- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-06
- Bylos Nr.
- e2S-327-340/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01744-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- S. G.
- Ieškovas
- R. G.
- Trečiasis asmuo
- AB SEB bankas, Luminor Bank AS
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovui S. G. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės ir atsakovo S. G. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, tretieji asmenys – AB SEB bankas, Luminor Bank AS, institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus regiono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovui S. G. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės ir atsakovo S. G. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, tretieji asmenys – AB SEB bankas, Luminor Bank AS, institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
2. Teisme 2019 m. lapkričio 29 d. buvo gautas atsakovo S. G. prašymas, kuriuo jis prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti ieškovei R. G. be atsakovo sutikimo apgyvendinti O. K. name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi atsakovo S. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
4. Teismas nurodė, kad atsakovo prašymas uždrausti ieškovei be atsakovo sutikimo apgyvendinti asmenį O. K. šalių gyvenamajame name, pats savaime nesietinas su atsakovo ar šalių vaiko interesų apsauga. Teismas atsakovo nurodytas aplinkybes, jog O. K. daro jo sūnui įtaką ir taip trukdo atsakovo ir jo sūnaus emocinio ryšio kūrimui, vertino kaip deklaratyvius teiginius. Teismas pažymėjo, jog atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių galima būtų spręsti, kad O. K. daro neigiamą įtaką šalių sūnui, trukdo atsakovui bendrauti su vaikais ar pan. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus motyvus, sprendė, kad atsakovo prašomas draudimas negali būti taikomas kaip laikinoji apsaugos priemonė šeimos byloje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Atskiruoju skundu atsakovas S. G. prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
5.1. Ieškovė neturi teisės šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name apgyvendinti asmenų, neturėdama turto bendrasavininko – atsakovo – sutikimo. Atsakovas nėra davęs sutikimo naudoti jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo jokiems pašaliniams asmenims. O. K. gyvenamajame name gyvena neturėdamas jokio teisinio pagrindo jame gyventi, o ieškovė, leisdama O. K. gyventi gyvenamajame name, neturėdama atsakovo sutikimo, elgiasi neteisėtai ir pažeidžia gyvenamojo namo bendraturčio – atsakovo – teises ir interesus.
5.2. Ieškovės elgesys iškreipia nepilnamečių vaikų suvokimą apie tai, kas yra šeima, kokios yra sutuoktinių pareigos santuokoje bei sumenkina tėvo vaidmenį šeimoje vaikų akyse. Atsakovo nuomone, negalima vaikų akivaizdoje iškraipyti šeimos portreto, trikdyti vaikų vystymąsi ir klaidinti besiformuojantį suvokimą apie šeimą ir jos vertybes. Vykstant santuokos nutraukimo procesui, kai dar nėra išspręstas klausimas dėl santuokos metu įgyto turto, o taip pat ir gyvenamojo namo, padalijimo, ieškovė neturėtų leisti O. K. gyventi su ieškove ir atsakovo vaikais.
5.3. Ieškovė ir O. K. vaikų akivaizdoje neigiamai atsiliepia apie atsakovą, todėl atsakovas turi pagrindą manyti, kad ieškovė, leisdama O. K. gyventi gyvenamajame name, ne tik formuoja vaikams iškreiptą šeimos vaizdą, bet ir aktyviais veiksmais siekia nutraukti vaikų ryšį su tėvu (atsakovu).
Atsiliepimas
6. Ieškovė R. G. atsiliepimu prašo atsakovo S. G. atskirąjį skundą atmesti bei palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:
6.1. Civiliniame kodekse nėra teisės normų, kurios šio ginčo aplinkybių kontekste galėtų būti vertinamos kaip ribojančios arba varžančios bendraturčio, šiuo atveju R. G., teisę (šios teisės įgyvendinimą) leisti kartu gyventi trečiajam asmeniui savo turto dalyje pagal faktinę bendraturčių naudojimosi daiktu tvarką. Juo labiau, kad kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar atskiruoju skundu atsakovas nepateikė įrodymų, kad O. K. naudojasi S. G. pasirinktu naudotis kambariu, kad pastarasis turtą gadina ir pan.
6.2. Nuo 2019 m. pavasario atsakovas savo noru išsikėlė iš gyvenamojo namo. Ieškovei su vaikais atsikrausčius į jį, taip pat vėliau kartu su ieškove apsigyvenus O. K., atsakovas jokių pretenzijų dėl to nereiškė iki 2019 m. lapkričio mėn. Atsakovas pats pasirinko gyventi su nauja drauge kitoje gyvenamojoje vietoje, nors turėjo ir šiai dienai tebeturi galimybę apsigyventi kitame šeimai priklausančiame name, kuriame šiuo metu niekas negyvena. Tokiu būdu nėra jokio pagrindo teigti, kad yra pažeidžiama atsakovo teisė į nuosavybę, kad pažeistas šalių interesų pusiausvyros principas.
6.3. Nors atsakovas nurodo, kad ieškovė ir O. K. vaikų akivaizdoje neigiamai atsiliepia apie atsakovą, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų neteikia; nors atsakovas teigia, kad siekia išsaugoti artimą ryšį su vaikais, o ieškovė, leisdama O. K. gyventi name, siekia aktyviais veiksmais nutraukti vaikų ryšį su tėvu, tačiau tai tėra deklaratyvūs teiginiai. Atsakovas su vaikais bendrauti dažniau savo noru nepradėjo, į teismą dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo nesikreipė, byloje neįrodinėja, kad ieškovė kokiais nors būdais trukdo ar nesudaro sąlygų atsakovui bendrauti su vaikais. Taigi, dėl to, kad vaikų ir atsakovo ryšys nusilpo, yra kaltas tik pats atsakovas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
8. Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.
9. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsižvelgiant į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės – tai įstatymo numatytos (CPK 145 straipsnio) ir teismo taikomos prevencinės priemonės, kurių tikslas yra apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti, konkreti laikinoji apsaugos priemonė, kurią teismas parenka iš CPK 145 straipsnio ar kitame įstatyme numatytų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašo, taikytina tik tada, jei ji gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą arba tada, kai ji gali padėti išvengti neigiamų padarinių kuriai nors proceso šaliai. Šeimos bylose teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaiko(-ų), taip pat į vieno sutuoktinio interesus, iki sprendimo priėmimo gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 straipsnyje (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas ir 3 dalis). Ši norma taikytina visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus, tai yra, egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų ar vieno sutuoktinio teisės.
10. Byloje nustatyta, jog Vilniaus regiono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovui S. G. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės ir atsakovo S. G. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, tretieji asmenys – AB SEB bankas, Luminor Bank AS, institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Atsakovas S. G. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti ieškovei R. G. be atsakovo sutikimo apgyvendinti O. K. name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Atsakovas S. G., nesutikdamas su minėta 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.
11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog šeimos santykių prigimtis ir teisinio reglamentavimo principai lemia, jog CK 3.65 straipsnio norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje numatytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Iš CK 3.65 straipsnio turinio matyti, kad jis yra skirtas ne tik užtikrinti sklandų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet ir apsaugoti sutuoktinių ir jų vaikų interesus iki bylos išnagrinėjimo pabaigos. Pažymėtina, jog aplinkybių, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms, egzistavimą privalo įrodyti dalyvaujantis byloje asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
12. Taigi, atsakovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo pareigą pateikti teismui duomenis, patvirtinančius, jog nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių bus pažeidžiamos atsakovo ar šalių nepilnamečių vaikų turtinės ir asmeninės neturtinės teisės. Nagrinėjamu atveju atsakovas, siekdamas pagrįsti šią aplinkybę, tik deklaratyviai nurodė, kad ieškovė neturi teisės šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name apgyvendinti asmenų, neturėdama turto bendrasavininko – atsakovo – sutikimo, taip pat pažymėjo, jog ieškovė, leisdama O. K. gyventi gyvenamajame name, ne tik formuoja vaikams iškreiptą šeimos vaizdą, bet ir aktyviais veiksmais siekia nutraukti vaikų ryšį su tėvu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos atsakovo nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas atsakovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Atsakovas, be savo subjektyvių samprotavimų, daugiau jokių konkrečių duomenų, pagrindžiančių, kad ieškovei leidus gyvenamajame name, kuris nuosavybės teise priklauso ne tik atsakovui, bet ir pačiai ieškovei, gyventi atsakovo nurodytam trečiajam asmeniui, būtų realiai kaip nors pažeidžiamos atsakovo ar šalių nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai, teismui nepateikė. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovo prašymas uždrausti ieškovei be atsakovo sutikimo apgyvendinti asmenį O. K. šalių gyvenamajame name pats savaime nesietinas su atsakovo ar šalių vaiko interesų apsauga. Nesant konkrečių duomenų apie šalių nepilnamečių vaikų ar atsakovo teisių pažeidimą, taikyti atsakovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
13. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei faktines aplinkybes. Atsakovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė pagrįstų argumentų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių realią grėsmę esminiams jo ar nepilnamečių vaikų interesams ir turtinėms bei asmeninėms neturtinėms teisėms, kuri galėtų kilti nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kol bus priimtas ir įsiteisės sprendimas byloje dėl santuokos nutraukimo.
14. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti pagrindo nėra (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
16. Ieškovė R. G. pateikė teismui prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.
17. Pagal CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas. Įstatymas nenumato, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą, būtų atlyginamos priklausomai nuo konkretaus procesinio klausimo išsprendimo rezultato. Taigi šioje civilinio proceso stadijoje nėra pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą priteisimo.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.