- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-30
- Bylos Nr.
- AS-556-142-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02860-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- G. Š.
- Kategorijos
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2012 m. lapkričio 9 d. gautas pareiškėjo G. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame prašoma: 1) įpareigoti Lietuvos valstybę ir jos valdžios institucijas pareiškėjo, jo tautiečiams ir jo tautai užtikrinti Konstitucijos preambulėje suteiktas garantijas: „prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje“ bei teisę, kad valstybė padarytų viską siekdama „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“, - o taip pat Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą teisę nebūti diskriminuojamiems dėl lyties, įsitikinimų bei pažiūrų, 38 straipsnyje nustatytą garantiją, kad valstybė prioritetiškai globos šeimą, motinystę ir tėvystę, Konstitucijos 18, 21 ir 32 straipsniuose suteiktas garantijas, kad kiekvienas Lietuvos pilietis galės laisvai gyventi Lietuvoje ir naudotis savo prigimtinėmis teisėmis ir laisvėmis neniekinamas ir neverčiamas žeminti savo orumo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnyje garantuojamą kiekvieno žmogaus teisę į šeimos gyvenimą bei Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintą kiekvieno vaiko teisę į optimaliausią apsaugą ir globą - pripažįstant negaliojančiais, kaip prieštaraujančius išvardintiems Konstitucijos bei tarptautinių konvencijų straipsniams, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.7, 3.12 ir 3.17 straipsnius, o taip pat 3.210 straipsnio pirmąsias tris dalis; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CK 3.7, 3.12 ir 3.17 straipsniai bei 3.210 straipsnio pirmosios trys dalys kiekvienas atskirai ir visi kartu neprieštarauja Konstitucijos preambulei, 18, 21, 29, 32 ir 38 straipsniams, taip pat Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsniui bei Vaiko teisių konvencijos 3 straipsniui, perduodant Konstituciniam Teismui jo aukščiau pateiktus argumentus ir prašymą atsižvelgti į dabartinę demografinę padėtį Lietuvoje.
Pareiškėjo paduotas skundas neatitiko Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 24 straipsnių reikalavimų, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartimi buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti teismui patikslintą skundą, kuriame būtų nurodytos proceso šalys, jų duomenys, nurodytas konkretus skundžiamas aktas, jo priėmimo data ir numeris, ar konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas), suformuluojant ABTĮ 88 straipsnio nuostatas atitinkantį reikalavimą, pateikiant skundo ir jo priedų egzempliorių tiek, kad būtų galima įteikti kiekvienai skunde nurodytai šaliai ir vienas egzempliorius liktų teisme.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, šalindamas nustatytus trūkumus, pateikė 2012 m. lapkričio 23 d. patikslintą skundą, kuriuo prašė: 1) pripažinti, kad CK 3.7, 3.12 ir 3.17 straipsniai bei 3.210 straipsnio pirmosios trys dalys pažeidžia Tautos ir kiekvieno žmogaus teises, įtvirtintas Konstitucijos preambulėje, 18, 21, 29, 32 ir 38 straipsniuose, Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnyje bei Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje; 2) pripažinti, kad CK 3.7, 3.12 ir 3.17 straipsniai bei 3.210 straipsnio pirmosios trys dalys pažeidžia pareiškėjo teises, įtvirtintas Konstitucijos preambulėje, 18, 21, 29, 32 ir 38 straipsniuose bei Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnyje; 3) panaikinti CK, Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinto 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864, 3.7, 3.12 ir 3.17 straipsnius bei 3.210 straipsnio pirmąsias tris dalis, kaip prieštaraujančius Konstitucijos preambulei, 18, 21, 29, 32 ir 38 straipsniams, Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsniui bei Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsniui ir pažeidžiančius šiuose straipsniuose įtvirtintas Tautos ir jo teises; 4) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CK 3.7, 3.12 ir 3.17 straipsniai bei 3.210 straipsnio pirmosios trys dalys kiekvienas atskirai ir visi kartu neprieštarauja Konstitucijos preambulei, 18, 21, 29, 32 ir 38 straipsniams, taip pat Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsniui bei Vaiko teisių konvencijos 3 straipsniui, perduodant Konstituciniam Teismui pareiškėjo skunde pateiktus argumentus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti (37 str. 1 d.).
Teismas konstatavo, kad ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardintos ABTĮ 15 straipsnyje. Ginčai, kurių administraciniai teismai nesprendžia, nurodyti to paties įstatymo 16 straipsnyje. Pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį, administracinių teismų kompetencijai nepriskirtina tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ar Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patikslinto skundo 1, 2, 3 punktų reikalavimais prašė pripažinti ir panaikinti CK, Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinto 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864, 3.7, 3.12 ir 3.17 straipsnius bei 3.210 straipsnio pirmąsias tris dalis. Tokio pobūdžio ginčai nepriskirtini administracinio teismo kompetencijai. Dėl nurodytų priežasčių, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo skundą atsisakytina priimti. Nutartyje dėl trūkumų šalinimo teismas nurodė, kad prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nurodytų Civilinio kodekso straipsnių teisėtumo pareiškėjas galėtų reikšti tik individualios bylos dėl jo konkrečių teisių pažeidimo nagrinėjimo metu, t. y. nagrinėjant individualią bylą pagal pareiškėjo skundą, prašant bylą nagrinėjančio teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl norminio akto, kuris turėtų būti taikomas tokioje individualioje byloje, teisėtumo ištyrimo (Konstitucijos 110 str. 2 d., ABTĮ 4 str. 2 d.). Pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo. Atsisakydamas priimti skundą teismas dar kartą atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad atsisakymas priimti skundą neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į teismą dėl konkretaus akto ar veiksmo (neveikimo), tuo pačiu reiškiant prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl galimai taikytino norminio akto teisėtumo ištyrimo.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą nagrinėti pareiškėjo 2012 m. lapkričio 23 d. prašymą visa apimtimi ar bent jau su jo asmeninių teisių pažeidimu susijusia dalimi, jei reikia, pakeičiant atsakovą; jei teismas nuspręstų, kad pareiškėjo prašymas neteismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašo perduoti jo prašymą tam teismui, kurio kompetencijai jis (ar bent su jo asmeninėmis teisėmis susijusi prašymo dalis) priskirtinas arba bent jau nurodyti tokį Lietuvos teismą; jei teismas nuspręstų, kad toks, koks yra (jo vieno, neįtraukiant kitų asmenų, kuriems dalyvavimas tokiame procese galėtų pakenkti), jo prašymas nenagrinėtinas Lietuvos teismuose netgi ta dalimi, kiek tai liečia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 ir 13 straipsniuose garantuojamas jo asmenines teises į šeimos gyvenimą ir teisminę gynybą, prašo aiškiai suformuluoti tokį nutarimą.
Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, kad 2012 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu imtis priemonių, jog būtų pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, Europos žmogaus teisių konvencijai bei Vaiko teisių konvencijai Civilinio kodekso straipsniai, kuriais draudžiama sudaryti santuokas vienos lyties asmenims bei artimiems giminaičiams ir neleidžiama bendrai įvaikinti ne sutuoktiniams. Pareiškėjas pateikė 2012 m. lapkričio 23 d. patikslintą skundą. Savo pataisytame prašyme nurodė kaip atsakovą Lietuvos Respublikos Seimą, kaip patvirtinusį Civilinį kodeksą instituciją. Pažymi, kad jis turi teisę ginti savo konstitucines teises teisme ir, remdamasis Konstitucija, reikalauti, jog jo teises pažeidžiantis įstatymas ar jo dalis nustotų galioti. Taip pat ir Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į pagarbą žmogaus šeimos gyvenimui, o Konvencijos 13 straipsnyje nustatyta: kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, buvo pažeistos, turi teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba valstybiniuose organuose, nesvarbu, ar tai padarė einantys oficialias pareigas asmenys. Pareiškėjas patikslintame prašyme prašė pripažinti, kad ginčijami Civilinio kodekso straipsniai pažeidžia ne tik Tautos, bet ir jo prigimtines teises, ir tokiu būdu juos panaikinti (pripažįstant prieštaraujančiais Konstitucijai bei Europos žmogaus teisių konvencijai). Pareiškėjo teigimu, jis negali vienas prašyti registruoti santuokos ar įsivaikinti vaikų su kitu vyru ar savo pussesere. Kitaip sakant, dėl su santuoka ir įvaikinimu susijusių teisių socialinės specifikos pareiškėjas negali pasinaudoti standartine procedūra - kreipdamasis į valstybinio administravimo subjektą prašydamas realizuoti savo teisę, nepaisydamas to, kad jos įgyvendinimas apribotas įstatymu, ir po to skųsti atsisakymą teisme ir prašyti teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti jo teises pažeidžiančio įstatymo konstitucingumą. Kol nepanaikinti pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimą ribojantys CK straipsniai, jis iš principo negali su žmogumi, su kuriuo tikisi sukurti šeimą, netgi pradėti aptarinėti bendro gyvenimo galimybių, jau nekalbant apie detalų planavimą. Dėl šių priežasčių tiesioginis prašymas teismui imtis veiksmų, kad būtų sustabdytas jo (kaip ir jam artimų žmonių bei visų tautiečių) prigimtines teises pažeidžiančių Civilinio kodekso straipsnių galiojimas, yra vienintelis jo prieinamas būdas ginti teisme savo konstitucines bei Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas teises į šeimos gyvenimą. Jei, nepaisant to, kažkuris įstatymas ar įstatymai neleidžia Lietuvos teismams ginti šios pareiškėjo prigimtinės teisės, prašo nepaisyti su Konstitucijos 6, 7 ir 30 straipsniais nesuderinamų draudimų, kaip prieštaraujančių Konstitucijai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Ginčas byloje yra kilęs dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu – kaip nenagrinėtiną teismų, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patikslinto skundo pirmuosius tris reikalavimus atsisakė priimti konstatavęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi, tokio pobūdžio ginčai nepriskirtini administracinio teismo kompetencijai. Teismas taip pat skundžiamoje nutartyje nurodė, kad prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nurodytų Civilinio kodekso straipsnių teisėtumo pareiškėjas galėtų reikšti tik individualios bylos dėl jo konkrečių teisių pažeidimo nagrinėjimo metu.
Nagrinėjamoje byloje akcentuotina, kad Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į administracinį teismą, reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymas.
ABTĮ 16 straipsnio (Bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai) 1 dalis numato, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė savo funkcijas vykdo per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią visų pirma valstybės institucijas; valstybės institucijų sistema apima labai įvairias institucijas; šių institucijų įvairovę, teisinį statusą ir įgaliojimus lemia valstybės vykdomų funkcijų įvairovė; tam tikros valstybės institucijos Konstitucijoje yra traktuojamos kaip valstybės valdžią vykdančios institucijos. Tokios institucijos yra nurodytos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.
Seimo, kaip Tautos atstovybės, konstitucinė prigimtis lemia ypatingą jo vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje, jo funkcijas bei įgaliojimus, būtinus funkcijoms vykdyti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas).
Iš Konstitucijos nuostatų, kuriose nustatyti Seimo įgaliojimai, matyti, kad Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas: leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija), tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija), ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas). Minėtos Seimo, kaip demokratinės teisinės valstybės Tautos atstovybės, funkcijos yra konstitucinės vertybės. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiamos minėtos Seimo konstitucinės funkcijos arba būtų suvaržomos galimybės jas vykdyti, nes taip būtų kliudoma Seimui – Tautos atstovybei efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai).
Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas turi išimtinę konstitucinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime nagrinėdamas ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai pažymėjo, kad administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą. ABTĮ nėra nuostatų, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių teisinių santykių. <...> Taigi administraciniai teismai nesprendžia ir tų bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai.
Atsakant į pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su galimybe apskųsti patikslintame skunde nurodytus CK straipsnius, pažymėtina, kad, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, nagrinėja Konstitucinis Teismas (Konstitucijos 105 str. 1 d.). Teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 105 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų aktų turi Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, taip pat teismai (106 str. 1 d.).
Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, taip pat ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.
Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti pareiškėjo skundą neatima iš pareiškėjo galimybės ginčyti Civilinio kodekso straipsnių teisėtumą, pirmiausiai kreipiantis į teismą individualioje byloje, ginčijant konkrečias veikas, atliktas skundžiamo Civilinio kodekso pagrindu, ir toje byloje prašyti kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl CK atitikimo Konstitucijai, arba pasinaudoti kitomis įstatymo numatytomis galimybėmis kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėtina ir tai, kad Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis inter alia numato, jog teismams nagrinėti šio Kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių.
Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarties, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. Š. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.