Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį, 284 straipsnį ir nuteistas

pagal BK 145 straipsnio 2 dalį – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 284 straipsnį – 9 (devynerių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies nuostatomis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 6 punkto, 10 punkto nuostatomis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant: 1) per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

G. V. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. V. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2015-11-13 iki 2016-07-24, t. y. 2015-11-13, 2015-11-14, 2015-11-15, 2015-11-23, 2015-12-02, 2015-12-03, 2015-12-06, 2015-12-12, 2016-02-05, 2016-02-06, 2016-02-07, 2016-02-13, 2016-02-14, 2016-02-15, 2016-02-16, 2016-02-20, 2016-02-21, 2016-02-27, 2016-02-28, 2016-03-04, 2016-03-05, 2016-03-06, 2016-02-10, 2016-02-11, 2016-02-12, 2016-02-13, 2016-02-14, 2016-02-15, 2016-02-16, 2016-02-20, 2016-02-21, 2016-02-21, 2016-02-27, 2016-02-28, 2016-03-04, 2016-03-05, 2016-03-06, 2016-03-07, 2016-03-08, 2016-03-10, 2016-03-11, 2016-03-12, 2016-03-13, 2016-03-18, 2016-03-19, 2016-03-20, 2016-03-25, 2016-03-26, 2016-03-27, 2016-04-01, 2016-04-02, 2016-04-03, 2016-04-08, 2016-04-10, 2016-04-22, 2016-04-22, 2016-04-23, 2016-05-24-27, 2016-06-07, 2016-06-09, 2016-06-10, 2016-07-03, 2016-07-22, 2016-07-23, 2016-07-24, tiksliau tyrimo nenustatytu laiku, adresu (duomenys neskelbtini), esančiame bute bei namo laiptinėje, naudodamas psichinę prievartą, t. y. garsiai rėkdamas, plūsdamas necenzūriniais žodžiais ir grasindamas nužudyti, sistemingai baugino kaimynus V. P. ir A. L. P., gyvenančius (duomenys neskelbtini), t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje.Be to, G. V. nuteistas už tai, kad 2016-06-11 apie 17 val. viešoje vietoje – parduotuvės „Š.“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), alkoholinių gėrimų skyriuje, G. P. informavus pardavėją apie teisės aktais nustatytą draudimą neblaiviems asmenims parduoti alkoholį, girdint pašaliniams asmenims, G. P. atžvilgiu ne mažiau kaip tris kartus pasakė įžeidžiančias frazes, ranka parodė nepadorų gestą, jo atžvilgiu išsakė tris pranešančias apie ketinimą susidoroti frazes ir prisiartinęs prie G. P., rankoje turimą degtinės butelį paėmęs už kakliuko, ketino suduoti, tokiu įžūliu elgesiu bei grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendį panaikinti, priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes, jo manymu, nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, išvados paremtos spėjimais ir prielaidomis, nepašalinti prieštaravimai tarp kaltinime nurodytų aplinkybių bei liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.Skunde apeliantas teigia, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas praktiką tokio pobūdžio bylose yra pasisakęs, jog susiklosčius įtemptiems santykiams itin įdėmiai vertintina, ar konfliktinėje situacijoje išsakyti žodžiai yra suprasti adekvačiai, ar iš tiesų viena iš konflikto šalių turėjo tyčią sistemingai bauginti nukentėjusiuoju pripažintą asmenį. Nors teismas laikė, kad apelianto kaltė įrodyta nukentėjusiųjų V. P. ir jo sutuoktinės A. L. P. bei liudytojų parodymais, tačiau, nuteistojo teigimu, teismas šių asmenų parodymų nevertino ir nepasisakė. Teisme A. L. P. parodė, jog kaltinime nurodytu laiku su apeliantu susitikusi nebuvo, ji su vyru patys nusprendė, kad žodis „šikpuodis“ yra jų pravardė, nes jų pavardė yra P., be to nurodė, jog tokiais pačiais žodžiais apeliantas įžeidinėja ir kitus kaimynus. V. P. teisme taip pat nurodė, jog su apeliantu nebendrauja ir nekalba, patvirtino sutuoktinės parodymus dėl pravardės. Be to, paklausus apie grasinimų realumą, atsakė, kad nuteistojo išsakytų grasinimų nelabai bijo. Liudytojai V. P., P. S., T. E., L. R. nurodė, jog tai, kad visi apelianto išsakomi žodžiai yra nukreipti nukentėjusiųjų atžvilgiu, sužinojo tik privačių pokalbių su jais bei G. P. metu. Liudytoja V. P. nurodė, jog apeliantas yra triukšmingas, garsiai leidžiantis muziką bei garsiai dainuojantis kaimynas, dažnai kalbasi su savimi, o tai, kad žodis „šikpuodis“ adresuotas P., nusprendė iš to, kad pavardė yra panašiausia. Liudytojas P. S. parodė, jog jo išgirsti apelianto išsakyti keiksmažodžiai tarpusavio ryšio niekada neturėjo, vieną kartą yra girdėjęs žodį „šikpuodis“, vieną kartą „užmušiu“, žodžio „šikpuodis“ sutapimą su kaimynų P. pavarde pastebėjo tik apklausiamas liudytoju. Liudytojas T. E. taip pat nurodė, jog žodis „šikpuodis“, tikėtina greičiausiai adresuotas P., nusprendė iš to, kad jų pavardė yra panašiausia. Liudytojas L. R. taip pat patvirtino, jog yra girdėjęs apelianto keliamą triukšmą, nerišlius žodžius, tačiau jam buvo sunku suprasti, ar žodžiai buvo nukreipti prieš kažką. Parodė, jog privačiame pokalbyje su apeliantu buvo išsakytas pyktis, grasinimai P. atžvilgiu, tačiau tą pokalbį jis palaikė neblaivaus asmens kliedesiais ir nelaikė jų realiais. Skunde taip pat teigiama, jog teisiamojo posėdžio metu duoti V. P. ir L. P. parodymai nesutampa su jų parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir prieštarauja kaltinime nurodytoms aplinkybėms. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nepatvirtintas jokiais objektyviais įrodymais kaltinimas, jog jis garsiai rėkdamas terorizavo kaimynus V. P. ir A. L. P., o teiginys, kad apeliantas naudojo psichinę prievartą garsiai rėkdamas, net nebuvo įrodinėjamas. Apie garso stiprumą buvo sprendžiama vien iš subjektyvių nukentėjusiųjų parodymų, decibelais garsas nebuvo išmatuotas. Skunde taip pat nurodoma, jog tarp apelianto ir kaimynų P. jau ilgą laiko tarpą yra konfliktiniai santykiai ir į apelianto pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo P. atžvilgiu (kai šie nepagrįstai kviečia pareigūnus dėl esą netinkamo nuteistojo elgesio), prokurorė yra pasisakiusi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje nurodoma, jog nepritartina praktikai, kai tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai yra dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu elgesiu. Tokiu būdu, apelianto teigimu, jo ir P. atžvilgiu taikomi skirtingi kriterijai. Dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį, apeliantas nurodo, jog G. P. užfiksuotame vaizdo įraše matyti, kad jis pradėtas daryti iki G. P. įeinant į parduotuvę, o ne tada, kai pasak G. P., apeliantas neva užsimojo jam trenkti. Be to, ši filmuota medžiaga paneigia aplinkybę, kad apeliantas neva prisiartinęs prie G. P., rankoje turimą degtinės butelį paėmęs už kakliuko, ketino juo suduoti nukentėjusiajam G. P., nes tokios aplinkybės ten neužfiksuotos. Be to, ši medžiaga paneigia aplinkybę, jog buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes, kaip matyti iš įrašo, dėl išsakytų necenzūrinių žodžių parduotuvės veikla nesutriko. Kad asmenys, girdėję konfliktą, būtų patyrę kokių nors nepatogumų, taip pat neužfiksuota. Tai patvirtino ir kaip liudytoja apklausta pardavėja D. B.. Todėl tiek šios liudytojos parodymai, tiek ir minėta filmuota medžiaga laikytini objektyviais įrodymais, paneigiančiais subjektyvius G. P. parodymus bei kaltinime nurodytas aplinkybes. Skunde taip pat nurodoma, jog veika pagal BK 284 straipsnį gali būti kvalifikuojama, kai nustatomi veikos padariniai, t. y. turi būti realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Nagrinėjamu atveju visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta, todėl apelianto veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 284 straipsnį. Be to, nuosprendyje nenurodyta ir kaip pasireiškė objektyvioji veikos pusė – nenurodyta, kokius veiksmus teismas pripažįsta ir laiko įžūliais, kokius – grasinimais, kokius – patyčiomis arba vandališkais veiksmais.Atsiliepime į apeliacinį skunde G. P. prašo Kauno apylinkės teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Pažymi, kad nei vienas byloje dalyvavęs liudytojas neparodė, jog jie savo ar kitų namo gyventojų atžvilgiu, išskyrus A. L. P. ir V. P., būtų girdėję G. V. įžeidinėjimus, vartojant žodį „šikpuodis“. Be to, filmuotoje medžiagoje matyti, kaip apeliantas nukentėjusįjį G. P. viešai įžeidinėja, vadindamas „šikpuodžio vaiku“, „šikpuodžiuku“, ranka rodydamas į nukentėjusįjį ir pareikšdamas, jog „jo pavardė šikpuodis“. Nukentėjusiojo manymu, tai rodo, jog G. V. grasinimai susidorojimu bei psichologinis smurtas nukreiptas išimtinai A. L. P. ir V. P. atžvilgiu. Nukentėjusysis taip pat nesutinka su skundo argumentais, jog dėl įvykio parduotuvėje „Š.“ nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Nurodo, jog parduotuvės saugos kamerų įrašuose matyti, kad D. B., išgirdusi G. P. atžvilgiu grasinimus, iškvietė apsaugą, kuri atvyko iš karto po to, kai G. V. patalpoje buvusių kitų asmenų buvo išvestas pro duris. Telefono vaizdo kamera filmuotoje medžiagoje taip pat matoma, kai G. V., artėdamas prie nukentėjusiojo, iš rankose turimo maišelio ištraukė butelį, paimdamas jį už kaklelio, galimai ketindamas fiziškai smurtauti, tačiau buvo sutramdytas kitų asmenų. Nukentėjusysis V. P. atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su apeliacinio skundo motyvais ir prašo skundą atmesti. Teigia, jog skundo argumentus, kad įžeidžiantys žodžiai, grasinimai susidorojimu, vartojant žodį „šikpuodis“, nėra nukreipti į nukentėjusįjį V. P. ir jo sutuoktinę, paneigia byloje surinkta medžiaga. Taip pat nukentėjusysis nurodo, jog, net ir vykstant teismo procesui, nuteistojo agresyvus elgesys ir smurtas nukentėjusiųjų atžvilgiu nesiliauja – dėl nepakeliamo triukšmo, rėkimų ir grasinimų ramybės valandomis nukentėjusysis teigia 2017 m. birželio 18 d., liepos 1 d. ir liepos 2 d. vėl kreipęsis į policijos pareigūnus. Nukentėjusioji A. L. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, jog su G. V. ji nėra bendravusi jokiais klausimais. Nuteistasis neapykantą jos ir sutuoktinio atžvilgiu pradėjo reikšti po to, kai nukentėjusieji ne kartą kvietė pareigūnus dėl netinkamo, neteisėto G. V. elgesio namo Nr. (duomenys neskelbtini) gyventojų turto atžvilgiu (laužė ir mėtė pro langą pašto dėžutes, sudaužė koridoriaus durų stiklą, sulaužė rankeną, trankė savo buto sienas, duris ir kt.). Dėl neteisėto elgesio G. V. yra nuteistas ankstesnėje byloje. Savo neapykantą apeliantas reiškė tiek ankstesnės, tiek ir šios bylos metu, o apie jo išreikštus ketinimus susidoroti patvirtino liudytojas L. R., kuriam G. V. tai išsakė bendro jų pokalbio metu. Priešingai nei teigia apeliantas skunde, nukentėjusioji nurodo, jog nei vienas liudytojas byloje nenurodė, kad žodžiu “šikpuodžiai“ G. V. vadino ir kitus kaimynus, priešingai, ne vienas liudytojas parodė, jog taip buvo vadinami būtent nukentėjusieji. G. V. ne kartą yra sakęs – „V. P. – šikpuodis, tavo žmona – šikpuodė, jūs – du šikpuodžiai, ubju“. Nukentėjusioji taip pat nurodo, jog G. V. chuliganiški veiksmai nesiliauja ir pastaruoju metu, dėl jo sutramdymo sutuoktinis V. P. pareigūnus kvietė 2017 m. birželio 18 d., liepos 1, 2 dienomis. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusieji prašė skundą atmesti.Nuteistojo G. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Apeliantas skunde nesutinka su įrodymų vertinimu ir teigia, jog netinkamas įrodymų vertinimas lėmė nepagrįstas teismo išvadas dėl apelianto kaltės padarius teismo nustatytus nusikaltimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti BPK 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34/2015, 2K-284/2016). Tad, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Būtent bylą nagrinėjantis teismas turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo, liestinumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Kiti proceso dalyviai gali teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo, tačiau proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Pagrindinę įrodymų dalį dažniausiai sudaro asmenų parodymai, todėl ir apeliantai dažniausiai kelia klausimą dėl tinkamo ar netinkamo asmenų parodymų vertinimo. Kolegija pažymi, kad išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys Nr. 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose). Taip pat kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išanalizavo visus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nepažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalyje numatytų nuostatų, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, jog G. V. teismo nustatytais laikotarpiais naudodamas psichinę prievartą, t. y. garsiai šaukdamas, plūsdamas necenzūriniais žodžiais ir grasindamas nužudyti, sistemingai baugino kaimynus V. P. ir A. L. P..Nors apeliantas savo kaltės nepripažino ir nepripažįsta, tačiau byloje surinkti ir teismo posėdyje ištirti duomenys neabejotinai patvirtina BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą nuteistojo veikoje.BK 145 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už dviejų rūšių veikas: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti, ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą, naudojant psichinę prievartą. G. V. nuteistas būtent už sistemingą žmogaus bauginimą, naudojant psichinę prievartą. Bauginimas – tai grasinimai (psichinė prievarta). Objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bauginančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, ne labai ilgą laiko tarpą, ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą, o subjektyviai rodo kaltininko siekį įbauginti asmenį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327/2016). Sistemingas žmogaus bauginimas gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, sunaikinti ar sugadinti turtą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais, gąsdinančiais telefono skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis, triukšmo kėlimu, siekiant sukelti baimę ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013).Pažymėtina, jog nukentėjusieji V. P. bei A. L. P. nuosekliai viso proceso metu, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme parodė, jog G. V. sistemingai juos terorizuoja ir grasina nužudyti. Teorizavimas pasireiškia kaip nuolatinis triukšmavimas, riksmai, šauksmai nukentėjusiųjų atžvilgiu, įžeidžiančios frazės, tokios kaip „šikpuodžiai“, be to, grasinama užmušti.V. P. pirmosios instancijos teisme parodė, jog G. V. juos, tai yra nukentėjusiuosius V. P. ir A. L. P., nuolat įžeidinėja, jiems grasina. Sakydavo „abu P.“ ir pridėdavo žodį „šikpuodžiai“, sakė „aš jus nukankinsiu“, 2015-12-02 laiptinėje su didele neapykanta būdamas agresyviai nusiteikęs yra sakęs “šikpuodi, ..., sugokis,...“. Grasinimus iš G. V. yra girdėjęs ne kartą. 2015-12-14 G. V. nukentėjusiuosius garsiai keikė, grasino, o 2016 metų vasario, kovo, balandžio mėnesiais šaukė grasinamais žodžiais, garsiai leido muziką. Be to, 2016 metų birželį, būdamas savo bute, G. V. garsiai šaukė, vartodamas rusų kalba žodį „užmušiu“, keikėsi, daužė buto sienas. Grasinimai buvo skirti jiems, t. y. P., nes įvardindavo „P., šikpuodžiai“. Dėl netinkamo G. V. elgesio ne kartą kreipėsi į teisėsaugos institucijas, o G. V. pradėdavo grasinti, kad atkeršys, pro atvirą langą šaukė „saugokis“. Tie grasinimai kelia realią baimę, nes kaimynas būna agresyvus. Nukentėjusysis mano, kad G. V. gali ir užmušti. Dėl tokio elgesio nukentėjusiesiems sutriko nervų sistema, jie neišsimiega, pergyvena dėl savo saugumo. Nukentėjusioji A. L. P. parodė iš esmės tas pačias aplinkybes, jog G. V. pastoviai vartoja alkoholinius gėrimus, triukšmauja – garsiai leidžia muziką, trankosi, garsiai šaukia, daužo buto sienas. Ją G. V. plūsta necenzūriniais žodžiais, rėkia ir vadina „kale, šikpuode“. Nukentėjusiuosius vadina „šikpuodžiais“, nes jų pavardė P.. Sako, kad užmuš, liepia eiti greičiau į kapus. Tai vyksta dažnai, į savaitę ne po vieną kartą. Jis, trankydamas į sieną, šaukia „pasitraukite, užmušiu“. Dėl netinkamo elgesio yra skambinę G. V. sutuoktinei, tuomet apeliantas pagrasino, jog padarys taip, kad šie daugiau neskambins. Jis šaukia rusų kalba „nužudysiu („ubju“)), šikpuodžiai“. Dėl tokių nuteistojo veiksmų gyvenimas kaimynystėje su G. V. tampa nebeįmanomas, dėl grasinimų jo bijo ir vengia susitikti.Nukentėjusiųjų parodymai neprieštarauja tarpusavyje, be to, jų paaiškinimus dėl nuolatinio G. V. triukšmavimo, įžeidinėjimų, išsakytų grasinimų patvirtina ir liudytojų V. P., P. S., T. E., L. R. parodymai. Liudytoja V. P., kaimynė, aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, jog nuteistajam pradėjus leisti garsiai muziką ir įvykus konfliktui su P., G. V. garsiai keikdavosi ir grasino. Ji girdėdavo G. V. grasinimus nukentėjusiesiems, žodžius „užmuš šikpuodį“, suprato, jog grasinimai nukreipti V. P. ir A. L. P., nes jų pavardė siejasi su žodžiu „šikpuodis“, be to, iki 2015 metų žodžio „šikpuodis“ nuteistasis nevartojo. Liudytoja mano, kad nukentėjusiesiems buvo pagrindas bijoti, nes G. V. agresija buvo pasireiškusi ir kitais būdais – buvo apgadinęs automobilį, pašto dėžutes. Liudytojas P. S., taip pat kaimynas, parodė, jog G. V. mėgdavo garsiai klausytis muzikos, kartais dainuodavo, išgėręs plūsdavosi, yra girdėjęs iš nuteistojo žodžius „šikpuodis“, „užmušiu“. Nukentėjusieji V. P. ir A. L. P. skundėsi G. V. elgesiu dėl grasinimų nužudyti, užmušti, įžeidinėjimų. Liudytojas T. E., gyvenantis tame pačiame name kaip ir nuteistasis bei nukentėjusieji, taip pat parodė, jog G. V. nuolat triukšmavo, jam buvo kviesta policija, nuolat reikšdavo grasinimus susidoroti, ypač dažnai V. P. ir A. L. P. atžvilgiu. G. V. įvardindavo pavardes, vardą ir pridėdavo „šikpuodis“. Dėl netinkamo elgesio nuteistasis buvo ir policijos išgabentas, mano, kad nukentėjusiesiems buvo realus pagrindas bijoti G. V., nes jis tiesiogiai sakė „užmušiu“, be to, nuteistasis buvo artinęsis su peiliu ir prie paties liudytojo. Jis agresyvus, nenuspėjamas, yra pasipriešinęs policijai. Be to, liudytojas L. R. parodė, jog taip pat yra kaimynas, su G. V. neturėjo konfliktų, tačiau yra girdėjęs iš G. V. grasinimus ir V. P. bei A. L. P. atžvilgiu. Nukentėjusysis G. P. taip pat parodė, jog dėl G. V. veiksmų yra girdėjęs nusiskundimus iš tėvų, t. y. V. P. ir L. A. P.. Minėtų asmenų parodymai tarpusavyje sutampa ir neprieštarauja. Visi jie analogiškai parodė, jog G. V. triukšmauja, būna agresyvus ir dažnai nukentėjusiųjų atžvilgiu vartoja įžeidžiančias frazes („šikpuodžiai“ ir kitas) bei grasina nužudyti. Nors liudytojas P. S. nurodė, jog jis asmeniškai nesiejo žodžio „šikpuodis“ su P. pavarde, tačiau patvirtino, jog yra girdėjęs grasinimus bei žodžius „šikpuodis“ ir nukentėjusieji skundėsi grasinimais nužudyti, užmušti, įžeidinėjimais. Šie paaiškinimai negali būti vertinami atsietai. Vertinant šiuos parodymus su kitų asmenų parodymais, jog G. V. buvo agresyvus, įžeidinėjo V. P. ir A. L. P., vadindamas juos „šikpuodžiais“, kitais žodžiais bei jiems grasino, darytina išvada, jog šie parodymai patvirtina nukentėjusiųjų parodymus, vieni kitiems neprieštarauja, tarpusavyje nuosekliai susiję. Tai, kad G. V. vartodamas žodį „šikpuodis“ turėjo omenyje būtent nukentėjusiuosius, įrodo ir vaizdo įraše, kurį pateikė nukentėjusiųjų sūnus G. P., užfiksuoti duomenys, kur akivaizdžiai girdėti ir matyti, jog G. V. nukentėjusįjį G. P. vadina „šikpuodžio vaiku“, „šikpuodžiuku“, sako „tėvas šikpuodis“ (2 t., b. l. 108-110). Šis objektyvus įrodymas paneigia nuteistojo argumentus, jog nepagrįstai jo vartotas žodis „šikpuodis“ buvo siejamas su nukentėjusiaisiais, bei suteikia pagrindo tikėti aptartais asmenų parodymais, laikyti juos patikimais įrodymais. Be to, byloje nenustatyta, jog apklausti liudytojai turėtų kokių nors objektyvių priežasčių apkalbėti nuteistąjį ar jam pakenkti. Nors byloje nustatyta, jog T. E. yra turėjęs konfliktą su G. V. dėl pastarojo netinkamo elgesio ir kitoje baudžiamojoje byloje buvo pripažintas nukentėjusiuoju (2 t., b. l. 88-94), tačiau netikėti šiuo liudytoju, jo parodymus vertinti kaip neobjektyvius, teismas neturėjo pagrindo, nes G. V. kaltė dėl ankstesnių įvykių patvirtinta įsiteisėjusiu nuosprendžiu, kurį priimant taip pat buvo remtasi ir T. E. parodymais. Be to, kaip jau minėta, jo parodymai sutampa ir neprieštarauja nukentėjusiųjų bei kitų liudytojų parodymams. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų patikimumą rodo ne tik tai, kad jie tarpusavyje sutampa, vieni kitus papildo. Pagrindą tikėti šiais parodymais suteikia taip pat ir byloje esantys rašytiniai duomenys, kurie patvirtina daugkartinius nukentėjusiųjų kreipimusis į teisėsaugos institucijas dėl G. V. keliamo triukšmo ir jų atžvilgiu išsakytų įžeidžiančių frazių (1 t, b. l. 7,38-39,50,51,55,56, 60-61,103). Iš duomenų apie asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus bei iškvietimus į įvykius matyti, jog G. V. ne kartą baustas administracine tvarka už tai, kad garsiai klausėsi muzikos ir trikdė viešąją rimtį (2 t., b. l. 108-111), o 2015 metais dėl netinkamo G. V. elgesio – triukšmo, grasinimų policija kviesta daugiau nei 10 kartų (2 t., b. l. 116-118). Be to, įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu G. V. nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 26 d. įstatymo redakcija), padarymo, tai yra už tai, kad 2014 m. lapkričio 22 d. garsiai šaukdamas blaškėsi kieme, daužė pašto dėžutes, nulaužė pašto dėžutes laikančią lentą, trenkė ją į laiptinės duris, išdaužė laiptinės durų stiklą, nulaužė durų rankeną ir tuo vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį, o taip pat tą pačią dieną demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rankoje laikydamas peilį grasino bandžiusiam jį sudrausminti T. E. garsiai šaukdamas „užmušiu“, „papjausiu“ (2 t., b. l. 88-94). Aptarti rašytiniai duomenys patvirtina aplinkybes dėl triukšmingo G. V. būdo, dėl to, jog iš tiesų jis garsiai klausosi muzikos, išgėręs būna agresyvus, linkęs triukšmauti, šūkauti, grasinti susidorojimu. Apie triukšmingą nuteistojo būdą, pomėgį garsiai klaustis muzikos patvirtino ir nuteistojo sutuoktinė N. V.. Ji taip pat patvirtino, jog G. V. dažnai vartoja žodį „šikpuodis“. Nors liudytoja nepatvirtino, jog tokiu būdu G. V. įžeidinėja, pravardžiuoja nukentėjusiuosius ar jiems grasina, tačiau jos parodymai šiuo atveju nevertinami kaip G. V. teisinantys, nes liudytoja nuolat su G. V. bute (duomenys neskelbtini) gatvėje negyvena, jį tik retkarčiais aplanko, todėl visų konkrečių aplinkybių dėl V. P. ir A. L. P. įžeidinėjimo, grasinimų, bauginimo, negali žinoti. Vis dėlto, pažymėtina, jog ji patvirtino nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes, jog dėl G. V. netinkamo elgesio iš pradžių nukentėjusieji skambindavo jai ir prašydavo pagalbos.Apibendrinant, teisėjų kolegija konstatuoja, jog minėtų duomenų visumos pakanka paneigti nuteistojo aiškinimus, kad jis tik garsiai klausydavosi muzikos, nukentėjusiesiems negrasino, o vartodamas įžeidžiančius, necenzūrinius žodžius V. P. ir A. L. P. neįžeidinėjo, šių žodžių su nukentėjusiaisiais, jų pavarde nesiejo, ir juos vertinti tik kaip gynybinę versiją. Teisėjų kolegijos nuomone apylinkės teismo ištirtų ir įvertintų duomenų pakanka išvadai, kad apeliantas G. V. iš tiesų vartojo necenzūrinius žodžius, nukentėjusiuosius įžeidinėjo, tame tarpe vadindamas juos „šikpuodžiai“, grasino užmušiąs. Tokie veiksmai nebuvo vienkartiniai, taip apeliantas elgėsi nuolatos (pastoviai). Be to, įžeidinėjimai bei grasinimai buvo išreiškiami agresyviai nusiteikus, garsiai grojant muzikai, G. V. triukšmaujant, trankantis, reiškiant nepasitenkinimą. Nors dažnai grasinimų ir įžeidinėjimų tiesiogiai nukentėjusiajai A. L. P. neišsakydavo (nukentėjusioji paaiškino, jog stengdavosi nebendrauti ir nesusitikti su nuteistuoju), tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad nuteistojo veiksmai taip pat buvo nukreipti ir į nukentėjusiąją, nes jis triukšmaudavo, išsakydavo įžeidžiančias frazes bei grasinimus vartodamas žodžių daugiskaitą – P., „šikpuodžiai“. Apie tai, kad nuteistasis suprato, jog jo įžeidinėjimai, grasinimai, keliamas triukšmas trukdo, kad juos girdi ir nukentėjusioji, kas V. P. ir A. L. P. baugina, neabejotinai patvirtina ir daugkartiniai policijos pareigūnų kvietimai dėl tokio netinkamo nuteistojo elgesio. Tokie apelianto atlikti veiksmai, žinant ir ankstesnius G. V. veiksmus (grasinimus peiliu, turto naikinimą), dėl kurių jis buvo pripažintas kaltu, neabejotinai vertė nukentėjusiuosius nerimauti, nesaugiai jaustis, bijoti, jausti psichologinį diskomfortą, darė jų gyvenimo sąlygas nepakeliamomis. Šios nustatytos aplinkybės taip pat rodo, jog nuteistojo G. V. veiksmai buvo sistemingi ir nukreipti į tai, kad nukentėjusiesiems būtų sukelti neigiami jausmai – baimė, įtampa, nesaugumo jausmas. Pažymėtina, kad nukentėjusysis V. P. dėl patiriamos nuolatinės nervinės įtampos netgi kreipėsi į medicininės pagalbos, dėl pablogėjusios būklės jam buvo skirtas gydymas (3 t., b. l. 82). Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog apylinkės teismas pagrįstai nustatė objektyviuosius BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius. Būdamas suaugęs ir pakaltinamas nuteistasis neabejotinai suvokė, jog toks sistemingas šaukimas, triukšo kėlimas, plūdimasis, grasinimai, įžeidinėjimas sukelia nukentėjusiesiems nerimą, baimę, nepatogumo, nesaugumo jausmą, o jo veiksmų dažnas pasikartojimas rodo, jog norėjo taip veikti, t. y. G. V. veikė tiesiogine tyčia, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.Bausmė už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą nuteistajam skirta teisingai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, 62 straipsnyje. Skiriant bausmę atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį – nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), kaltės formą – nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, stadiją – baigtas nusikaltimas. Skiriant bausmę taip pat įvertinta ir nuteistojo asmenybė, kuri charakterizuojama patenkinamai – anksčiau teistas už tyčinius nusikaltimus du kartus, teistumas neišnykęs, ne kartą baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už pažeidimus, susijusius su viešosios tvarkos trikdymu garsiai triukšmaujant. Nors G. V. anksčiau yra teistas ir baustas administracine tvarka, tačiau dirba, turi šeimą, anksčiau realia laisvės atėmimo bausme nebuvo baustas. G. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. BK 145 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta galimybė skirti vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki keturių metų. Įvertinus tai, kad nusikaltimas tyčinis, padarytas prieš senyvo amžiau asmenis, nenustatyta nei viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir asmenybė charakterizuojama tik patenkinamai, teisėjų kolegijos vertinimu paskirtoji 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už sankcijos vidurkį, nėra aiškiai per didelė ar neteisinga, atitinka proporcingumo principą ir yra būtina pasiekti bausmės tikslus. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis dirba, turi stabilius socialinius ryšius, o nusikaltimą iš dalies lėmė nuteistojo charakterio ypatybės, temperamentas, pritartina apylinkės teismo išvadai taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą skiriant įpareigojimus, kurie tikėtina pakeis nuteistojo elgesį ir sulaikys jį nuo naujų panašus pobūdžio nusikalstamų veikų. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog bausmė G. V. skirta teisingai.

Dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos

Teisėjų kolegija išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė surinktus įrodymus, tačiau netinkamai juos įvertino, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad G. V. padarė BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Taip pat pažymėtina, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį kilti nepakanka nustatyti, kokiais veiksmais pasireiškė nusikalstama veika, būtina taip pat nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Remiantis teismų praktika, šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-310/2016). Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2006, 2K-412/2009, 2K-513/2010, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141/2015). Nagrinėjamoje byloje G. V. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, t. y. parduotuvėje „Šilas“ girdint pašaliniams asmenims G. P. atžvilgiu ne mažiau kaip tris kartus pasakė įžeidžiančias frazes, ranka parodė nepadorų gestą, išsakė tris pranešančias apie ketinimą susidoroti frazes ir, prisiartinęs prie nukentėjusiojo paėmęs rankoje turimą degtinės butelį už kakliuko, ketino suduoti. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje pagrįstai nustatyta, jog nuteistasis atliko veiksmus, kuriais objektyviai pasireiškė BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis – veika.Nėra pagrindo abejoti, jog parduotuvė yra vieša vieta. Įvykis vyko dienos metu, parduotuvės darbo laiku, esant joje ir kitiems pirkėjams. Nukentėjusiojo G. P. parodymais, liudytojos D. B. parodymais, vaizdo įraše (1 t., b. l. 108-110) užfiksuotais duomenimis, taip pat neabejotinai įrodyta, jog G. V. atliko veiksmus, kuriais pasireiškė objektyviosios pusės požymis – veika. G. P. parodė, jog perspėjus pardavėją, kad ji neparduotų neblaiviam G. V. alkoholinių gėrimų, pastarasis nukentėjusįjį išvadino „šikpuodžio sūnumi“, „šikpuodžiuku“, pavartojo necenzūrinius žodžius, grasino. Iš vaizdo įrašo, kurį pateikė G. P., taip pat matyti ir girdėti, jog G. V., reikšdamas nepasitenkinimą dėl to, kad jį filmuoja nukentėjusysis, išvadina nukentėjusįjį jau minėtais, taip pat kitais įžeidžiančiais žodžiais, išreiškia grasinimus susidoroti (1 t., b. l. 108-110). Liudytoja pardavėja D. B. patvirtino buvus tokį konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo G. P., patvirtino, jog matė nukentėjusiojo rankoje telefoną, patvirtino, jog apeliantas užsipuolė nukentėjusįjį, vartojo necenzūrinius žodžius, vadino nukentėjusįjį įžeidžiančiais žodžiais, išsakė grasinimus susidorojimu. Apeliantas taip pat neneigia buvus tokį konfliktą, tačiau teigia, jog jį išprovokavo pats nukentėjusysis, be jokios priežasties pardavėjai nurodydamas neparduoti apeliantui butelio degtinės dėl to, kad neva jis, t. y. apeliantas, yra neblaivus. Taigi, aptarti duomenys patvirtina, jog G. V. viešoje vietoje padarė viešąją rimtį trikdančius veiksmus – girdint pašaliniams asmenims G. P. atžvilgiu ne mažiau kaip tris kartus pasakė įžeidžiančias frazes, ranka parodė nepadorų gestą, išsakė frazes apie ketinimą susidoroti.G. V. taip pat nuteistas už tai, kad paėmęs butelį už kakliuko ketino smogti nukentėjusiajam, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nepagrįstai nustatyta. Išvada dėl šios aplinkybės iš esmės paremta vien subjektyviu paties nukentėjusiojo vertinimu, tačiau atsižvelgiant į tai, jog visas konfliktas buvo nukreiptas į nukentėjusįjį, jam buvo išsakytos frazės dėl ketinimu susidoroti, jis buvo įžeidinėjamas, nukentėjusysis sąžiningai klydo vertindamas butelio paėmimą už kakliuko, nes objektyvūs duomenys šios aplinkybės nepatvirtina. Iš jau minėto vaizdo įrašo, kurį taip pat tyrė ir pirmosios instancijos teismas, matyti, kad nuteistasis paėmė butelį už kakliuko, tačiau rankos nepakėlė, neužsimojo, labai greitai buvo stumteltas vieno iš pirkėjų link durų, po ko konfliktas iš karto baigėsi. Jokių kitų duomenų, kurie neginčytinai patvirtintų ketinimą suduoti buteliu nukentėjusiajam, byloje nėra. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog teismas nepagrįstai nustatė, kad apeliantas paėmęs butelį už kakliuko ketino smogti G. P.. G. V. veiksmai – įžeidinėjimas, plūdimasis, nepadoraus gesto rodymas, grasinimas susidoroti išreikšti viešoje vietoje neabejotinai yra įžūlus elgesys, trikdantis visuomenės rimtį ir tvarką, tačiau ne visada toks elgesys sukelia pasekmes, numatytas BK 284 straipsnio dispozicijoje. Kaip jau minėta, siekiant nustatyti ar iš tiesų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, būtina įvertinti konflikto pobūdį, intensyvumą, trukmę, pasekmes, nukentėjusiųjų skaičių, aplinkinių reakciją. Apylinkės teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, teismo posėdyje ištirtų įrodymų dėl šių aplinkybių neanalizavo, nevertino ir nuosprendyje vien tik deklaratyviai konstatavo, jog nuteistojo veiksmai sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Ši teismo išvada nemotyvuota, neparemta ištirtų įrodymų analize, todėl yra nepagrįsta. Vertinant įvykusio konflikto pobūdį būtina atsižvelgti į nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius. Tiek iš nukentėjusiojo, tiek ir iš nuteistojo parodymų bei iš jau aptartų byloje ištirtų įrodymų nustatyta, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo G. P. (tėvų) šeimos yra susiklostę konfliktiniai tarpusavio santykiai dėl G. V. netinkamo elgesio, nuolatos keliamo triukšmo, bauginimų, ypač tuo metu, kai jis būna pavartojęs alkoholio. Byloje taip pat nustatyta, jog G. P. pradėjo filmuoti nuteistąjį dar iki paties konflikto pradžios – iš nukentėjusiojo pateikto įrašo matyti, kad įrašas pradėtas daryti dar prieš įeinant į parduotuvę, kurioje jau buvo užėjęs apeliantas. Nuteistasis susierzino tada, kai pamatė, jog jis filmuojamas, ir dar labiau įpyko bei pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius, įžeidinėti nukentėjusįjį bei jam grasinti tada, kai nukentėjusysis pardavėjai nurodė neparduoti G. V. alkoholio, nes pastarasis esąs neblaivus. Iš įrašo taip pat matyti, jog nukentėjusysis užsimena apie tai, kad nuteistasis išgėręs būna neprognozuojamas, jog bus dar blogiau. Visa ši situacija – filmavimas viešoje vietoje, replikavimas dėl jo galimo neblaivumo, nuteistajam akivaizdu, kaip ir bet kuriam asmeniui, yra nemaloni, jis susijaudina, pradeda įžeidinėti nukentėjusįjį, jam grasinti, gestikuliuoti, parodo nepadorų gestą, grasina susidorojimu, tačiau apsipirkimą tęsia – baigia atsiskaityti prie kasos. Iš įrašo taip pat matyti, jog už nuteistojo eilėje stovi ir laukia atsiskaityti dar du pirkėjai, pardavėja kelis kartus paragina nuteistąjį suvesti kodą, o atsiskaičius liepia pasiimti prekes ir eiti iš parduotuvės. G. V. atsiskaičius, jis toliau reikšdamas nepasitenkinimą su buteliu rankoje artinosi link nukentėjusiojo, tačiau greitai kito pirkėjo buvo stumteltas link durų (ir išėjo), tuo konfliktas pasibaigė. Šios aplinkybės rodo, jog konfliktas buvo asmeninio pobūdžio, kilo iš asmeninių, ne chuliganiškų paskatų, buvo įtakotas nukentėjusiojo elgesio. Vertinant, ar yra BK 284 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties būtinasis požymis –pasekmės, būtina nustatyti, ar realiai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Kaip matyti peržiūrėjus G. P. pateiktą vaizdo įrašą, pardavėja nuo kasos nepasitraukė, po G. V. už prekes iš karto pradėjo atsiskaitinėti kitas pirkėjas. Tiek iš kitų pirkėjų, stovėjusių prie pat konflikto dalyvių, elgesio bei dar vienos įraše matomos moters, stovėjusios prie durų, elgesio, jų veido išraiškų buvo matyti, jog jokio išgąsčio ar šoko ši situacija jiems nesukėlė, pašaliniai nepasijuto pažeminti, sumaištis nekilo ir normalus parduotuvės darbas nesutriko, nors, kaip teigė liudytoja D. B., ir buvo iškviesta apsauga. Taip pat pažymėtina, jog konfliktas truko trumpą laiką, vos keletą minučių, jokios sumaišties nesukėlė, normali, įprasta parduotuvės veikla nenutrūko ir net nesutriko (tik šiek tiek užtruko sekančio kliento aptarnavimas, nes susijaudinęs nuteistasis negalėjo iš karto teisingai įvesti PIN kodo ir greitai atsiskaityti už prekes). Teismų praktikoje laikoma, kad tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2015, 2K-198/2015, 2K-492/2015). Nagrinėjamoje byloje nuteistojo veiksmai nors ir pasireiškė netinkamu ir nepateisinamu elgesiu, tačiau nepasižymėjo ypatingu agresyvumu ir intensyvumu, truko neilgai, realiai visuomenės rimties ir tvarkos nesutrikdė – kaip jau minėta sumaištis nekilo, aplinkiniai dėl to ypatingai pažeminti nepasijuto, parduotuvės veikla nesutriko, žmonių normaliam apsipirkimui tai įtakos taip pat neturėjo, žala nebuvo padaryta. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog byloje nenustatytas būtinasis BK 284 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties požymis – pasekmės, t. y. viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas, todėl daroma išvada, kad G. V. nepagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija pažymi, jog iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi BK 284 straipsnio redakcija, BK 284 straipsnio 2 dalis, numatė galimybę patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir už tokius viešąją tvarką ir rimtį trikdančius veiksmus, kurie nesukėlė pasekmių, tačiau šiuo metu tokia veika yra dekriminalizuota, todėl G. V. dėl BK 284 straipsnyje numatytos veikos išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).Apibendrinant darytina išvada, jog Kauno apylinkės teismas pagrįstai G. V. pripažino kaltu, padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą ir skyrė jam teisingą bausmę, tačiau pripažindamas G. V. kaltu padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką teismas netinkamai įvertino įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, todėl šioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

Atsižvelgiant į tai, jog G. V. išteisinamas dėl veikos, už kurią skirtoji bausmė turi įtakos galutinei subendrintai bausmei, Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalis, kuria buvo subendrintos bausmės, G. V. skirtos pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir BK 284 straipsnį, panaikinama, nustatant, jog G. V. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį skirtos 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidedamas 2 metams, 1) įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo G. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. apkaltinamąjį nuosprendį dalyje, kuria G. V. pripažintas kaltu dėl BK 284 straipsnyje numatytos veikos, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują – išteisinamąjį nuosprendį.

G. V. dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalį, kuria G. V. buvo skirta subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė ir jos vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėtas 2 metams.

Nustatyti, jog G. V. Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžiu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį skirtos 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidedamas 2 metams, paliekant apylinkės teismo nustatytus įpareigojimus per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.