- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-04-22
- Bylos Nr.
- eI2-7819-595/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00959-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Diana Butrimienė
- Pareiškėjas
- M. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2024-02-27 Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) sprendimą Nr. 24S64267, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760281316 (toliau – ir Sprendimas), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą kol bus išspręsta administracinė byla Nr. eI2-7780-979/2024 dėl 2024-02-27 Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 24S63119.
Nurodo, kad esamu atveju yra svarbi Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 6 d., kuri numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas, o tais atvejais, kai turi būti priimtas šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodytas Užimtumo tarnybos sprendimas, patikrinęs, ar šis sprendimas priimtas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Šis sprendimas galioja vieną mėnesį nuo jo priėmimo dienos. Kaip nurodyta ginčijamame sprendime, 2023-11-16 užsienietis Migracijos departamentui teikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „Mostrus“, tačiau 2024-02-27 Migracijos departamentas atsisakė leisti pakeisti darbdavį. Svarbu atkreipti dėmesį, kad atsakovas priimdamas 2024-02-27 neteisėtą sprendimą pažeidė pareiškėjo interesus, dėl kurių gynimo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kur yra nagrinėjama administracinė byla dėl 2024-02-27 Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 24S63119. Dėl nepagrįsto ir neteisėto sprendimo yra pradėta administracinė byla kas akivaizdu, jog 2024-02-27 priimtas atsakovo sprendimas Nr. 24S63119 neįsiteisėjo ir atsakovas negalėjo imtis jokių veiksmų pareiškėjo atžvilgiu vadovaudamasis minėtu sprendimu, kadangi jis neįgijo teisinės galios ir buvo apskųstas.
Teigia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, administracinė byla turi būti sustabdoma. Sąsajumas tarp minėtų bylų yra akivaizdus, todėl pradėta byla turės būti sustabdyta iki kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI2-7780-979/2024 dėl 2024-02-27 Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 24S63119.
Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas prieš priimdamas skundžiamą sprendimą privalėjo apklausti pareiškėją bei suteikti galimybę pateikti paaiškinimus, kuriuos priėmus atsakovui būtų aišku, kad 2024-02-27 priimtas sprendimas bus skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka ir neįsiteisės, nekalbant apie tai, kad atsakovui bendradarbiaujant būtų paaiškinta, kad minėtas sprendimas neįsiteisėjo.
Nurodo, kad atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas priimdamas sprendimą ir jame vadovaudamasis neįsiteisėjusiu savo paties sprendimu pažeidė viešojo administravimo subjektui keliamus principus, pasielgė netinkamai ko pasekoje dabar pareiškėjas privalo pradėti prieš atsakovą jau antrą administracinę bylą ir gintis nuo neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Migracijos departamento duomenimis, bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė 2024-02-27 sprendimą Nr. 24S64267 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2024-02-27 taip pat priėmė sprendimą Nr. 24S63119 atsisakyti leisti pakeisti darbdavį, kuris nėra skundžiamas nagrinėjamoje byloje.
Pažymi, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą veikė savo kompetencijos ribose, kaip tai numato Įstatymo reikalavimai, todėl nėra jokių indikacijų, kurios leistų manyti ar teigti, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą viršijo savo kompetencijas.
Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Migracijos departamentas privalėjo apklausti pareiškėją. LVAT savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.
Nurodo, kad ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti. Be to, Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.
Nurodo, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatymo įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
Pažymi, kad ginčijamas sprendimas yra priimtas atskirais pagrindais, t.y. dėl to, kad su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas neatitinka tikrovės. Šis ginčijamas sprendimas nėra išvestinis iš 2024-02-27 sprendimo Nr. 24S63119, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta leisti pakeisti darbdavį, dėl to, kad jis neatitiko darbdavio keitimo sąlygų, todėl nėra pagrindo teigti, kad negalima nagrinėti šios bylos, kol bus išspręsta byla dėl sprendimo Nr. 24S63119. Atsižvelgiant į tai, prašo teismo pareiškėjo prašymo dėl bylos sustabdymo, netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2024-02-27 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 24S64267, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760281316, pagrįstumo ir teisėtumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Turkijos pilietis.
Pareiškėjas 2023-07-20 pateikė prašymą Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad UAB “Topesta” (toliau – ir bendrovė) ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (suvirintojas) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. pagrindu.
2023-08-14 Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023-08-29 išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760281316, galiojantis iki 2025-08-29, užsieniečiui įteiktas 2023-10-09 per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Turkijoje.
2023-11-16 pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „Mostrus“.
2024-02-27 Migracijos departamentas priėmė sprendimą atsisakyti leisti pakeisti darbdavį.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, 2024-02-27 priėmė sprendimą Nr. 24S64267 panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavo, jog bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba, taigi, duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės - asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje - darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento priimtu sprendimu panaikinti leidimą laikinai gyventi, pateikė skundą šioje administracinėje byloje dėl šio Sprendimo. Taip pat pareiškėjas yra pateikęs skundą dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo jam atsisakyta leisti pakeisti darbdavį, teisme yra užvesta administracinė byla Nr. eI2-7780-979/2024, kuri dar nėra išnagrinėta.
Pareiškėjas reiškia prašymą sustabdyti šios administracinės bylos išnagrinėjimą iki kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI2-7780-979/2024. Pareiškėjo vertinimu, šių bylų sąsajumas yra akivaizdus, atsakovas negalėjo imtis jokių veiksmų pareiškėjo atžvilgiu vadovaudamasis minėtu sprendimu, kadangi jis neįgijo teisinės galios ir buvo apskųstas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, administracinė byla turi būti sustabdoma.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas yra priėmęs du savarankiškus atskirus individualaus pobūdžio administracinius aktus pareiškėjo atžvilgiu: sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės - asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje - darbo sutartis su asmeniu nesudaryta (priimtą Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p., 50 str. 1 d. 6 p. pagrindais) bei sprendimą atsisakyti leisti pakeisti darbdavį, nes asmuo neatitinka darbdavio keitimo sąlygų (Sprendimas priimtas vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas) 104 p.).
Taigi, teismas vertina, jog ginčijamas Sprendimas nėra išvestinis iš Migracijos departamento 2024-02-27 priimto sprendimo Nr. 24S63119, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta leisti pakeisti darbdavį. Ginčijamas sprendimas nėra priimtas 2024-02-27 sprendimo Nr. 24S63119 pagrindu. Todėl nėra jokių sąsajumų tarp atskirose bylose skundžiamų savarankiškas teisines pasekmes sukeliančių pareiškėjui sprendimų. 2024-02-27 priimto sprendimo Nr. 24S63119 pagrindas yra tai, kad pareiškėjas neatitiko darbdavio keitimo sąlygų, o šioje byloje ginčijamas Sprendimas priimtas dėl to, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, asmuo neturi lėšų ir negauna pajamų pragyvenimui, su pareiškėju nėra sudaryta darbo sutartis. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad negalima nagrinėti šios bylos, kol nebus išspręsta administracinė byla Nr. eI2-7780-979/2024, kadangi šios bylos yra tarpusavyje nesusijusios. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo stabdyti šios bylos nagrinėjimą pagal pareiškėjo nurodytus argumentus.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimalus mėnesinis atlyginimas (toliau – MMA).
Nagrinėjamu atveju patikrinimo metu Sodros duomenimis Migracijos departamentas nustatė, kad UAB “Topesta” darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dirbtų kitose Lietuvos Respublikos įmonėse. Tai patvirtina į bylą pateikta Sodros pažyma apie draudėją. Pateikta į bylą Darbo sutartis nėra pasirašyta pareiškėjo. Nors užsienietis, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš bendrovės, sudarantis 850 Eur. Taigi, nustačius, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta, užsienietis bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Be to, Sprendimas priimtas įvertinus ir tai, kad užsienietis neturi ryšių Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad užsienietis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Teismas pažymi, kad pareiškėjas šių Sprendimo motyvų nepaneigė nei paaiškinimais, nei rašytiniais įrodymais.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog Migracijos departamentas prieš priimdamas skundžiamą sprendimą privalėjo apklausti pareiškėją bei suteikti galimybę pateikti paaiškinimus.
LVAT savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017), be to, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė.
Kaip nustatyta, ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus visų, tame tarpe ir viešai prieinamų, duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti. Be to, Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050- 662/2019 konstatavo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.
Pažymėtina ir tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių tiek atvykimą į jos teritoriją, tiek ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.
Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos. Kadangi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs ir jame nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, Migracijos departamentas privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes, kaip jau minėta, leidimas laikinai gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams. Teismo vertinimu, ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018).
Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas UAB “Topesta” ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (suvirintojas) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. pagrindu, tačiau nustačius, kad bendrovė nėra sudariusi darbo sutarties su pareiškėju, konstatuota, jog pareiškėjas pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, neturi lėšų ir negauna pajamų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, t. y. neatitinka sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Šiame kontekste dar kartą pažymėtina, jog Sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta leisti pakeisti darbdavį nebuvo pagrindas Migracijos departamentui priimti skundžiamą Sprendimą šioje byloje.
Paminėtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, daro išvadą, kad Migracijos departamentas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir jo siekiu laikinai gyventi Lietuvoje. Skundžiamas Sprendimas pagrįstas Migracijos departamento surinktais duomenimis iš Sodros informacinės sistemos, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime aiškiai išdėstyti motyvai (išnagrinėti visi argumentai). Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, viešojo administravimo principus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo netenkinamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Netenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. D. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.