Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Aloyzo Kruopio ir Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 99 straipsnyje. Pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius BK 76 straipsnio 1 dalį V. V. atleistas nuo bausmės dėl ligos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad vykdė genocidą, būtent: jis nuo 1952 m. rugsėjo 15 d. tarnaudamas sovietų okupacinėje struktūroje – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriuje operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį MGB tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausančios atskirai nacionalinei – etninei – politinei grupei, tai yra, Lietuvos partizanų, sunaikinimą, gavus informacijos, kad Šakių rajone, Gelgaudiškio valsčiuje, Jankūnų kaime esančioje P. B. sodyboje slapstosi partizanai, 1953 m. kovo 23 d. – 24 d., nakties metu, veikdamas kartu su Lietuvos TSR MGB Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais bei kadrais, siekiant nužudyti arba sulaikyti ir deportuoti sodyboje buvusius partizanus, dalyvavo sodybos apsupime ir apšaudyme, dėl to buvo sužeistas ir suimtas Lietuvos partizanas – „Tauro“ apygardos, „Žalgirio“ rinktinės, „Vasario 16-osios“ tėvūnijos partizanas J. B., slapyvardžiu „Nemiras“, kuris po suėmimo 1953 m. liepos 20 d. Lietuvos TSR MGB Vilniaus srities Karinio tribunolo buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo ir 1953 m. rugpjūčio 20 d. bausmės vykdymui buvo išsiųstas į tuometinės TSRS VRM specialią stovyklą. Šiais veiksmais V. V. dalyvavo deportuojant J. B. iš Lietuvos į ją okupavusios TSRS valstybės teritoriją ir jį neteisėtai įkalinant toje teritorijoje esančiame lageryje.

Prokuroras pažymi, kad švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 str. nuostatomis, o BK 54 str. 3 d. nuostatos taikomos išimtiniais atvejais, kai bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę remiantis BK 62 str. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neaptarė galimybės nuteistajam taikyti BK 62 str. nuostatas. Be to, taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios išimtinės aplinkybė patvirtina, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Išskirtinėmis aplinkybėmis laikytinos aplinkybės, rodančios padaryto nusikaltimo mažesnį pavojingumą, nei rūšinis tokios veikos pavojingumas, mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumą, jo veikos atsitiktinį pobūdį ir panašiai. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą. Be to, teismas nenurodė, kuo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nagrinėjamu atveju prieštarautų teisingumo principui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas netinkamai taikė BK 54 str. nuostatas, todėl paskyrė V. V. neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę. Prokuroras nurodo, kad V. V. padarė iš anksto suplanuotą baigtą labai sunkų nusikaltimą, kuris turėjo ilgalaikių pasekmių nukentėjusiajam asmeniui, jis veikė tiesiogine tyčia, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jis ankščiau neteistas, yra senyvo amžiaus, silpnos sveikatos, todėl nuteistajam skirtina švelnesnė, nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, laisvės atėmimo bausmė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. V. ir Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistasis teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 99 straipsnį, nes nėra šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

LR Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime Nr. KT11-N4/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad BK 99 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, religinei, socialinei ar politinei grupei, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio teismo nutarime akcentuojama ir tai, kad teisiškai privalomas ir visuotinai pripažintas genocido apibrėžimas įtvirtintas 1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos vienbalsiai priimtoje Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Lietuvos teismams buvo kilę abejonių dėl išplėstos BK 99 straipsnio dispozicijoje asmenų grupių, kurių atžvilgiu taikomas genocidas, sąrašo, papildomai nacionalinėje teisėje įtraukus į jį politines ir nacionalines grupes. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime klausimas dėl tarptautinės ir nacionalinės teisės normų konkurencijos išsamiai nagrinėtas, atsižvelgiant į visuotinai pripažintas ir teisiškai privalomas tarptautinės teisės normas – 1948 m. JTO Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo įstatus, kuriuose pirmą kartą buvo apibrėžta nusikaltimų žmoniškumui sąvoka, 1998 m. liepos 17 d. priimto Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto nuostatas, kitus tarptautinės teisės aktus, taip pat remtasi Tarptautinio baudžiamojo tribunolo praktika konkrečiose bylose. Nagrinėjamoje byloje būtina atsižvelgti į tai, kad sovietinis okupacinis režimas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdė tarptautinius nusikaltimus, kurie gali būti kvalifikuojami kaip pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas ( inter alia Niurnbergo tribunolo statutą ) apibrėžiami nusikaltimai teisingumui ( civilių žudymas ir naikinimas, gyventojų deportavimas, įkalinimas, persekiojimas politiniais ir nacionaliniais motyvais ir kt. ) ir karo nusikaltimai ( tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas, deportavimas, okupuotos teritorijos gyventojų prievartinis ėmimas į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas ir kt. )

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų – archyvinių dokumentų matyti, kad nusikaltimai Lietuvos gyventojų atžvilgiu buvo tikslingos sisteminės totalitarinės SSRS politikos dalis: represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą. Atsižvelgdamas į tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarime padarė išvadą, kad tam tikru laikotarpiu ( 1941 m. pradedant masinius lietuvių trėmimus į Sovietų Sąjungą ir vykdant sulaikytų asmenų neteismines egzekucijas, 1944-1953 metais vykdant masines represijas vykstant partizaniniam karui prieš Lietuvos Respublikos okupaciją ) sovietinio okupacinio režimo nusikaltimai, įrodžius specialaus tikslo visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, buvimą, galėtų būti vertinami kaip genocidas, apibrėžiamas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Kai siekiama sunaikinti dalį saugomos grupės, ši dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei. J. B. buvo Lietuvos partizanas, aktyvus organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai ( rezistencijos ) dalyvis, todėl jo įkalinimas ir deportavimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos pagrįstai kvalifikuotas kaip genocidas - Lietuvos gyventojų dalies, priklausančios nacionalinei – etninei – politinei grupei, fizinis sunaikinimas. Rezistencijos dalyviai, kaip atskira politinė grupė, buvo reikšminga visos nacionalinės grupės ( lietuvių tautos ), apibrėžtos etniniais požymiais, išlikimui, nes ginkluotas pasipriešinimas okupacijai trukdė sovietinėms okupacinėms struktūroms vykdyti deportacijas, trėmimus ir kitas represines priemones prieš Lietuvos civilius gyventojus.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nepagrįstai teigia, kad jo veiksmai nelaikytini nusikalstamais pagal BK 99 straipsnį, nes jis J. B. nesužeidė, neatliko jokių veiksmų, kurie turėjo įtakos tolesniam J. B. likimui. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, V. V., tarnaudamas sovietų okupacinėje struktūroje – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriuje operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį MGB tikslą – fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, gavus informacijos, kad Šakių rajone, Gelgaudiškio valsčiuje, Jankūnų kaime esančioje P. B. sodyboje slapstosi partizanai, 1953 m. kovo 23 d. – 24 d., nakties metu, kartu su Lietuvos TSR MGB Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais bei kadrais, siekiant nužudyti arba sulaikyti ir deportuoti sodyboje buvusius partizanus, dalyvavo sodybos apsupime ir apšaudyme, dėl to buvo sužeistas ir suimtas Lietuvos partizanas J. B., kuris po suėmimo 1953 m. liepos 20 d. Lietuvos TSR MGB Vilniaus srities Karinio tribunolo buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo ir 1953 m. rugpjūčio 20 d. bausmės vykdymui buvo išsiųstas į tuometinės TSRS VRM specialią stovyklą, tokiu būdu dalyvavo

deportuojant J. B. iš Lietuvos į ją okupavusios TSRS valstybės teritoriją ir jį neteisėtai įkalinant toje teritorijoje esančiame lageryje. Dalyvavimas padarant veikas, nukreiptas į visišką ar dalinį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, sunaikinimą, yra vienu iš genocido nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymių. Nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 99 straipsnį pakanka nustatyti ir įrodyti, kad kaltininkas, siekdamas sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių minėtoms grupėms, dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystimąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lemtų visų jų ar dalies žūtį. Dalyvavimu laikytini tiek išankstiniai, tiek operacijos metu, tiek ir po jos atlikti veiksmai, kuriais kurstoma ar tiesiogiai realizuojama genocido objektyvioji pusė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. V., dalyvavo ruošiantis partizanų, vadinamų banditais, tarp kurių minimas ir partizanas slapyvardžiu „Nemiras“, likvidavimo operacijai (t. 1, b. l. 97-98), dirbdamas MGB Šakių rajono skyriaus 2-N poskyrio operatyviniu įgaliotiniu, dalyvavo sodybos apsupime ir daržinės, kurioje slėpėsi J. B. apšaudyme (t 3. b.l. 121-123, 124-126), dalyvavo suimant J. B. bei jį apklausiant, kartu su kitu Kauno srities Šakių rajono skyriaus darbuotoju atliko suimtojo kratą, bei kaip vertėjas dalyvavo J. B. apklausoje (t. 1, b. l. 138, 141-142). Įvertinęs bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad V. V. dalyvavo padarant genocido nusikaltimą. Ir nors V. V. neigia sužeidęs partizaną J. B., jo veiksmai atlikti ruošiantis operacijai ir jos metu, atitinka genocido nusikaltimo sudėties, numatytos BK 99 str., objektyviosios pusės požymį – dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. V., atlikdamas jam inkriminuotus veiksmus, žinojo, kad J. B. yra partizanas, suprato, kad operacijos metu jis bus sužeistas arba nužudytas, arba paimtas į nelaisvę, t. y. suvokė savo veikos pavojingumą ir to siekė. Susirinkimo, įvykusio 1953 m. kovo 2 d., metu V. V. pasisakė, kad jų uždavinys buvo kuo greičiau likviduoti banditų likučius rajone, jų padėjėjus ir ryšininkus savo apylinkėse. Susirinkimo protokole taip pat nurodyta, kad rajone liko du banditai „Plutonas“ ir „Nemiras“ (t. 1, b. l. 97-98).

Apibendrinant tai, kad išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. V. V., dirbęs okupacinės struktūros – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriuje operatyviniu įgaliotiniu, žinojo, kad šios įstaigos tikslas yra Lietuvos partizanų, kaip Lietuvos gyventojų dalies, fiziškas sunaikinimas. Tai suprasdamas, jis sąmoningai, veikdamas kartu su Lietuvos TSR MGB Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais bei kadrais, pats dalyvavo deportuojant Lietuvos partizaną J. B. iš Lietuvos į ją okupavusios TSRS valstybės teritoriją ir jį neteisėtai įkalinant toje teritorijoje esančiame lageryje. Nuteistojo V. V. padarytą nusikalstamą veiką teismas pagrįstai vertino kaip genocidą ir teisingai kvalifikavo pagal BK 99 str.

Šioje byloje taip pat aktualus BK 3 straipsnio 3 dalies taikymas, kai numatyta baudžiamoji atsakomybė už genocidą turi grįžtamąją galią nes BK 99 straipsnyje nurodytos kitos, ne socialinės ir politinės, saugomos grupės ( nacionalinės, etninės, rasinės ir religinės grupės ) sutampa su saugomomis grupėmis, nustatytomis apibrėžiant genocidą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime konstatavo, kad BK 3 straipsnio 3 dalyje ( 2000-09-26 ir 2011-03-22 d. įstatymų redakcijos ) nustačius teisinį reguliavimą, pagal kurį asmuo pagal BK 99 straipsnį gali būti teisiamas už veiksmus, kuriais buvo siekiama sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus iki tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, nustatyta BK 99 straipsnio grįžtamoji galia tokiems veiksmams, kurie laikomi genocido nusikaltimu tik pagal nacionalinės teisės normas, prieštaravo LR Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai ir konstitucinės teisinės valstybės principui. Tačiau vertinant socialinės ar politinės žmonių grupės reikšmę nacionalinės, etninės, rasinės ir religinės grupių išlikimui, t.y. tai, kad genocidu pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas yra ir tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti visą ar dalį minėtų grupių atstovų, baudžiamojo įstatymo grįžtamojo galiojimo išimtis ( BK 3 straipsnio 3 dalis ) taikoma ir dėl tokio pobūdžio padarytų nusikalstamų veikų. Kadangi nuteistasis V. V. 1952 metais tarnavo sovietų okupacinėje struktūroje - Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos ( MGB ) padalinyje, kurios pagrindinis tikslas buvo Lietuvos gyventojų dalies – organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai ( rezistencijos ) dalyvių, priklausančių atskirai nacionalinei – etninei – politinei grupei, sunaikinimas, ir tai turėjo reikšmės nacionalinės – etninės grupės išlikimui, jo atžvilgiu netaikomas baudžiamojo įstatymo, nustatančio veikos nusikalstamumą, grįžtamasis galiojimas ( BK 3 straipsnio 3 dalis ).

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo pripažinti nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe. Šis prašymas netenkinamas, kadangi byloje nesurinkta duomenų, kurie būtų pagrindas pripažinti V. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 1 p. Pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, t. y. jų indėlį į nusikalstamą veiką, gali nepripažinti bendrininkų grupės visų arba atskirų nusikaltimo vykdytojų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nuteistasis tvirtina nešaudęs į J. B. ir jo nesužalojęs, priešingai, pasirūpinęs, kad pastarajam būtų suteikta medicininė pagalba, t. y. jis būtų nuvežtas į ligoninę. Byloje nenustatyta, kad jis asmeniškai sužeidė J. B. Į šią aplinkybę atsižvelgtina skiriant nuteistajam bausmę. Kolegija, atsižvelgusi į visas bylos aplinkybes ir įvertinusi nuteistojo V. V. dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti BK 60 str. 1 d. 1 p. numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad prokuroras, perduodamas baudžiamąją bylą Kauno apygardos teismui, kaltinamajame akte nurodė, kad V. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teisme prokuroras nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo klausimo taip pat nekėlė.

Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat teigia, kad teismas netinkamai taikė BK 54 str. 3 d. nuostatas. Bausmės skyrimas vadovaujantis BK 54 str. 3 d. reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, bei paskirdamas nuteistajam vieneriais metais mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numatyta BK 99 straipsnio sankcijos minimume, įvertino teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, bei atsižvelgė į tai, kad V. V. charakterizuojamas teigiamai, yra senyvo amžiaus, jo sveikatos būklė sunki – serga nepagydomomis ligomis, nusikaltimas padarytas daugiau kaip prieš 50 metų, po inkriminuoto nusikaltimo padarymo naujų nusikalstamų veikų nepadarė.

Pagal teismų praktiką, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kurios rodo, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas yra daug mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumą, jo veikos atsitiktinį pobūdį ar panašiai (2K-160/2011, 2K-515/2010, 2K-713/2007, 2K-440/2006).

Kolegijos nuomone, nuosprendyje nurodytos aplinkybes, turinčios įtakos skirtinos bausmės dydžiui, gali būti laikomos išimtinėmis ir sudarančiomis sąlygas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Privalo būti papildomai atsižvelgta ir į tai, kad baudžiamasis procesas šioje byloje trunka jau ketverius metus. EŽTT jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo neišvengiami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas ir nežymiai švelnesnės, nei numatyta BK 99 straipsnio sankcijos minimume, bausmės skyrimas nuteistajam V. V., neprieštaraus teisingumo principo įgyvendinimui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo V. V. apeliacinius skundus atmesti.