- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-29
- Bylos Nr.
- P-261-20-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01826-2012-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kustodija“
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kustodija“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kustodija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kustodija“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Klaipėdos teritorinė muitinė, patikrinusi uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kustodija“ (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. birželio 13 d. elektroninės importo deklaracijos Nr. 11LTLR1000IM013910 (toliau – ir Deklaracija) ir muitinio įforminimo metu pateiktų dokumentų dėl deklaruotos nejoninės paviršinio aktyvumo medžiagos, naudojamos žemės ūkyje, klasifikavimo teisingumą, 2011 m. rugpjūčio 31 d. surašė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 1LM190810S, kuria, nustačius, kad prekėms, klasifikuotoms TARIC kodu 3808 93 90 90, trečiųjų šalių muito tarifo norma yra 6,5 proc., nuspręsta pakeisti Deklaracijoje deklaruotos prekės TARIC kodą iš 3402 10 30 00 90 2501 į 3808 93 90 90, aprašant 31 langelyje „Augalų augimo reguliatorius – „Aventrol“ skystis, veiklioji medžiaga di-1-p-mentenas“, perskaičiuoti Deklaracijoje importo mokesčius: muitą (A00) iš 12 730 Lt į 20 686 Lt, PVM (B00) iš 69 888 Lt į 71 558 Lt, ir įregistruoti mokestinę nepriemoką: muito (A00) – 7 956 Lt, PVM (B00) – 1 670 Lt, baudos (894) – 963 Lt, delspinigių už nesumokėtą PVM (860) – 23 Lt, iš viso – 10 612 Lt, bei taikyti Deklaracijos atitinkamų langelių duomenis.
Žemesnės instancijos teismas
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2012 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. S-87(7-57/2012) patvirtino Muitinės departamento 2012 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 1A-79.
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti MGK 2012 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. S-87(7-57/2012); 2) panaikinti Muitinės departamento 2012 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 1A-79; 3) panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės 2011 m. rugpjūčio 31 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 1LM190810S (toliau – ir Ataskaita) ir Ataskaitos pagrindu įregistruotą mokestinę nepriemoką, baudas ir delspinigius; 4) įpareigoti Muitinės departamentą grąžinti UAB „Kustodija“ Ataskaitos pagrindu sumokėtus mokesčius, baudą ir delspinigius.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu (I t., b. l. 164–171) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 177-191c), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą, MGK 2012 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. S-87(7-57/2012), Muitinės departamento 2012 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 1A-79, Klaipėdos teritorinės muitinės 2011 m. rugpjūčio 31 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 1LM190810S ir ataskaitos pagrindu įregistruotą mokestinę nepriemoką, baudas ir delspinigius, bei įpareigoti Muitinės departamentą grąžinti UAB „Kustodija“ ataskaitos pagrindu sumokėtus mokesčius, baudą ir delspinigius.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
Teismas, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6 punkto nuostata, kad taikant Kombinuotąją nomenklatūrą, Europos Bendrijos integruoto tarifo (TARIC) nomenklatūrą ir kitas pagal Kombinuotąją nomenklatūrą ir jos pagrindu sudarytas prekių nomenklatūras Lietuvos Respublikoje, kai prekių klasifikavimui ir ekspertizei būtini laboratoriniai tyrimai, remiamasi tik Muitinės laboratorijos arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad viešojo administravimo vykdymo požiūriu, nustatant TARIC nomenklatūros atitinkamą poziciją, muitinė (be Muitinės laboratorijos išvados) gali remtis tik tokių institucijų laboratorinėmis išvadomis, kurios turi specialią teisę (kompetenciją) daryti išvadas dėl tarifinio muito prekių klasifikavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1320/2012). Atsižvelgęs į Taisyklių 6 punkto nuostatas bei minėtą administracinių teismų praktiką, teismas konstatavo, kad tokią išvadą, kuri gali būti pagrindas prekės kodo pagal TARIC nomenklatūrą nustatymui, gali pateikti tik Muitinės laboratorija arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituota (sertifikuota) tyrimų laboratorija, įgaliota tirti atitinkamas prekes. Teisėjų kolegija pripažino, kad nagrinėjamu atveju muitinė, pakeisdama prekių kodą minėtoje pareiškėjo elektroninėje importo deklaracijoje, rėmėsi būtent Muitinės laboratorijos tyrimo protokolu, t. y. leistinu (Taisyklių 6 punkto kontekste) įrodymu.
Pripažinta, kad nors, visų pirma, Muitinės laboratorijos 2011 m. rugpjūčio 2 d. tyrimo protokolas Nr. 1T2073 turi būti vertinamas pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje, tačiau, atsižvelgiant į šio administracinio ginčo pobūdį, sprendžiant klausimą dėl prekės kodo pagal TARIC nomenklatūrą nustatymo pagrįstumo turi būti laikomasi ir Taisyklių 6 punkte įtvirtinto muitinės laboratorijos tyrimo protokolo įrodomosios vertės statuso. Todėl, nenustačius teisinių pagrindų, kuriais vadovaujantis toks protokolas galėtų būti pripažintas neteisėtu įrodymu, eliminuojančiu galimybę teismui juo remtis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, Muitinės laboratorijos tyrimo protokole suformuluota išvada dėl prekės klasifikavimo gali būti paneigta tik Taisyklių 6 punkte numatytu analogišku tyrimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-218/2012).
Pažymėta, kad Muitinės laboratorijos 2011 m. rugpjūčio 2 d. tyrimo protokolas Nr. 1T2073 atitinka teisės aktų reikalavimus (Ekspertinių tyrimų atlikimo muitinės laboratorijoje nuostatų, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 1B-498, 21 p., 35 p.). Tyrimų protokole aiškiai aprašytas objektas, kuris buvo tiriamas, nurodyti šaltiniai, kuriais remiantis buvo nustatytas prekės TARIC kodas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo argumentai, kad tyrimų protokolas nemotyvuotas bei neparemtas objektyviais duomenimis, nepagrįsti.
Teisėjų kolegijos nuomone, tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo prašant išaiškinti, ar 1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 91/414/EEB 2 straipsnio 1 dalies 1.2 punkte nurodyta augalų apsaugos produktų sąvoka apima augalų augimo reguliatorius, jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, tai ar „Aventrol“ produktas, kuris pagal 2007 m. birželio 12 d. EB reglamentą Nr.647/2007 negali būti laikomas apsaugos produktu, gali būti laikomas augalų augimo reguliatoriumi (II t., b. l. 9-22), nėra pagrindo, nes teisės aktai, dėl kurių nuostatų išaiškinimo prašoma kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, nagrinėjant šį ginčą netaikytini.
II.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kustodija“ kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kustodija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kustodija“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.
Šalies argumentai
Prašyme nurodo, kad procesas administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013 atnaujintinas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutarties prieštaravimo vienodai administracinių teismų praktikai (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), dėl padarytų esminių materialiosios teisės normų pažeidimų, priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutarties tinkamo nemotyvavimo (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.).
Pareiškėjo vertinimu, priimdamas galutinį procesinį sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo analogiškos kategorijos bylose suformuota vienoda administracinių teismų praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013 pasisakant dėl Muitinės laboratorijos tyrimo protokolo įrodomosios vertės statuso bei įrodinėjimo pareigos, nagrinėjant mokestinį ginčą su muitine, kuriame keliami prekių klasifikavimo klausimai, iš esmės buvo nukrypta nuo suformuotos vieningos administracinių teismų praktikos ir teismų praktika pradėta formuoti klaidinga linkme.
Pirmiausia, administracinių teismų praktika Muitinės laboratorijos tyrimo protokolui nesuteikia išskirtinės įrodomosios vertės statuso. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtų procesinių sprendimų administracinėse bylose Nr. A261-218/2012 ir Nr. A143-1320/2012 matyti, kad, nagrinėdamas šias bylas, teismas nėra suformavęs teisinių precedentų, pagal kuriuos Muitinės laboratorijos tyrimo protokolas turi išskirtinį įrodomosios vertės statusą bylose dėl prekių tarifinio klasifikavimo. Priešingai, administracinėje byloje Nr. A143-1320/2012 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai bei konkrečiai pripažino, jog tokio pobūdžio bylose, nustatant ginčo prekių tarifinę poziciją, mokesčių mokėtojas turi teisę savo iniciatyva (lot. ex officio) teikti papildomus įrodymus bei išvadas dėl prekių vertės klasifikavimo, kurios ABTĮ 57 straipsnio taikymo prasme yra leistini ir teismo vertintini įrodymai. Administracinėje byloje Nr. A261-218/2012, priešingai nei teigiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartyje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apskritai nepasisakė, kad Muitinės laboratorijos tyrimų protokolui įrodinėjimo procese suteikiama išskirtinė reikšmė. Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik pažodžiui pacitavo Taisyklių 6 punkto nuostatas, tačiau jų detaliau neanalizavo bei nesuformavo jokių konkrečių Taisyklių 6 punkto aiškinimo ir taikymo taisyklių. Kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose analogiško pobūdžio bylose (ginčuose) dėl prekių tarifinio klasifikavimo tiesiogiai buvo pripažįstama mokesčio mokėtojo teisė teikti teismui visus galimus įrodymus, pagrindžiančius galimą muitinės įstaigų (Muitinės laboratorijos) atlikto prekių klasifikavimo neteisingumą ir nepagrįstumą, o teismai šiuos įrodymus aktyviai vertino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. A143-71/2013, A442-1723/2012, A575-1238/2012, A556-1010/2009, A143-561/2010, A556-1010/2009, A143-1314/2008, A261-214/2008, A10-952/2006, A8-922/2006 ir kt.). Taigi administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad prekių klasifikavimo neteisingumas teisme gali būti įrodinėjamas visomis leistinomis priemonėmis (įrodymais), jokiu būdu neapsiribojant Muitinės laboratorijos išvadomis bei nesuteikiant joms jokios išskirtinės įrodinėjimo reikšmės ar specifinio statuso.
Antra, vadovaujantis aktualia administracinių teismų praktika, ginčai su muitinės įstaigomis dėl prekių klasifikavimo pripažįstami mokestiniais ginčais, kuriuose taikomos bendrosios mokestinių ginčų procesui įrodinėjimo taisyklės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A11-995/2007, taip pat administracines bylas Nr. A11-58/2007, P469-133/2007). Nei galiojantys mokestinių ginčų procesą reglamentuojantys teisės norminiai aktai (Mokesčių administravimo įstatymo 153 str., ABTĮ 57 str.), nei teisės doktrina (Medelienė A., Sudavičius B. Mokesčių teisė. Vilnius, 2011. p. 277-281; taip pat Medelienė A. Įrodymai ir įrodinėjimas mokestinių ginčų nagrinėjimo procese // Teisė Nr. 53, 2004) ar aktuali teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas, II dalis, 82.1.3 ir 85 punktai) nenumato, jog mokesčių mokėtojui, kaip mokestinio ginčo dalyviui, ar mokestinius ginčus nagrinėjančioms institucijoms, yra taikytini tam tikri specialūs apribojimai remtis atitinkamais įrodymais, taip pat juos vertinti. Taigi, mokesčių mokėtojo teisė savo nuožiūra teikti įrodymus, pagrindžiančius savo pozicijos teisingumą, bei remtis šiais įrodymais visame mokestinio ginčo procese yra absoliuti bei negali būti ribojama, išskyrus įstatymuose imperatyviai numatytus atvejus. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. nutartyje visiškai nepagrįstai pripažino, kad Muitinės laboratorijos tyrimų protokolui įrodinėjimo procese gali būti suteikiama tam tikra išskirtinė (prima facie) reikšmė ir kad jis teisme negali būti nuginčytas, remiantis kitais mokesčių mokėtojo pateiktais įrodymais.
Pareiškėjo vertinimu, priimdamas galutinį procesinį sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino materialiosios teisės normas (Europos Bendrijos muitinės kodeksą, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintas 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisykles).
Pirmiausia, ginčo teisiniams santykiams taikytini pagrindiniai materialiosios teisės šaltiniai neapriboja galimybės suinteresuotam asmeniui įrodinėti savo poziciją dėl prekių klasifikavimo, remiantis laisvai pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis. Bendrijos muitinės kodekso II antraštinės dalies I skyriaus „Europos Bendrijos muitų tarifas ir tarifinis prekių klasifikavimas“ 20 straipsnio 6 dalis nustato, jog tarifinis prekių klasifikavimas – tai, vadovaujantis galiojančiomis taisyklėmis, atliekamas: a) Kombinuotosios nomenklatūros subpozicijos arba bet kurios kitos 3 dalies b punkte nurodytos nomenklatūros subpozicijos arba b) bet kurios kitos nomenklatūros, visai arba iš dalies sudarytos remiantis Kombinuotąja nomenklatūra arba ją papildančios bet kuriais poklasiais, įsteigtos konkrečiomis sričių dalykus reglamentuojančiomis Bendrijos nuostatomis ir skirtos naudoti taikant kitas priemones, susijusias su prekyba prekėmis, išskyrus tarifų priemones, subpozicijos, kurioje turi būti klasifikuojamos atitinkamos prekės, nustatymas. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 35 straipsnis numato, jog prekės klasifikuojamos pagal Tarptautinės suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos konvencijos ir Europos Bendrijos muitų teisės aktų nuostatas. Jų klasifikavimo teisingumas tikrinamas Muitinės departamento generalinio direktoriaus nustatyta tvarka. Taigi, ginčo teisiniams santykiams taikytini pagrindiniai materialiosios teisės šaltiniai nenumato, kad, įrodinėjant prekių tarifinės klasifikavimo teisingumą, privaloma remtis vien tik muitinės įstaigų išvadomis. Nurodytos nuostatos suinteresuotam asmeniui neapriboja galimybės įrodinėti savo poziciją dėl prekių klasifikavimo remiantis kitomis pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis.
Antra, Taisyklių 6 punkto nuostata dėl galimybės remtis atitinkamais įrodymais, atliekant prekių tarifinį klasifikavimą, yra skirta (adresuota) tik muitinės įstaigoms, o ne kitiems suinteresuotiems asmenims ar ginčus dėl prekių klasifikavimo nagrinėjančioms institucijoms. Analogišką praktiką, aiškindamas Taisyklių 6 punkto nuostatas, yra suformavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1320/2012). Todėl Taisyklių 6 punkto nuostata taikytina tik tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos muitinė atlieka prekių tarifinio klasifikavimo procedūras arba prekių tarifinio klasifikavimo patikrinimus, o ne kai dėl šių viešojo administravimo procedūrų (jų rezultatų) vyksta mokestinis ginčas, t. y. ji nustato tik tai, kokius dokumentus (įrodymus) privalo gauti (išreikalauti) muitinės įstaigos ir, atitinkamai, kokius dokumentus (įrodymus) joms privalo pateikti suinteresuotas asmuo. Būtent dėl šios priežasties administracinė byla Nr. A442-1156/2013 buvo išnagrinėta neteisingai, nes apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis klaidinga Taisyklių 6 punkto interpretacija, iš esmės visiškai nepagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjo argumentus bei įrodymus dėl prekės „Aventrol“ tarifinio klasifikavimo, o vadovavosi vien tik Muitinės laboratorijos tyrimo protokolu, t. y. atsakovui pavaldžios įstaigos suformuotu įrodymu.
Pareiškėjo vertinimu, priimdamas galutinį procesinį sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo savo procesinio sprendimo bei nepagrindė, dėl kokių priežasčių atmetė pareiškėjo teisinius argumentus bei teismui pateiktus faktinius įrodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas nuosekliai nemotyvavo bei nepateikė išsamių argumentų, kodėl jis atmetė pareiškėjo teismui pateiktus įrodymus dėl ginčo prekės klasifikavimo. Įrodinėdamas savo poziciją dėl ginčo prekės (produkto „Aventrol“) klasifikavimo, pareiškėjas ginčą nagrinėjusioms institucijoms pateikė papildomus įrodymus – Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto išvadą, Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto pažymą ir Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 19 d. raštą Nr.1S-1351. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo motyvuota bei nepateikti konkretūs argumentai, kodėl nurodyti pareiškėjo pateikti įrodymai, pagrindžiantys ginčijamo prekės kodo nustatymą bei prekės „Aventrol“ klasifikavimą, yra nevertinami, abstrakčiai konstatuojant, kad šie įrodymai „neatitinka įrodymų leistinumo kriterijų“. Apeliacinės instancijos teismui nemotyvuotai atmetus visus pareiškėjo pateiktus pagrindinius (esminius) įrodymus, pagrindžiančius aplinkybes dėl ginčo prekės „Aventrol“ tinkamo (teisingo) tarifinio klasifikavimo, buvo pažeisti tiek pareiškėjo teisėti lūkesčiai dėl efektyvios jo teisės į teisminę gynybą realizacijos bei tinkamo jo inicijuoto ginčo išsprendimo, tiek ir viešasis interesas (pagrindiniai proceso principai).
Antra, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo teisinių argumentų, pagrindžiančių netinkamą prekės „Aventrol“ klasifikavimą. Apeliacinės instancijos teismas apskritai nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl to, kad teisiniu požiūriu (vadovaujantis galiojančiais Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės norminiais aktais) prekė „Aventrol“ nėra augimo reguliatorius ir yra išbrauktas iš augalų apsaugos produktų sąrašo, atitinkamai, ji negali būti klasifikuojama pagal Kombinuotosios prekių nomenklatūros (KPN) kodą Nr. 3808 93 90 90, kaip „Augalų augimo reguliatorius - „Aventrol“ skystis, veiklioji medžiaga di-l-p-mentenas“. Šių argumentų tinkamas įvertinimas administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013 yra esminis (itin svarbus) teisingam jos išnagrinėjimui, kadangi pareiškėjas savo pozicijos pagrįstumą teismui įrodinėjo teikdamas dvejopo – teisinio ir faktinio pobūdžio argumentus, t. y. skunduose kėlė tiek teisės, tiek fakto klausimus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išsprendęs faktinio pobūdžio klausimus (dėl įrodymų reikšmės ir jų vertinimo, taip pat dėl to, kokie įrodymai turėtų būti laikomi tinkamais įrodymais šioje administracinėje byloje), visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo iškeltų teisinių argumentų (teisės klausimų), kurie iš esmės sudaro atskirą (savarankišką) pagrindą panaikinti ginčijamus muitinės įstaigų sprendimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas. Procesą atnaujinti atsisakytina.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.
Proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).
Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2013 m. spalio 7 d. sprendimą, administracinė byla Nr. A442-1156/2013 buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems pagrindams. Šių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepagrindžia įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, procesas negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Pareiškėjas UAB „Kustodija“ prašyme dėl proceso atnaujinimo vienu iš proceso atnaujinimo pagrindų nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytą vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimo būtinumą, kadangi, jo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis prieštarauja vienodai administracinių teismų praktikai.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi procesiniai sprendimai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011). Pareiškėjui tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriuose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2010 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-19/2010 ir kt.).
Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtų procesinių sprendimų administracinėse bylose Nr. A261-218/2012 ir Nr. A143-1320/2012, kuriais remtasi priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013, matyti, kad teismas nėra suformavęs teisinių precedentų, pagal kuriuos Muitinės laboratorijos tyrimo protokolas turi išskirtinį įrodomosios vertės statusą bylose dėl prekių tarifinio klasifikavimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-1320/2012 tikrino, ar byloje esantys įrodymai (Muitinės laboratorijos tyrimo protokolai bei pareiškėjo pateikti įrodymai) pirmosios instancijos teismo įvertinti teisingai, o pasisakydamas šiuo klausimu, teismas sprendė įrodymų tokio pobūdžio bylose leistinumo klausimą. Administracinėje byloje Nr. A143-1320/2012 teismas nurodė, kad iš Taisyklių 6 punkto teisės normos matyti, jog viešojo administravimo vykdymo požiūriu, nustatant TARIC nomenklatūros atitinkamą poziciją, muitinė (be Muitinės laboratorijos išvados) gali remtis tik tokių institucijų laboratorinėmis išvadomis, kurios turi specialią teisę (kompetenciją) daryti išvadas dėl tarifinio muito prekių klasifikavimo. Taip pat teismas pažymėjo, kad Taisyklių 6 punkto taikymo požiūriu muitinės įstaigos neturėjo teisės tiesiogiai remtis pareiškėjo muitinei pateiktais Lietuvos tekstilės instituto bandymo protokolais bei Čekijos tekstilės testavimo instituto ekspertine išvada, nustatant ginčo prekių tarifinę poziciją, o, vadovaudamosi viešojo administravimo objektyvumo principu, galėjo pateikti pareiškėjo pateiktas išvadas Muitinės laboratorijai įvertinti. Vadovaudamasi Taisyklių 6 punktu, muitinė neturėjo pagrindo ir teisės pati ieškoti šio punkto reikalavimus atitinkančių įrodinėjimo priemonių, kas pagal MAĮ 67 straipsnio nuostatas yra mokesčio mokėtojo (pareiškėjo) pareiga.
Kitoje pareiškėjo nurodomoje administracinėje byloje Nr. A261-218/2012 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat sprendė prekės priskyrimo atitinkamam kombinuotosios nomenklatūros kodui klausimą ir, kaip teisingai nurodė pareiškėjas, tik pažodžiui pacitavo Taisyklių 6 punkto nuostatas, tačiau jų detaliau neanalizavo bei nesuformavo jokių konkrečių Taisyklių 6 punkto aiškinimo ir taikymo taisyklių.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose analogiško pobūdžio bylose (ginčuose) dėl prekių tarifinio klasifikavimo tiesiogiai buvo pripažįstama mokesčio mokėtojo teisė teikti teismui visus galimus įrodymus, pagrindžiančius galimą muitinės įstaigų (Muitinės laboratorijos) atlikto prekių klasifikavimo neteisingumą ir nepagrįstumą, o teismai šiuos įrodymus aktyviai vertino.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013, kurioje prašoma atnaujinti procesą, taip pat pacitavo Taisyklių 6 punkto nuostatą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-1320/2012 pateiktą minėtą išaiškinimą ir padarė išvadą, jog Taisyklių 6 punktas nustato įrodymų leistinumo kriterijus tais atvejais, kai prekių klasifikavimui pagal TARIC nomenklatūrą yra reikalingas laboratorinis tyrimas, t. y. specialiomis žiniomis pagrįsta išvada, o atsižvelgiant į šios teisės normos nuostatas, tokią išvadą, kuri gali būti pagrindas prekės kodo pagal TARIC nomenklatūrą nustatymui, gali pateikti tik Muitinės laboratorija arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituota (sertifikuota) tyrimų laboratorija, įgaliota tirti atitinkamas prekes. Šia išvada Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nekonstatavo, kad Muitinės laboratorijos tyrimo protokolas turi išskirtinį įrodomosios vertės statusą bylose dėl prekių tarifinio klasifikavimo, tačiau paaiškino, kad kai prekių klasifikavimui pagal TARIC nomenklatūrą yra būtinas laboratorinis tyrimas (specialiomis žiniomis pagrįsta išvada), tokią išvadą pagal Taisyklių 6 punktą gali pateikti Muitinės laboratorija arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituota (sertifikuota) tyrimų laboratorija, įgaliota tirti atitinkamas prekes. Taigi, teismas perteikė, pakartojo Taisyklių 6 punkto nuostatą ir nepakeitė jos esmės. Tokiu būdu Muitinės laboratorijos tyrimo protokolui nebuvo suteiktas išskirtinis įrodomosios vertės statusas, kadangi pati Taisyklių 6 punkto nuostata numato alternatyvią (be Muitinės laboratorijos išvados) įrodinėjimo priemonę – nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nurodytuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose (juose pateiktuose išaiškinimuose), nuo kurių, anot pareiškėjo, nukrypo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013, Muitinės laboratorijos tyrimo protokolui taip pat nebuvo suteiktas išskirtinis įrodomosios vertės statusas, nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje, kurioje procesą prašoma atnaujinti, nukrypo nuo suformuotos vieningos administracinių teismų praktikos ir teismų praktika pradėta formuoti klaidinga linkme.
Pridurtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013 nebuvo pripažinta, kad Muitinės laboratorijos tyrimų protokolas teisme negali būti nuginčytas, remiantis kitais mokesčių mokėtojo pateiktais įrodymais, ir bei nebuvo paneigta mokesčio mokėtojo teisė teikti teismui visus galimus įrodymus, pagrindžiančius galimą muitinės įstaigų (Muitinės laboratorijos) atlikto prekių klasifikavimo neteisingumą ir nepagrįstumą, kadangi buvo pabrėžta, jog Muitinės laboratorijos tyrimo protokole suformuluota išvada dėl prekės klasifikavimo gali būti paneigta kitu, tačiau tik Taisyklių 6 punkte numatytu analogišku tyrimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-218/2012). Be to, teismas ir pats nurodė, jog kadangi yra nagrinėjamas mokestinis ginčas, tai įrodinėjimo pareigos paskirstymui taikytinos ir Mokesčių administravimo įstatymo normos. Tokiu būdu nebuvo apribota pareiškėjo galimybė remtis kitais įrodymais, ginčijant Muitinės laboratorijos tyrimo metu nustatytą prekės kodo poziciją, tačiau, atsižvelgiant į šio administracinio ginčo pobūdį, sprendžiant klausimą dėl prekės kodo pagal TARIC nomenklatūrą nustatymo pagrįstumo, turi būti laikomasi ir Taisyklių 6 punkte įtvirtintų įrodinėjimo būdų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir dėl šios priežasties, administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, iš esmės nebuvo nukrypta nuo suformuotos vieningos administracinių teismų praktikos ir teismų praktika nepradėta formuoti klaidinga linkme.
Pareiškėjas UAB „Kustodija“ prašyme dėl proceso atnaujinimo kitu proceso atnaujinimo pagrindu nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant faktą, kadangi, jo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2013 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013, neteisingai aiškino materialiosios teisės normas (Europos Bendrijos muitinės kodeksą, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintas 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, Taisykles).
Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Materialiosios teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl proceso teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
Pažeidimo akivaizdumas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).
Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-28/2011).
Pareiškėjas šiuo atveju teigia, jog ginčo teisiniams santykiams taikytinos Bendrijos muitinės kodekso II antraštinės dalies I skyriaus 20 straipsnio 6 dalies bei Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 35 straipsnio nuostatos nenumato, kad, įrodinėjant prekių tarifinės klasifikacijos teisingumą, privaloma remtis vien tik muitinės įstaigų išvadomis. Šios nuostatos suinteresuotam asmeniui neapriboja galimybės įrodinėti savo poziciją dėl prekių klasifikavimo, remiantis kitomis pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjo nurodytos teisės aktų nuostatos iš viso nekalba apie įrodinėjimą ar apie įrodinėjimo priemones (įrodymus), nustatant prekių tarifinę klasifikaciją, o tik apibrėžia, kas yra tarifinis prekių klasifikavimas ir, kokiais teisės aktais remiantis, patvirtinamos prekių klasifikacijos. Antra, iš pareiškėjo argumentų nėra aišku ir akivaizdu, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pareiškėjo teiginiai apie esminį materialiosios teisės normų pažeidimą bei argumentai, pareiškėjo manymu pagrindžiantys šiuos teiginius, tarpusavyje nesusiję. 2013 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013 teismas iš esmės sprendė Muitinės laboratorijos 2011 m. rugpjūčio 2 d. tyrimo protokolo Nr. 1T2073 bei kitų byloje esančių dokumentų, kaip įrodymų, pagrindžiančių ginčo prekės TARIC nomenklatūros atitinkamą poziciją, leistinumo ir sąsajumo klausimą, remdamasis Taisyklių 6 punkto, ABTĮ 57 straipsnio bei MAĮ 67 straipsnio nuostatomis. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2013 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013, neteisingai aiškino ar taikė pareiškėjo nurodytas materialiosios teisės normas, kadangi dėl šių normų teismas nepateikė savo išaiškinimo, jos tiesiogiai minėtoje teismo nutartyje nebuvo taikytos.
Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013, vadovaudamasis Taisyklių 6 punktu, neatsisakė vertinti pareiškėjo argumentų bei įrodymų dėl prekės „Aventrol“ tarifinio klasifikavimo. Priešingai nei teigia pažeidėjas, teismas, vadovaudamasis Taisyklių 6 punktu bei Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsniu, nurodė, jog įrodinėjimo pareiga tokiose bylose yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotu mokesčiu ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokestį ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Teismas būtent ir nurodė, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, privalėjo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Tačiau, remdamasis Taisyklių 6 punktu, teismas pareiškėjo pateiktus dokumentus – Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto docento dr. V. L. išvadą (I t., b. l. 125-126), Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto pažymą (I t., b. l. 127), Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 19 d. raštą Nr. 1S-1351 (I t., b. l. 66), įvertino, kaip neatitinkančius minėtų įrodymų leistinumo kriterijų, todėl nepripažino įrodymais, kuriais remiantis gali būti paneigtos Muitinės laboratorijos tyrimų protokole pateiktos išvados dėl prekės kodo pagal TARIC nomenklatūrą nustatymo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė tyrimo išvadų, atitinkančių Taisyklių 6 punkto reikalavimus (nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos išvadų), kuriomis remiantis, galėtų būti kvestionuojamas atsakovo nustatyto prekių kodo teisingumas arba kurios keltų pagrįstų abejonių dėl prekių kodo nustatymo teisingumo. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nepadarė esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, jas taikydamas.
Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo dar vieną proceso atnaujinimo pagrindą – teismo nutartis yra be motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.), kadangi, jo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2013 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013, nepateikė motyvų, dėl kokių priežasčių atmetė pareiškėjo teisinius argumentus bei teismui pateiktus įrodymus.
Aptariamu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011).
Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013 pareiškėjo pateiktus dokumentus – Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto docento dr. V. L. išvadą (I t., b. l. 125-126), Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto pažymą (I t., b. l. 127), Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 19 d. raštą Nr. 1S-1351 (I t., b. l. 66), įvertino, kaip neatitinkančius įrodymų leistinumo kriterijų, ir nepripažino įrodymais, kuriais remiantis gali būti paneigtos Muitinės laboratorijos tyrimų protokole pateiktos išvados dėl prekės kodo pagal TARIC nomenklatūrą nustatymo, būtent todėl, kad jie neatitiko Taisyklių 6 punkto reikalavimų, t. y. jie nebuvo nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos išvados. Dėl šios priežasties Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013 yra motyvuota, jos motyvuojamoji dalis atitinka rezoliucijoje suformuluotą sprendimą.
Pridurtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui. Nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-221/2011). Be to, nesutikimas su teismo motyvais iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas tik asmuo su jais nesutinka (žr., pvz., 2006 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P6-289/2006). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 30544/96). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl teismo sprendimo nemotyvuotumo, nepagrįsti.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis netenkinamas, o atnaujinti procesą atsisakoma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kustodija“ prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kustodija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kustodija“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.