Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu teisėtumo.

Vadovaujantis DK 236 straipsniu, drausminė nuobauda gali būti taikoma darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui. DK 234 straipsnyje nurodyta, kad darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės, tuo tarpu DK 228 straipsnyje akcentuojama, kad darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti darbdavio turtą. Remiantis DK 93 straipsnio 1 dalimi, 61, 94, 230, 232 straipsniais, darbuotojo pareigos nustatomos darbo ir kolektyvinėje sutartyse, pareiginiuose nuostatuose, darbo tvarkos taisyklėse ir kituose vidiniuose įmonės dokumentuose. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia šiuos drausminės atsakomybės taikymo pagrindus: pirma, asmuo, kurio atžvilgiu taikoma drausminė atsakomybė, turi būti atsakomybę taikančio subjekto darbuotoju; antra, teisės aktuose arba darbdavio vidiniuose dokumentuose turi būti nustatyta konkreti darbuotojo pareiga, kurios darbuotojas privalo laikytis; trečia, ši pareiga darbuotojui turi būti žinoma, t.y. už įmonės vidiniame dokumente numatytos pareigos nevykdymą darbuotojui drausminė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu darbuotojas yra supažindintas su tokios pareigos egzistavimu; ketvirta, darbuotojas savo tyčiniais ar neatsargiais veiksmais turi pažeisti jam nustatytą pareigą. Visų šių sąlygų egzistavimą kilus teisminiam ginčui privalo įrodyti darbdavys. Be to, teisminio nagrinėjimo objektu tokiu atveju laikoma ir drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos ir terminų, nustatytų DK 238, 240-241 straipsniuose laikymasis- nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo (bet ne vėliau kaip per 6 mėn. po pažeidimo padarymo), darbuotojui turi būti sudaroma galimybė pateikti pasiaiškinimą, parenkant drausminę nuobaudą turi būti atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą, sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes ir ankstesnį darbuotojo darbą.

Tarp šalių nėra ginčo dėl juos siejusių darbo teisinių santykių. Kartu tiek ieškovas, tiek ir atsakovė pripažino aplinkybę, jog ieškovas buvo tinkamai supažindintas su 2014 m. balandžio 1 d. patvirtintais pareiginiais nuostatais, kurių 26 punkte numatyta atsakomybė už komercinės paslapties neišsaugojimą, taip pat buvo pasirašęs 2012 m. gruodžio 30 d. Nekonkuravimo ir konfidencialumo sutartį, kuria įsipareigojo nekonkuruoti su atsakove (2.1 p.), nesiūlyti priimti konkuruojančius užsakymus iš esamo ar potencialaus bendrovės kliento (2.2.2 p.), nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenaudoti jokios informacijos ar duomenų, kurie yra komercinė bendrovės paslaptis kitais tikslais, nei paslaugoms bendrovei, neatskleisti jokiems tretiesiems asmenims tokios informacijos ar duomenų turinio (3.1 p.), apibrėžiant, jog komercine paslaptimi laikoma bet kokia komercinė, technologinė ar finansinė informacija apie bendrovę, jos akcininkus, klientus, tiekėjus ar partnerius, kurios atskleidimas tretiesiems asmenims pakenktų bendrovei ar aukščiau paminėtiems asmenims (1 p.). Drausminė nuobauda ieškovui pritaikyta už tai, jog jis 2015 m. vasario 24 d. 7:50 val. iš jam darbdavio priskirto elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) persiuntė J. G. 2015 m. vasario 10 d. elektroninį laišką ir paties ieškovo tos pačios dienos atsakymą į savo asmeninį elektroninio pašto adresą (duomenys neskelbtini). Ginčo dėl šio ieškovo atlikto veiksmo nekilo, jį patvirtino tiek į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, tiek ir pats ieškovas teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu. Nekilo ginčo ir dėl to, jog elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini) priklauso ieškovui (šią aplinkybę pats ieškovas nurodė klientui iš Lenkijos 2015 m. vasario 23 d. siųstame laiške, patvirtino teismo posėdžio metu), taip pat dėl to, jog atlikęs persiuntimą ieškovas ištrynė persiuntimo faktą patvirtinančius duomenis. Esminis nesutarimas tarp šalių kilo dėl laiško turinį sudarančios informacijos vertinimo bei šios informacijos persiuntimo tikslų.

Vadovaujantis CK 1.116 straipsnio 1 dalimi, informacija laikoma komercine paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Nagrinėjamu atveju ieškovo persiųstuose elektroniniuose laiškuose buvo potencialaus atsakovės kliento kontaktiniai duomenys, jį dominanti atsakovės produkcija, taip pat atsakovės minėtam asmeniui nurodyti atitinkamos produkcijos įkainiai. Šios informacijos atitikimą aukščiau pateiktam komercinės paslapties apibrėžimui patvirtina kelios reikšmingos aplinkybės. Pirma, akivaizdu, jog šia informacija disponuodama atsakovė turėjo galimybę užmegzti su potencialiu klientu verslo santykius ir iš to gauti pelno, t.y. atsakovei buvo žinomi kontaktai asmens, kurį domina konkrečios paslaugos ir/ar prekės, kurias vykdydama savo veiklą teikia atsakovė. Antra, ieškovas sau persisiuntė ir atsakovės vardu potencialiam klientui išsiųstą komercinį pasiūlymą, t.y. informaciją, kuria disponuojant galima ne tik parengti alternatyvų (konkuruojantį atsakovės pasiūlymui) pasiūlymą potencialiam klientui, bet ir jį parengti taip, kad šis pasiūlymas būtų adresatui priimtinesnis (palankesnis). Trečia, atsakovė, sudarydama su ieškovu Nekonkuravimo ir konfidencialumo sutartį, ėmėsi pakankamų priemonių atitinkamai informacijai apsaugoti. Kaip matyti iš sutarties turinio, ieškovas neturėjo teisės teikti konkuruojančių pasiūlymų tiek esamiems, tiek potencialiems atsakovės klientams, tiesiogiai ar netiesiogiai naudotis vykdant pareigas gautais duomenimis ar informacija, kartu aiškiai nurodant, jog komercine paslaptimi pripažįstama informacija apie bendrovės klientus, kurios tiekimas tretiesiems asmenims gali pakenkti bendrovės interesams. Sistemiškai aiškinant nurodytas nuostatas akivaizdu, jog ieškovui buvo draudžiama tiek atskleisti tretiesiems asmenims, tiek pačiam naudotis informacija, susijusia su atsakovės esamais ar potencialiais klientais, jeigu tokios informacijos panaudojimas, įskaitant konkuruojančių pasiūlymų teikimą, galėtų pakenkti atsakovės interesams. Ieškovo ir jo atstovo argumentas, jog J. G. laiško persiuntimo metu nebuvo atsakovės klientas, negali būti vertinamas kaip paneigiantis persiųstos informacijos, kaip konfidencialios, statusą. Iš vienos pusės, kaip minėta, ieškovo prisiimti įsipareigojimai yra tiesiogiai siejami su draudimu ne bendrovės vardu kontaktuoti su potencialiais bendrovės klientais teikiant jiems alternatyvius pasiūlymus. Iš kitos pusės, šalių sudarytoje sutartyje pateiktame komercinės paslapties apibrėžime nurodyta kliento sąvoka aptariamame kontekste aiškintina plečiamai, kadangi priešinga išvada vestų prie logiškai nepateisinamų pasekmių, kai atsakomybė už komercinės paslapties, susijusios su šalių derybomis dėl konkretaus užsakymo, išsaugojimą priklausytų nuo to, ar su tuo pačiu kontrahentu darbdavys anksčiau turėjo sutartinių santykių. Kartu akcentuotina, jog, kaip teisingai nurodė atsakovės atstovas, formalus, siauras, iš konteksto išimtas „kliento“ sąvokos aiškinimas leistų pateisinti akivaizdžiai nepagrįstą darbuotojo elgesį, kai darbuotojas galėtų savavališkai naudotis visuose potencialių klientų teikiamuose užklausimuose ir jiems teikiamuose komerciniuose pasiūlymuose nurodyta informacija iki tol, kol su atitinkamu subjektu nėra sudaryta sutartis. Kaip nepagrįstas atmestinas ir ieškovo bei jo atstovo išdėstytas argumentas, jog duomenys apie atsakovės tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas nėra slapti. Pastaruoju aspektu pabrėžtina, jog informacijos persiuntimo metu buvo susiklosčiusi situacija, kai potencialų klientą domina atsakovės teikiamos paslaugos ir tiekiamos prekės, tačiau sutartis dar nėra sudaryta, taip pat aiškios yra ir atsakovės jam teikto komercinio pasiūlymo sąlygos, t.y. ieškovas užvaldė komerciniu požiūriu jautrią informaciją, kuria galėjo pasinaudoti su atsakovės interesais nesuderinamais tikslais. Toks ieškovo elgesys pagrįstai buvo pripažintas darbo drausmės pažeidimu.

Pripažinus, jog ieškovas pažeidė darbo drausmę, analizuotina, ar pažeidimas buvo pakankamai šiurkštus, kad už jį būtų galima skirti griežčiausią drausminę nuobaudą. Pažeidimų, kurie gali būti pripažinti šiurkščiais, sąrašas pateikiamas DK 235 straipsnio 2 dalyje. Kadangi šis sąrašas nėra baigtinis (DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatyta galimybė šiurkščiu pripažinti tiesiogiai įstatyme neįvardintą pažeidimą), kiekviena situacija vertintina individualiai. Nagrinėjamu atveju reikšmingomis pripažintinos kelios aplinkybės. Pirma, kaip matyti tiek iš ieškovo pareigybės aprašymo, ir jam taikytos individualaus atlygio sistemos (ieškovo pareigybė priskirta antrojo lygio pareigybėms), tiek ir iš šalių bylos nagrinėjimo metu nurodyto jo darbo pobūdžio, ieškovo pareigybė atsakovės organizacinėje struktūroje buvo pakankamai reikšminga, ieškovas kuravo (buvo atsakingas už) įmonės eksportą, ne tik ieškojo klientų, bet ir derino su jais sutarčių sąlygas, turėjo teisę nustatyti įmonės produkcijos pardavimo kainą (pastarąją aplinkybė atskleidžia faktas, jog gavęs paklausimą iš J. G. ieškovas jau po dvidešimties minučių išsiuntė jam atsakymą, kuriame buvo nurodytos pradavimo kainos). Pareigybės svarba ir vykdomų funkcijų savarankiškumas sąlygoja būtinybę pasitikėti atitinkamu darbuotoju, būti užtikrintam, jog darbuotojas veiks išimtinai įmonės interesais. Antra, kaip teisingai nurodė atsakovės atstovas, vertinant ieškovo pažeidimo pobūdį reikšmingu laikytinas ir pažeidimo padarymo kontekstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2015 m. vasario 23 d. šalys buvo pasiekę žodinį susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu (šią aplinkybę darbdavys nurodė 2015 m. kovo 2 d. kreipimesi darbo ginčų komisijai, ją akcentavo ir pats ieškovas siųsdamas elektroninį laišką klientui iš Lenkijos, pastarąją aplinkybę šalys pripažino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu), t.y. komercinę paslaptį sudarančią informaciją ieškovas sau persisiuntė suvokdamas, jog jo darbo santykiai su atsakove netrukus bus nutraukti, negalėdamas nesuvokti, jog darbo funkcijoms vykdyti nurodyta informacija jam tikrai nėra reikalinga. Trečia, pagrįstų abejonių kelia ir ieškovo bylos nagrinėjimo metu nurodyta informacijos persiuntimo priežastis- siekis išsiųsti atsisveikinimo laišką. Akcentuotina, jog ieškovas pats patvirtino turėjęs kelias dešimtis klientų, iš kurių atsisveikinimo laiškus 2015 m. vasario 23 d. išsiuntė vos keliems. Be to, ieškovas sau nepersiuntė kitų esamų klientų, su kuriais turėjo ilgalaikį kontaktą, duomenų, dėl neaiškios priežasties persisiųsdamas tik su asmeniu, kuris, kaip akcentavo pats ieškovas ir jo atstovas, laiško persiuntimo metu net nebuvo atsakovės klientas, tebuvo potencialiai susidomėjęs bendradarbiavimu su atsakove, susijusią informaciją. Informaciją ieškovas persisiuntė ne darbo pabaigoje, prieš išeidamas iš darbo, t.y. po to, kai suvokė, jog darbo laiku laiško persiųsti nesuspės, bet darbo dienos pradžioje, kai dar turėjo laiko užbaigti visus nebaigtus darbus. Akcentuotina ir tai, jog, kaip matyti iš 2015 m. vasario 26 d. protokolo, teikdamas paaiškinimus pažeidimą nagrinėjusiai komisijai ieškovas aptariamos laiško persiuntimo priežasties neįvardijo, nurodydamas, jog informaciją jis persisiuntė per klaidą. Ketvirta, abejonių ieškovo sąžiningumu kelia ir aplinkybė, jog ieškovas, išsiuntęs laišką, ištrynė šio išsiuntimo faktą patvirtinančius duomenis. Ieškovas neįrodinėjo trynęs kokius nors kitus elektroninio susirašinėjimo duomenis, kas kaip labiausiai tikėtiną leidžia vertinti aplinkybę, jog šiuos duomenis ištrynė tikslingai, siekdamas nuslėpti atitinkamo savo veiksmo faktą. Penkta, aplinkybė, jog J. G. buvo tik potencialus atsakovės klientas, parodo, jog galimybės užmegzti su juo komercinius santykius apeinant atsakovę buvo platesnės. Dėl pastarosios aplinkybės ieškovo veiksmai, iš vienos pusės, neištrinant iš savo elektroninio pašto pradinio susirašinėjimo duomenų, iš kitos pusės, nepateikiant pakankamų įrodymų, jog informacija apie potencialų klientą buvo atskleista kitiems įmonės darbuotojams, perduota už atitinkamas rinkas atsakingam kitam darbuotojui, nelaikytini reikšmingais. Net ir pateikęs pradinį pasiūlymą atsakovės vardu ir palikęs atsakovei tarpusavio susirašinėjimo duomenis, kaip minėta, disponuodamas sau persiųsta informacija ieškovas turėjo galimybę ją panaudoti teikdamas savo ar kito asmens vardu potencialiam klientui alternatyvų pasiūlymą, taip veikdamas prieš atsakovės interesus. Šešta, aplinkybė, jog ieškovas faktiškai niekam persiųstos informacijos neperdavė ir ja nepasinaudojo pats, nagrinėjamu atveju nelaikytina reikšminga dėl to, jog taip galėjo atsitikti ne dėl atitinkamos paties ieškovo valios, bet dėl suvokimo, jog atsakovė nedelsdama išsiaiškino persiuntimo faktą, pradėjo tyrimą ir pareikalavo, kad ieškovas paaiškintų informacijos persiuntimo tikslus. Septinta, kaip negalinti turėti įtakos atsakovės sprendimo pagrįstumui pripažintina ir aplinkybė, jog atsakovė kreipėsi į darbo ginčų komisiją dėl išaiškinimo, ar už aptariamą pažeidimą gali būti taikoma drausminė atsakomybė. Sprendimus dėl drausminės atsakomybės taikymo priima darbdavys ir tokie sprendimai gali būti vertinami tik įstatyme nustatyta individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Tai, kuo darbdavys nebuvo užtikrintas priimdamas ginčijamą sprendimą, buvo įvertinta išnagrinėjus teisme civilinę bylą.

Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą, kuris, pagal savo pobūdį ir kontekstą, galėjusias kilti pasekmes bei ieškovo elgesio įtaką jo, kaip darbuotojo, užimančio reikšmingas pareigas atsakovės organizacinėje struktūroje, vertinimui ir darbdavio pasitikėjimui juo, vertintinas kaip šiurkštus pažeidimas, už kurį, vadovaujantis DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktu, ieškovo atžvilgiu pagrįstai pritaikyta griežčiausia drausminė nuobauda- atleidimas iš darbo. Analogišką išvadą vertindamas panašaus pobūdžio faktines aplinkybes padarė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2011.

Ieškovas ieškiniu taip pat prašo priteisti jam premiją už darbo 2014 m. rezultatus. Kaip matyti iš šalių sudarytos darbo sutarties turinio, darbo sutartimi buvo sutarta dėl 3.300 Lt mėnesinio darbo užmokesčio. Nors darbo sutartyje nekalbama apie priedų ar premijų mokėjimą, ieškovo pareigybės aprašyme pareigybės tikslai siejami su individualaus atlygio sistemoje įtvirtintais tikslais- bendrovės vertės didinimu, eksporto pardavimų pelningumo išlaikymu, eksporto rinkos dalies didinimu, eksporto klientų skolų suvaldymu.

Aplinkybę, jog šalys buvo susitarę dėl su metiniais darbo rezultatais siejamos premijos, pripažino tiek ieškovas, tiek ir atsakovė. Ginčas tarp šalių kilo tik dėl tokio susitarimo sąlygų bei šių sąlygų įvykdymo 2014 m. Atsakovė pateikė į bylą UAB „City Plaza“ darbuotojų ir dukterinių įmonių skatinimo politiką, taip pat duomenis, jog atsakovė buvo valdoma UAB „City Plaza“, vėliau- po šios bendrovės reorganizavimo atsiskyrusios bendrovės. Nors ieškovas nurodė, jog jam nurodyto dokumento turinys nebuvo žinomas, atsakovės į bylą pateikto buvusio atsakovės direktoriaus 2014 m. balandžio 3 d., t.y. po to, kai ieškovas buvo perkeltas į naujas pareigas, išsiųsto elektroninio laiško turinys atskleidžia, jog kartu su šalių į bylą pateikta individualaus atlygio sistema ieškovui buvo išsiųsta ir skatinimo politika. Ieškovo atstovo argumentas, jog nurodytu laišku ieškovui buvo siųstas kitokio turinio dokumentas, kadangi šio dokumento elektroninė apimtis yra kitokia, nei atsakovės teismui pateiktos skatinimo politikos apimtis, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi ieškovui siųstame laiške buvo naudojamas vienoks (PDF), tuo tarpu teismui teiktame dokumente- kitoks (word) kompiuterinis formatas. Pastaroji aplinkybė, kartu su teismo posėdžio metu liudytojais apklaustų A. J., E. K. ir A. U. patvirtintu faktu, jog visose įmonių grupei priklausančiose įmonėse veikė vieninga skatinimo sistema, leidžia vertinti kaip nereikšmingą ir aplinkybę, jog pateiktoje skatinimo politikoje nurodytas ankstesnis laikotarpis (2012 m. birželio 30 d.- 2013 m. liepos 1 d.). Pabrėžtina ir tai, jog skatinimo politikoje minima individualaus atlygio sistema atitinka ieškovo pasirašytąją, šioje sistemoje vartojamos analogiškos ieškovo pasirašytoje individualaus atlygio sistemoje vartojamoms sąvokos. Akcentuotina ir tai, jog pats ieškovas teikdamas teismui ieškinį prie jo pridėjo tikslų pasiekimo formą MT-01, kaip individualaus atlygio sistemos priedą, kurioje nurodyta skatinimo politikoje minima sąlyga- Ebidta tiesiogiai įtvirtinta kaip prioritetinis rodiklis ir aiškiai nurodyta, kad privalu pasiekti bent 80% planuojamo Ebidta dydžio.

Kaip matyti iš skatinimo politikos turinio, šiame dokumente nurodyta esminė sąlyga, kurios neįvykdžius premijos nemokamos nei vienam darbuotojui pagal su juo sutartą individualaus atlygio sistemą- jeigu įmonės Ebidta nesiekia 80%. Kaip matyti iš į bylą pateiktų atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų, kuriuos įvertino ir tinkamais pripažino išorinis auditorius, taip pat šių dokumentų pagrindu parengtos pažymos apie planų įvykdymą, atsakovės Ebidta planas buvo įvykdytas tik 60%. Tiek buhalterines paslaugas teikiančios įmonių grupės įmonės vadovė A. U., tiek ir kiti liudytojai patvirtino, jog būtent šis rodiklis nulėmė, kad už 2014 m. nei vienam atsakovės darbuotojui nebuvo išmokėtas priedas pagal individualaus atlygio sistemą. Ieškovo pateikti sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, jog ne visais mėnesiais jam buvo mokamas darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis (už 2014 m. birželio mėn. išmokėta didesnė suma), aptartos aplinkybės nepaneigia, kadangi kalendorinių metų eigoje darbuotojui mokamos papildomos sumos negali būti siejamos su metinių rezultatų pasiekimu. Ieškovas atsakovės pateiktų finansinių duomenų teisminio bylos nagrinėjimo metu neginčijo, teakcentuodamas, jog aptariamas rodiklis nuo jo veiklos rezultatų nepriklausė, be to, ieškovui nebuvo žinoma apie atitinkamą sąlygą. Pastarąjį argumentą teismui pripažinus nepagrįstu (kadangi skatinimo sistema ieškovui buvo siųsta elektroniniu paštu, jis turėjo galimybę su ja susipažinti ir įvertinti visas jos sąlygas, atitinkamas supažindinimas pripažintinas tinkamu, lemiančiu aptariamame dokumente nurodytų sąlygų taikymą), pozicija dėl ieškovo veiksmų įtakos aptariamam rezultatui, iš vienos pusės, vertintina kaip nepaneigianti atsakovės atsisakymo mokėti ieškovui premiją pagrįstumo, iš kitos pusės, neatitinka į bylą pateiktų finansinių dokumentų turinio, iš kurių matyti, jog ieškovas pasiekė ne visus į su juo sudarytą individualaus atlygio sistemą įtrauktus tikslus. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog į bylą buvo pateiktos dvi skirtingo turinio individualaus atlygio sistemos, skirtos tam pačiam laikotarpiui. Vienas dokumentas yra pasirašytas tiek ankstesnio atsakovės direktoriaus V. Š., tiek ir ieškovo, kuriame nurodyti du įmonės rodikliai- NEP vertės didinimas (Ebidta) ir eksporto pardavimų pelningumo išlaikymas bei du asmeniniai rodikliai- eksporto rinkų dalies didinimas ir eksporto klientų skolų suvaldymas. Kitas dokumentas parengtas vėliau ir pasirašytas esamo atsakovės direktoriaus, tačiau nepasirašytas ieškovo, kuriame atitinkamai įvardinti du įmonės rodikliai- NEP vertės didinimas (Ebidta) ir investicijų susigrąžinimas, bei trys asmeniniai rodikliai- eksporto pardavimų pelningumo išlaikymas, eksporto klientų skolų suvaldymas ir eksporto rinkų geografija. Nors iš bylos medžiagos akivaizdu, jog su patikslinta individualaus atlygio sistema ieškovas buvo supažindintas (pats su ieškiniu pateikė teismui naujojo vadovo parengtą tikslų pasiekimo formą), nesant duomenų, jog šalys pasiekė susitarimą dėl pakoreguotų rodiklių taikymo, pats darbdavys teikdamas teismui pažymą dėl planų vykdymo rėmėsi ieškovo pasirašyta individualaus atlygio sistema. Pabrėžtina, jog tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovas įvykdė su rinkų skaičiumi susijusį rodiklį, neginčijamas ir klientų skolų suvaldymas, taip pat faktas, jog eksporto rinka padidėjo. Iš kitos pusės, nebuvo pasiektas ne tik vertės didinimo rodiklis, bet ir įmonės pelningumo rezultatai, kaip matyti iš darbdavio pateiktos pažymos bei duomenų apie projekto, už kurį buvo atsakingas ieškovas, įgyvendinimą, pelningumo rodiklis buvo itin mažas. Kaip nurodė tiek atsakovės direktorius, tiek ir liudytoja apklausta A. U., pastarąjį rodiklį nulėmė būtinybė šalinti ieškovo įgyvendinto projekto trūkumus (šią aplinkybę patvirtina ir užsakovo duomenys apie nuostolių kilmę), o taip pat ir pardavimo kainų parinkimas (faktas, jog prekės buvo tiekiamos ir paslaugos teikiamos taikant mažą pelno maržą, ir galėjo nulemti aplinkybę, jog ieškovo įgyvendinto projekto apyvarta buvo ženkliai didesnė, nei planuota, tuo tarpu pelningumas ženkliai mažesnis, kas atskleidžia ieškovo vykdytos veiklos orientaciją į kiekybinį rodiklį (pardavimų apimtį), nevertinant, ar šio rodiklio didinimas pelno maržos sąskaita yra naudingas atsakovei). Pastaroji aplinkybė parodo, jog orientuodamasis į asmeninius rodiklius ieškovas (jo įgyvendintas projektas) tiesiogiai įtakojo pelningumo rodiklius, kurie aiškiai neatitiko minimalių ieškovo su atsakovė pasiekto susitarimo sąlygų (vietoj planuoto 216.000 Lt pelno, gautas 8.700 Lt nuostolis), kas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su Ebidta rodikliu (vietoj planuotų 1.497.000 Lt gauta 898.000 Lt). Šiuo aspektu pabrėžtina, jog bet kokio verslo subjekto tikslas yra gauti pelną, būtent pelno siekimas ir sietinas su skatinimo sistemos darbuotojams nustatymu. Ieškovas negalėjo tikėtis, jog prioritetiniu tikslu nurodžius bendrovės vertės didinimą, šį tikslą aiškiai įtraukus į individualaus atlygio sistemą, tiek pelningumo dydžiui, tiek ir vertės didinimo rodikliui esant akivaizdžiai neįvykdytam ženklia dalimi vien aplinkybė, jog ieškovas įvykdė įsipareigojimą išlaikyti tris užsienio rinkas ir padidino pardavimus šiose rinkose pelno maržos sąskaita, suteikia jam teisės reikalauti mokėti premiją. Nurodytų aplinkybių visumą teismas vertina kaip pagrindą atmesti reikalavimą dėl premijos ieškovui priteisimo.