Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. G. skundą dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Kapčiamiesčio pasienio užkardos 2021 m. lapkričio 2 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2021 m. lapkričio 2 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) Varėnos rinktinės Kapčiamiesčio pasienio užkardos nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) R. G. pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 536 straipsnio 1 dalyje, jai paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas.

Nesutikdama su nutarimu, administracinėn atsakomybėn patraukta R. G. prašo šį nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną jos atžvilgiu nutraukti (b. l. 2–4).

Skundas grindžiamas šiais argumentais. Administracinio nusižengimo pareiškėja nepadarė, kadangi buvo vežama automobiliu kaip keleivė ir tuo metu miegojo, tiesiog negalėjo suvokti ir žinoti, kad vykdomas teisės pažeidimas. Jai buvo atimta galimybė pasirinkti vienokį ar kitokį veikos vykdymo būdą ir visos aplinkybės bei jos eiga nepriklausė nuo jos valios. Pareigūnas, kuris nagrinėjo administracinę bylą ir priėmė nutarimą, pats įvykio vietoje nebūdamas ir nenustatęs nusižengimo, nesiėmė priemonių surinkti visus įrodymus, juos įvertinti bei objektyviai išnagrinėti bylą. Jai buvo įteiktas jau priimtas niekuo nepagrįstas nutarimas, jos net neapklaus ar leidžiant pačiai pateikti paaiškinimą, taip pažeidžiant ANK 577 straipsnyje numatytas jos teises. Bylos nagrinėjime ji nedalyvavo. Jos kaltė grindžiama tik prielaida, nors administracinių nusižengimų bylose pareiga įrodinėti tenka pareigūnui, atliekančiam administracinio nusižengimo tyrimą. Skundžiamas nutari­mas yra nepagrįstas, kadangi padarytos išvados dėl administracinio nusižengimo įvykio, asmens kaltumo nėra pagrįstos objektyviai, išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, byloje nėra jokių įrodymų, kad įvykdė administracinį nusižengimą, nes nėra administracinio nusižengimo sudėties. Nėra nustatyta kaltės forma, nes jos nebuvo, taip pat nebuvo jokio motyvo ir tikslo. Bylos nagrinėjimo metu institucijos pareigūnas, priėmęs nutarimą, nepateikė jokių objekty­vių, neginčijamų ir tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jos kaltę, kaip to reikalauja teismų praktika. Vien faktas, kad ji buvo automobilyje, negali būti vertinamas kaip įrodymas, kad įvykdė administra­cinį nusižengimą. Konstitucinėmis nuostatomis (Konstitucijos 31 straipsnis) išreikšta nekaltumo prezumpcija, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nekaltumo prezumpcija savo turiniu apima in dubio pro reo principą, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant administracinio nusižengimo bylą, būtų vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Pažymi, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir iniciavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent šiai institucijai. Mano, kad administracinio nusižengimo byloje nėra objektyvių, neginčijamų ir tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad R. G. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 536 straipsnio 1 dalyje, todėl visas abejones aiškinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (principas – in dubio pro reo) bei tai, kad rinkti įrodymus nėra jokios protingos galimybės, adminis­tracinė byla nutrauktina. Teismo posėdžio metu patvirtino, kad žinojo apie tai, kad yra įvesta ypatingoji padėtis, kad Kapčiamiestis patenka į pasienio teritoriją, tačiau ji nežiūrėjo, kur buvo vežama ir nežinojo, kad įvažiavo į draudžiamą zoną.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ANK 536 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už valstybės sienos kirtimą ir patikrinimą arba pasienio teisinį režimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą. Ši norma yra blanketinė, nekreipianti į kitus – pasienio teisinį režimą reguliuojančius teisės aktus. Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir pasienio teisinius režimus nustato Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymas. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės sienos apsaugos zonoje, pasienio juostoje, pasienio vandenyse, kurių vandenimis arba krantais eina išorės siena, leidžiama būti ar verstis ūkine, komercine veikla asmenims, įrašytiems į Valstybės sienos apsaugos tarnybos sudaromą asmenų, turinčių teisę būti valstybės sienos apsaugos zonoje, pasienio juostoje, pasienio vandenyse, kurių vandenimis arba krantais eina išorės siena, sąrašą.

Pagal ANK 5 straipsnį administraciniu nusižengimu laikoma šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Administracinį nusižengimą pada­riusio asmens kaltės formos yra įtvirtintos ANK 7 straipsnyje: asmuo pripažįstamas kaltu dėl admi­nistracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo, o ANK 8 ir 9 straipsniuose išvardytos ir apibūdintos tyčios ir neatsargumo rūšys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad visi administraciniai nusižengimai gali būti padaromi tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo, išskyrus tuos atvejus, kai pagal sudėties konstrukciją akivaizdu, kad tas administraci­nis nusižengimas gali būti padaromas tik tam tikra kaltės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 18 d. nutarčių administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-4-689/2020, Nr. 2AT-5-689/2020 11 punktas, 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-48-719/2020 19 punktas).

ANK 536 straipsnyje nėra išskirta viena ar kita kaltės formos, tad šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas galimas esant tiek tyčinei, tiek neatsargiai administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės formai.

Nutarimas, tarnybiniai pranešimai ir pažeidimo schema patvirtina, kad R. G. buvo automobilyje, sustabdytame Lazdijų r. sav. Kapčiamiesčio sen. Stalų k., valstybės sienos ženklo Nr. 0003 ribose. Iš institucijos, priėmusios nutarimą, atstovo paaiškinimų matyti, kad automobilis sustabdytas likus 100 m iki valstybės sienos. Tai leidžia daryti išvadą, kad R. G. 2021 m. lapkričio 2 d., vykdama automobiliu kaip keleivė, buvo valstybės sienos apsaugos zonoje, pasienio juostoje, nebūdama įrašyta į Valstybės sienos apsaugos tarnybos sudaromą asmenų, turinčių teisę būti valstybės sienos apsaugos zonoje, pasienio juostoje, pasienio vandenyse, kurių vandenimis arba krantais eina išorės siena, sąrašą. Šio fakto administracinėn atsakomybėn patrauktoji neginčija. Šie įrodymai pakankami pripažinti, kad R. G. padarė jai inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 536 straipsnio 1 dalyje, todėl pagrįstai jai taikyta administracinė atsakomybė.

R. G. tvirtina, kad ji negali būti baudžiama dėl tokio pažeidimo, nes automobilyje važiavo kaip keleivė, todėl vykimas į šią vietovę nepriklausė nuo jos valios. Teismas sutinka, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių pripažinti, kad R. G. jai inkriminuotą pažeidimą padarė tyčia. Tačiau pažymėtina ir tai, kad R. G. neneigia žinojusi, kad Kapčiamiesčio seniūnija patenka į pasienio teritoriją, savo valia įsėdo į draugo automobilį ir vyko ieškoti žemės sklypo, esančio Kapčiamiesčio sen., kuris, nuo R. G. sustabdymo vietos, remiantis svetainės geoportal.lt matavimų duomenimis, yra apie 7 km (tiesiu atstumu). Jai vykstant automobiliu ir kaip keleivei, esant nustatytoms specialioms pasienio teritorijos taisyklėms, R. G. privalėjo elgtis taip, kad nepatektų į jai įvažiuoti draudžiamą zoną: stebėti kelią, kuriuo vyksta, o pastebėjus įvažiavimą į draudžiamą zoną, priimti tam būtiną sprendimą – paprašyti vairuotojo nevykti, išlipti iš automobilio ar priimti kitą jai priimtiną sprendimą dėl kelionės draudžiamoje zonoje, kuris neužtrauktų administracinės atsakomybės. Iš institucijos atstovo paaiškinimų matyti, kad kelyje, kuriuo vykstantis sustabdytas automobilis, buvo aiškus ženklas, įspėjantis apie valstybės sieną, kurį sustabdytas automobilis pravažiavo. Visa tai paneigia R. G. nurodomą aplinkybę, kad jos atvykimas į draudžiamą zoną nepriklausė nuo jos valios. Vien tai, kad R. G. nusprendė automobilyje miegoti ir nestebėti, kur ji važiuoja kaip keleivė, neatleidžia jos nuo administracinės atsakomybės. Priešingai, tai patvirtina, kad R. G. padarė administracinį nusižengimą dėl neatsargumo, nes ji, nors nenumatė galimų savo elgesio pasekmių, tačiau galėjo ir turėjo jas numatyti. Ji, nenumatydama pavojingų pasekmių, ignoravo visuomenės interesus, nesilaikė įstatymų ir kitų norminių teisės aktų. Kiekvienas asmuo, prieš imdamasis tam tikros veiklos, privalo išsiaiškinti, ar ja nebus padaryta kokia nors žala kito asmens, valstybės ar visuomenės interesams. R. G., turėdama realią galimybę numatyti pavojingas pasekmes, nesistengė įtempti psichinių jėgų ir užkirsti kelią šioms pasekmėms. Dėl šio neatsargumo ji padarė jai inkriminuotą administracinį nusižengimą.

R. G. nurodo, kad jos padarytas nusižengimas grindžiama tik prielaidomis, o visos abejonės turi būti vertinamos jos naudai (apeliuoja į in dubio pro reo principo pažeidimą), tačiau teismas su šiais jos argumentais nesutinka. Abejonės yra suprantamos kaip objektyvios aplinkybės ar faktai, kurių tikrumo neįmanoma patikrinti proceso įstatyme įtvirtintais būdais. Iš visumos pirmiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad R. G. kaltė grindžiama taip, kaip to reikalauja administracinių nusižengimų kodeksas, t. y. remiantis teisėtai gautų įrodymų visumos analize, padarant aiškias ir neabejotinas išvadas, kurių pagrindu teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patrauktosios kaltumo. Vien tai, kad R. G. nesutinka su tokiu įrodymų vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti in dubio pro reo principo, pagal kurį visos abejonės byloje turi būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, pažeidimą.

Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą R. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, už tokį pažeidimą R. G. baudžiama pirmą kartą, todėl jai paskirtas įspėjimas atitinka ANK 34 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Įvertinus aukščiau aptartus argumentus, pripažintina, kad VSAT Varėnos rinktinės Kapčiamiesčio pasienio užkardos 2021 m. lapkričio 2 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo R. G. pripažinta kalta padariusia administracinį nusižengimą, numatytą ANK 536 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirtas įspėjimas, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl R. G. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nutaria:

R. G. skundą atmesti.

VSAT Varėnos rinktinės Kapčiamiesčio pasienio užkardos 2021 m. lapkričio 2 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo R. G. už administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 536 straipsnio 1 dalyje, paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas, palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas dėl šios nutarties gali būti paduotas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarties išsiuntimo ar išdavimo dienos Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus.