ir 155 straipsnio 1 d. dėl N. J. B. asmens apšmeižimo ir įžeidimo straipsnyje „Verslininkus ir valdžią terorizuoja žydų nekenčianti moteris?“ publikuotame internetiniame portale www.lrytas.lt 2015-05-18 08:48. Pateiktame skunde nurodoma, kad pareiškėja yra nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens J. Š. kaimynė. Jau beveik 5 metus tęsiasi (duomenys neskelbtini) namo 3, 2, 1 butų gyventojų ir J. Š. bylų nagrinėjimai tiek bendrosios kompetencijos, tiek administraciniuose teismuose, kuriuose yra sprendžiami klausimai dėl įvairių J. Š. galimai padarytų neteisėtų veiksmų (nurodomi pavyzdžiai). J. Š. ir A. I., teikdami interneto portalo www.lrytas.lt žurnalistei A. K. informaciją bei išplatindami pareiškimą Lietuvos Respublikos Prezidentei, Vilniaus miesto merui, Izraelio ambasadai Lietuvoje, ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkei, tretiesiems asmenims paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. Pareiškėja skunde nurodo, kad iš minėtame internetiniame portale publikuoto straipsnio galima nustatyti jos asmenybę (nurodyti inicialai –„(duomenys neskelbtini) namo gyventoja N.J.B. (vardas ir pavardė redakcijai žinoma)), kadangi (duomenys neskelbtini) yra tik 4 butai, kurių vienas priklauso jai, kitas J. Š., o likusiųjų 2 butų gyventojų vardai ir pavardės skiriasi nuo jos inicialų (nurodomos ištraukos iš minėtos publikacijos). N. J. B. toliau pateiktame privataus kaltinimo skunde dėl jos vertinimu prieš ją įvykdytos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 154 straipsnio 2 dalyje cituoja minėto straipsnio pastraipas. Jos vertinimu, pateikta informacija neatitinka tikrovės ir yra šmeižikiško pobūdžio, nes pareiškėja nepaišė nei svastikų, nei kitokių ženklų ir niekur nėra nustatyta, kad vaizdo stebėjimo kameros užfiksavo ją paišant svastikas ant sporto aikštelėje esančių stendų. Taip pat paduotu privataus kaltinimo skundu pareiškėja prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn J. Š. ir A. I. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Skundas grąžintinas pareiškėjai.

Pažymėtina, kad privataus kaltinimo tvarka teismui raštu paduodamo skundo (pareiškimo) paskirtis ir funkcija – ne tik pranešimas apie nusikalstamą veiką, bet ir asmens apkaltinimas: tokiu skundu (pareiškimu) asmeniui yra pareiškiamas kaltinimas, kad būtų nagrinėjamas teisme, todėl tokiems skundams (pareiškimams) keltini didesni formalūs reikalavimai negu kreipimaisi, pagal kuriuos ikiteisminis tyrimas dar bus atliekamas (Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutartis b.b. Nr.1A-540/2007). Pažymėtina, kad baudžiamajame procese, kaip ir privataus kaltinimo bylose, galioja iš esmės tie patys principai, tarp kurių svarbiausi yra rungimosi principas bei teisė į gynybą (BPK 7 str., 10 str.). Kas suponuoja išvadą, kad nusikaltimu padarymu kaltinamas asmuo turi žinoti, kuo jis yra kaltinamas, kuo grindžiamas toks kaltinimas ir atitinkamai turėti galimybę nuo jų gintis. Privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis, kuris teisme įgyja privataus kaltintojo statusą (Lietuvos Respublikos BPK 408 str.). Lietuvos Respublikos BPK 412 str. 2 d. nustatyta, kokiu būdu nukentėjęs nuo nusikaltimo asmuo ar jo atstovas gali realizuoti savo teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Iš įstatymo nuostatos seka, jog privataus kaltinimo bylose nukentėjusysis yra aktyvus baudžiamojo proceso dalyvis ir jis turėtų užtikrinti, kad pateikiamas kaltinimas būtų suformuotas tinkamai. Lietuvos Respublikos BPK 412 str. nurodyta, kad skunde turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką privataus kaltinimo bylų procese nukentėjusiojo skundo dalis apie nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vietą, laiką, padarinius ir kitas esmines aplinkybes, turi būti suformuluota aiškiai ir suprantamai, joje turi atsispindėti esminiai nusikaltimo sudėties požymiai ir elementai, kadangi nukentėjusiojo skundas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, o nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi turėti veiksmingą galimybę realizuoti teisę į gynybą. Šie didesni keliami įstatymo reikalavimai privataus kaltinimo tvarka paduodamam skundui išplaukia ir iš to, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Baudžiamojo proceso kodeksą, teismas nėra baudžiamąjį persekiojimą inicijuojantis subjektas. Viena iš kaltinamo nusikalstamų veikų padarymu asmens teisių yra teisė žinoti, kuo kaltinamas.

Teismas pažymi, kad formuluojamas skunde kaltinimas turi būti tikslus, pats teismas koreguoti kaltinimo negali, nes taip teismas prisiimtų baudžiamąjį persekiojimą inicijuojančio asmens vaidmenį.

Teismas neanalizuoja ir plačiau nepasisako dėl reiškiamo kaltinimo pagal BK 155 straipsnį, nes veika, kuria kaltinami asmenys prarado pavojingumą (nuo 2015-07-10, 2015-06-25 įstatymu Nr. XII-1888).

N. J. B. taip pat kaltina J. Š. (J. S.) bei A. I. pagal BK 154 straipsnio 2 d. Pasisakydama dėl, jos vertinimu, įvykdytos nusikalstamos veikos pareiškėja aiškiai ir suprantamai nenurodo, kokie konkretūs teiginiai, žodžiai ją apšmeižė, galima tik spėti, kad teismui pareiškime pateikti jos paryškinti žodžiai: „tačiau priversti vaikščioti po teismus ir valdiškas institucijas ir tik todėl, kad jų veikla ir idėjos autoriaus tapatybė nepatinka vienai moteriai, J. S. kaimynei“, „Aikštelė kliūna tik todėl, kad aš žydas“, „tuo neabejoja ir viešosios įstaigos „Sportuok lauke“ direktorius A. I.“, „naktį paišė svastikas“, „Įtariama, kad būtent ši ponia“, „Moterį užfiksavo aikštelėje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros“, „Jos ir užfiksavo dažų balionėlį „apsiginklavusią“ įsibrovėlę“, „kaimynė jų aikštelėje siautėja jau ne pirma kartą“, „Buvo pavogta įranga“, „iš aikštelės buvo pavogta įranga“, „Jei tai būtų narkomanų ar vagių darbas“, „buvo apvogta dar kartą“. Iš pateikto pareiškimo galima spėti, kad pareiškėja siekia, jog J. Š. (J. S.) bei A. I. būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl to, kad, jos vertinimu, galima iš straipsnyje nurodytų inicialų identifikuoti, jog jų nuomone, būtent pareiškėjai nepatinka sporto aikštelės idėjos autoriaus tautybė, taip pat, kad straipsnyje nurodoma, jog jie įtaria, jog pareiškėja piešė svastikas (fotonuotrauka b. l. 10). Susipažinus su pareiškėjos pateiktu kartu su privataus kaltinimo skundu minėtu straipsniu (b. l. 10-12) matyti, jog straipsnyje rašoma, kad policijai yra įteiktas pareiškimas dėl straipsnyje minimo manomo padaryto nusikaltimo ir galimai policija atliks tyrimą bei priims baigiamąjį aktą, dėl ko tikslinga sulaukti galutinio įsiteisėjusio sprendimo dėl asmenų kreipimosi su pareiškimu į policiją. Pagal formuojamą teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-354/2000, 3K-3-56/2004). Toks veiksmas nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu BK 154 straipsnio taikymo prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015). Pažymėtina ir tai, kad ne BK 154 straipsnyje, o 236 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už nekalto asmens melagingą įskundimą ir pranešimą apie nebūtą nusikaltimą. Melagingo įskundimo atveju kaltininkas, žinodamas, kad skundžiamas asmuo realiai nėra padaręs nusikalstamos veikos, melagingai įskundžia (pateikia žinomai neteisingą, tyčia iškreiptą informaciją) apie nekaltą asmenį baudžiamojo persekiojimo pradėjimo teisę turintiems subjektams, kad šis padarė nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kuri atitinka BK specialiojoje dalyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, ir būtent dėl šios melagingos informacijos pradedamas įskųsto asmens baudžiamasis persekiojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog N. J. B. skundas paduotas nesilaikant Lietuvos Respublikos BPK 412 straipsnio 2 dalyje keliamų reikalavimų, dėl ko skundas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 412 straipsnio 3 dalimi, grąžintinas jį padavusiam asmeniui.

Ši nutartis neužkerta pareiškėjai kelio, pašalinus skundo trūkumus, iš naujo kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1/2009, Nr. 2K-7-437/2008). Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, arba supranta, kad skleidžia pramanytas žinias, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir sąmoningai tai daro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė sprendžiant tarp šalių kilusius ginčus ir konfliktus. Be to, būtina įvertinti tai, kad padaryta nusikalstama veika turi būti pavojinga. Pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės, išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti tuomet svarstyti galimybę kovoti taikant baudžiamojo poveikio priemones. Taip pat teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog tuo atveju kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 412 straipsnio 3 dalimi, teismas, -

nutaria:

atsisakyti priimti N. J. B. privataus kaltinimo bylų proceso tvarka paduotą skundą. Skundą grąžinti pareiškėjui.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.