Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A146-418/2011 pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl potvarkio panaikinimo, darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2009 m. spalio 30 d. skundu (b. l. 2-7) prašė Vilniaus apygardos administracinį teismą :

1) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir SAM) kanclerio 2009 m. rugsėjo 30 d. potvarkį Nr. P-K-225 (toliau – ir Potvarkis) ir grąžinti jį į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vidaus audito skyriaus (toliau – ir Vidaus audito skyrius) vedėjo pareigas (karjeros valstybės tarnautoju, A lygio, II kvalifikacinės klasės, 18 kategorijos);

2) priteisti iš SAM vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylos vedimo išlaidas;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos SAM, 19 336 Lt neturtinę žalą.

2010 m. kovo 15 d. pareiškimu G. V. iš dalies pakeitė savo skundo dalyką dėl grąžinimo į pareigas ir prašė panaikinus skundžiamą aktą grąžinti jį į SAM Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigas (karjeros valstybės tarnautojo, A lygio, II kvalifikacinės klasės, 16 kategorijos).

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 26 d. sprendimu (b. l. 115-118) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2009 m. rugsėjo 30 d. potvarkį Nr. P-K-225 ir pareiškėją G. V. grąžino į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigas. Taip pat priteisė G. V. iš atsakovo 2 294,48 Lt. už priverstinės pravaikštos laiką. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

II.

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti.

Pareiškėjas G. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartimi atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimą paliko nepakeistą.

III.

Pareiškėjas G. V. 2011m. balandžio 27 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A146-418/2011.

Prašyme nurodo, jog tiek Vilniaus apygardos administracinis teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartyje padaryta materialinės teisės taikymo klaida: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 26 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad pareiškėjas prašo teismo priteisti G. V. naudai iš Sveikatos apsaugos ministerijos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo galutinio įvykdymo dienos. Kaip pažymi pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas toliau motyvuojamoje dalyje nurodė, jog „pareiškėjo skundą tenkina pilnai ir nurodė, kad tenkintinas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nes teismas, atsižvelgdamas į prieš tai padarytą išvadą, pripažįsta jį iš esmės pagrįstu. Pareiškėjo vidutinis vienos dienos darbo užmokestis sudaro 286,81 Lt (b. 1. 90)". Tačiau, anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nenurodė, kad po sprendimo priėmimo vidutinis darbo užmokestis yra skaičiuojamas iki faktinio sprendimo įvykdymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartimi materialinės teisės taikymo klaidos neištaisė, nors turėjo matyti, kad atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą po Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimo dienos (nuo 2010 m. kovo 27 d.) iki realaus G. V. grąžinimo į pareigas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje liko nenurodyta, jog už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną iki faktinio pareiškėjo grąžinimo darbdavys privalo sumokėti vidutinį vienos darbo dienos užmokestį - po 286,81 Lt. Anot pareiškėjo, per laikotarpį nuo 2010 m. kovo 27 d. iki 2011 m. kovo 24 d. jo skaičiavimu susidaro 251 darbo dienos, todėl mokėtina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką yra 71989,31 Lt (251 darbo diena x 286,81 Lt). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalis imperatyviai apibrėžia teismo pareigas: "<...> jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokesti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos". Anot pareiškėjo, kadangi pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje padarė esminę materialinės teisės normų taikymo klaidą ir nukrypo tiek nuo materialinės normos, tiek nuo vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, atnaujinus procesą egzistuoja pagrindas ištaisyti šį teismų praktikos ir materialinės teisės normos pažeidimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas iš esmės remiasi ABTĮ 153 straipsnio 10 punktu (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).

Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas iš esmės nurodo tai, jog nagrinėdami administracinę bylą Nr. A146-418/2011 pirmosios instancijos teismas bei apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišsprendė klausimo dėl priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką mokėjimo laikotarpio (t. y. tinkamai nepaskaičiavo už kokį laikotarpį (dienų skaičių) turėtų būti mokama ši kompensacija). Įvertinusi šią aplinkybę teisėjų kolegija akcentuoja, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip matyti iš byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo bei jį palikusio galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimo, spręsdami ginčą teismai vadovavosi pareiškėjo nurodomomis materialinėmis teisės normomis, t. y. Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalimi, apibrėžiančia tvarką bei sąlygas, pagal kurias neteisėtai atleistam darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Tačiau, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia klausimą ne dėl Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimo, bet dėl faktinių aplinkybių (t. y. laikotarpio, už kurį turėtų būti priteistas vidutinis darbo užmokestis) nustatymo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjo argumentai, kuriais remiamasi prašyme dėl proceso atnaujinimo, yra atmestini kaip nepagrįsti ir nesudaro pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų pagrindu.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-418/2011 laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo G. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-418/2011 pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl potvarkio panaikinimo, darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.