Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal M. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutarties

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmojo ieškinio reikalavimas iš esmės atitinka ne reikalavimą dėl teisės pripažinimo, bet reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kurie nustatomi CPK XXVI skyriuje nustatyta tvarka. Pagal CPK 445 str. teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Iš pirmojo reikalavimo turinio matyti, jog ieškovė iš esmės siekia nustatyti, jog kito asmens pateiktas dokumentas buvo teikiamas ieškovės interesais. Tokiu būdu ieškovė siekia nustatyti tam tikrą atstovavimo faktą. Pagal CK fizinių asmenų atstovavimas reglamentuojamas XI skyriuje, kuriame nustatyta, jog fizinių asmenų atstovavimas patvirtinamas įstatyme nustatyta tvarka išduotu konkrečiu dokumentų (įgaliojimu). Tokiu būdu įstatymų leidėjas yra nustatęs konkrečią dokumentų, patvirtinančių ieškovės siekiamą faktą, išdavimo tvarką. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės reikalavimą dėl fakto nustatymo atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2d. 1p., 445 str.).

Antruoju ieškinio reikalavimu ieškovė prašo pripažinti, jog tam tikras dokumentas atsakovui pateiktas nepraleidus įstatyme nustatyto termino. Pagal CK ir CPK nuostatas įstatymo nustatytais atvejais teismas turi teisę spręsti tam tikrų terminų atnaujinimo (pratęsimo) klausimus. Atsižvelgiant į tai, jog CPK XXVI skyrius nenumato tokios rūšies juridinio fakto (pripažinti faktą, jog dokumentas pateiktas nepraleidus įstatyme nustatyto termino) nustatymo, o dokumentų priėmimo (pateikimo) klausimą nustatytų terminų laikymosi prasme nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese sprendžia Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM, pastarasis ieškinio reikalavimas atsisakytinas priimti kaip nenagrinėtinas teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p., 444 str.).

Teismų praktikoje ne kartą yra nurodyta, jog teismas spręsdamas klausimą dėl ieškinio priėmimo, turi patikrinti, ar jis atitinka formalius reikalavimus ieškiniui LR CPK 135 str., o ne nagrinėti bylą iš esmės. Teismas šioje proceso stadijoje išėjo už savo kompetencijos ribų ir ėmėsi spręsti bylą iš esmės, t. y. pasisakė, kad ieškinyje suformuluotas reikalavimas negali būti patenkintas dėl teismo nurodytų priežasčių. Tačiau reikalavimo pagrįstumas spendžiamas ne ieškinio priėmimo stadijoje, o bylą nagrinėjant iš esmės.

Teismo nuomone, pateiktas reikalavimas atitinka reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes yra siekiama nustatyti atstovavimo faktą. Tokia teismo nuomonė visiškai nepagrįsta. Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar ieškovės sūnus paduodamas 2012 m. gegužės 10 d. prašymą Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriui veikė tik savo ar ir ieškovės vardu. Atsakovas mano, kad šis prašymas buvo paduotas tik jo vardu, tačiau iš prie ieškinio pridėtų dokumentų ir dokumentų, kurie dar bus pateikti, bus įrodyta, jog prašymas buvo paduotas ir ieškovės vardu. Nors teismas nurodo, kad atstovavimas gali būti įformintas tik rašytinės formos įgaliojimu, tačiau su tuo nesutiktina, nes LR CK 2.133 str. 2 d. nustato, kad jei asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą tretiesiems asmenims manyti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam. Tai pat šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jei sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Kadangi 2012 m. gegužės 10 d. prašymas buvo paduotas nuosavybės teisiu atkūrimo byloje, kurioje tik ieškovė yra laikoma pretendente, todėl tik išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės galima konstatuoti, ar šis prašymas buvo paduotas ieškovės vardu ir jos interesais, ar ji jam pritarė ir ar jis gali sukelti ieškovei teisines pasekmes.

Net jei ir laikyti pagrįstu teismo argumentus, kad pareikštas reikalavimas savo esme yra nustatyti juridinę reikšmę turintį atstovavimo faktą, tai teismas privalėjo ne atsisakyti priimti ieškinį, o pasiūlyti patikslinti reikalavimą.

Teismas nurodo, kad reikalavimas dalintinas į du reikalavimus, o antras yra pripažinti, kad dokumentas yra paduotas nepraleidus nustatyto termino. Su tokia pozicija nesutiktina. Iš tiesų yra suformuluotas vienas reikalavimas, kurio esmė - pripažinti ieškovei teisę atkurti nuosavybės teises pagal 2012 m. gegužės 10 d. prašymą. Tam, kad tą pripažinti, reikia konstatuoti, kad jis paduodas išreiškiant ieškovės valią, asmens, kuris buvo ieškovės atstovu ir nepraleidus įstatymo nustatyto termino. Todėl ir buvo pasirinktas toks reikalavimo formulavimas, kuris negali būti vertinamas kaip du atskiri reikalavimai.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Nagrinejamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria ginčijamoje nutartyje išdėstytiems motyvams, kad byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, tokio pobūdžio juridinę reikšmę turintys faktai nenustatinėtini, bei konstatuoja, kad ieškovės reikalavimai CK 2.133 str. 2, 6 d. pagrindu spręstini Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta ginčijama nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 1 p., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.