Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. K. ir J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. ir J. K. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Vamzdynas“, G. L., D. L., N. P.) dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjai A. K. ir J. K. (toliau – ir pareiškėjai) 2020 m. rugsėjo 21 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) atnaujinti pareiškėjams skundo dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo Nr. KADI-412 „Dėl kitos paskirties – gyvenamosios teritorijos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ padavimo terminą; 2) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 21 d. įsakymą Nr. KADI-412 „Dėl kitos paskirties – gyvenamosios teritorijos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų A. K. ir J. K. skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjų skundžiamas Įsakymas priimtas 2014 m. rugpjūčio 21 d. Pareiškėjai dėl jo panaikinimo į teismą kreipėsi tik 2020 m. rugsėjo 21 d., t. y. po šešių metų, ženkliai praleidę ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą apskundimo terminą.

Taip pat teismas iš teismų informacinės sistemos duomenų nustatė, kad pareiškėjai 2016 m. liepos 13 d. buvo pateikę teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Įsakymą. Pareiškėjai taip pat pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Administracinėje byloje Nr. I-8311-142/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02869-2016-7) teismas 2016 m. liepos 20 d. nutartimi netenkino J. K. ir A. K. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjų skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi pareiškėjų atskirąjį skundą dėl teismo 2016 m. liepos 20 d. nutarties atmetė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje konstatuota, kad apie galbūt egzistuojantį savo teisių pažeidimą, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriui priėmus Įsakymą, paskelbtą viešai, pareiškėjai turėjo sužinoti daug anksčiau nei 2016 m. birželio 22 d., kaip jie teigė.

Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų prašymas dėl termino atnaujinimo buvo spręstas teismo jau 2016 m., konstatuojant, kada pareiškėjai apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo, pakartotinai kreipdamiesi į teismą pareiškėjai nenurodė jokių naujų objektyvių termino praleidimo priežasčių, nuo asmens valios nepriklausančių aplinkybių, apribojusių jų galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismo vertinimu, prašymo atnaujinti terminą argumentai, susiję su tuo, kad apie detaliojo planavimo procedūras nebuvo informuota J. K., taip pat buvo išanalizuoti įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad J. K. sutuoktinis A. K. buvo vienas iš detaliojo plano rengimo (planavimo) organizatorių, todėl pareiškėjų argumentus, susijusius su tuo, kad J. K. nežinojo apie sklypo detaliojo plano rengimą, kurį organizavo jos sutuoktinis ir likusios ½ buto dalies savininkas bei sklypo dalies savininkas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjų nurodomos aplinkybės, dėl kurių jie praleido terminą skundui paduoti, nebuvo objektyvios ar nuo jų valios nepriklausančios, todėl pareiškėjų skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjai padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, atnaujinti pareiškėjams J. K. ir A. K. terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti ir perduoti skundą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pareiškėjai nurodo, kad pirmos instancijos teismas pareiškėjų pateiktų naujų termino praleidimo priežastis įrodančių oficialių rašytinių dokumentų – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2016 m. lapkričio 9 d. rašto Nr. PO-S-234668(1.39-10-5-1) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ priedų, 2015 m. liepos 23 d. pranešimų išklotinių, reg. Nr. ROIK 0115000408228 ir Nr. 00115000407757, netyrė ir nevertino. Tokią išvadą pareiškėjai daro dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl šių naujai pateiktų oficialių rašytinių įrodymų. Pirmos instancijos teismas taip pat nieko nepasisakė ir dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų neskundžiamos 2020 m. rugsėjo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5877-892/2020. Būtent šia nutartimi minėtas teismas, kurio dispozicijoje šiuo metu yra pradėta jau antroji civilinė byla tarp tų pačių ginčo šalių ir iš esmės dėl to paties ginčo dalyko ir kuriam yra gerai žinomos šio ginčo aplinkybės, akcentavo, kad atsakovas A. K. ir trečiasis asmuo J. K. turi teisę Įsakymą ginčyti administraciniame teisme.

Pareiškėjai pažymi, kad jų santuokos faktas įtakoja pareiškėjų tarpusavio turtinius santykius, o ypač susijęs su J. K. asmenine nuosavybe valdoma buto dalimi. Skunde buvo nurodyta, kad J. K. jokių nuosavybės teisių į žemės sklypą, buvusį detaliojo planavimo dalyku, niekada neturėjo bei nei žodžiu, nei raštu apie minėtą žemės sklypo planavimą informuota nebuvo, o A. K. visą šį laikotarpį apie minėtą planavimą jos, neturinčios nuosavybės teisių į žemės sklypą, neinformavo. Šiuo tikslu pareiškėjai apeliaciniam teismui teikia papildomą minėtas aplinkybes patvirtinantį įrodymą, dar 2006 m. sausio 31 d. sudarytą vedybų (povedybinę) sutartį (įregistruota Vedybų sutarčių registre, identifikavimo kodas 8/2006/00033), kuria sutuoktiniams yra nustatytas atskiro turto režimas. Dėl minėtos priežasties kiekvienas iš pareiškėjų turtą įgyja, naudoja, valdo bei disponuoja absoliučiai asmeninės nuosavybės teisėmis ir vienas kito be atskiro pavedimo ne tik, kad neatstovauja, bet ir nesant atskiro pavedimo atlikti veiksmus, susijusius su kiekvienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teisėmis valdomu turtu bei turtinėmis teisėmis, sutuoktiniai vienas kito neinformuoja. Taigi šis rašytinis įrodymas patvirtina, jog A. K. ir J. K. savo įsigytą turtą valdo atskirai ir nesant tam iš anksto išreikšto pavedimo nėra įgalioti veikti vienas kito vardu.

Pareiškėjai teigia, kad teismas savo sprendimo dalyje dėl J. K. „žinojimo“ apie Įsakymo priėmimą bei galimybę pasinaudoti jo apskundimo teise, nesant tam jokių įrodymų, vadovavosi išimtinai tik teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei faktu, jog J. K. ir A. K. yra formaliai saistomi santuokos institutu. Šioje vietoje pareiškėjai prašo apeliacinio teismo vadovautis pamatiniais teisės principais iš esmės sprendžiant dėl praleisto skundo padavimo termino, o būtent atsižvelgti į atskirajame skunde nurodytų faktų visetą, jų chronologinę seką, objektyviai susiklosčiusias gyvenimiškas aplinkybes ir priežastis, aktyvų ir savalaikį pareiškėjų pažeistų teisių ir interesų gynimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. eI-51-789/2019, 2016 metais jau buvusį kreipimąsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ginčijant Įsakymą dėl galimų žemės sklypo detalaus planavimo proceso dokumentų intelektualaus klastojimo aplinkybių, naujai pateiktus oficialius rašytinius įrodymus apie objektyvias priežastis įtakojusias savalaikį pažeistų teisių gynimą, dabartinį esamos teisinės situacijos vertinimą bei Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartyje išdėstytą teismo poziciją dėl šio ginčijamo individualaus teisės akto teisinio įvertinimo būtinybės bei pareiškėjų teisės Įsakymą ginčyti Vilniaus apygardos administraciniame teisme, atsakovo pateiktą poziciją minėtoje byloje, bei tai, jog reali šio individualaus akto teisinio vertinimo būtinybė atsirado tik dabar, pripažinti įstatymo nustatytą Įsakymo apskundimo terminą kaip praleistą dėl svarbų priežasčių ir jį atnaujinti ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taip pat pareiškėjai prašo atsižvelgti ir į tai, kad dėl galimai Įsakymu neteisėtai patvirtino detalaus plano sprendinių žemės sklypo bendraturčiai dėl iš šių, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančių, sprendinių kilusių teisminių ginčų, susijusių su jų pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimu, jau daugiau kaip 6 metus neturi galimybės parengti ir suderinti minėto detalaus plano pagrindu parengtų naujai formuojamų žemės sklypų kadastrinių matavimų dokumentų ir teisėtu būdu užbaigti šio žemės sklypo pertvarkymo proceso. Bei atsižvelgti į tai, jog per šį laikotarpį jau įvyko du teisminiai procesai užbaigti teismo sprendimais bei šiuo metu nagrinėjamą jau trečią ginčą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose, kurio ieškinio reikalavimai ir vėl iš esmės yra paremti minėto detalaus plano sprendiniais, kurie galimai dėl jį tikrinusių bei patvirtinusių institucijų kaltės buvo patvirtinti aiškiai neteisėtu, tačiau lig šiol formaliai vis dar galiojančiu, Įsakymu.

Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas atsisakydamas pareiškėjams atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir priimti jų skundą, o prioritetą suteikdamas akivaizdžiai imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančiam viešojo administravimo subjekto priimtam individualiam teisės aktui, sukūrė situaciją, kuria pareiškėjus „įstūmė į akligatvį“, o tokia situacija teisinėje valstybėje negali būti vertinama kaip normali. Be to, skundžiama nutartis savo turiniu prieštarauja ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartyje išdėstytai šio teismo pozicijai.

Apeliaciniame teisme 2020 m. spalio 26 d. gautas pareiškėjų prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvuojant tuo, kad oficialaus rašytinio įrodymo pirmos instancijos teismas apskritai netyrė ir nevertino. Tokią išvadą patvirtina faktas, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje 2020 m. rugsėjo 25 d. nutartyje nieko nepasisakė nei dėl naujai pateiktų oficialių rašytinių įrodymų nei dėl su jais susijusių, bei pateikto skundo dalyje dėl prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą praleidimo, išdėstytų aplinkybių. Pareiškėjų nuomone, teismo posėdis žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme turėtų būti pateisinamas ir dėl to, nes pirmosios instancijos teismo posėdis vyko rašytinio proceso tvarka. Dėl šios priežasties pareiškėjai negalėjo pilnai pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje ir duoti išsamius paaiškinimus teismui bei teikti prašymą kviesti liudytoją ir pateikti jam klausimus, susijusius su jam žinomomis minėto termino praleidimą pagrindžiančiomis svarbiomis aplinkybėmis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų A. K. ir J. K. skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Pareiškėjai pateikė prašymą, kuriuo prašo atskirąjį skundą nagrinėti jiems dalyvaujant teismo posėdyje, t. y. žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi, atskirieji skundai paprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, dėl kurių atskirasis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodiniame procese, jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir atskirasis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, nenurodė ir patys pareiškėjai. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjimo dalykas apeliacinės instancijos teisme yra pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, neperžengiant atskirojo skundo ribų, patikra (ABTĮ 140 str. 1 d., 151 str.), o paaiškinimai žodžiu negali pakeisti nagrinėjimo ribų, taigi, esant šioms sąlygoms, teisėjų kolegija pareiškėjų atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, jog teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų.

ABTĮ nustatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (29 str. 1 d.).

Tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai 2020 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo Nr. KADI-412 „Dėl kitos paskirties – gyvenamosios teritorijos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ panaikinimo, bei prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Tačiau nustatyta, kad pareiškėjai Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2016 m. liepos 13 d. buvo pateikę skundą, kuriame prašė panaikinti Įsakymą ir prašė atnaujinti skundo padavimo terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-8311-142/2016 netenkino pareiškėjų J. K. ir A. K. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjų skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų atskirąjį skundą, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-813-1432016, jį atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje įvertino, kad apie galbūt egzistuojantį savo teisių pažeidimą, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriui priėmus 2014 m. rugpjūčio 21 d. Įsakymą, paskelbtą viešai, pareiškėjai turėjo sužinoti daug anksčiau nei 2016 m. birželio 22 d., kaip jie teigė. Tiek skunde, tiek prašyme dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo, be kita ko, nurodyta, kad 2016 m. balandžio 21 d. raštišku pranešimu į pareiškėją A. K. (jis buvo vienas iš planavimo organizatorių) kreipėsi trečiasis suinteresuotas asmuo G. L. (taip pat planavimo organizatorius), nurodydamas, jog jau yra patvirtinti detaliojo planavimo sprendiniai dėl žemės sklypo padalijimo ir reikia nuvykti pas notarą pasirašyti dokumentus, tačiau jis suabejojo dėl šio patvirtinimo. Gavęs tokią informaciją, pareiškėjas A. K., taip pat pareiškėja J. K., kurie yra sutuoktiniai, nesiėmė jokių veiksmų, siekdami realizuoti teisminės gynybos teisę. Skundas teismui pateiktas tik 2016 m. liepos 13 d., praleidus apskundimo terminą. Pareiškėjai nepagrįstai delsė kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje, bei įvertinusi pareiškėjų atskirojo skundo pateiktus argumentus, nenustatė aplinkybių, kurios leistų teigti, jog pareiškėjui A. K., būnant planavimo organizatoriumi, ir jo sutuoktinei J. K., nebuvo žinoma apie paskelbtą viešai Įsakymą iki 2016 m. birželio 22 d. Šios aplinkybės nepaneigia ir pareiškėjų pateikta į šią bylą 2006 m. sausio 31 d. sudaryta vedybų (povedybinę) sutartis (įregistruota Vedybų sutarčių registre, identifikavimo kodas 8/2006/00033), kuria sutuoktiniams yra nustatytas atskiro turto režimas.

Taigi, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjų prašymas dėl termino atnaujinimo buvo spręstas teismo jau 2016 m., konstatuojant, kada pareiškėjai apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo, bei prašymo atnaujinti terminą argumentai, susiję su tuo, kad apie detaliojo planavimo procedūras nebuvo informuota J. K., taip pat buvo išanalizuoti įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi.

Pareiškėjų nuomone, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-5877-892/2020 nurodyta, kad atsakovas A. K. ir trečiasis asmuo J. K. turi teisę Įsakymą ginčyti administraciniame teisme. Pažymėtina, kad minėta nutartis buvo priimta gavus atsakovo A. K. ir trečiojo asmens J. K. atsiliepimus ir joje buvo nutarta paskirti pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdą. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartyje nurodydamas Vilniaus rajono savivaldybės atsiliepime išdėstytą poziciją dėl Įstatymo teisėtumo padarė išvadą, kad „preliminariu vertinimu, šioje byloje <...> nėra teisinių prielaidų spręsti dėl administracinio akto teisėtumo ex officio pripažįstant jį negaliojančiu“. Pažymėtina, kad minėtoje teismo nutartyje buvo svarstoma dėl galimybės nuginčyti Įstatymo teisėtumą konkrečioje civilinėje byloje ir šios teismo nuomonės nėra pagrindo lyginti, kaip teigia pareiškėjai, su šio ginčijamo individualaus teisės akto teisinio įvertinimo būtinybe bei pareiškėjų teise Įsakymą ginčyti Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Pareiškėjai pakartotinai kreipdamiesi į teismą dėl Įsakymo panaikinimo pateikė, jų nuomone, oficialius rašytinius įrodymus apie objektyvias priežastis įtakojusias savalaikį pažeistų teisių gynimą, t. y. Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2016 m. lapkričio 9 d. raštą Nr. PO-S-234668(1.39-10-5-1) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir priedus – 2015 m. liepos 23 d. pranešimų išklotines, reg. Nr. ROIK 0115000408228 ir Nr. 0011500040775 (skundo 18 priedas). Pareiškėjai įsitikinę, kad minėti įrodymai patvirtina skundo praleidimo priežastis ir jų ankstesniame 2016 m. liepos 13 d. skunde nebuvo nurodę, todėl, kad jų neturėjo ir šios aplinkybės paaiškėjo vėliau.

Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.). Todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, atsižvelgusi į pareiškėjų išdėstytus argumentus dėl skundo padavimo termino praleidimo ir naujai pateiktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo dėl minėto akto padavimo terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjai terminą skundui dėl Įstatymo panaikinimo paduoti praleido būtent dėl savo neveiklumo, t. y. nesiimdami aktyvių veiksmų ir delsdami jį apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad toks pareiškėjų elgesys vertintinas kaip nerūpestingumas bei nepateisinama priežastis atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės teismų praktikoje nelaikytinos svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-7278/2010). Juolab kad, pareiškėjų pateikti nauji įrodymai, pareiškėjų buvo gauti dar 2016 m. lapkričio mėnesį, taigi, tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios gali turėti įtakos sprendžiant skundo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų nurodytus argumentus dėl termino skundui paduoti praleidimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai pakartotinai kreipdamiesi į teismą nenurodo jokių naujų objektyvių termino praleidimo priežasčių, nuo asmens valios nepriklausančių aplinkybių, apribojusių jų galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta bei paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjų A. K. ir J. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.